Tai psichoterapijos kryptis, padedanti išreikšti asmeninį individualumą. Mūsų kasdienybėje vyrauja dvi sritys: santykiai/šeima ir profesija/darbas. Tai tarsi kokios dvi kojos, ant kurių stovime. Neretai kuri nors iš šių dviejų kojų ima „šlubuoti“ – taip mes galime pavadinti sunkumus, kliūtis, nesklandumus, o gal ir stipresnius sukrėtimus, pasikeitimus, problemas. Kaip ir kas ką vadina.
Hobis
– ta tarsi atrama, ta „trečia koja“, kuria galime pasiremti,
esant reikalui, jeigu susvyruojame arba, neduok Dieve, netenkame
kurios nors iš pagrindinių „kojų“.
ANTRASIS
trikampis, kuriame jau gerokai mažiau kančios ir daugiau valdžios,
yra toks:
HEROJUS
– FILOSOFAS (ABEJINGAS)
– PROVOKATORIUS
Faktiškai
tai yra transformavimasis į priešingybes: Auka į Herojų,
Kontrolierius į Filosofą/Abejingąjį
, o Gelbėtojas į Provokatorių/Motyvatorių.Kaip
žinome pagal skaičiavimo skalę nuo minus vieno kylant į viršų
virš nulio minusas virsta pliusu. Taigi, keičiasi
poliariškumas.
Tai
ko gero sudėtingiausias momentas evoliucijos kelyje – iš minuso
pereiti į pliusą. Jėgų mažai, o inertiškumas traukia žemyn,
atgal. Tai tarsi visu greičiu važiuojantį automobilį (juk
gyvenimas tai nesustoja) apsukti šimto aštuoniasdešimt laipsnių
kampu ir pradėti važiuoti į priešingą pusę. Taip pat ir visa
aplinka priešinasi šiam pasikeitimui: kabinasi į rankas ir kojas,
tempia, sukelia kaltės jausmus, kad tik nepavyktų išsilaisvinti.
Visa
psichoterapija skirta būtent šiam procesui: išgydyti sužeistą
vidinį vaiką, gyvenantį Kančios
trikampio viduje. Ir kartais ėjimas šiuo keliu gali trukti visą
gyvenimą..
Išoriškai
šis perėjimas būna pastebimas pagal tokius požymius:
–
žmogus
nepasiduoda manipuliacijoms, o išsako ir pats tenkina savo
poreikius;
–
nebevykdo kitų norų ir nesiekia svetimų tikslų netgi tuomet, kai
įvairiais būdais mėginama įtraukti (pasitelkiant kaltės, baimės,
gailesčio ir apmaudo jausmus) į tai, bet kiekvieną kartą užduoda
sau klausimą: „Ar
man to reikia? Koks bus rezultatas ir ar ką aš gausiu? Ko aš galiu
pasimokyti jeigu padarysiu
tai ko manęs prašo?“ ir jeigu neranda sau reikalingų priežasčių
tai daryti, tiesiog nedaro;
Pagrindinė
Herojaus užduotis – suprasti save ir jį supantį pasaulį. Jo
pagrindinės emocijos: susidomėjimas, aistra, pasididžiavimas
sėkme, įkvėpimas veikti. Nesekmės atveju – liūdesys ir
apgailestavimas. Nuobodulys, jeigu ilgas neveiklumo periodas. Kaltės
jausmai Herojui svetimi, o jeigu jie atsiranda, vadinasi Herojus
regresavo ir grįžo į prieš tai buvusią Aukos poziciją.
Visi be išimties norime gyventi geriau. Netgi tie, kurie regis turime viską, vis tiek turime kryptį, kuria judame pirmyn. Nes ten – vystymąsis, augimas, be kurio gyvenimas Žemėje taptų beprasmiu.
Kančios ir malonumo evoliucija
Viskas atrodytų labai paprasta: susirask tuos, kurie gyvena geriau, mokykis iš jų, sek jų pavyzdžiu ir vystymąsis garantuotas.
Tačiau vietoj šio
labai aiškaus plano mes daug dažniau imame pavydėti, susierzinti,
o ne mokomės. Gerai, kad ne visi. Yra dalis žmonių, kurie lėtai,
bet užtikrintai kyla asmeninės evoliucijos laiptais aukštyn ir ši
žemiau išdėstyta teorija būtent jiems.
