NUOLANKUMAS

Ženk žingsnį atgal, kad kažkas galėtų žengti žingsnį pirmyn.

Nuolankumas yra keisčiausias dalykas. Vis pamanai jį turįs, tą pačią akimirką prarandi. (Bernardas Meltzeris)

Daugelis mūsų manome, kad nuolankumas yra silpnumo požymis, kažkas, ką turėtume parodyti tik tada, kai esame silpni, pvz. kęsti žmonių nepagarbą. Paprašykite žmonių apibūdinti nuolankumą ir neišgirsite žodžių „sėkmė, pasitenkinimas, pagarba ar tarpusavio santykiai“. Tačiau, tai būtent tie žodžiai, kurie svarbiausi šiaip būtinai meilės savybei. Nuolankumas pripažįsta kieno nors kito vertę, ir kaip ir visi poelgiai iš meilės, nusižeminimas tam, kad kitas galėtų pakilti, suteikia mums galimybę patirti didžiulį džiaugsmą.

Troškimas būti pirmam mumyse įsišaknijęs taip, kad kai kas abejoja ar iš tiesų galima išmokti nuolankumo. Tikrovė yra tokia, kad jei norime mylėti nuoširdžiai, privalome to išmokti. Ar matėte nuolankų kūdikį? Nuo tos akimirkos, kai gimėme, turime instinktą gauti ko norime.

Jei nuolankumą vertinsime kaip būdą išreikšti džiaugsmą mylėti kitus, jis taps mūsų nuostatų dalimi. Tuomet savo savanaudiškumo ir garbės troškimą pakeisime ramybe. Nuolankūs žmonės jaučiasi saugūs būdami tuo, kas jie yra. Jie suvokia savo ir kitų vertę, todėl jiems malonu matyti, kad kitiems sekasi. Vakarų kultūroje nuolankumas nėra mėgstama tema, bet ji yra esminė ir pasitenkinimą teikianti meilės savybė. Tačiau tai nereiškia, kad nuolankiam būti lengva.

Nuolankumas: širdies ramybė, leidžianti pasitraukti į šalį, kad pripažintum kito vertę.

(daugiau…)

Mes niekada negausime to, ko norime, kol nebūsime dėkingi už tai, ką turime. Pastebėjau, kad kuo labiau kitiems dėkoju, tuo daugiau aplink mane atsiranda gėrio. Ir tai ne tik materialinės…

Skausmas. Fizinis skausmas, sielos skausmas. Kuris pirminis?

Sumušimai, mėlynės, skauduliai, žaizdos, opos… Lėtinis skausmas, lėtinės ligos.

Kaltė visada ieško bausmės, o bausmė sukelia skausmą ir kančias. Lėtinis skausmas yra pastovaus kaltės jausmo požymis.

Jaučiuosi kaltas, kad per mažai laiko skiriu šeimai ir per daug dirbu.

Kaltinu save, nes nepavyko įstoti į nemokamas studijas, o tuomet tėvai jaučiasi kalti, kad negali man padėti.

Nuolat jaučiu kaltę, kad išvykau studijuoti į užsienį ir palikau sergančią mamą vieną.

Pergyvenu, kad savaitgalį praleidau su draugais, o senstantys tėvai vieniši nesulaukė mano pagalbos.

Išsiskyriau su drauge, bet vien tik apie tai pagalvojus jaučiu kaltę….

Esu sekmadieninis tėtis, jaučiu kaltę, kad prarandu autoritetą sūnui, nes leidžiame laiką tik pramogaudami.

Ar atpažinote save, o gal kokį pažįstamą, kuris vis skundžiasi ligomis ir skausmais, sunkiu gyvenimu? Savigrauža, sąžinės priekaištai, kaltės jausmas – pažįstami kiekvienam. Kaltė jaučiama ne tik iš išorės, bet ir iš vidaus – savikalta. (daugiau…)

arba

Pasakyk kas tavo draugas ir aš pasakysiu kas tu

Gyvenimas suteikia daug būdų, kuriais galime geriau save pažinti, pamatyti. Vienas iš tokių – tai žmonės, kurie yra aplink mus, su kuriais bendraujame dažniau arba rečiau. Ir pagaliau – mūsų partneris. Taigi, toli eiti nereikia – atsakymas visuomet šalia mūsų.

