HOBITERAPIJA

Tai psichoterapijos kryptis, padedanti išreikšti asmeninį individualumą. Mūsų kasdienybėje vyrauja dvi sritys: santykiai/šeima ir profesija/darbas. Tai tarsi kokios dvi kojos, ant kurių stovime. Neretai kuri nors iš šių dviejų kojų ima „šlubuoti“ – taip mes galime pavadinti sunkumus, kliūtis, nesklandumus, o gal ir stipresnius sukrėtimus, pasikeitimus, problemas. Kaip ir kas ką vadina.

Hobis – ta tarsi atrama, ta „trečia koja“, kuria galime pasiremti, esant reikalui, jeigu susvyruojame arba, neduok Dieve, netenkame kurios nors iš pagrindinių „kojų“.

(daugiau…)

Komentavimas išjungtas įraše HOBITERAPIJA

KUR EINAMA IŠTRŪKUS IŠ UŽBURTO RATO (Karpmano dramos trikampio)

ANTRASIS trikampis, kuriame jau gerokai mažiau kančios ir daugiau valdžios, yra toks:

HEROJUS – FILOSOFAS (ABEJINGAS) – PROVOKATORIUS

Faktiškai tai yra transformavimasis į priešingybes: Auka į Herojų, Kontrolierius į Filosofą/Abejingąjį , o Gelbėtojas į Provokatorių/Motyvatorių.Kaip žinome pagal skaičiavimo skalę nuo minus vieno kylant į viršų virš nulio minusas virsta pliusu. Taigi, keičiasi poliariškumas.

Tai ko gero sudėtingiausias momentas evoliucijos kelyje – iš minuso pereiti į pliusą. Jėgų mažai, o inertiškumas traukia žemyn, atgal. Tai tarsi visu greičiu važiuojantį automobilį (juk gyvenimas tai nesustoja) apsukti šimto aštuoniasdešimt laipsnių kampu ir pradėti važiuoti į priešingą pusę. Taip pat ir visa aplinka priešinasi šiam pasikeitimui: kabinasi į rankas ir kojas, tempia, sukelia kaltės jausmus, kad tik nepavyktų išsilaisvinti.

Visa psichoterapija skirta būtent šiam procesui: išgydyti sužeistą vidinį vaiką, gyvenantį Kančios trikampio viduje. Ir kartais ėjimas šiuo keliu gali trukti visą gyvenimą..

Išoriškai šis perėjimas būna pastebimas pagal tokius požymius:

– žmogus nepasiduoda manipuliacijoms, o išsako ir pats tenkina savo poreikius;

– nebevykdo kitų norų ir nesiekia svetimų tikslų netgi tuomet, kai įvairiais būdais mėginama įtraukti (pasitelkiant kaltės, baimės, gailesčio ir apmaudo jausmus) į tai, bet kiekvieną kartą užduoda sau klausimą: „Ar man to reikia? Koks bus rezultatas ir ar ką aš gausiu? Ko aš galiu pasimokyti jeigu padarysiu tai ko manęs prašo?“ ir jeigu neranda sau reikalingų priežasčių tai daryti, tiesiog nedaro;

Pagrindinė Herojaus užduotis – suprasti save ir jį supantį pasaulį. Jo pagrindinės emocijos: susidomėjimas, aistra, pasididžiavimas sėkme, įkvėpimas veikti. Nesekmės atveju – liūdesys ir apgailestavimas. Nuobodulys, jeigu ilgas neveiklumo periodas. Kaltės jausmai Herojui svetimi, o jeigu jie atsiranda, vadinasi Herojus regresavo ir grįžo į prieš tai buvusią Aukos poziciją.

(daugiau…)

Komentavimas išjungtas įraše KUR EINAMA IŠTRŪKUS IŠ UŽBURTO RATO (Karpmano dramos trikampio)

KAIP IŠTRŪKTI IŠ UŽBURTO RATO (Karpmano Dramos trikampio)

Visi be išimties norime gyventi geriau. Netgi tie, kurie regis turime viską, vis tiek turime kryptį, kuria judame pirmyn. Nes ten – vystymąsis, augimas, be kurio gyvenimas Žemėje taptų beprasmiu.

Kančios ir malonumo evoliucija

Viskas atrodytų labai paprasta: susirask tuos, kurie gyvena geriau, mokykis iš jų, sek jų pavyzdžiu ir vystymąsis garantuotas.

Tačiau vietoj šio labai aiškaus plano mes daug dažniau imame pavydėti, susierzinti, o ne mokomės. Gerai, kad ne visi. Yra dalis žmonių, kurie lėtai, bet užtikrintai kyla asmeninės evoliucijos laiptais aukštyn ir ši žemiau išdėstyta teorija būtent jiems.

