Vieną dieną pas Mokytoją atėjo jaunas žmogus ir pasakė: - Aš jaučiuosi toks nevykęs ir bevertis, kad man gyventi nesinori. Visi aplink tvirtina, kad aš esu išsižiojęs, kvailas ir netikėlis.…

Pradėkim nuo to, kad jis realus. Ne, ne tiesiogiai fiziškai, bet metaforiškai realus. Tai visumos dalis – psichologinė ir fenomenologinė realybė, be to labai galinga. Kaip jau senelis Froidas pastebėjo, dauguma psichinių sutrikimų ir elgesio modelių daugiau ar mažiau susiję būtent su šia mūsų pasąmonine dalimi.

Mes visi buvome vaikais, ir mūsų viduje vis dar gyvena šis mažas vaikas. Tačiau daugybė suaugusių žmonių apie tai nežino. Ir šis sąmoningo ryšio su vidiniu vaiku nebuvimas – tai būtent ir yra visų tarpusavio santykių ir emocinių elgesio sunkumų priežastis.

Reikalas tame, kad daugelis suaugusių – ne visai suaugę… Mes fiziškai senstame, tačiau iš psichologinės pusės tai nebūtinai suaugusio gyvenimas. Tikrasis brandumas priklauso būtent nuo šio mūsų viduje esančio vidinio vaiko pripažinimo ir atsakomybės prisiėmimo už jo auklėjimą ir meilę. Kai kuriems suaugusiems taip niekada tai ir nenutinka. Vietoj to jų vidinis vaikas yra paliktas, apleistas, ignoruojamas ir jo vidinių poreikių yra nepaisoma.

1. Niekas nėra toks užsiėmęs, kad negalėtų jums atsakyti

Jeigu jūs parašėte žinutę savo mylimam vaikinui ar merginai, o jie neatsako, tai tikrai ne todėl, kad yra labai užsiėmę. Potencialus darbdavys štai jau keletą savaičių neduoda jums žinoti ar esate pasamdytas irgi ne todėl, kad neturi nė vienos laisvos minutės.

Ir jeigu jūs negaunate atsakymo iš kokių nors žmonių – tai yra tik todėl, kad jie dėl kažkokių priežasčių nenori jums atsakyti. Priežastys gali būti įvairios. Prisiminkite, kad ne visuomet jūs – ta priežastis. Mes kiekvienas kovojame savo „vidines kovas“. Todėl nustokime ieškoti pateisinimų tiems žmonėms, kurie neskiria jums tinkamo dėmėsio ir tuomet skirkime tą patį laiką kitur – ten, kur esame laukiami, gerbiami, pastebimi.

2. „Savi marškiniai arčiau kūno“ – t. y. kiekvienas žmogus teikia pirmenybę savo interesams

Vėl nesėkminga diena. Nuo pat ryto viskas prasidėjo „ne taip“: aš vėl pavėlavau į darbą, žmona per daug ilgai ruošėsi… Kai mes jau pagaliau sėdomės į automobilį, prie mūsų priėjo vidutinio amžiaus vyras elegantišku dalykiniu kostiumu. Jis paprašė pavežėti. Pasirodo mums iš tiesų buvo pakeliui, tai kodėl gi nepadėjus? Visam tam taip pat prireikė laiko.

Bet tai dar ne viskas. Kaip tyčia patekome į automobilių spūstį. Aš vos laikiausi nuo to, kad prie svetimo žmogaus nepasisakyčiau visko apie ką galvoju. Apie tą mūsų gyvenimą…