ATLEIDIMO GALIA SANTUOKOJE

  • Post author:
  • Post category:Be kategorijos

dviese2

KAIP PRARANDAMAS INTYMUMAS

Labai svarbu išsiaiškinti kada ir kaip vienas kitą užgavome, įskaudinome. Tokie pokalbiai atkuria prarastą pasitikėjimą, kuris sutuoktinių santykiuose – gyvybiškai svarbus. Pasitikėjimas santuokoje – tai kaip lango stiklas. Jis reikalingas, kad praleistų saulės šviesą, sulaikytų vėją ir lietų. Įdomu tai, kad lango stiklas yra ganėtinai stiprus ir atlaiko didžiausias audras, tačiau jį visai nesunkiai galima sukulti vienu akmens ar plaktuko smūgiu.


Kad ir kaip būtų išaugęs vyro ir žmonos tarpusavio pasitikėjimas, nereikia pamiršti, kad jis labai trapus. Jį akimirksniu gali sukulti kad ir vienas neteisingas veiksmas, vienas neteisingas žingsnis – neištikimybė, smurtas ar pan. Suardyti pasitikėjimą gali ir ilgainiui susikaupusio vadinamojo balto melo, nuolatinių apgaudinėjimų, nemandagaus elgesio, kritiškų komentarų ir pan. kalnas. Tokia sankaupa – lyg prie lango prilipęs purvas, apnašos, neleidžiančios prasiskverbti šviesai.
Intymūs santykiai grindžiami pasitikėjimu ir atvirumu. Šios dvi savybės tarpusavyje persipina ir maitina vienas kitą. Jei sutuoktiniai pasitiki vienas kitu, jie gali atvirai pasidalyti giliausiais savo jausmais, lūkesčiais, baimėmis, džiaugsmais, vargais, nuomonėmis ir svajonėmis. Jiedu nebijo įsileisti vienas kito į savo vidinį pasaulį. Kuo daugiau atvirumo, tuo didesnis pasitikėjimas – ir atvirkščiai.
Tyčia ar netyčia užgaudami, įžeisdami vienas kitą mes pažeidžiame pasitikėjimą ir tampame uždaresni. Įskaudinti žmones linkę užsisklęsti (dažniausiai nesąmoningai). Norėdami apsisaugoti nuo didesnių sužeidimų, jie savo partnerį laiko per atstumą. Kuo didesnis įsiskaudinimas, tuo didesnė žala santykiams. Susitaikyti niekada nevėlu.
Kaip sako vienas konsultantas: „Nė vienas žmogus neturi paruošęs išankstinio plano kaip sužlugdyti savo partnerio gyvenimą“ 🙂
Kitą užgauname kaskart, kai pasielgiame be meilės: kai svarbius sprendimus priimame nepasitarę su sutuoktiniu; kai norėdami atvirai pasišnekėti kitas atsimuša kaip į sieną; kai kritikos daugiau negu palaikymo, kai laiką, kurį turėtume praleisti kartu „suryja“ kiti žmonės ar kokia nors veikla; kai per gimtadienius ir sukaktis nebedovanojame vienas kitam dovanų; kai progos praeina nepastebėtos ir nepaminėtos; kai meilės darbus išstumia savanaudiškumas ir tingumas; kai nebedėkojame už malonius poelgius, paslaugas; kai noras švelniai apkabinti užgesinamas žodžiais „Ar nematai kad šiuo metu neturiu tam laiko?“ ir pan.
Net ir idealiausiose šeimose sutuoktiniai užgauna, įžeidžia vienas kitą – dažniausiai netyčia, visai nenorėdami ir nė nenutuokdami kiek skausmo suteikė. Norint, kad santuokoje tarptų pasitikėjimas ir atvirumas, visas nuoskaudas reikia nedelsiant kelti į paviršių ir aiškintis. Jeigu norite žinoti, nuoskaudų išsiaiškinimo ir gydymo procesas porą suartina, sutuoktiniai pradeda geriau vienas kitą suprasti. Tačiau jeigu nuoskaudos giliai užkasamos ir slepiamos, širdį apjuosia siena, kuri stiprėja ir aukštėja… Jei tokia padėtis užsitęsia, ilgainiui intymumo, o vėliau ir pačios santuokos nelieka nė kvapo.

