(autorė Judit Bek)

Kognityvinis modelis aiškina, kad automatinės mintys, kurios iš tiesų ir nulemia fiziologinį-emocinį organizmo atsaką bei elgesį, yra sukeltos ne pačios situacijos, bet tos situacijos individualaus suvokimo.

Žinoma, kai kurie įvykiai be jokios abejonės gali būti itin traumuojantys: įžeidinėjimas, atstūmimas, visokių rūšių nesėkmės. Tačiau žmonės, turintys psichologinių sutrikimų, neretai linkę neadekvačiai suvokti neutralias arba netgi palankias jiems situacijas. Tokiai atvejais automatinės mintys būna iškreiptos ir labai subjektyvios. Terapijos esmė – surasti, identifikuoti šias mąstymo klaidas ir jas įvertinti bei koreguoti. Tai stipriai pagerina pacientų/klientų psichinę būseną.

Automatinių minčių ypatumai, jų atpažinimo technikos, šių minčių kilmė ir skirtumai nuo interpretacijų ir negatyvių emocijų – tai ką terapeutas perduoda klientui, siekdamas išmokyti jį savipagalbos.

AUTOMATINIŲ MINČIŲ YPATUMAI

Automatinės mintys – tai minčių srautas kuris egzistuoja kartu su kitų minčių srautu. Tai nėra mintys, būdingos tik psichologinį distresą patiriantiems žmonėms, jos būdingos kiekvienam iš mūsų. Dažniausiai mes net nepastebime jų, nors visai nesunku išmokti jas atpažinti. To išmokęs, žmogus taip pat gali išmokti susivokti ar jis turi psichologinių sunkumų ar ne. Pavyzdžiui, jeigu skaitote šį straipsnį ir jau pačioje pradžioje jums atrodo, kad „aš nieko nesuprantu“ ir sunerimstate, kitas, daug adaptyvesnis būdas būtų sau tarti: „aš nemažai suprantu, gal reikėtų tiesiog perskaityti šį straipsnį dar kartą“.

Konkretesnis pavyzdys su mergina vardu Liza. Kai ji skaitė ekonomikos vadovėlį, jai kilo lygiai tokios pačios mintys „aš to nesuprantu“. Neužilgo jos mąstymas tapo dar kategoriškesnis „aš NIEKADA to nesuprasiu“. Mergina, be abejo, pati patikėjo šiomis mintimis ir žinoma nusiminė. Terapijos metu terapeutas pasiūlė Lizai naudoti savo emocijas būtent šių automatinių minčių atpažinimui. Ir tik tuomet, pajutusi nusivylimą, liūdesį, ji gali save sustabdyti: „Minutėlę, visai nebūtinai, kad aš niekada to nesuprasiu. Taip, kol kas man tai labai sudėtinga, ypač ši tema, tačiau aš galiu ir vėliau dar prie jos sugrįžti, kai šiek tiek pailsėsiu. Be to, šios temos geras supratimas – tai ne pagrindinė mano gyvenimo užduotis. Ir dar – aš galiu paprašyti draugės, kad ji man padėtų, mes kartu išsiaiškintume šią temą.

Nors automatinės mintys kyla netikėtai, jas šiek tiek galima numatyti, žinant giluminius kliento įsitikinimus. Terapeutas mėgina išaiškinti konkrečiam klientui būdingas disfunkcines mintis, kurios iškreipia jo realybės suvokimą, sukelia neigiamas emocijas arba trukdo siekti norimų tikslų. Disfunkcinės automatinės mintys beveik visuomet negatyvios, išskyrus tuos atvejus, kai klientas yra manijoje ar hipomanijoje, turi narcistinį sutrikimą arba vartoja psichoaktyvias medžiagas.

Paprastai automatinės mintys laikinos, trumpalaikės ir nutrūkstančios, padrikos. Klientas suvokia labiau emociją, kuri kyla kaip atsakas į automatinę mintį. Todėl dažniau jis nupasakos jaučiantis grėsmę, nerimą, liūdesį, ilgesį, dirglumą ar sumišimą, neįvardindamas nieko apie mintis tol kol jam nebus užduotas konkretus klausimas, padedantis šias mintis atsekti. Emocija tiesiogiai atspindės automatinę mintį. Pavyzdžiui: Liza galvoja „aš tiesiog kvaila, aš nesuprantu ką skaitau“ ir ją apima neviltis.

