asiliukasKai Gyvenimas Jums siųs išbandymus vieną po kito, neleisdamas atsikvėpti, siūlau prisiminti vieną pamokančią istoriją apie išmintingą asilą 😉

Gyveno kartą fermeris, kuris turėjo asilą. Šis asilas tarnavo jam visą savo asilišką gyvenimą ištikimai ir paklusniai. Vieną dieną, būdamas neatsargus, o gal ieškodamas vandens, asilas įkrito į išdžiūvusį šulinį ir garsiai užbliovė, šaukdamasis pagalbos. Atbėgo fermeris, pamatė kas nutiko ir labai nusiminė – teturėjo šį vienintelį asilą. Prisėdo šalia ir ėmė galvoti: „Asilo aš vis tiek neištrauksiu iš šio šulinio. Kadangi asilas jau nejaunas, galima sakyti atitarnavo man, o šulinys išdžiūvęs ir vis tiek jau žadėjau jį užkasti, taigi, užkasiu jame asilą, ir nesijaus to nemalonaus pūvančios dvėselienos kvapo. O sau su laiku nusipirksiu naują, jauną, ištvermingą asiliuką.“


Kaip tarė, taip ir padarė – ėmėsi darbo. Griebė kastuvą, kasė ir metė smėlį į šulinį. Asilas, supratęs kame reikalas, ėmė gailiai bliauti… tačiau neužilgo nutilo. Fermeris kasė toliau. Po kurio laiko, jis nutarė pasižiūrėti kaip gi ten tas asilas. Žmogus labai nustebo pamatęs, kad kiekvieną smėlio krūvelę, kuri nukrisdavo asilui ant nugaros, gyvūnas nusipurtydavo ir sutrypdavo sau po kojomis. Ir kiekvieną kartą pakildavo vis aukščiau. Pagaliau smėlio po jo kojomis buvo tiek, kad asilas galėjo iššokti iš šulinio.

Moralas: kiekvieno mūsų gyvenime būna nemažai sunkumų ir kliūčių. Kartais Gyvenimas siunčia mums juos vieną po kito. Kartais jaučiamės kaip įkritę į „duobę“ ar „šulinį“. Tačiau neverta priimti tai kaip mėginimą mus „užkasti“. Kliūtys – tai pakopos. Sunkumai – tai patirtis. Kai įgauname patirties, pasilipame vienu laipteliu aukščiau.
Niekada nepasiduokime, niekada nesustokime, pasinaudodami šios istorijos išmintimi – „nusipurtykime“ ir lipkime vis aukščiau, tol, kol išlipsime iš bet kokios duobės.