Pradinis ecvoliucijos laiptelis yra aprašytas psichiatro S. Karpmano ( Stephen Karpman) – tai jo žymusis DRAMOS trikampis:

AUKA- PERSEKIOTOJAS (KONTROLIERIUS) – GELBĖTOJAS

Tai ne visai pirmas laiptelis, bet galima sakyti kad dar žemiau: minus pirmas. Tai reiškia, kad neigiamoje skalėje, kaip kad termometro stulpelyje – žemiau nulio. O vystymasis vyksta tik aukščiau nulio.

AUKA

Žmogus, kuris nesąmoningai pasirinko šį vaidmenį pagrindiniu, jaučiasi nieko nemokantis ir mažai ką sugebantis. Ieško to, kas juo pasirūpintų, paguostų, išgelbėtų ar priimtų už jį sprendimą (Gelbėtojas arba Persekiotojas).

Save suvokia nuolat kenčiančiu, nepriimtu ir neteisingai nuskriaustu, nors pats stengiasi dėl kitų, pamiršdamas save, nuolat yra pasiruošęs pasiaukoti dėl kitų, tikėdamasis, kad kada nors kitas tai supras ir įvertins, ar pasiaukos dėl jo.

  • Savimi nesirūpina, negina savęs, nebrėžia savo ribų.
  • Niekad nebūna išgelbėtas, kad ir kiek Gelbėtojas besistengtų
  • Dažnai į gautus patarimus atsako:“ Taip, bet..“

Pagrindinis Aukos šūkis: „Gyvenimas neprognozuojamas ir piktas. Tai kančia, su kuria aš negaliu susitvarkyti“. Aukos emocijos – baimė, nuoskaudos, kaltė, gėda, pavydas. Kūne nuolatinė įtampa, kuri su laiku pereina į somatinius susirgimus. Auka periodiškai įkrenta į depresinę būklę, kai atsisako dalyvauti savo pačios gyvenimo įvykiuose, kurie suteikia įspūdžių (o jegu kas nors blogo nutiks?) ir gali priversti kažką pakeisti asmenybėje, įnešti kažką naujo. Auka tam nėra pasiruošusi, jos pasaulis inertiškas ir žiaurus, ji nesutinka pajudėti nei vieno centimetro į šalį.

Aukoje vyrauja asmenybės rigidiškumas, nors išoriškai ji gali blaškytis tarsi voverė rate, būti nuolat užimta ir pavargusi.

(daugiau…)

Komentavimas išjungtas įraše KAIP IŠTRŪKTI IŠ UŽBURTO RATO (Karpmano Dramos trikampio)

VYRAIS NEGIMSTAMA – VYRAIS TAMPAMA

„Į šį pasaulį mes visi atėjome kovoti su savimi, ir tik su savimi. Todėl dėkokite kiekvienam, kuris jums suteikia šią galimybę“

Džeimsas Holisas (James Hollis)

Daugybė straipsnių ir mokymų pastaruoju metu nukreipta į tai, kokia turi būti moteris, ką jai daryti, kad taptų laiminga, o gal kaip tik ko nedaryti, kaip tapti gera mama ir pan. O kaip šiuolaikinėje visuomenėje jaučiasi vyrai? Ir kaip jiems atitikti tuos nerealius išorinius reikalavimus, kurie tarsi nerašytos taisyklės jau nuo mažų dienų daro spaudimą: būti stipriu, rūpintis savo šeima, užtikrinti materialinį jos išlaikymą. Niekada neverkti, t. y. geriau nerodyti jokių emocijų, nes tai silpnumo simbolis. „Tikras“ vyras turi atitikti tam tikrus standartus: konkuruoti su kitais vyrais dėl padėties visuomenėje, dėl moterų. Jis neturi domėtis savo vidiniais ieškojimais, negali klausyti savo širdies balso, o turi vadovautis tik racionaliu protu ir jėga.

Iš tiesų dėt to, kad šiais laikais nėra tikro, realaus vyriškumo pavyzdžio, iniciacijos ritualų, o tuo pačiu metu dar ir stipriai veikia motininis kompleksas, vyrams praktiškai neįmanoma pasijausti visaverčiais suaugusiais sugebančiais pasitikėti ir rūpintis savimi, kurti ir išlaikyti sąžiningus, pasitikėjimu grįstus santykius su aplinkiniais. Šiuolaikiniame pasaulyje berniukai yra tiesiog gniuždomi nepasiekiamo vyro idealo tarsi kokio Dievo Saturno, kuris pagal senovės legendą surydavo savo vaikus, nes jie kėlė grėsmę jo valdžiai. Šia tema žymus psichoanalitikas James Hollis parašė knygą „Saturno šešėlyje“, kurioje ir nagrinėjamos labiausiai paplitusios emocinės vyrų traumos bei jų psichodinaminė terapija.