Nors automatinės mintys dažnai būna sutrumpintos, „stenografinės“ formos, pacientas jas gali lengvai išreikšti, kai terapeutas pasiteirauja apie jų prasmę. Pavyzdžiui, „O, ne!“ gali reikšti: „Jis (terapeutas) man skiria labai daug namų darbų.“ „Velnias!“ gali būti mintis: „Aš pamiršau savo dienoraštį ir negalėsiu nustatyti kitos sesijos datos; žinoma, esu visiška kvaila.“

Automatinės mintys gali egzistuoti žodine, vizualine forma (vaizdai ir vaizdiniai) arba abiejų formų deriniu. Be žodinės automatinės minties „O, ne!“, Sali įsivaizduoja save sėdinčią prie rašomojo stalo vėlai naktį ir atliekančią namų darbus.

Automatinės mintys gali būti vertinamos pagal patikimumo ir naudingumo kriterijus. Dažniausiai automatinės mintys tam tikru būdu būna iškraipytos ir egzistuoja nepaisant objektyvių įrodymų. Yra ir tikslių automatinių minčių, tačiau pacientas gali daryti neteisingas išvadas. Pavyzdžiui, „Aš nesilaikiau savo pažado“ – visiškai teisinga mintis, tačiau išvada, kurią pacientas daro, gali būti neteisinga: „Todėl aš esu nevykėlis.“

Trečiasis automatinių minčių tipas – patikimos, tačiau neabejotinai destruktyvios mintys. Pavyzdžiui, Sali ruošėsi egzaminui ir jai kilo mintis: „Dar labai daug darbo. Aš nebaigsiu iki trijų nakties.“ Ši mintis teisinga, bet ji sukelia Sali nerimą, sumažina koncentraciją ir motyvaciją. Racionalus atsakas į šią mintį gali būti toks: „Man tikrai reikės ilgai dirbti, bet aš susitvarkysiu. Man taip jau yra buvę. Jei bandysiu atspėti, kiek laiko reikia pasiruošti, jausiuosi blogai ir baigsiu dar vėliau. Geriau stengsiuosi susikoncentruoti į vieną darbo dalį ir pagirsiu save, kai ją atliksiu.“ Vertinant automatinių minčių patikimumą ir/arba naudingumą bei adaptuojantis į jas, dažniausiai pastebimai pagerėja paciento emocinė būklė.

Taigi, automatinės mintys egzistuoja kartu su labiau akivaizdžiu ir aiškiu minčių srautu, atsiranda spontaniškai ir nėra grindžiamos refleksija (mąstymu, apmąstymu). Žmonės dažnai labiau suvokia emocijas, susijusias su tam tikromis automatinėmis mintimis, nei pačias mintis. Tačiau tai lengva išmokti. Svarbios mintys sukelia specifines emocijas priklausomai nuo jų turinio. Jos dažnai yra trumpalaikės ir gali būti žodinės ir/arba vaizdinės formos. Žmonės dažniausiai laiko savo automatines mintis tiesa, neapsvarstę jų ar racionaliai jų neįvertinę. Automatinės mintys nustatymas ir vertinimas, taip pat racionalus (adaptyvus) atsakas į jas padeda pagerinti paciento savijautą.

PAIŠKINIMAS PACIENTUI APIE AUTOMATINIŲ MINČIŲ PRIGIMTĮ

Pokalbį apie automatines mintis pageidautina grįsti paciento pateiktais pavyzdžiais.

Terapeutas: Pakalbėkime apie ryšį tarp minčių ir jausmų. Ar galite prisiminti neseną atvejį, kai buvote nusiminusi?

Pacientas: Taip. Šį rytą, kai ėjau į paskaitas.

T: Ką jautėte: liūdesį, nerimą ar pyktį?

P: Liūdesį.

T: O ką galvojote?

P: Aš žiūrėjau į kitus studentus, kurie kalbėjosi, juokėsi, gulėjo ant vejos.

T: Ką galvojote, kai į juos žiūrėjote?

P: Aš niekada nebūsiu tokia kaip jie.

T: Taigi, jūs ką tik atskleidėte automatines mintis. Tokios mintys kyla kiekvienam; jos ateina į galvą netikėtai. Mes jų sąmoningai nekviečiame, todėl jos ir vadinamos automatinėmis. Automatinės mintys dažniausiai yra trumpalaikės, ir mes suvokiame tik po jų atsirandančią emociją – jūsų atveju tai liūdesys. Dauguma automatinių minčių yra iškreiptos. Tačiau mes reaguojame į jas kaip į galutinę tiesą.

