Jis prisėdo šalia man belaukiant eilėje pas šeimos gydytoją. Laikas ėjo lėtai, tamsiame koridoriuje skaityti buvo neįmanoma, nors buvau pasiėmusi su savimi knygą, todėl, kai Jis kreipėsi į mane, beveik apsidžiaugiau.

– Seniai laukiate?

– Jau valandą, – atsakiau. – Antra valanda prasidėjo, kai čia sėdžiu.

– O tai jūs neturite talono?

– Turiu, – abejingai sumurmėjau. – Tik čia nuolat visi be eilės lenda. Tai vis laukiu.

– O jūs nepraleiskite, – pasiūlė Jis.

– Neturiu aš jėgų čia su jais bartis, – prisipažinau aš. – Ir taip jau iki čia vos atpėdinau.

– Jis įdėmiai mane nužvelgė ir su užuojauta paklausė:

– Donoras?

– Kodėl „donoras“? – nustebau aš, – ne, joks aš ne donoras…

– Donoras donoras, aš juk matau…

– Na ne, aš pirmą ir paskutinį kartą kraują daviau dar studijų metais, antrame kurse, per Donorų dieną. Apalpau tada ir viskas, daugiau niekada.

– O jūs dažnai apalpstate?

– Ne… nu kartais. Tiesiog šiaip dažnai pargriūnu. Einu einu ir netikėtai pargriūnu. Arba nuo kėdės. Arba miegoti – pareinu namo, pamatau sofą ir iš karto į gulimą padėtį.

– Tai nenuostabu. Pas jus beveik neliko gyvybinių jėgų. Jūsų indas tuščias.

Jeigu jau atrodo kad viskas žlunga, pagalvokime apie tai, kad:

Skausmas yra augimo etapas

Kartais durys užsidaro tik dėl to, kad atėjo laikas judėti. Galbūt išeiti iš ten kur esame ir judėti pirmyn, kitur. Ir tai labai gerai, nes dažniausiai niekur neiname kol nepriverčia aplinkybės. Kai užklumpa negandos, priminkime sau apie tai, kad skausmas visada turi tikslą. Judėkime tolyn nuo to, kas kelia mums skausmą, tačiau nepraleiskime pamokos, kurią jis neša. Tai, kad kovojame nereiškia pralaimėjimo. Kiekvienas žymus laimėjimas reikalauja atitinkamos kovos. Tai, kas gera, visuomet atima laiko. Likime kantrūs ir pasitikintys. Viskas susiklostys reikiamai: taip, ne akimirksniu, bet išsispręs.. Visada yra dvi skausmo rūšys – viena mus sužeidžia, o kita keičia. Bet tik tuomet, jeigu gyvenam, o nesipriešinam gyvenimui. Padėkime skausmui mus auginti.

Stengdamiesi būti savimi, mes sukeliame susvetimėjimą daugeliui žmonių, bandydami pasiduoti kitų troškimams, mes sukeliame susvetimėjimą savyje (Klarisa Estes)

Aš svajojau visiems patikti, gyvenau dėl to, kad užsitarnaučiau aplinkinių pritarimą ir meilę. Kažkurią dieną aš supratau, kad nebenoriu.

Pirmiausia aš noriu patikti pats sau, gyventi taikoje ir harmonijoje su savo vidinėmis vertybėmis. Taip, tai visai nepatogu aplinkiniams – bet tai pateisinama kaina už teisę būti savimi.

Šios citatos – tai tarsi visos Žmonijos patirties kvintesencija, jos keičia mąstymą ir padeda gyventi toliau net pačiais sunkiausiais laikais.

Ošo citatos

1. Žmonės viską taip sureikšmina, kad tas viskas tampa jiems našta. Mokykimės daugiau juoktis. Juokas toks pat šventas kaip ir malda.

2. Kiekvienas mūsų veiksmas duoda rezultatą. Tieisog būkime budrūs ir stebėkime. Brandus žmogus – tai tas, kuris stebėdamas savo veiksmus suprato kas teisinga, o kas ne, kas gerai. Kadangi tai atrado pats, jis turi tvirtą nuomonę – ir net jeigu visas Pasaulis sakytų priešingai, jam tai nieko nekeistų. Turėdamas asmeninę patirtį, kuria galima pasikliauti, jis jaučiasi ramus.

3. Visi mes unikalūs. Niekada nieko neklauskite patarimo: kas teisinga, o kas ne. Gyvenimas eksperimentas, kurio metu reikia išsiaiškinti kas teisinga, o kas ne. Kartais, gali būti, kad pasielgsite neteisingai, bet tai suteiks tam tikrą patirtį, kuri taip pat bus naudinga.

4. Būna akimirkos, kai Dievas ateina ir beldžiasi į mūsų duris. Tai ir yra Meilė – Dievas, kuris beldžiasi į mūsų duris. Per vyrą, per moterį, per vaiką, per meilę, per gėlę, per saulėlydį arba aušrą.. Dievas gali belstis milijonu skirtingų būdų.

5. Noras būti ypatingu – tai labai dažnas ir įprastas noras. Atsipalaiduoti ir būti paprastu – tai ši tiesų visai nelengva ir net neįprasta. Gyvenimas – tai paslaptis. Jos negalima numatyti, nuspėti. Tačiau yra daugybė žmonių, kurie norėtų gyventi tokį nuspėjamą gyvenimą, nes tai tarsi padėtų išvengti baimių. Viskas būtų nuspėjama, numatyta, nebūtų jokių abejonių niekuo.

1. Išmokime „kaifuoti“ nuo blogo oro, stovėjimo eilėse, problemų, bet kokio taip vadinamo negatyvo. Toks tarsi „mazochizmas“ palaipsniui išvaikys absoliučiai visus debesis virš mūsų galvos, mūsų pasaulis taps saulėtas ir…

Bet koks šiame pasaulyje egzistuojantis reiškinys yra kurios nors aukščiau esančios sistemos dalis. Pavyzdžiui, kiekvienas žmogus priklauso kokiai nors šeimai ir giminei, taip pat tam tikrai tautai, šaliai o ir aplamai žmonijai, Žemei ir galiausiai Visatai bei Pasauliui.

Kiekvienoje iš šių sistemų egzistuoja tam tikri ryšiai, kurių sutrikimai išbalansuoja ir sutrikdo tos sistemos veiklą.

Nesunku pastebėti, kad mūsų pasaulyje viskas egzistuoja pagal principą: dalis tarnauja visumai. Mūsų kūnas irgi yra sistema, sudaryta iš organų, o organai – iš ląstelių. Ir žinoma mes tikimės, kad kiekvieno organo bei ląstelės gyvybinės funkcijos ir veikla bus nukreiptos mūsų viso organizmo labui. Juk žemesnio paskirtis tarnauti aukštesniam.

Ir tik žmogus turi pasirinkimą: ar tarnauti/priimti tarnystę, ar kenkti. Todėl dauguma išminčių sako, kad žmogus yra labiau pavojingas už bet kokį pavojingiausią gyvūną, nes jis gali nepaklūsti tai teisingajai tvarkai „tarnauti“ ir gali „pakenkti“.