Close

APIE PAVASARĮ IR … MEILĘ

debesys Štai tas ilgai lauktas pavasaris su saulėtesnėmis dienomis ir man viena smagiausių metų švenčių – Vėlykomis. Truputis info iš Vikipedijos:
Pavasario lygiadienis – momentas pavasarį, kai Saulė, slinkdama ekliptika, atsiduria dangaus pusiaujo ir ekliptikos susikirtimo taškuose.
Apie kovo 20-21 d. visame Žemės rutulyje dienos ir nakties trukmė tampa vienoda. Nuo šios dienos šiauriniame pusrutulyje naktis – trumpesnė už dieną. Pietiniame pusrutulyje atvirkščiai – diena tampa trumpesnė už naktį. Senovės lietuviai tikėjo, kad lygiadienio rytą išsimaudžius upėje, tekančioje iš rytų, visus metus būsi tyras ir sveikas. Lygiadienio rytą saulė teka tiksliai rytuose. Toks paprotys praustis rytą užfiksuotas ir Velykų šventės metu, todėl tikėtina, kad kažkada Velykos buvo švenčiamos būtent per pavasario lygiadienį. Dar XIX a. pradžioje pavasario lygiadienio apeigas lietuviai atlikdavo pasirodžius jaunam Mėnuliui. Dar senesniais laikais jaunaties metu būdavo aukojamas ir valgomas gaidys, o pavasario lygiadienio vakarai laikyti šventvakariais. Dabar lygiadienis visame pasaulyje švenčiamas kovo 20 d., kartu su Tarptautine Žemės diena – astronominiu pavasariu. Iranėnų šalyse pavasario lygiadienio metu švenčiami Naujieji Metai – Novrūzas.


Be viso šito, su pavasariu asocijuojasi kažko pradžia, na, pirmiausia Gamtos atgimimas, pumpurai ir žaliai sodrūs nauji lapeliai ant medžių, žydinčios vyšnios ir obelys, ir žinoma – Meilė.
Taigi, kas yra meilė? Daug apie ją kalbame, bet kiekvienas suprantame savaip. Meilė nėra emocija, kuri mus apima, ar suvokiamas tikslas, kuris priklauso nuo kitų žmonių veiksmų. Tikra meilė yra kažkoks gebėjimas, prasidedantis nuo mūsų nuostatų ir besibaigiantis mūsų veiksmais. Jeigu manysime, kad meilė yra jausmas, nusivilsime, kai suprasime, jog ne visada galime tą jausmą išlaikyti. Kai suvokiame, kad meilė visų pirma yra veiksmas, esame pasirengę naudoti turimus įrankius, kad mylėtume teisingiau.
MEILĖ ATSKLIEDŽIA MŪSŲ TIKRĄJĄ ESYBĘ, TĄ ŽMOGŲ, KURIUO NORIME BŪTI.

Žmogaus siela turi du pagrindinius poreikius: duoti meilę ir ją priimti.
Priminsiu pagrindinius penkis būdus, kaip mes duodame ir priimame meilę:
palaikymo žodžiai
laiko leidimas kartu
dovanos
paslaugos
fizinis prisilietimas
Kiekvienas iš mūsų kažkuriomis iš šių kalbų kalbame lengviau nei kitomis. Jeigu kalbame žmogaus, kurį mylime, meilės kalba, jis jaučiasi mylimas. Jeigu nekalbame jo kalba, jis nesijaučia mylimas, net jeigu kalbame kitomis meilės kalbomis.
Kad išsiugdytume nuostatą mylėti paprasčiausiose situacijose, turime taikyti septynis įpročius, tas mylinčio žmogaus savybes, kurios yra kiekvienos meilės kalbos pagrindas. Išlavintos septynios meilės savybės per mūsų nuostatas, gyvenimo būdą ir poelgius padeda mums sukurti kuo tvirčiausius santykius.
Taigi, išsiaiškinkime kuri iš septynių mylinčio žmogaus savybių – GERUMAS, KANTRYBĖ, ATLAIDUMAS, PASLAUGUMAS, NUOLANKUMAS, DOSNUMAS, SĄŽININGUMAS – jums yra įgimta? Kuri reikalauja didžiausių pastangų?

„Kiekvienas geras poelgis, kad ir koks nereikšmingas, visada yra reikalingas“ (Ezopas)
Gerumas – tai kito žmogaus ir jo poreikių pastebėjimas. Tai reiškia suprasti kiekvieno sutikto žmogaus vertę. Kaip ir kiekviena mylinčio žmogaus savybė, gerumas gali būti daug paprastesnis ir kur kas galingesnis nei mes įsivaizduojame.
