ADVENTAS – LAIKAS PABŪTI KARTU

  • Post author:
  • Post category:Be kategorijos

knygaKrikščioniškasis pasaulis, laukdamas Išganytojo atėjimo, maždaug mėnesį iki šv. Kalėdų tarsi nuščiūva. Adventu vadinamas laikotarpis skirtas pabendrauti su artimaisiais, su visais susitaikyti, susikaupti, skleisti ramybę ir gerumą. Daugelis šio meto tradicijų atkeliavo iš žilos senovės.
Per adventą būdavo vaizdingai pasakojami įvairūs nutikimai, sekamos pasakos. Sakmėse, dainose vaizduota pasaulio sukūrimo istorija.

Štai keturios garsaus brazilų rašytojo Paulo Coelho sukurtos pasakos keturioms gruodžio mėnesio savaitėms.

PIRMOJI

Viena viduramžių legenda pasakoja, kad šalyje, kurią šiandien vadiname Austrija, kadaise gyveno negausi Bukhardų šeima – vyras, moteris ir mažas berniukas.

Dažnai per Kalėdų šventes jie linksmindavo žiūrovus, mugėse deklamuodami eilėraščius, dainuodami senovės trubadūrų balades ir rengdami žongliravimo pasirodymus.

Žinoma, pinigų Bukhardai niekuomet neturėjo tiek, kad būtų galėję sau leisti kas kartą nupirkti vienas kitam taip trokštamų Kalėdų dovanų, tad šeimos galva nuolat kalbėdavo savo sūnui:

– O tu žinai, kodėl Kalėdų Senelio dovanų maišas niekuomet neištuštėja, nors vaikučių pasaulyje yra tiek daug? Nes jis pilnas ne vien tik paprasčiausių žaislų.

Kartais Kalėdų Senelis dovanoja kur kas svarbesnių dalykų, vadinamų „nematomomis dovanomis“. Šventąją naktį į kiekvienus nesantaikos aptemdytus namus jis atneša sutarimą ir taiką. Jei vaikučių širdutėse stinga meilės, jis pasėja tikėjimo sėklelę.

Tiems, kuriems ateitis atrodo visiškai juoda ir nematyti jokio vilties spindulėlio, jis dovanoja viltį. O kai pagaliau Kalėdų Senelis aplankys ir mus, mes jau kitą dieną dalinsimės džiaugsmu, kad esame sveiki ir gyvi ir galime tęsti savo darbą – ir toliau džiuginti žmones. Ir tau, sūnau, nevalia to pamiršti.

Bėgo metai, mažasis berniukas užaugo ir tapo jaunuoliu. Vieną gražią dieną šeima atkeliavo į išties įspūdingą, rodės, ką tik pastatytą Melko abatiją.

– Tėve, ar prisimeni tą istoriją apie nematomas Kalėdų Senelio dovanas, kurią man pasakojai prieš daugelį metų? Ir aš svajojau kada nors gauti tokią dovaną – pašaukimą tapti kunigu. Gal neprieštarausi, jei kaip tik šią akimirką žengsiu pirmąjį žingsnį šios savo svajonės link?

Nors tėvams labai norėjosi, kad sūnus ir toliau liktų su jais, tačiau suprato ir gerbė jo pasirinkimą. Šeima pasibeldė į vienuolyno duris. Vienuoliai su meile ir nepaprastai svetingai sutiko juos ir priėmė jaunąjį Bukhardą į mokinius.

Atėjo Kūčių vakaras. Ir tą dieną Melko parapijoje įvyko stebuklas – Dievo Motina su Kūdikėliu Jėzumi ant rankų nužengė iš dangaus į žemę ir apsilankė vienuolyne.

Visi šventieji tėvai išdidžiai išsirikiavo į ilgą eilę. Kiekvienas stengėsi kuo nors būtinai atkreipti į save Švenčiausiosios Mergelės dėmesį ir pagerbti Dievo Motiną ir Sūnų. Vienas vienuolių rodė dailiai nutapytus paveikslus, puošiančius menę, kitas atsinešė Biblijos egzempliorių, kurį perrašyti ranka prireikę šimto metų, trečiasis lyg žirnius pažėrė visų šventųjų vardus, demonstruodamas savo išprusimą.