Pradinis
ecvoliucijos laiptelis yra aprašytas psichiatro S. Karpmano (
Stephen
Karpman)
– tai jo žymusis
DRAMOS trikampis:
AUKA- PERSEKIOTOJAS
(KONTROLIERIUS) – GELBĖTOJAS
Tai ne visai pirmas
laiptelis, bet galima sakyti kad dar žemiau: minus pirmas. Tai
reiškia, kad neigiamoje skalėje, kaip kad termometro stulpelyje –
žemiau nulio. O vystymasis vyksta tik aukščiau nulio.
AUKA
Žmogus,
kuris nesąmoningai pasirinko šį vaidmenį pagrindiniu, jaučiasi
nieko nemokantis ir mažai ką sugebantis. Ieško to, kas juo
pasirūpintų, paguostų, išgelbėtų ar priimtų už jį sprendimą
(Gelbėtojas arba Persekiotojas).
Save suvokia nuolat
kenčiančiu, nepriimtu ir neteisingai nuskriaustu, nors pats
stengiasi dėl kitų, pamiršdamas save, nuolat yra pasiruošęs
pasiaukoti dėl kitų, tikėdamasis, kad kada nors kitas tai supras
ir įvertins, ar pasiaukos dėl jo.
Savimi
nesirūpina, negina savęs, nebrėžia savo ribų.
Niekad nebūna
išgelbėtas, kad ir kiek Gelbėtojas besistengtų
Dažnai į
gautus patarimus atsako:“ Taip, bet..“
Pagrindinis Aukos
šūkis: „Gyvenimas neprognozuojamas ir piktas. Tai kančia, su
kuria aš negaliu susitvarkyti“. Aukos emocijos – baimė,
nuoskaudos, kaltė, gėda, pavydas. Kūne nuolatinė įtampa, kuri su
laiku pereina į somatinius susirgimus. Auka periodiškai įkrenta į
depresinę būklę, kai atsisako dalyvauti savo pačios gyvenimo
įvykiuose, kurie suteikia įspūdžių (o jegu kas nors blogo
nutiks?) ir gali priversti kažką pakeisti asmenybėje, įnešti
kažką naujo. Auka tam nėra pasiruošusi, jos pasaulis inertiškas
ir žiaurus, ji nesutinka pajudėti nei vieno centimetro į šalį.
Aukoje vyrauja
asmenybės rigidiškumas, nors išoriškai ji gali blaškytis tarsi
voverė rate, būti nuolat užimta ir pavargusi.
„Į
šį pasaulį mes visi atėjome kovoti su savimi, ir tik su savimi.
Todėl dėkokite kiekvienam, kuris jums suteikia šią galimybę“
Džeimsas
Holisas (James Hollis)
Daugybė
straipsnių ir mokymų pastaruoju metu nukreipta į tai, kokia turi
būti moteris, ką jai daryti, kad taptų laiminga, o gal kaip tik ko
nedaryti, kaip tapti gera mama ir pan. O kaip šiuolaikinėje
visuomenėje jaučiasi vyrai? Ir kaip jiems atitikti tuos nerealius
išorinius reikalavimus, kurie tarsi nerašytos taisyklės jau nuo
mažų dienų daro spaudimą: būti stipriu, rūpintis savo šeima,
užtikrinti materialinį jos išlaikymą. Niekada neverkti, t. y.
geriau nerodyti jokių emocijų, nes tai silpnumo simbolis. „Tikras“
vyras turi atitikti tam tikrus standartus: konkuruoti su kitais
vyrais dėl padėties visuomenėje, dėl moterų. Jis neturi domėtis
savo vidiniais ieškojimais, negali klausyti savo širdies balso, o
turi vadovautis tik racionaliu protu ir jėga.
Iš
tiesų dėt to, kad šiais laikais nėra tikro, realaus vyriškumo
pavyzdžio, iniciacijos ritualų, o tuo pačiu metu dar ir stipriai
veikia motininis kompleksas, vyrams praktiškai neįmanoma pasijausti
visaverčiais suaugusiais sugebančiais pasitikėti ir rūpintis
savimi, kurti ir išlaikyti sąžiningus, pasitikėjimu grįstus
santykius su aplinkiniais. Šiuolaikiniame pasaulyje berniukai yra
tiesiog gniuždomi nepasiekiamo vyro idealo tarsi kokio Dievo
Saturno, kuris pagal senovės legendą surydavo savo vaikus, nes jie
kėlė grėsmę jo valdžiai. Šia tema žymus psichoanalitikas James
Hollis parašė
knygą „Saturno šešėlyje“, kurioje ir nagrinėjamos labiausiai
paplitusios emocinės vyrų traumos bei jų psichodinaminė terapija.