Deja, mūsų kultūroje dažnai esame geri tik tiems, kurie buvo geri mums, ir negeri su tais, kurie elgėsi nemaloniai. Tačiau kaip gi būti geram, patyrus neteisybę ir šiurkštų elgesį? Kai susiduriame su tokiu gerumu, kuris nepaiso nepalankių aplinkybių ir priešingo atsako, būname sukrėsti. Kai esame geri kad ir kas būtų, matome, kaip viską keičia mūsų kasdieniniai pasirinkimai.
Vienas iš žingsnių, mokantis gerumo poelgių yra pastebėti būdus, kuriais žmonės jūsų aplinkoje būna geri jums ir kitiems. Galima užsirašyti savo atliktus gerus darbus, kuriuos pastebite per dieną. Dažnai, ypač šeimoje, gerumo darbus laikome savaime suprantamu dalyku. Kažkas gamina maistą, plauna indus po valgio, kažkas išskalbia rankšluosčius, išvalo grindis, išblizgina veidrodžius ir nupjauną veją, bet niekas neteikia reikšmės šiems paprastiems, tačiau svarbiems gerumo aktams. Tai gali būti daugiau nei praktiški darbai, tai gali būti būdas sutuoktinių meilei išreikšti. Bet ar kas nors laiko šiuos poelgius būdais mylėti? Dažnai žmonės nustemba, kiek daug gerų poelgių gali pastebėti per trumpą laiką. Kai pastebime tokius poelgius ir vertiname juos, mūsų pačių troškimas rodyti gerumą auga. Kai imame norėti būti gerais žmonėmis, tampa lengviau pastebėti galimybes gerumui reikšti visą dieną. Tokių galimybių yra visur, kur tik sutinkame žmonių. Gerumas reiškia tarnauti kitam, net jeigu tai reikalauja pasiaukojimo. Negalime išties mylėti, jeigu nenorime aukotis. KAIP LAVINTI GERUMĄ? Niekas neatsikelia iš ryto ir neapsisprendžia: nuo šiandien būsiu geras žmogus. Gerumas, kaip ir visos meilės savybės, išlavinamas per laiką, kai tampame atviros širdies ir proto, norėdami būti labiau mylinčiais žmonėmis. Pradedame nuo šio tikslo: taip, noriu, kad mano gyvenimas būtų pažymėtas gerumo. Čia nekalbame tik apie gražias manieras, kalbame apie gerumą einantį iš širdies, iš tikros meilės. Suvokti tai, ką darome nemalonaus kitiems, ir atsiprašyti – tiesiausias kelias pakeisti savo elgesį.
Taigi, pagaukite save blogai galvojantį apie save arba ką nors kitą. Mintyse pakeiskite tuos žodžius kokia nors teigiama mintimi apie save ar kitą žmogų. Suvokite žodžių svarbą – žodžiai keičia gyvenimus. Žodžiai gali būti pozityvūs, palaikantys, vilties ir tiesos. Negerus žodžius keiskite gerais, po kiekvieno pokalbio pagalvokite kokius žodžius kalbėjote ir kokius išgirdote. Atminkite,
KIEKVIENAS SUTIKTAS ŽMOGUS TURI VERTĘ. Kiekvienas turime unikalų vaidmenį gyvenime. Gerumo žodžiai pagiria tai, kas žmonės yra ir ką jie daro. Geri žodžiai ne visada turi būti teigiami, jie taip pat pataiso, jeigu žmogaus elgesys yra blogas.
KANTRYBĖ – kitų žmonių trūkumų toleravimas. Vakarų šalyse mes dažniausiai nesame išmokyti būti kantrūs. Kiekvienas prisimename apie situacijas keliuose, kai nekantrūs vairuotojai, nekantrūs pėstieji vieni kitų negerbia. Didelis gyvenimo tempas sąlygoja perdėtą reiklumą sau ir aplinkiniams: darbe užduotys dažnai turi būti atliktos „vakar“, o mūsų asmeniniai poreikiai turi būti patenkinti tučtuojau. Vis dėl to kantrybė yra viena iš mylinčio žmogaus savybių. Gyvenimas yra lėta kelionė tampant tokiais žmonėmis, kokias norime būti. Nors nė vienas iš mūsų nenusipelnome kitų žmonių kantrybės, bet, kai esame pakantūs žmonėms, primename sau ir kitiems, kad kiekvienas galime eiti tobulėjimo keliu, kuriame tampama geresniais.
