You are currently viewing AR DEPRESIJĄ GALIMA PAVELDĖTI?

AR DEPRESIJĄ GALIMA PAVELDĖTI?

Bobutės palikimas – depresija…

Ar galima paveldėti depresiją?

Kažkas gauna testamentą su šeimos sidabro dirbiniais ir nekilnojamu turtu, o kažkam atitenka liūdesys. Būtent jis ir tampa depresijos priežastimi.

Palikimas – tai, kas man iš pradžių nepriklausė, kas buvo kitų, iki manęs gyvenusių giminaičių, protėvių nuosavybe. Ir liūdesys būna toks pats, anksčiau mums nepriklausęs. Tačiau paveldime mes ne visą tą liūdesį, kuris buvo kadaise, bet tą jo dalį, kuri buvo neišgyventa, neišjausta, neišliūdėta. Žmogus, kuris turėjo tuos jausmus, jų nepriėmė, neišverkė, nesugebėjo, nespėjo, nenorėjo… ir todėl liūdesys „palaidojamas“ šeimos sitemoje, saugomas joje, perduodamas iš kartos į kartą kaip koks apgamas ant skruosto, iš kartos į kartą. Taip, tarsi ankstesnės kartos deleguotų tą liūdesį išjausti už juos jaunesnėms kartoms vietoj jų.

Tačiau liūdesys juk palaidotas. O tai reiškia, kad jaunesnės kartos gali net nežinoti apie tai, kas įvyko, apie tai nelabai ir kalbama garsiai, gerai, jeigu bent puse lūpų kas nors kada nors prasitaria… O tarp kitko, apie ką? Liūdesys, kuris gali būti perduodamas kaip palikimas ir tapti dabartinės kartos depresijos priežastimi, susijęs su labai rimtomis giminės netektimis. Tai kažkokia žūtis, nelaimė, vaiko praradimas, gal net kelių vaikų mirtis ankstyvoje vaikystėje. Ten, kur skausmas begalinis.

Karas, genocidas, badas iš tiesų ir buvo tos sąlygos, kuriomis daugybė vaikų neišgyvendavo. Mirdavo ištisos šeimos. Būdavo, kad nėra kam net apverkti. O išgyvenusiems buvo ne iki ašarų. Norėjo tik kaip nors greičiau užmiršti viską, kad galėtų kaip nors į priekį irtis. Tie, kas karus išgyveno, apie tai vengdavo kalbėti, prisiminti. Pernelyg skausminga. Tokie buvo mūsų seneliai, proseneliai. Visi, kurie tuo metu išgyveno, išmoko neverkti. Sustingti. Bet tą siaubą ir liūdesį išsaugojo giliai savo viduje.

Šeimos, kuriose iš dešimties vaikų išgyvendavo vienas-du, tie išgyvenę kabindavosi visomis jėgomis į gyvenimą. Ir štai tokie žmonės savyje „palaidojo“ visus tuos baisumus, skausmą ir liūdesį taip giliai, kaip tik sugebėjo. Kad niekada neprisimintų, nekalbėtų, nejaustų. Štai tokiame pavidale „melancholijos branduolys“ ar „palaidotas liūdesys“ ir keliauja iš kartos į kartą – vaikams, anūkams – nepaliestas, neišverktas, sustingęs nebyliame riksme iš siaubo ir skausmo.

Pirmoji karta.

Vaikai, gimę iš karto po karo, labai savarankiški nuo mažens. Jie auga kaip kokia žolė, nelabai kam įdomūs, net neturintys vertės. Viską patys pasidarantys, savimi pasirūpinantys. Kitos išeities neturintys. Tėvai dėl jų nebijojo, nes nevertino. Juk laikai nebuvo ramūs. Bet tam, kad galėtų šituos vaikus branginti ir saugoti, reikėjo prisiminti tuos, per karus žuvusius. Ir iš skausmo užstaugti. Ir pripažinti tą nepakeliamą skausmą. Kitaip negalima. O prisiminti niekas nenori. Juk ta išgyvenusio kaltė pribaigs. Todėl kaip bus taip bus: vienu daugiau ar vienu mažiau, juk anksčiau ir daugiau mirdavo. Taigi.