Šiek
tiek ištraukų iš šios knygos su paaiškinimais:
„Vyro
gyvenimas, taip pat kaip ir moters, yra ribojamas lyčių vaidmenų
lūkesčiais“
Žinoma,
galima mėginti viską paaiškinti „srautu“, „genų atmintimi“
„persipynimais“, bet čia jau panašu, kad be mistikos
neapsieime. O galima į viską pažiūrėti daug paprasčiau: tiesiog
per „tėvų – vaikų“ santykius, be politikos ir ideologijos,
apie jas gal kiek vėliau.
Pradedam.
Gyvena
sau šeima. Laukiasi pirmagimio, o gal jau ir turi vieną vaiką. Gal
jau ir du spėjo pagimdyti. Myli vienas kitą, pilni vilties ir planų
į ateitį. Bet štai ištinka katastrofa. Kaip sakoma, istorijos
smagračiai pasislinko iš vietos ir pradėjo šlifuoti žmones.
Dažniausiai į tokį malūną patenka vyrai: revoliucija, karai,
represijos…- pirmas smūgis tenka jiems.
Ir
štai jauna moteris, mama, lieka viena. Jos dalia – nuolatinis
nerimas, neatitinkantis jos jėgų darbas (ir vaikus auginti ir juos
išlaikyti), jokių džiaugsmų ir poilsio. Laidotuvės, „dešimt
metų be susirašinėjimo teisės“, arba tiesiog jokių žinių
ilgą laiką, taip, kad bet kokia viltis pradeda tirpti. Gal būt tai
ir ne apie vyrą, gal apie brolį, tėvą ar kitus artimuosius. Kokia
moters, motinos būklė? Ji priversta „laikyti save rankose“, ji
negali netgi nuoširdžiai liūdėti. Ji atsakinga už vaiką
(vaikus) ir dar daug už ką. Iš vidaus ją plėšia skausmas,
tačiau jo išreikšti negalima, verkti negalima, „išskysti“
negalima. Ir ką ji padaro? SUAKMENĖJA. Sustingsta, įsitempia kaip
styga, atjungia jausmus, gyvena sukandusi dantis ir sukaupusi visą
savo valią, sugniaužusi kumščius, viską atlieka automatiškai,
negalvodama, nejausdama. Gali būti ir blogiau: pasineria į
depresiją, vaikšto, daro, kas priklauso, tačiau pati, savo viduje
trokšta tik vieno – atsigulti ir numirti. Tai matosi jos veide:
sustingusi kaukė, rankos sunkios ir nelanksčios. Jai net fiziškai
sunku atskyti vaikui į jo šypseną tuo pačiu, ji stengiasi kuo
mažiau bendrauti su vaiku, nes tai yra jai skausminga. Kūdikis,
atsibudęs naktį, pravirksta, kviečia mamą, o ji tuo tarpu
įsikniaubusi į pagalvę rauda. Jos rauda begarsė. Kartais tai
pratrūksta pykčiu. Vaikiukas prišliaužia arba prieina, traukia
mamą už skverno, nori glamonių, supratimo, bendravimo, o ji jeigu
tik sukaupusi jėgas atsako prisiversdama, bet neretai kad suriks:
„Atstok gi pagaliau!“ , atstums taip, kad tas net į kitą
kambario galą nuskrenda. Ne, ji ne ant vaiko pyksta, bet ant savo
likimo, ant savo sulaužyto gyvenimo, ant to vyro, kuris išėjo,
paliko ją tvarkytis vieną ir daugiau jau niekada nebepadės.
Tik
štai vaikas nežino viso šito. Jam niekas nieko nepasakė,
nepapasakojo kas atsitiko, nes juk dar per mažas, o ir tikrai –
nesupras. Gal jis ir žino, bet nesupranta. Vienintelis paaiškinimas,
kuris gali jam ateiti į galvą: mama manęs nemyli, aš jai trukdau,
geriau jau manęs nebūtų. Toks suvokimas vaikui labiausiai
suprantamas.
Ar pastebėjote, kad kažkuriuo jūsų gyvenimo momentu jums tarsi pradeda kartotis jau buvę įvykiai, imate patekti į panašias ar netgi identiškas situacijas, atrodo gyvenote sau ramiai, ir še tau boba…