KANTRYBĖ – TAI LEISTI SAU IR KITAM BŪTI NETOBULAM
Santykiuose su žmonėmis kantrybė įgyja skirtingas formas. Kantrybė su padavėja, atnešusia mums ne tą patiekalą, kurį užsisakėme, skiriasi nuo tos, su kuria laukiame dukters paklydėlės parvažiuojant namo. Kai mokame būti kantrūs vienoje gyvenimo srityje, tai padeda būti kantriems ir kitose. Tik turint nuostatą būti kantriam galima daug metų išlikti atkakliam. Jeigu išsiugdysime savyje tokią kantrybės nuostatą, tuomet, ar kovotume dėl geresnių socialinių sąlygų, ar kalbėtumės su nepažįstamuoju, sutiktu banke, daug lengviau sugebėsime mylėti kiekvieną sutiktą žmogų.
Kai kas nors ypač nekantrus su jumis, laikykite tai galimybe būti ypač kantriam su juo ir nustebsite pamatę, kaip kantrybė keičia žmones. Švelnus reagavimas į kitų susierzinimą, nuramina pyktį, parodo, kad mes vertiname santykius ir ieškome problemos sprendimo .
Kitas žingsnis ugdant kantrybę yra suvokti, kad nekantrumas nepakeis padėties, o nekantrumo išprovokuotas neigiamas elgesys žalingas ir nemalonus. Paskutinis žingsnis ugdant kantrybę yra susikaupti ties sprendimu, o ne ties problema. Mokydamiesi būti kantrūs su kitais, turime būti pakantūs ir sau. Mes juk tobulėjame net gi tada, kai ugdome kantrybę. Kad suprastume kas yra kantrybė, tereikia stebėti kaip mažas vaikas mokosi vaikščioti: jis klumpa daugybę kartų, keliasi ir vėl klumpa, bet nesiliauja mėginęs ir vieną dieną daugiau nebekrinta.
Atlaidumas nėra vienkartinis veiksmas. Tai pastovi nuostata.(Martinas Liuteris Kingas Jaunesnysis)
ATLEIDIMAS – pasitelkus sąžinę, užuojautą ir savimonę susitaikyti su savo skriaudėju.
KODĖL MUMS REIKALINGAS ATLEIDIMAS?
Todėl, kad atleidimas turi galią keisti gyvenimus. Gyventi – reiškia turėti potencialą skaudinti kitus ir būti įskaudintam pačiam. Jeigu nebūtų atleidimo, mums liktų tik tesingumas, kai padaroma kas nors bloga. Jeigu šiandien kiekvienam būtų įvykdytas teisingumas, dauguma gyventojų atsidurtų kalėjime. Kai apie tai pagalvojame, ar tikrai trokštame teisingumo už visus savo veiksmus? Visi turime galimybę įveikti savanaudišką prigimtį ir išmokti gyventi dėl kitų gerovės. Tai reiškia atleisti tiems, kas mums nusikalto. Tai nereiškia ignoruoti mums padarytų nusižengimų. Mūsų teisingumo troškimas neleistų mums nematyti veiksmų, kurie buvo padaryti ne iš meilės. Jeigu taip būtų, pasaulyje viešpatautų blogis. Tačiau teisingumo ir meilės priešpriešoje pastaroji gali būti galingesnė. Atleisti – tai rinktis mylėti, o ne reikalauti teisingumo. Kai gyvename vadovaujami savo tikrojo Aš (o ne savanaudiškojo), didesnis net už mūsų teisingumo troškimą būna noras susitaikyti.
Mandagumas – tai su kiekvienu žmogumi elgtis kaip su savo draugu. Būk paslaugus, nes kiekvienas sutiktasis kovoja didžią kovą. (Filonas Aleksandrietis)
Įprasta mandagumą suvokti kaip geras manieras. Tačiau žodis „mandagumas“ turi kur kas platesnę prasmę, jis reiškia „būti draugiškai nusiteikusiam“. Ne kiekvienas bus mūsų draugas, bet mandagumas skatina mus, tiek žodžiais, tiek veiksmais, su visais elgtis kaip su draugais. Atrodo, kad daug lengviau būti mandagiems, negu kantriam ar atlaidžiam. Tačiau mandagumo šaknys yra įsitikinimas, kuris labai svarbus tarpusavio santykiams; kiekvienas sutiktas žmogus vertas mūsų draugystės, po kiekviena išore yra žmogus, kurį verta pažinti. Kai tikrai tuo tikime, būti mandagiems labai paprasta ir neišvengiama.