Paskutinis eilėje, baikščiai dairydamasis į šalis, laukė jaunasis Bukhardas. Jo tėvai buvo paprasti žmonės, ir visa, ko jie išmokė savo sūnų, buvo tik rutulių mėtymas aukštyn ir vienas kitas žongliravimo triukas.

Kai pagaliau atėjo jo eilė, kiti vienuoliai panoro kuo skubiau atsisveikinti su garbingąja viešnia, nes, jų nuomone, tas niekam tikęs klounas, nemokėjęs nė sakinio žmoniškai suregzti, galėjo tik pakenkti vienuolyno įvaizdžiui. Tačiau širdies gilumoje jaunasis Bukhardas taip pat neapsakomai troško kuo nors pradžiuginti Jėzų ir Švenčiausiąją Mergelę.

Sugėdintas, varstomas smerkiančių vienuolių brolijos žvilgsnių jis nedrąsiai išsitraukė iš kišenės kelis apelsinus ir ėmė žongliruoti, paleidęs juos suktis ore lygiai taip pat, kaip ir tuomet, kai su savo šeima keliaudavo po kraštą ir pasirodydavo mugėse.

Ir kaip tik šią akimirką Kūdikėlis Jėzus iš džiaugsmo ėmė ploti katučių Dievo Motinos glėbyje. Ir būtent jam, jaunajam Bukhardui, Švenčiausioji Mergelė, ištiesusi rankas, leido palaikyti Kūdikėlį, kuris nesiliovė šypsojęsis.

Legenda baigiasi tuo, kad po šio stebuklo kas du šimtus metų į Melko vienuolyno duris pasibeldžia vis kitas Bukhardas, kuris taip pat įleidžiamas vidun, nes „nematomos dovanos“ pakeičia širdis visų, kuriems pavyksta jį atpažinti.

ANTROJI

Kūčių vakarą karalius kaip visada pasikvietė pirmąjį ministrą pasivaikščioti. Jis mėgo stebėti, kaip puošiamos gatvės. Tačiau vengdami norinčių įsiteikti pavaldinių besaikio išlaidumo jie paprastai persirengdavo tolimų kraštų pirkliais.

Abudu vaikštinėjo po miesto centrą, grožėjosi girliandų šviesomis, išpuoštomis eglutėmis, ant namų laiptų degančiomis žvakelėmis ir mažomis krautuvėlėmis, kuriose pardavinėjamos dovanos. Jie stebėjo vyrus, moteris ir vaikus, skubančius pas savo giminaičius atšvęsti šio vakaro kartu prie gausiais valgiais nukrauto stalo.

Grįždami atgal, jie pasuko per kur kas vargingesnį miesto kvartalą. Ten nuotaika buvo visiškai kitokia. Jokių šviesų, žvakučių, jokio gundomai gardaus valgio kvapo. Gatvėje nebuvo matyti nė gyvos dvasios ir, kaip kasmet, karalius ėmė nurodinėti ministrui, kad karalystės vargšams derėtų skirti daugiau dėmesio.

Ministras pritariamai linkčiojo galva, nors puikiai žinojo, kad šis reikalas netrukus vėl bus pamirštas, kad jį vėl palaidos biurokratijos kasdienybė, biudžeto išlaidų tvirtinimo procedūros ir nelengvi derybiniai susitikimai su garbingais užsienio šalių atstovais.

Staiga jie išgirdo iš vieno skurdžiai atrodančio namelio tyliai sklindančią muziką. Trobelė išties buvo prastai suręsta. Išpuvusių rąstų sienose žiojėjo daugybė plyšių ir pro juos buvo matyti, kas dedasi viduje.

O reginys buvo tikrai neįtikėtinai beprasmiškas: vežimėlyje sėdi raudantis senolis, plikai kirpta mergaitė šoka, o liūdno veido jaunuolis groja tamburinu ir dainuoja liaudies dainą.