Šiek tiek ištraukų iš šios knygos su paaiškinimais:

„Vyro gyvenimas, taip pat kaip ir moters, yra ribojamas lyčių vaidmenų lūkesčiais“

(daugiau…)

Komentavimas išjungtas įraše VYRAIS NEGIMSTAMA – VYRAIS TAMPAMA

IŠ KARTOS Į KARTĄ…

Kaip gi jinai perduodama ta trauma?

Žinoma, galima mėginti viską paaiškinti „srautu“, „genų atmintimi“ „persipynimais“, bet čia jau panašu, kad be mistikos neapsieime. O galima į viską pažiūrėti daug paprasčiau: tiesiog per „tėvų – vaikų“ santykius, be politikos ir ideologijos, apie jas gal kiek vėliau.

Pradedam.

Gyvena sau šeima. Laukiasi pirmagimio, o gal jau ir turi vieną vaiką. Gal jau ir du spėjo pagimdyti. Myli vienas kitą, pilni vilties ir planų į ateitį. Bet štai ištinka katastrofa. Kaip sakoma, istorijos smagračiai pasislinko iš vietos ir pradėjo šlifuoti žmones. Dažniausiai į tokį malūną patenka vyrai: revoliucija, karai, represijos…- pirmas smūgis tenka jiems.

Ir štai jauna moteris, mama, lieka viena. Jos dalia – nuolatinis nerimas, neatitinkantis jos jėgų darbas (ir vaikus auginti ir juos išlaikyti), jokių džiaugsmų ir poilsio. Laidotuvės, „dešimt metų be susirašinėjimo teisės“, arba tiesiog jokių žinių ilgą laiką, taip, kad bet kokia viltis pradeda tirpti. Gal būt tai ir ne apie vyrą, gal apie brolį, tėvą ar kitus artimuosius. Kokia moters, motinos būklė? Ji priversta „laikyti save rankose“, ji negali netgi nuoširdžiai liūdėti. Ji atsakinga už vaiką (vaikus) ir dar daug už ką. Iš vidaus ją plėšia skausmas, tačiau jo išreikšti negalima, verkti negalima, „išskysti“ negalima. Ir ką ji padaro? SUAKMENĖJA. Sustingsta, įsitempia kaip styga, atjungia jausmus, gyvena sukandusi dantis ir sukaupusi visą savo valią, sugniaužusi kumščius, viską atlieka automatiškai, negalvodama, nejausdama. Gali būti ir blogiau: pasineria į depresiją, vaikšto, daro, kas priklauso, tačiau pati, savo viduje trokšta tik vieno – atsigulti ir numirti. Tai matosi jos veide: sustingusi kaukė, rankos sunkios ir nelanksčios. Jai net fiziškai sunku atskyti vaikui į jo šypseną tuo pačiu, ji stengiasi kuo mažiau bendrauti su vaiku, nes tai yra jai skausminga. Kūdikis, atsibudęs naktį, pravirksta, kviečia mamą, o ji tuo tarpu įsikniaubusi į pagalvę rauda. Jos rauda begarsė. Kartais tai pratrūksta pykčiu. Vaikiukas prišliaužia arba prieina, traukia mamą už skverno, nori glamonių, supratimo, bendravimo, o ji jeigu tik sukaupusi jėgas atsako prisiversdama, bet neretai kad suriks: „Atstok gi pagaliau!“ , atstums taip, kad tas net į kitą kambario galą nuskrenda. Ne, ji ne ant vaiko pyksta, bet ant savo likimo, ant savo sulaužyto gyvenimo, ant to vyro, kuris išėjo, paliko ją tvarkytis vieną ir daugiau jau niekada nebepadės.

Tik štai vaikas nežino viso šito. Jam niekas nieko nepasakė, nepapasakojo kas atsitiko, nes juk dar per mažas, o ir tikrai – nesupras. Gal jis ir žino, bet nesupranta. Vienintelis paaiškinimas, kuris gali jam ateiti į galvą: mama manęs nemyli, aš jai trukdau, geriau jau manęs nebūtų. Toks suvokimas vaikui labiausiai suprantamas.

(daugiau…)

Komentavimas išjungtas įraše IŠ KARTOS Į KARTĄ…