MANDAGUMAS PRASIDEDA KIEKVIENOS ŠEIMOS NAMUOSE
Kiekvienoje kultūroje ar subkultūroje yra įprastų mandagumo taisyklių, kurių tikimasi iš visų. Dažniausiai jų išmokstama namie. Tai daugiausiai etiketas ir namų taisyklės, kurios padeda tėvams geriau auklėti savo vaikus. Tokios taisyklės sukurtos tam, kad parodytume pagarbą šeimos nariams ir kaimynams. Jos naudojamos visame pasaulyje, vienaip ar kitaip modifikuotos. Būdami suaugę mes arba laikomės arba nesilaikome tų išmoktų vaikystėje taisyklių. Savo šeimose dažnai sukuriame savąsias.
Nuolankumas yra keisčiausias dalykas. Vis pamanai jį turįs, tą pačią akimirką prarandi. (Bernardas Meltzeris) Ženk žingsnį atgal, kad kažkas galėtų žengti žingsnį pirmyn.
Daugelis mūsų manome, kad nuolankumas yra silpnumo požymis, kažkas, ką turėtume parodyti tik tada, kai esame silpni, pvz. kęsti žmonių nepagarbą. Paprašykite žmonių apibūdinti nuolankumą ir neišgirsite žodžių „sėkmė, pasitenkinimas, pagarba ar tarpusavio santykiai“. Tačiau, tai būtent tie žodžiai, kurie svarbiausi šiaip būtinai meilės savybei. Nuolankumas pripažįsta kieno nors kito vertę, ir kaip ir visi poelgiai iš meilės, nusižeminimas tam, kad kitas galėtų pakilti, suteikia mums galimybę patirti didžiulį džiaugsmą.
Troškimas būti pirmam mumyse įsišaknijęs taip, kad kai kas abejoja ar iš tiesų galima išmokti nuolankumo. Tikrovė yra tokia, kad jei norime mylėti nuoširdžiai, privalome to išmokti. Ar matėte nuolankų kūdikį? Nuo tos akimirkos, kai gimėme, turime instinktą gauti ko norime.
Nuolankumas: širdies ramybė, leidžianti pasitraukti į šalį, kad pripažintum kito vertę.
KĄ REIŠKIA MYLĖTI KITUS, TURINT NUOLANKUMO NUOSTATĄ?
Nuolankūs žmonės jaučiasi saugūs būdami tuo, kas jie yra. Jie suvokia savo ir kitų vertę, todėl jiems malonu matyti, kad kitiems sekasi. Vakarų kultūroje nuolankumas nėra mėgstama tema, bet ji yra esminė ir pasitenkinimą teikianti meilės savybė. Tačiau tai nereiškia, kad nuolankiam būti lengva.
DOSNUMAS – atiduoti save kitiems. Mylėti žodžiais yra savanaudiška dovana. (Popiežius Jonas Paulius II )Ką gero padarėte šiandien?
Žodis „dovana“ graikų kalboje („charis“) reiškia „nenusipelnyta malonė“. Kaskart, kai paaukojame pinigų, talento ar laiko, pripažįstame, kad tie dalykai mums taip pat yra duoti kaip dovana. Mes duodame dovanų žmogui ne už jo elgesį, ir ne už tai, ką jis padarė dėl mūsų, bet tai kyla iš meilės jam ar jai. Kai esame dosnūs, nuostabu kiek galimybių mylėti atsiranda mūsų kelyje. Dosnumas gali virsti veiksmais, bet prasideda jis nuo širdies nuostatos. Kai dosniai dovanojame save pačius, tuo kitiems parodome, kad labai juos vertiname.
Dosnumas – neskaičiuojant dovanoti savo dėmesį, laiką, gebėjimus, pinigus ir gailestį.
PAPRASTAS DAVIMO DŽIAUGSMAS
Dosnumo dvasia gali išgydyti daugiau žmonių nei galime įsivaizduoti, sukuriant tarpusavio santykius su kiekvienu iš jų. Nesvarbu, ką ir kiek duodate, prisiminkite, kad tarnaujate žmogui.