– Einu pažiūrėti, kas gi ten vyksta, – tarė karalius ir pasibeldė.

Jaunuolis liovėsi grojęs ir nuėjo atidaryti durų.

– Mes esame pirkliai ir ieškome vietos nakvynei. Išgirdome muziką ir pamanėme, kad šiuose namuose dar niekas nemiega, tad norėtume pasiteirauti, gal priimsite mus pernakvoti.

– Ponams geriau būtų pasiieškoti pastogės kuriame nors miesto viešbutyje. Mes, deja, negalime jums pagelbėti. Nors čia ir skamba muzika, šie namai pilni liūdesio ir nevilties.

– Ar galėtume sužinoti, kodėl?

– Tai mano kaltė, – prakalbo senolis, sėdintis ratukuose. – Visą gyvenimą stengiausi išmokyti sūnų dailiai rašyti ir aiškiai dėstyti mintis, tikėdamasis, kad šis kada nors taps rūmų raštininku. Tačiau metai bėga, o naujų vietų eiti šias pareigas taip ir neatsiranda.

Šią naktį netgi regėjau tokį kvailą sapną: pasirodė angelas ir patarė man nusipirkti sidabro taurę, nes esą mane aplankys karalius, atsigers gurkšnelį vandens ir duos mano sūnui darbą. Angelo pasirodymas buvo toks įtikinamas, kad nusprendžiau paklusti jo liepimui.

Pinigų mes neturime, tad marti šį rytą turguje pardavė savo plaukus ir tuomet nusipirkome sidabro taurę, kurią štai čia, priešais save, ir matote. Dabar Kalėdos ir juodu mėgina mane pralinksminti dainomis ir šokiais, tačiau tik veltui stengiasi.

Karalius pažvelgė į sidabro taurę ir paprašė, kad įpiltų jam truputėlį vandens, nes tarėsi jaučiąs troškulį. Prieš išeidamas jis tarsi netikėtai prisiminė:

– Beje, koks sutapimas! Šiandien buvome susitikę pirmąjį ministrą ir jis mums prasitarė, kad kitą savaitę bus paskelbtas konkursas užimti rūmų raštininko vietą.

Senolis mandagiai linktelėjo galva, aiškiai nenorėdamas tikėti tuo, ką išgirdo, ir atsisveikino su svečiais. Tačiau jau kitą dieną visose miesto gatvėse buvo skelbiamas karaliaus įsakymas – rūmams reikalingas naujas raštininkas!

Paskirtą valandą audiencijų salė pilna prigužėjo miestiečių, pasiryžusių susirungti dėl taip trokštamo posto. Netrukus pasirodęs pirmasis ministras paprašė susirinkusiųjų pasiruošti rašymo popierių bei plunksnakočius ir tarė:

– Klausykite! Rašinio tema – „Kodėl senolis rauda, plikai kirpta moteris šoka, o liūdnas jaunuolis dainuoja?“

Per salę nuvilnijo išgąsčio šurmulys.

Niekas nebuvo girdėjęs panašios istorijos. Išskyrus jaunuolį kukliais drabužiais, sėdintį salės kampe. Jis plačiai nusišypsojo ir ėmė rašyti.

TREČIOJI

Prieš daugelį metų Šiaurės rytų Brazilijoje gyveno labai nuskurdusi sutuoktinių pora. Jos vienintelis turtas buvo višta. Šeima sunkiai vertėsi iš jos dedamų kiaušinių.

Atsitiko taip, kad Kalėdų išvakarėse paukštis nugaišo. Vyras teturėjo kelis sentavus ir jų neužteko nusipirkti maisto šventės vakarienei, tad kreipėsi pagalbos į kaimo kunigą.

Užuot padėjęs, kunigas teištarė:

– Jei Dievas uždaro duris, jis atveria langą. Taigi eik į mugę ir nusipirk pirmą pasiūlytą daiktą.

Tas pirkinys bus palaimintas, ir kadangi Kalėdų dieną vyksta stebuklai, jūsų gyvenime kažkas pasikeis iš esmės.