Reakcijų į nuoskaudas rūšys:

Pyktis
Labai svarbu suvokti, kad pyktis savaime nėra blogas ar netinkamas jausmas. Žalos padaro ne pats pyktis, o iš jo kilęs elgesys. Dvi tipiškas žmonių reakcijas supykus iliustruoja du gerai pažįstami gyvūnai – raganosis ir ežys. Įpykęs raganosis tampa agresyvus, provokuojamas gali užpulti. Ežys priešingai, pajutęs pavojų, pašiaušia spyglius ir neleidžia puolančiąjam prisiartinti. Jie savo jausmus slepia, nutyla, atsitraukia ir užsisklendžia. Tačiau tai nereiškia, kad jų pyktis neprasiveržia. Tai atsitinka ne taip akivaizdžiai: tai neparodo švelnumo, tai lyg nei iš šio nei iš to pradeda kabinėtis prie partnerio žodžių arba „sudirba“ jį kitų akivaizdoje. Tokį savo elgesį žmonės vertina kaip mažiau ydingą, tačiau reikia pastebėti, kad santykiams tai lygiai taip pat kenksminga kaip ir agresija.
Troškimas atsikeršyti
Jei nuoskauda ir ją lydintis pyktis neiškeliami į paviršių, bet lieka širdyse neišaiškinti, kita instinktyvi reakcija – „akis už akį, dantis už dantį“. Mes siekiame atsimokėti tuo pačiu, norime kad sutuoktinis pajustų tokį pat skausmą, kokį pajutome mes. Norime žūt būt atsiteisti. Keršto neatlaiko nei viena santuoka.
Pasidavimas baimei
Trečioji reakcija į nuoskaudą – baimė. Bijodami būti įskaudinti dar kartą, atsitraukiame ir užsisklendžiame (ypač „ežiai“). Mes nebebūname atviri, nebelieka bendravimo.
Kamuojantis kaltės jausmas

Santuokoje nuoskaudų patiria abu sutuoktiniai – tai neišvengiama. Labai dažnai, ką sėjame, tą ir pjauname. Kai atkeršydami užgauname kitą, pradeda graužti kaltės jausmas, kuris yra tap pat labai destruktyvus. Elgdamiesi savanaudiškai ir neprisiimdami atsakomybės už savo veiksmus, apgaudinėjame patys save. Santykių neišsiaiškinimas veda į emocinį atsiskyrimą.
Šie keturi nuoskaudos palydovai dažnai yra iš pirmo žvilgsnio nematomi ir santuoka iš išorės atrodo beveik priekaištinga. Tačiau tai – uždelsto veikimo bombos. O sutuoktiniai tuomet priversti vaikščiot ant pirštų galiukų, kad netyčia neužliptų ir kuris nors bomba nesprogtų. Taip per kelerius metus susikaupusios nuoskaudos sunaikiną pasitikėjimą ir intymumą. Tai pasireiškia: bendravimo stygiumi, kritika, pykčio protrūkiai, apmaudas, nesidomėjimas vienas kitu, nenoras mylėtis, noras užsiimti atskira veikla. Tam kad nepatirtų daugiau skausmo, žmonės stengiasi tapti bejausmiai. Todėl prieš skyrybas galima išgirsti: „aš jau nieko nejaučiu jam/jai“ . Tik išgydžius senas žaizdas galima tikėtis atnaujinti romatiką, potraukį, meilę.
Netekę intymumo, mes dažnai nė nesistengiame ieškoti priežasčių, gilinamės tik į simptomus.