Ieškokite kūrybiškų būdų, kaip aukoti savo laiką, pinigus, sugebėjimus. Paklauskite savęs: „Ką aš turiu tokio, ko neturi kiti?“ galbūt nesate pašauktas įsivaikinti, bet galite padėti tai padaryti kitai porai duodamas pinigų. Galbūt neturite pinigų, bet sugebate juos surinkti organizuodamas labdaros renginius. Keisdami savo mąstymą, pamatome daugybę galimybių padėti kitiems ir būti dosniais. GYVENTI DOSNŲ GYVENIMĄ
Mūsų gyvenimas keičiasi, jei pasikeičia mūsų požiūris į pinigus, laiką, nuosavybę ir sugebėjimus. Negalite būti aukščiausios klasės darbuotojas, jeigu jums svarbi tik jūsų veikla. Tą patį reikėtų pasakyti ir apie požiūrį į namus, išsimokslinimą ir netgi pomėgius. Kai darbui skiriame pernelyg daug dėmesio, užmirštame žmonių, su kuriais susiduriame kasdien, vertę. Dosnumas išjudina mūsų protus ir širdis ir gražina prie tarpusavio santykių. Jis atveria akis, kad pamatytumėme žmonių, galinčių pasinaudoti mūsų dovanomis, grožį.
SĄŽININGUMAS – atskleisti kas iš tiesų esi. Tiesa yra tokia reta, jog malonu ją sakyti
(Emily Dickinson) Žmonės skirtingai suvokia kas yra melas. Kalbant apie sąžiningumą, turime pripažinti, kad ne visada lengva žinoti, kaip sąžiningumas atrodo, kai mylime tikra meile. Įvairios apklausos rodo, kad dauguma mūsų manome, jog kartais geriau pameluoti negu pasakyti tiesą. Galbūt meluojame to net nesuvokdami. Iš prigimties tikimės kitų tiesos, o patys ją iškraipome. Štai kodėl tėvams nereikia mokyti vaikų meluoti. Žmogaus „aš“ linkęs meluoti, kai tai duoda asmeninės naudos. Taip pat apklausos rodo, kad vyrai ir moterys meluoja beveik tokiu pat dažnumu, tačiau skirtingais tikslais: vyrai labiau siekdami asmeninės, dažnai, finansinės naudos, o moterys, norėdamos apsaugoti kieno nors jausmus, arba išvengti konflikto. Tačiau, nors ir esame linkę iškraipyti tiesą, giliai savyje suvokiame skirtumą tarp tiesos ir melo. Mes nuolat kovojame su savo savanaudiškąja „aš“ dalimi, tačiau kažkas mumyse nori, kad mus pažinotų kaip žmones, sakančius tiesą. Mes nustojame gerbti žmogų, kuris nuolat meluoja, ir gerbiame tą, kuris sako tiesą. Nesvarbu kaip elgiamės šiuo metu, kažkas mumyse žino, kad melas griauna, o meilė – stato. Tiesos sakymo tikslas yra ne smerkti, bet atkurti. Tačiau, sakyti tiesą, tai nereiškia: pasakyti viską ką žinome, išsakyti visas savo emocijas, pasiteisinti, kodėl nemylite, išpasakoti paslaptis dėl asmeninės naudos, statyti į pavojų teisingumą.
Tikrasis sąžiningumas yra daugiau nei tai, ką sakome, jis yra tai, kas esame.
Gera žinia yra ta, kad tiesos sakymas yra įprotis, kurį galima išsiugdyti. Sakyti tiesą, reiškia prisiimti atsakomybę už savo elgesį. Gyventi sąžiningai reiškia palaikyti tiesą net tada, kai reikia nepritarti daugumos nuomonei. Sąžiningumo priešininkas – savigyna. Kiekvienas mes turime įprotį saugotis, net jeigu dėl to reikėtų meluoti. Tačiau, kai meluojame, pamirštame, kad besigindami nesaugome savo santykių nuo sunaikinimo. Saugome tai, kaip norime atrodyti, o ne tai, kas iš tiesų esame.
Kokia yra tikroji sėkmė? Kiekvienas turime skirtingą atsakymą: pinigai, paaukštinimas darbe, šlovė, užsitikrinta darbo vieta, būti laimėtoju. Visa tai yra skirtingi siekiai, bet koks yra tas vienas dalykas, kuris suteikia mums tikrąjį pasiekimo pojūtį?
Aš tikiu, kad kelias į sėkmę – tai suprasti meilės kitiems galią. Tiesa yra ta, kad mes esame sukurti santykiams. Nesvarbu, kokia yra jūsų įtakos sfera, jei sieksite praturtinti žmonių gyvenimus per santykius su kitais, patirsite tokią sėkmę, kuri teikia didžiausią pasitenkinimą.

Palikite komentarą