P: Hm…

T: Siūlau jums išmokti atpažinti automatines mintis ir jas vertinti, kad nustatytumėte, kiek jos atspindi tikrovę. Pavyzdžiui, įvertinkime mintį „Aš niekada nebūsiu tokia kaip jie“. Kaip manote, kas nutiks jūsų emocijoms, kai suprasite, kad ši mintis yra iškreipta ir neatspindi realios situacijos, be to, kai atsikratysite depresijos ir suvoksite, kad jūs jau esate tokia pati kaip kiti studentai?

P: Man pasidarys geriau.

Norėdamas iliustruoti kognityvinį modelį, terapeutas pasiūlo alternatyvų scenarijų. Šiek tiek vėliau jis taiko sokratišką dialogą, kad kartu su paciente išanalizuotų jos mintis ir išmokytų racionaliai į jas reaguoti. Toliau parodoma, kaip terapeutas siūlo Sali užrašyti automatines mintis, atkreipdamas dėmesį į kognityvinį modelį.

T: Užrašykite tai, prašau. Kai jums kyla mintis „Aš niekada nebūsiu tokia kaip jie – kiti studentai“, jūs jaučiatės liūdna. Ar supratote, kaip jūsų mąstymas veikia jūsų būseną?

P: Hm… taip.

T: Mes tai vadiname kognityviniu modeliu. Mūsų terapijos tikslas – išmokyti jus atpažinti automatines mintis, kurios kyla, kai esate blogos nuotaikos. Tai pirmasis žingsnis. Tada išmoksite vertinti savo mintis ir keisti mąstymą, jei jis nėra visiškai teisingas. Ar tai suprantama?

Mintys —> Jausmai

Tai, ką aš galvoju, daro įtaką tam, kaip aš jaučiuosi.

Kartais mąstymas gali būti neteisingas arba tik iš dalies teisingas.

Mintys —> Jausmai

Aš niekada nebūsiu tokia kaip tie studentai —> Liūdesys

Terapijos etapai

Nustatyti automatines mintis.

Įvertinti jas ir atsakyti į jas. Rasti problemos sprendimą, jei mintys yra tikslios.

T: Užrašykime tai:

1. žingsnis: nustatyti automatines mintis.

2. žingsnis: įvertinti jas ir atsakyti į jas. Ar galite savo žodžiais paaiškinti, kaip supratote ryšį tarp minčių ir jausmų?

P: Kartais man kyla mintys, kurios nėra visiškai teisingos, ir dėl šių minčių aš jaučiuosi blogai… Bet ką daryti, jei mintys yra teisingos?

T: Geras klausimas. Tokiu atveju būtina spręsti problemą arba suprasti, kas būtent šiose mintyse blogina jūsų nuotaiką, jei jos teisingos. Tačiau manau, kad jūsų mąstyme rasime daug klaidų, nes jūs šiuo metu sergate depresija ir esate neigiamai nusiteikusi. Depresijai būdingas iškreiptas mąstymas. Bet kokiu atveju mes kartu nustatysime, ar jūsų interpretacijos yra teisingos. O dabar, ar galėtumėte prisiminti kitą neseną atvejį, kai buvote nusiminusi? Mes pabandysime nustatyti kitas automatines mintis.

Sesijos pabaigoje terapeutas patikrina, ar pacientė gerai suprato kognityvinį modelį.

T: Pakartokime dar kartą. Pasakykite, prašau, kaip jausmai susiję su mintimis.

P: Kartais man kyla automatinės mintys, ir aš jomis tikiu. Tada mano nuotaika pablogėja…

T: Teisingai. Namų darbams pabandykite nustatyti keletą tokių minčių, gerai?

P: Gerai.

T: Kaip manote, kodėl aš siūlau tokį uždavinį?

P: Kadangi kartais mano mintys yra klaidingos, ir jei aš sugebėsiu suprasti, apie ką galvoju, galėsiu jas pakeisti ir jausiuosi geriau.

T: Teisingai. Užrašykite šį uždavinį, prašau. „Kai pastebiu, kad mano nuotaika keičiasi ar blogėja, klausiu savęs…“ (Pacientė užrašo.) Koks svarbiausias klausimas?

P: Apie ką aš galvoju?

T: Puiku! Užrašykite tai.

AUTOMATINIŲ MINČIŲ NUSTATYMAS

Automatinių minčių atpažinimas yra panašus į bet kurio kito įgūdžio mokymąsi. Kai kurie pacientai (ir terapeutai) šį įgūdį įgyja gana lengvai. Kitiems reikia daugiau praktikos. Toliau dviejuose skyriuose aprašysime automatinių minčių nustatymo procesą.

