Close

balandžio 2018 archive

SU KUO SUTAPSI – TOKS IR PATS TAPSI

atspindysarba

Pasakyk kas tavo draugas ir aš pasakysiu kas tu

Gyvenimas suteikia daug būdų, kuriais galime geriau save pažinti, pamatyti. Vienas iš tokių – tai žmonės, kurie yra aplink mus, su kuriais bendraujame dažniau arba rečiau. Ir pagaliau – mūsų partneris. Taigi, toli eiti nereikia – atsakymas visuomet šalia mūsų.

JIE – MŪSŲ ATSPINDYS

Daugybė teorijų teigia kaip mus atspindi mus supantys žmonės. Viena iš jų – traukos dėsnis, žinote? Ne? Na, tiek to. Tuomet gal girdėjote apie tai, kad kiekvienas mūsų sutiktas žmogus yra tam tikra prasme mūsų Mokytojas? Irgi ne? Na, irgi tiek to.

Siūlau įsivaizduoti savo gyvenimą tarsi daugiaaukštį pastatą – kaip jau ten jūsų fantazija leidžia koks tai pastatas: ar gyvenamasis namas, o gal dangoraižis, o gal koks nors dar įdomesnis variantas – neribokite savęs. Jau sukūrėte? Tada pamatykite ten save – kur jūs tame name: kuriame aukšte, kurioje vietoje, ką veikiate ir ką matote pro langus. Pradinė metafora būtų tokia: nuo gimimo mes lipame savo daugiaaukščio namo laiptais ir kas kažkiek laiko apsigyvename vis kitame aukšte. Na, pavyzdžiui, kai mokomės vidurinėje – vaizdas aplinkui (arba metaforiškai žiūrint – pro langą) – vienoks, žmonės aplinkui irgi. Baigę vidurinę kažko imamės – taigi, keičiasi aplinka (arba ne) – panašu, kad keliamės į kitą aukštą. Kiti žmonės gyvena tame „aukšte“, juos ir sutinkame kas dieną, na tarsi vaikščiotume tam tikrais koridoriais. Kai vėl ko nors išmokstame – paprastai tai suteikia galimybių keisti aukštus – nauji koridoriai, nauji gyventojai, nauji žmonės ir kitas vaizdas pro langą. Taip ir kraustomės. O kartais liekame ilgam tame pačiame aukšte. Tuomet ir žmonės aplink mus – tie patys.

Gyvenime bendraujame su vienais trumpiau, su kitais žmonėmis ilgiau, kas dieną, galvojame apie juos – taip susisiejame emociniais ryšiais. Pastebėjote? Emocijos sukelia mūsų reakcijas į tuos žmones: kokios jos – teigiamos, neigiamos? Kuo reakcija ir emocija stipresnė – tuo labiau tas žmogus įtakoja mūsų gyvenimą. Na, čia ir taip jau aišku. Bet klausimas – kodėl?

Grįžkime prie tų Gyvenimo suteikiamų būdų mums patiems save pažinti.

Žmonės aplink mus ir tie, kurie mus įtakoja labiausiai – leidžia mums pamatyti save, na, tarsi kokiame veidrodyje. Man labiau patinka pavyzdys su kino filmu. Štai aš, režisierius, kviečiu vaidinti pagal mano parašytą scenarijų tam tikrus aktorius – taip taip, čia tie, su kuriais aš bendrauju kiekvieną dieną. Juk tas scenarijus – tai mano gyvenimas, mano kasdienybė, kurioje aš esu, nes juk aš – režisierius. Ar nebūna taip, kad atrodo, jog kažkokie netikę tie aktoriai vaidina keistokame filme – ir aš vat žiūriu, nepatinka man tai ką matau, bet nesuprantu kas galėjo tokį blogą scenarijų parašyti ir paskutinis klausimas – prie ko čia aš? Kodėl aš visa tai žiūriu? Jums nieko neprimena?

Tai kaip gi mes renkamės partnerius. Kaip tas režisierius – tuos, kurie galėtų geriausiai suvaidinti mane, t. y. pačią geriausią savo versiją. Čia nėra taip paprasta kaip mums norėtųsi.

Na, pavyzdžiui: aš esu labai aktyvus, o partneris santykių pradžioje man tarnauja tarsi atsvara – sulėtina, nuramina, tačiau vėliau staiga aš pamatau, kad jis – tingus ir be iniciatyvos. Ir tai kas atrodė tobula, tampa nepakenčiama. Tačiau neskubėkime daryti išvadų: tingėjimas ir iniciatyvos nebuvimas – tai tie bruožai, kurių pats savyje aš nematau ir matyti nenoriu, bet jie vis tiek manyje yra, ir pasireiškia ten, kur labiausiai nesinori. Bet patys savęs mes nematome, štai kur mūsų partnerio užduotis – jis ir atspindi mums šiuos bruožus. Tik mes to nenorime nė iš tolo pripažinti. Patarlė: „matyti krislą kito akyje, bet nematyti rąsto savojoje“ yra ne iš piršto laužta. Ji kaip tik apie tai. Dar viena patarlė „Mylėk savo priešus“ irgi turi panašią reikšmę: tai, kas mums labiausiai nepatinka kituose, yra dalis mūsų, ir tie kiti savo elgesiu padėtų atpažinti savyje tuos bruožus, jeigu tik mes sugebėtume jų iš karto nenuteisti.

Taigi, jeigu mes, pajutę tuos emocinius ryšius su kitais žmonėmis, tegu ir labai stipriai neigiamas savo reakcijas imtume ir po mažą žingsnelį priimtume kaip savo scenarijų, pamatydami kitus žmones tik kaip „įrankius Dievo rankose“ – siekiančius padėti mums pažinti save:

– priešai pasirodytų visai ne priešai;

– pasirodytų, kad su kiekvienu žmogumi galima rasti bendrą kalbą;

– įsitikintume, kad sprendimas keisti partnerius tikintis surasti tinkamą nėra toks jau ir geras, nes panašu, kad sutiksime jeigu ne tokį patį tai labai jau panašų – juk pagrindinis veikėjas vis tiek esu aš. Tai kam be reikalo švaistyti savo gyvenimo metus toks mistinėms paieškoms?

– ir galiausiai didžioji išmintis tame, kad išmoktume mylėti savo artimiausius žmones ne todėl, kad jie atitinka mūsų lūkesčius, t. y. geriausia mūsų versija, o už tai kokie jie yra tiesiog, su visomis savo spalvomis. Kaip ir patį save.

Ir tada mes pamatysime, kad pasaulis yra nuostabus, o gyventi harmoningai visai lengva, nereikia begalybės pastangų ir energijos naudoti ginčams, įrodinėjimams, nuoskaudoms ir pretenzijoms.