KAIP ATKURTI INTYMUMĄ

Atleidimas – ne vienkartinis veiksmas, o nuostata, kurios turime laikytis nuolat. (Martinas Liuteris Kingas)
Knaisiotis po praeities klaidas- ne pats maloniausias užsiėmimas, tačiau visos susikaupusios nuoskaudos gali pavirsti „kamščiu“ ir tuomet jau nėra kito būdo tik tą „kamštį“ išvalyti. Taigi, tai galima atlikti nuosekliai:
1)pasikalbėti apie nuoskaudas
2)būkite pasirengę atsiprašyti
3)būkite pasirengę atleisti
Lengva nebus, tačiau galiausiai palengvėjimas ir laisvė garantuoti. Reikia nepamiršti, kad teigiami jausmai ir džiaugsmas tikriausiai nesugrįš akimirksniu, tačiau tai santuokos sveikimo procesas.

Atleidimo neįmanoma užsitarnauti – negalima iš sutuoktinio reikalauti, kad jis atleidimą užsidirbtų ar pelnytų kitaip. Taip pat negalime būti tikri, kad skaudžiai nenudegsime. Nes nepaisant geriausių ketinimų žmonės linkę kartoti savo klaidas. Mūsų kultūroje labai pabrėžiamas savo teisių saugojimas ir gynimas. Tačiau atleisdami kitam mes atsisakome savo teisių į teisingumą ir užgesiname troškimą atkeršyti.

Tačiau atleidimas nereiškia kad turėtume pro pirštus žiūrėti į piktybišką sutuoktinio elgesį ir su juo taikstytis. Tam būtina pasipriešinti. Tokiu atveju konfliktus geriausiai spręsti pasitelkus trečiosios šalies pagalbą.

Atleidimas yra sprendimas, o ne jausmas. Dažniausiai nejaučiame jokio noro atleisti. Todėl galime vadovautis savo valios sprendimu, o ne jausmais. Teisingumo įvykdymą palikime Dievui. Atleidimą Dievas suteikia mums veltuj, tad semkimės iš jo stiprybės, nes tai pavyzdys, kuriuo galime sekti.

Sprendimas atleisti suteikia mums jėgų judėti pirmyn ir neleidžia „pagiežos grandinėms“ ir „neapykantos antrankiams“ tempti mūsų į dugną. Iš pradžių mes vis dar galime jausti stiprų skausmą, tačiau atleidus prasideda gijimo procesas. Tai labai panašu į bitės įgėlimą. Sutinimas nedingsta vos pašalinus geluonį, ir skausmas nesiliauja akimirksniu, bet gijimas prasideda. Atleidimas nereiškia, kad beregint išsitrins skausmingi prisiminimai, tačiau nuolat atleidžiant, jų galia silpsta, kol galiausiai visai išnyksta. Jie mūsų nebevaldo.

Labai svarbu suvokti, kad neatlaidumas veikia ne tik santykius su mus įskaudinusiu žmogumi. Kai esame įpykę ant ko nors už šeimos ribų, santykiai šeimoje irgi gali pašlyti.

Pats laikas savaime žaizdų negydo. Tik atleidimas – tai procesas kuriam savaime suprantama reikia laiko. Jis vyksta sluoksniais. Kuo dažniau dovanojame kitam jo klaidas, tuo lengviau tai daryti kitą kartą. Vienomis dienomis mūsų klaidų sąrašas būna ilgesnis, kitomis – trumpesnis, tačiau vis tiek kas nors įrašoma. Jei šie konfliktai atidėliojami ir nesprendžiami. „lapas“ neišplėšiamas, bet verčiamas ir paliekamas, nusižengimų sąrašas išlieka atmintyje ir taip formuojasi pagiežos ir nuoskaudų „kamštis“. Išmokime atleisti kasdien. Saulei leidžiantis „išplėškime“ tos dienos „lapą“ ir naują dieną pradėkime be prirašytų „lapų“ krūvos. Tuomet nei vienam nereikės nei pulti, nei gintis – mūsų santykiuose žydės meilė ir nebus jokių įrašų apie praeities klaidas.

PENKTOJI AUKSINĖ SUTUOKTINIŲ TAISYKLĖ

Atleidimas turi tapti kasdieniu įpročiu.

pagal Niki ir Sila Lee