Pirmasis metodas leidžia nustatyti paciento automatines mintis, kylančias sesijos metu. Antrojo metodo tikslas – atpažinti automatines mintis, kylančias tarp sesijų dėl problematiškų situacijų, analizuojant paciento prisiminimus, jo vaizdinius, atliekant vaidmenų žaidimus ar kuriant hipotezes.

AUTOMATINIŲ MINČIŲ NUSTATYMAS, KAI JOS KYLA SESIJOS METU

Lengviausia nustatyti paciento automatines mintis tada, kai keičiasi (blogėja) jo nuotaika.

T: Sali, pastebėjau, kad jūsų žvilgsnis pasikeitė. Apie ką ką tik pagalvojote?

Svarbu jautriai pastebėti tiek žodinius, tiek nežodinius paciento signalus, kad būtų galima nustatyti „karštąsias kognicijas“ – svarbias automatines mintis ir vaizdinius, kurie kyla tiesiogiai terapinės sesijos metu ir sukelia nuotaikos pokytį. Šios „karštosios kognicijos“ gali būti susijusios su pačiu pacientu („Aš esu nieko vertas“), terapeutu („Jis manęs nesupranta“) arba aptariama tema („Aš čia atėjau gydytis, o ne atlikti namų darbus“). Kartais jos padeda patikslinti paciento konceptualizaciją.

„Karštosios kognicijos“ gali sumenkinti paciento motyvaciją arba jo savigarbą. Jos gali trukdyti pacientui susikaupti sesijos metu ir užmegzti terapinius santykius. Skubus tokių automatinių minčių nustatymas suteikia pacientui galimybę patikrinti šias mintis ir iškart į jas atsakyti, kas padeda sėkmingai tęsti darbą.

Automatinių minčių nustatymo technikos

Pagrindinis klausimas:

Apie ką jūs galvojate?

Norėdami nustatyti automatines mintis, atlikite šiuos veiksmus:

Užduokite pagrindinį klausimą, kai sesijos metu pastebite paciento nuotaikos pasikeitimą (ar sustiprėjusias neigiamas emocijas).

Paprašykite paciento apibūdinti probleminę situaciją ar epizodą, kurio metu pasikeitė jo nuotaika, ir užduokite pagrindinį klausimą.

Jei reikia, pasiūlykite pacientui detaliai aprašyti konkrečią situaciją vaizdiniais (lyg tai vyktų šiuo momentu) ir tada užduokite pagrindinį klausimą.

Jei reikia arba pageidautina, atlikite vaidmenų žaidimą su pacientu ir užduokite pagrindinį klausimą.

Kiti klausimai, padedantys nustatyti automatines mintis

Kaip manote, apie ką jūs galvojote?

Galbūt galvojote apie ____ arba _____? (Terapeutas pasiūlo kelis galimus variantus.)

Galbūt įsivaizdavote ką nors, kas galėjo nutikti, arba prisiminėte ką nors, kas nutiko anksčiau?

Ką ši situacija jums reiškia? (Arba ką ji sako apie jus?)

Ar galvojote apie __________? (Terapeutas iškelia idėją, priešingą paciento tikėtinam atsakymui.)

Norėdamas pastebėti paciento emocinės būsenos pokytį, terapeutas atidžiai stebi nežodinius signalus, tokius kaip veido išraiškos pasikeitimas, raumenų įtampa, kūno padėties pasikeitimas arba gestai. Žodiniai signalai apima balso intonacijos, garso ar kalbos tempo pasikeitimą. Tokiais momentais tinkama paklausti paciento, apie ką jis galvoja, ir dažnai reikalinga terapeuto pagalba.

T: Sali, apie ką jūs dabar galvojate?

P: Pati nesuprantu…

T: Kaip dabar jaučiatės?

P: Nežinau. Tikriausiai liūdna.

T: Kur jaučiate liūdesį?

P: Krūtinėje. Ir už akių.

T: Taigi, kai aš paklausiau „Kaip sekasi su mokslu?“, jums pasidarė liūdna. Turite minčių, apie ką tada galvojote?

P: Apie ekonomikos pamokas. Apie egzaminą.

T: Apie ką konkrečiai galvojote? Ar ką nors įsivaizdavote?

P: Taip. Įsivaizdavau žodį „nepatenkinamai“, parašytą raudonu rašalu ant mano darbo titulinio lapo.

Su nedidele terapeuto pagalba Sali sugebėjo atpažinti savo vaizdines automatines mintis. Jei emocijų analizė būtų buvusi neveiksminga, terapeutas galėjo pakeisti pokalbio temą, kad Sali nejaustų tardymo ir nejaustųsi nevykėle, nesugebančia atpažinti savo automatinių minčių.

