Close

KAIP ATPAŽINTI, IŠMOKTI IR ĮVALDYTI VAIKO PAGRINDINĘ MEILĖS KALBĄ?

IMG_9382Kaip atpažinti ir išmokti vaiko pagrindinę meilės kalbą?

Tai užima laiko. Kūdikystėje turime kalbėti visomis penkiomis meilės kalbomis – tik taip ugdysim vaikus emociškai. Tik tokiu būdu galime pastebėti užuominas kuriai meilės kalbai mažasis teikia pirmenybę: pvz. vienas vaikas labiau reaguos į balsus, kitas į buvimą šalia. Tačiau svarbu prisiminti, kad vaikai pakankamai ilgai mokysis priimti ir išreikšti meilę, ir tai darys su mūsų, tėvų, pagalba, imdami iš mūsų pavyzdį. Taigi, jie išbandys tuos veiksmus ir reakcijas, kurie juos patenkina. Taip pat jie išgyvens laikotarpius, kai pagrindinė meilės kalba laikinai keisis – ypač paauglystės metais. Kai mes imsime stebėti savo vaiką, kad atpažintume jo pagrindinę meilės kalbą – verčiau su juo nediskutuoti apie tai, ypač paauglystėje. Vaikai iš prigimties egocentriški, todėl nenuostabu, kad mėgins pasinaudoti mūsų susidomėjimu ir manipuliuoti, kad patenkintume laikinas jų užgaidas. Dėmesio: būti geru tėvu nereiškia duoti vaikams visa, ko jie įsigeidžia.

Būdai kaip lengviau pamatyti vaiko pirminę meilės kalbą:

  • Stebėti, kaip vaikas reiškia meilę mums. Pvz. 5-8 metų sūnus ar dukra nuolat sako: „Mamyte, man labai patiko ši vakarienė“, arba „Aš tave myliu, tėveli, ačiū, kad padėjai paruošti namų darbus“… galime manyti, kad tokiam vaikui labai svarbi yra palaikymo žodžių kalba.
  • Stebėti, kaip vaikas reiškia meilę kitiems. Pvz. Nuolat neša dovanas mokytojai, draugei, močiutei… taip pat labai džiaugiasi gaudamas dovanas – ir mano, kad kiti turi taip gerai jaustis gaudami dovanas. Tai panašu į dovanų gavimo kalbą. Bet jeigu taip elgiasi tėvai – tai gali būti ir išmoktas elgesys, svarbu atkreipti į tai dėmesį.
  • Įsiklausyti, ko dažniausiai vaikas prašo. Jeigu nuolat prašo kartu žaisti, važiuoti, neišeiti – tai vadinasi reikalauja viso dėmesio, buvimo kartu. Jeigu vaikas prašo pakomentuoti jo darbus, įvertinti išvaizdą, elgesį – tai laukia palaikymo, pritarimo žodžių.
  • Atkreipti dėmesį į vaiko skundus. Tai labai susiję su prašymais tik skamba kaip skundai: „tu neturi man laiko, mes niekur kartu neiname, nepadedi man ruošti namų darbus, nenuperki man dviračio…“ ir pan.
  • Duoti pasirinkti vaikui vieną iš dviejų. Pasiūlyti kartu praleisti laiką arba nupirkti dovaną, atlikti kokią nors paslaugą… ir taip keisti įvairias meilės kalbas, kol suprasite, kokių pasiūlymų daugiausiai priima vaikas. Šis būdas pasiteisins, jeigu naudosime jį gana dažnai, nes pavieniai vaiko atsakymai atspindi to momento nuotaiką ir poreikius.

Kad ir kokia būtų vaiko pagrindinė meilės kalba, svarbu kalbėti visomis penkiomis kalbomis. Lengva suklysti ir vartoti vieną meilės kalbą, apeinant kitas. Ypač tai pasakytina apie dovanas, nes atrodo kad jos užima mažiausiai mūsų laiko ir jėgų. Bet jei pateksime į šiuos spąstus – duosime per daug dovanų savo vaikams, tai atimsime iš jų sveikos, visavertės meilės suvokimą. Nes tik visų penkių kalbų mokėjimas padės mums rūpintis žmonėmis visą gyvenimą, ne tik savo vaikais, bet ir sutuoktiniais, draugais ir giminaičiais. Kaip tėvai, turime atsiminti, kad meilės kalbų mokymasis yra brendimo procesas ir kad brendimas yra lėta, skausminga, o dažnai ir sunki kelionė. Tapę poliglotais padėsime ir savo vaikams išmokti duoti meilę ir priimti ją visokiomis meilės kalbomis. Kai tai atsitiks, jie bus nuostabūs laimingi žmonės.

Drausmė ir meilės kalbos

Žodis drausmė kilęs iš graikų kalbos žodžio, reiškiančio „lavinti“. Drausminti – tai budriai vadovauti savo vaikui nuo kūdikystės iki pilnametystės. Tikslas – kad vaikas pasiektų tokį brandos lygį, kai vieną dieną galės įsilieti į visuomenę kaip atsakingas žmogus. Tai geras tikslas.