Žmogus, nors ir nebūdamas įsitikinęs, kad tai geriausias sprendimas, nukiūtino į mugę. Vienas prekeivis, pamatęs jį slampinėjantį be tikslo, paklausė, ko šis ieško.

– Nežinau. Turiu labai mažai pinigų, o kunigas man sakė nusipirkti pirmą pasiūlytą daiktą.

Prekeivis buvo be galo turtingas, bet vis tiek niekada nepraleisdavo progos pasipelnyti. Tą pačią akimirką paėmė monetas, kažką pakeverzojo ant popieriaus ir padavė žmogui.

– Kunigas neklydo! Kadangi visada buvau geras, šią šventės dieną parduodu tau savo vietą rojuje! Štai dokumentas!

Žmogus paėmė popierių ir nudūlino, o prekeivį pagavo išdidumas dėl tokio puikaus sandorio.

Vakare, ruošdamasis vakarienei pilnuose tarnų namuose, jis papasakojo tą nutikimą žmonai ir pridūrė, kad gebėjimas guviai protauti padėjo jam tapti labai turtingam.

– Kokia gėda! – pasakė moteris. – Šitaip pasielgti Jėzaus gimimo dieną! Eik į to žmogaus namus ir susigrąžink popierių – arba nebeįkelsi čia kojos!

Pabūgęs žmonos pykčio, prekeivis ryžosi paklusti. Ilgai ieškojęs pagaliau rado to žmogaus namus. Įėjęs išvydo sutuoktinių porą, sėdinčią prie tuščio stalo, ant kurio gulėjo popierius.

– Atėjau čia, nes suklydau, – tarė jis. – Štai tavo pinigai, ir grąžink man, ką tau pardaviau.

– Nesuklydai, pone, – paprieštaravo vargšas. – Aš paklausiau kunigo patarimo ir žinau, kad turiu kažką, kas palaiminta.

– Tai tik popierius – niekas negali parduoti savo vietos rojuje! Jei nori, sumokėsiu už jį dvigubai.

Bet vargšas nenorėjo parduoti, nes tikėjo stebuklais.

Prekeivis po truputį didino kainą, kol ji pasiekė dešimt auksinių.

– Tai man nepadės, – atsakė žmogus. – Turiu žmonai duoti gyvenimą, kurio ji verta. O tam reikia šimto auksinių.

Štai kokio stebuklo laukiu šią Kalėdų naktį.

Apimtas nevilties, žinodamas, kad dar truputį užgaišęs nebesuspės pareiti į savo namus pavakarieniauti ir dalyvauti Bernelių mišiose, prekeivis sumokėjo šimtą aukso monetų ir atgavo popierių.

Vargšų sutuoktinių pora sulaukė stebuklo.

Prekeivis padarė, kaip prašė žmona. Bet šią apniko abejonės, ar ne per griežta buvusi savo vyrui.

Kai baigėsi Bernelių mišios, ji užkalbino kleboną ir papasakojo jam šį nutikimą:

– Tėve, mano vyras sutiko žmogų, kuriam patarėte nusipirkti pirmą pasitaikiusį daiktą. Mėgindamas lengvai pasipelnyti, mano vyras parašė, kad parduoda savo vietą rojuje. Pasakiau jam, kad šį vakarą mūsų namuose nevakarieniaus, kol nesusigrąžins to popieriaus. Ir jam galiausiai teko sumokėti šimtą auksinių. Ar ne per daug? Ar šitiek kainuoja vieta rojuje?

Moterį išklausęs kunigas taip paaiškino:

– Pirma, tavo vyras galėjo parodyti kilnumą pačią svarbiausią dieną krikščionio gyvenime. Antra, jis buvo Dievo įrankis stebuklui įvykdyti.

Štai išsamesnis atsakymas į tavo klausimą: kai jis pardavė savo vietą danguje už kelis sentavus, ji nebuvo verta tos kainos. Bet kai ryžosi ją atpirkti už šimtą auksinių monetų, vien norėdamas pradžiuginti mylimą moterį, galiu pasakyti, kad ji verta daug daugiau, nei jis sumokėjo.