JIE – MŪSŲ ATSPINDYS

Daugybė teorijų teigia kaip mus atspindi mus supantys žmonės. Viena iš jų – traukos dėsnis, žinote? Ne? Na, tiek to. Tuomet gal girdėjote apie tai, kad kiekvienas mūsų sutiktas žmogus yra tam tikra prasme mūsų Mokytojas? Irgi ne? Na, irgi tiek to.

Siūlau įsivaizduoti savo gyvenimą tarsi daugiaaukštį pastatą – kaip jau ten jūsų fantazija leidžia koks tai pastatas: ar gyvenamasis namas, o gal dangoraižis, o gal koks nors dar įdomesnis variantas – neribokite savęs. Jau sukūrėte? Tada pamatykite ten save – kur jūs tame name: kuriame aukšte, kurioje vietoje, ką veikiate ir ką matote pro langus. Pradinė metafora būtų tokia: nuo gimimo mes lipame savo daugiaaukščio namo laiptais ir kas kažkiek laiko apsigyvename vis kitame aukšte. Na, pavyzdžiui, kai mokomės vidurinėje – vaizdas aplinkui (arba metaforiškai žiūrint – pro langą) – vienoks, žmonės aplinkui irgi. Baigę vidurinę kažko imamės – taigi, keičiasi aplinka (arba ne) – panašu, kad keliamės į kitą aukštą. Kiti žmonės gyvena tame „aukšte“, juos ir sutinkame kas dieną, na tarsi vaikščiotume tam tikrais koridoriais. Kai vėl ko nors išmokstame – paprastai tai suteikia galimybių keisti aukštus – nauji koridoriai, nauji gyventojai, nauji žmonės ir kitas vaizdas pro langą. Taip ir kraustomės. O kartais liekame ilgam tame pačiame aukšte. Tuomet ir žmonės aplink mus – tie patys.

(daugiau…)

Būti draugais – tai bendrauti kaip lygus su lygiu.
Draugai neturi tokios atsakomybės prieš draugus kaip tėvai už savo vaikus. Ir negali duoti tokio palaikymo, kokio vaikas ieško pas savo tėvą ar motiną.
Taip pat tarp tėvų ir vaikų visuomet išlieka atstumas, tarpas, kurio neturime ir negalime peržengti, dalykų, apie kuriuos nesikalbame su vaikais, kaip ir vaikai su mumis. Tėvai visuomet pasilieka teisę priimti sprendimus.
Tol, kol vaikas mažas, iki paauglystės, tėvai vaikui yra Dievo vietininkas žemėje. Jeigu mama ar tėvas žino ką daro – vaikui ramu. Nes pagrindinė atsakomybė už vaiko gyvenimą priklauso tėvams. (daugiau…)

Pirmiausiai tai svarbu suprasti skirtumą tarp permainų ir pokyčių. Permainos mūsų gyvenime ateina ir praeina, o tai reiškia, kad mes turime galimybę likti toje pačioje vietoje, arba grįžti atgal ir pradinę padėtį. Pokyčiams įvykus jau nėra jokios galimybės vėl gyventi senuoju būdu – tai transformacija.

Jeigu esate pasiruošę negrįžtamiems pasikeitimams, tuomet štai keli pirmieji žingsneliai, kuriuos galite žengti:

1. Pašalinkite betvarkę iš savo aplinkos.

Viskas, kas tapo nebenaudojama, visa tai, kas sukelia jausmą, kad trukdo kvėpuoti, užima erdvę ir laiką, neleidžia judėti pirmyn – tai ta betvarkė, kurią imkite ir pašalinkite.

Įsivaizduokite, kad skrendate oro balionu… Krepšyje tik jūs ir jūsų bagažas. Visai netikėtai pastebite, kad prarandate aukštį, oro balionas gana greitai leidžiasi ir mažiau nei per dešimt minučių nukrisite… jeigu akimirksniu nesugalvosite ką daryti, kaip išsigelbėti. Vienintelis įmanomas dalykas šioje situacijoje – išmesti krovinį, galų gale bent pusę… Arba daiktai, arba jūs. Jūs žiūrite į juos ir keletą sekundžių dvejojate. Bet štai, ryžtatės ir metate per krepšio bortą tai, ką kaupėte visą savo gyvenimą. Po vieną. Metate tol, kol oro balionas nustoja leistis, įgauna stabilumą. Metate dar – ir štai imate vėl kilti. Jūs – laisvas!!! (daugiau…)