Vadovauti vaikui, rodant tinkamą pavyzdį, duodant nurodymus, prašymus, mokant deramo elgesio ir patiems taip elgiantis, taisant blogą elgesį, dalinantis pamokančia patirtimi ir daug daugiau kuo. Tačiau daugelyje šeimų drausmė susipainiojusi su bausmės sąvoka ir įgavusi sinonimišką reikšmę. Ir tada manoma, kad drausti tai iš esmės reiškia bausti. Bausmė yra viena iš drausmės rūšių, bet pati negatyviausia. Kad drausmintumėm efektingai, privalome palaikyti vaiko emocijų indą pilną meilės. Drausminti nemylint – tai tarsi važiuoti mašina be tepalų; gali pasirodyti kad kurį laiką viskas gerai, tačiau viskas baigiasi nelaime…

Meilė žiūri kito interesų; taip pat ir drausmė. Taigi drausminimas yra meilės veiksmas. Kuo labiau vaikas jaučiasi mylimas, tuo lengviau yra jį drausminti. Todėl turime užduoti sau du klausimus:

  • Kaip vaikas myli?
  • Ko reikia mano vaikui, kai jis blogai elgiasi?

Taigi, kaip vaikai myli? Nebrandžiai. Mes, suaugusieji, stengiamės mylėti besąlygiškai. Dažnai mums nepavyksta, ir pasiliekame prie tokio meilės modelio: paslauga už paslaugą. Bet vaikas nemyli nei taip, nei besąlygiškai. Būdams nebrandus, jis myli meile, nukreipta į save patį. Jis instinktyviai jaučia poreikį būti mylimas – kad emocijų rezervuaras būtų pilnas. Vaikas juk nežino, kad ir tėvai turi tokį patį emocijų indą, kurį reikia užpildyti. Vienintelis vaiko rūpestis – būti pasotintam meile. Kai tos meilės trūksta, tai vaikas su baime klausia: „Ar tu mane myli?“ Tai, kaip tėvai sugeba atsakyti į šį klausimą vaikui suprantam ar nesuprantam meilės kalba, labai daug nulemia vaiko elgesį, nes pagrindinė blogo elgesio priežastis yra tuščias emocijų indas.

Didelė klaida būtų manyti, kad vaikas turėtų bandyti užsitarnauti mūsų meilę ir palankumą geru elgesiu. Tai tiesiog neįmanoma. Iš prigimties vaikas nuolat bando mūsų meilę savo elgesiu. Jis klausia: „Ar tu myli mane?“ Jeigu atsakome: „Taip, aš tave myliu“ ir pripildome jo emocijų indą jam suprantam meilės kalba, panaikiname įtampą, ir vaikui nebūtina toliau bandyti mūsų meilės. Kartu padarome taip, kad lengviau yra drausminti ir koreguoti vaiko elgesį. Bet jei patenkame į spąstus ir manome, kad vaikas „neužsitarnavo“ mūsų meilės, būsime nuolatos nuviliami. Taip pat ir vaiką laikysime blogu, nepagarbiu ir nemylinčiu, kai tuo tarpu jam reikia dar kartą užsitikrinti kad jį mylime. Kada sūnus ar dukra savo elgesiu tarsi klausia: „Ar jūs mane mylite?“, mums gali nepatikti tas elgesys. Jeigu vaikas jaučiasi visai be vilties gauti meilę, jo elgesys gali virsti net nusikalstamu. Tačiau nėra protinga versti jį elgtis gerai, pirmiau nepasirūpinus, kad jis jaustųsi mylimas. Tai mūsų atsakomybė – turime laikyti jo emocijų rezervuarą sklidiną, kalbėdami visomis meilės kalbomis, o labiausiai vaiko pagrindine meilės kalba.

Antrasis klausimas, į kurį turime atsakyti, jei norime auklėti su meile, yra „Ko reikia mano vaikui, kai jis blogai elgiasi?“ Deja, prisipažinkime sau, kad dažnai mes sau užduodame kitą klausimą: „Ką aš galiu padaryti, kad ištaisyčiau jo elgesį?“ Jeigu klausimas toks, atsakymas logiškas; „Bausti“. Tai viena iš priežasčių, dėl ko tėvai bausmėmis piktnaudžiauja, užuot pasirinkę tinkamesnį vaikų auklėjimo būdą. Jei pirmiausiai griebsimės bausmės, vėliau mums bus nelengva suvokti tikruosius vaiko poreikius. Jis nesijaus mylimas, jeigu tik taip koreguosime jo blogą elgesį.

Bet jeigu savęs paklausime: „Ko gi mano vaikui reikia?“ galime rasti tinkamą kelią į vaiko poreikius ir į teisingą sprendimą. Tokiu metu verta prisiminti meilės kalbas, ypač fizinį prisilietimą ir laiko skyrimą vaikui.

Taigi, atpažinus pagrindinę savo vaiko meilės kalbą ir pradėjus ja kalbėti rezultatas bus stipresni šeimos ryšiai ir abipusė nauda jums ir vaikui. Deja, kalbėjimas tąja kalba nepadarys galo visoms problemoms, bet tai gali įnešti stabilumo į mūsų namus ir viltį mūsų vaikams. Tai – puiki galimybė. Žmonių santykiai nuostabūs tuo, kad jie nėra statiški. Visada yra galimybė padaryti juos geresnius. Kuriant artimesnius santykius su sutuoktiniu, paaugliu, ar jau suaugusiu vaiku, gali prireikti nugriauti sienas ir statyti tiltus. Tai labai sunkus darbas, bet teikiantis atpildą. Auginant vaikus mums suteikta galimybė išugdyti jų – ir savo paties – dvasinę gyvenimo pusę. Taigi, didžiuokimės būdami tėvais, ir tikrai džiaukimės savo vaikais.

Palikite komentarą