KETVIRTOJI

Ši nuostabi pasaka apie svajones, kurios kartais išsipildo ne visai taip, kaip mes įsivaizduojam ir norim.

Labai labai seniai, plačiose Libano lygumose išdygo trys Kedrai… O kedrai, kaip žinia, auga labai labai lėtai, taigi, jie turėjo amžių amžius, kad galėtų mąstyti apie Gyvenimą ir Mirtį, apie Gamtą ir Žmoniją.

Jiems augant buvo išrasta abėcėlė, jie prisimena ir matė kaip į Libano žemes atvyko karaliaus Saliamono pasiuntiniai.. kaip mūšiuose žuvo tūkstančių tūkstančiai žmonių. Pro juos šimtmečiais keliavo karavanai su kroviniais. Ir štai vieną dieną Kedrai tarpusavyje prašneko apie ateitį.

Pirmasis Kedras pasakė:

– Aš norėčiau tapti sostu, kuriame sėdėtų pats galingiausias valdovas visoje Žemėje.

Antrasis Kedras tarė:

– O aš norėčiau tapti dalimi kažko, kas amžinai verstų Blogį Gėriu..

– O kas dėl manęs, tai aš norėčiau, kad žmonės, matydami mane, visada galvotų apie Dievą, – ištarė Trečiasis Kedras.

Motina Gamta viską girdėjo ir tyliai sau sušnibždėjo: „ O, Kedrai, jūsų svajonės labai garbingos ir neįprastos. Jos būtinai išsipildys!!“

Mums ši istorija labai gražiai parodo, kaip svajonės tikrai išsipildo, tačiau visai ne tokiu būdu kaip mes galime įsivaizduoti.

Praėjo šimtmečiai… Ir štai atėjo medkirčiai, kurie nukirto visus tris Kedrus.

Pirmasis Kedras tapo tvartu. Iš lentų likučių buvo sukaltos ėdžios. Antrasis Kedras tapo paprastu kaimo stalu. O Trečią Kedrą supjaustė ir lentas laikė didelio miesto sandėlyje.

„Mūsų mediena buvo tokia gera“ – karčiai dejavo ir skundėsi savo likimu Kedrai. – Tačiau niekas taip ir nesugebėjo rasti jai tinkamo panaudojimo“.

Ėjo laikas. Ir vieną vėlų vakarą vyras ir moteris pasiprašė nakvynės tame kaime, kur buvo tvartas, suręstas iš Pirmojo Kedro medienos. Jame jiems leido pernakvoti. Moteris laukėsi ir kūdikis gimė būtent tą naktį. Jis buvo paguldytas į ėdžias ant minkšto šieno. Tą pačią akimirką Pirmasis Kedras suprato – jo svajonė išsipildė – jis tapo pirmuoju Didžiausio pasaulio Valdovo prieglobsčiu.

Po daugelio metų kukliame kaimo name žmonės susėdo už stalo, kuris buvo padarytas iš Antrojo Kedro medienos. Ir prieš visiems pradedant valgyti, vienas žmogus ištarė ypatingus žodžius apie vyną ir duoną, buvusius ant stalo. Ir tą pačią akimirką Antrasis Kedras suprato, kad jo svajonė išsipildė, nes jis tapo atrama ne tik vynui ir duonai, bet ir sąjungai tarp Žmogaus ir Dievo.

Ir sekančią dieną iš dviejų lentų, buvusių Trečiojo Kedro kamieno dalimi, sukalė kryžių. Po kelių valandų prie jo prikalė sužeistą žmogų.. vinimis.. ir tuo metu Trečiasis Kedras visiškai nusivylė žiauriu likimu.. ir tik trečią dieną jis suprato visko prasmę, nes žmogus, mirštantis ant to kryžiaus, tapo visos Žmonijos Šviesa, o kryžius iš kankinimo įrankio pavirto triumfo simboliu.

Ir tuomet Motina Gamta pasakė: „Štai, Kedrai, ir išsipildė jūsų svajonės, jūsų paskirtis, nors ir visai kitaip jūs tai įsivaizdavote“.

Šaltinis: internetas