Nerimastingi, nedamylėti, nebranginti, bet labai stiprūs ir savarankiški žmonės susilaukia savo vaikų. Ir taip, jie juos brangins, dėl jų pergyvens, bijos prarasti ir nuo visko gydys. Taip pasireikš paveldėta depresija. Šį kartą ne per apatiją, tariamą abejingumą, bet per nerimą, perdėtą rūpestį. Todėl, kad jų pasąmonėje, kažkur ten, iš praeities yra netekties baimė, ir ne tik baimė, bet netgi siaubas. Neišgyventas jų senelių. Todėl, kad vaikus galima prarasti bet kurią minutę.

Iš vienos pusės šie tėvai genami baimės išssaugoti savo vaikus, iš kitos – jų viduje tarsi „kūrenasi“ poreikis išliūdėti, išsiverkti, palaidoti savo vaikus…Galiausiai išgyventi tą senelių gedulą. Taip ir gyvena tokia mama su tuo nerimu ir su tuo liūdesiu giliai viduje. Nors jos gyvenime tokio liūdesio niekur nebuvo, juk ji savo vaikų tai neprarado. O jaučiasi tarsi būtų kažkur juos palikusi, pametusi, palaidojusi, bet neapverkusi. Taip ir gyvena su tuo paveldėtu jausmu, projektuodama jį į savo vaikus. O vaikai, atsliepdami motinos jausmus, gali ypatingai dažnai arba sunkiai sirgti. Kad leistų jai išjausti bent iš dalies, pateisintų jos viduje degantį liūdesį ir skausmą.

Antroji karta.

„Kai man blogai, mamai iš karto lengviau“. „Mano mama dar vaikystėje mane mylėjo labiau tada, kai aš sirgdavau“. „Mūsų šeimoje mylėti – tai reiškia nerimauti dėl kito“.

Tai kodėl gi nesirgti, jeigu tave tuomet taip stipriai myli? Sirgti – tai reiškia gauti meilę, rūpestį ir daryti mamą laiminga, kaip neabsurdiškai tai skambėtų. Nu o kas gi nenori, kad jo mama būtų laiminga.

„Paveldimas liūdesys“ keliauja toliau. Šioje kartoje depresija pasireiškia somatizacija. Žmonės ieško priežasties liūdėti, ir ta priežastis turi būti lygiavertė tam dideliam siaubui, esančiam jų viduje, neįsisąmonintam praeities kartų skausmui. Bet sunku tokią priežastį rasti. Čia į pagalbą ateina kūnas. Kūno ligos. Liga turi būti rimta, sunki, esminė, kad vat taip tarp mirties ir gyvenimo, kad įtampa laikytų visą giminę pasiruošusią. Tuomet tas siaubas, baimė, gyvenantis viduje susibalansuoja su šituo, išoriniu, dabartyje. Tačiau jeigu tik toks žmogus išsilaisvina nuo ligos (šiais laikais gi medicina ganėtinai pažengusi), na, pavyzdžiui sergantis organas yra išoperuojamas, tarsi nei iš šio nei iš to jį užklumpa depresija. Iš tiesų tai tas „melancholijos branduolys“ prabunda, vėl duoda apie save žinoti palikimas.

Trečioji karta.

Ir jie susilaukia savo vaikų. Žinoma, jeigu pasiryžta jų turėti. Ir šitie vaikai jau gimsta su paveldėta depresija, melancholijos forma pasireiškiančia. Tai pati sunkiausia forma. Šitie žmonės nuolat turi su ja kažkaip tvarkytis. Liūdesys, kuris pastoviai viduje. Kažkodėl.

Ketvirta karta.

Ši karta mėgina atgaminti šeimos liūdesį, tarsi pakartoti jį realybėje. Tai gali būti eilė abortų. Arba vaikų mirtys, praradimai. Dažnai galima susieti skaičius – tiek, kiek buvo prarasta praeityje. Skaičiai sutampa, nemeluoja. Tai tarsi kažkoks nesąmoningas praeities praradimų pusiausvyros atstatymas, tai to poreikio – palaidoti ir apverkti – įgyvendinimas, patenkinimas, nuraminimas. Tik tokiu būdu nebelieka ką paveldėti, ką perduoti ateinančioms kartoms.

