Jų dialogas visada buvo kaip riksmas, nors jie kalbėdavosi visai inteligentiškai, beveik pašnibždomis.
“Paklausyk, sūneli….”
“Mama! Prašau, nepradėk”
“Aš tave myliu”
“Aš žinau”
“Bet aš noriu, aš turiu tau pasakyti….”
“Neturi”
“Man reikia paaiškinti…”
“Nereikia”
“Aš jaudinuosi dėl tavęs!”
“Nesijaudink”
“Aš noriu prisibelsti…”
“Nereikia, man skauda”
“Prisimeni, Sent Ekziuperi :”Mes atsakingi už tuos, kuriuos prisijaukinome”?
“Mama, tik nereikia patoso, gerai?”
“Kodėl, nu kodėl tu visą laiką užsisklendi nuo manęs?”
“Iki, mama”
Taip jie ir kalbėdavosi – kai kada garsiai, kai kada be žodžių, savo viduje. Ji stengėsi rasti tinkamus žodžius, klasikų citatas, gyvenimo pavyzdžius, tačiau visos jos pastangos suduždavo į kurčią nesupratimo sieną. Kartais jai atrodydavo, kad jie bendrauja lyg per mažą langelį, kaip kalėjime per trumpalaikį pasimatymą. “Mama, iki” – ir viskas, langelis užsitrenkia, ir galima muštis, daužytis į šitą sieną – jis neišgirs. Nenori girdėti. Tai buvo skaudu, bet ji nei kartelio neleido pasireikšti savo tikriesiems jausmams. Juk tai galėjo jį užgauti, o ji visada rūpinosi, kad visiems aplinkui būtų gera. Ir dar ji bijojo, kad jis gali įsižeisti, ir tada net tas mažas langelis nebeatsiidarys, o tai reikštų ” visai viskas” ir “daugiau niekada” – šito ji bijojo labiau už viską pasaulyje. Jos skausmas – tai tik jos skausmas, reikia paprasčiausiai pakentėti. Ji buvo labai kantri.
(daugiau…)