Penktoji karta.

Kartoja pirmosios kartos kelią. Depresija pergyvenama nerimastingai, paniškai saugant ir rūpinantis vaikais.

Šeštoji karta eina antrosios kartos keliu. Depresija somatine forma pasireiškia sisteminiais susirgimais.

Septintoji karta

Trečiosios kartos kelias. Čia vėl depresija kaip melancholija.

Manoma, kad šis palikimas gali išlikti iki septintos kartos. Arba bent jau pėdsakai.

***

Giliau tyrinėjant šiuos depresijos paveldimumo atvejus, buvo pastebėta, kad „melancholijos branduolys“ keliauja su varijacijomis. Tai gali vykti vienos kažkurios kartos viduje, ir depresijos formos pasireiškia tarp tos pačios kartos žmonių.

Kiekvienas iš mūsų nori žinoti kas su manimi vyksta. Situacinės depresijos priežastis pakankamai lengva išsiaiškinti – tai netektis, išsiskyrimas, neišgyventas liūdesys, krizė ar pan. – ir su jomis efektyviai padirbėti terapijoje. Taip depresija išgydoma. Bet kaip dirbti su depresija, kuri yra pavedėta? Tam, kad išgyventi tą skausmą, liūdesį, reikia jį nukreipti į tą objektą, dėl kurio jis kilo. Ir neįmanoma išgyventi ne savo skausmo, išsiverkti už kitą. Galime išgyventi tik savo jausmus. Gerai, jeigu giminėje yra nors kažkokios užuominos, istorijų nuotrupos apie tai, kad „tada“ nutiko. Tokiu atveju terapijoje dar galima atgaminti panašią situaciją, nukreipiant į ją visą spektrą jausmų. Į ten buvusius, jau išėjusius anapilin žmones. Į tuos, kurie taip ir nesulaukė mūsų gimstant, nepasidžiaugė, į tuos, kurie taip ir netapo tetomis, dėdėmis, močiutėmis ir seneliais, kurie nesutiko mūsų šiame pasaulyje, nenusišypsojo mums. Galime dėl to užpykti, arba pavydėti savo vaikams, kurie visa tai turėjo. Skausmo, liūdesio išgyvenimas yra užpildytas daugybe prieštaraujančių vienas kitam jausmų – jame ir deginanti nuoskauda, ir pyktis, ir gailestis, ir meilė, ir ilgesys, ir užuojauta, ir kaltės jausmai. Ir nusivylimas, ir vidinė tuštuma, ir vienatvė. Išgyvendami netektį savo gyvenime mes pereiname šią jausmų skalę, jų neblokuojame, tas skausmas nurimsta, o žaizda gyja ir po kurio laiko nebeskauda, bet tyliai liūdna ir jaučiamas savotiškas dėkingumas, viltis bei tikėjimas gyvenimu.

Paveldėtas liūdesys tiems, kurie išgyveno tapo nepakeliama našta. Jis pakilo iš kartos į kartą ir tapo neužgyjančia žaizda kiekvieno naujai gimusio širdyje.

Išgyvenę savo liūdesio ir skausmo dalį dėl tos praeities, mes galime sumažinti tą „melancholijos branduolį“. Ir tokiu būdu po truputį padaryti tragediją prieinamą apverkimui, išliūdėjimui. Giminės istorijos dalį padaryti ta, dėl kurios galime liūdėti ir verkti, apie kurią galimą kalbėti ir ją prisiminti, bet nebūtinai „tempti“ paskui save. Kiekviena istorija turi pabaigą. Kaip ir kiekvienas procesas, jeigu jo nesustabdai. Mes negimstame tarsi balti popieriaus lapai sterilioje erdvėje su idealiais gimdytojais. Mūsų giminės istorija visuomet iš dalies vienaip ar kitaip mumyse atsiliepia. Ji daro įtaką mūsų gyvenimo kokybei, mūsų kasdienybei, mūsų asmenybei. Taip pat ir mūsų vaikų bei anūkų gyvenimams. Jų ateitis priklauso nuo mūsų taip pat.

© psy-practice.com