T: Nieko baisaus. Pažiūrėkime, kas dar yra mūsų dienotvarkėje.

Kita vertus, „karštųjų kognicijų“ nustatymas yra labai pageidautinas. Geriau leisti pacientui identifikuoti konkrečias mintis, nei spėlioti apie jas, jei pacientui sunku tai padaryti, ir tam gali būti užduodami kryptingi klausimai. Terapeutas gali paprašyti Sali pabandyti atspėti savo mintis arba pateikti jai panašias, jo manymu, galimybes. Jis gali paklausti, kokius ji mato vaizdus, arba pasidomėti, ką jai reiškia visa probleminė situacija. Terapeutas taip pat gali pasiūlyti pacientui tam tikrą mintį, kuri yra priešinga laukiamam atsakymui.

T: Apie ką galvojote, kai aš paklausiau: „Kaip sekasi su mokslu?“ ir jums pasidarė liūdna?

P: Aš nežinau. Tikrai nežinau. Man tiesiog pasidarė labai blogai.

T: Pabandykite atspėti, apie ką galėjote pagalvoti. (Arba: ar galėjote galvoti apie mokyklą, darbo paieškas ar terapiją? Arba: ar kilo kokių nors vaizdinių? Arba: ką jums reiškė mano klausimas apie mokslą? Arba: ar galvojote apie tai, kaip gerai jums sekasi?)

IDENTIFIKAVIMAS AUTOMATINIŲ MINČIŲ TAM TIKROJE SITUACIJOJE

Norėdamas padėti pacientui identifikuoti automatines mintis, kurios kyla tarp sesijų, terapeutas gali naudoti tuos pačius klausimus. Kaip ir ankstesniu atveju, terapeutas pirmiausia užduoda pagrindinį klausimą („Apie ką galvojote?“) ir paprašo paciento apibūdinti problematišką situaciją.

T: Taigi, jūs buvote klasėje, kai staiga pajutote, kad nervinatės. Apie ką galvojote?

P: Nežinau.

T: O kas vyko tuo metu?

P: Dėstytojas aiškino reikalavimus darbui, o mano kaimynas paklausė manęs pašnibždomis, kada reikia jį pateikti.

T: Reiškia, jūsų kaimynas paklausė jūsų klausimo tuo metu, kai dėstytojas aiškino reikalavimus? Ir jūs pajutote, kad nervinatės?

P: Taip. O, prisiminiau! Pagalvojau: „Ką jis sakė? Ką aš praleidau? Dabar nežinosiu, ką daryti“.

Jei norint identifikuoti automatines mintis nepakanka žodinio situacijos aprašymo, terapeutas paprašo paciento įsivaizduoti ją taip, tarsi viskas vyktų dabar. Terapeutas skatina pacientą išsamiai pasakoti ir siūlo kalbėti esamuoju laiku.

T: Sali, ar galite įsivaizduoti, kad dabar sėdite klasėje, dėstytojas aiškina reikalavimus darbui, jūsų kaimynas pašnibždomis užduoda klausimą, o jūs nervinatės… Apibūdinkite šią situaciją kuo išsamiau. Kaip atrodo auditorija? Kur tiksliai sėdite? Kur sėdi ar stovi dėstytojas? Ką būtent jis sako? Ką jūs darote?

P: Sėdžiu ekonomikos kabinete. Dėstytojas stovi prie katedros, priešais studentus… (Susimąsto.) Sėdėjau dešinėje eilėje ir labai atidžiai klausiausi…

T: Reiškia, „Sėdžiu dešinėje eilėje ir labai atidžiai klausau…“ (Skatina pacientę aprašyti situaciją taip, tarsi ji vyktų esamuoju laiku.)

P: Dėstytojas kalba apie temas, iš kurių galime rinktis, apie makroekonomiką ir… Tuo metu mano kaimynas pasilenkia prie manęs ir pašnibždomis klausia: „Kada reikia pateikti kursinį darbą?“

T: Apie ką dabar galvojate?

P: Ką sakė dėstytojas? Ką praleidau? Dabar nežinosiu, ką daryti.

Taigi, su terapeuto pagalba pacientas iš naujo „išgyvena“ problematišką situaciją, tarsi ji vyktų dabar. Pastebėjęs, kad pacientas pasakojime naudoja būtąjį laiką, terapeutas švelniai koreguoja pasakojimą, kad jis būtų esamuoju laiku. Be to, jei pacientui sunku identifikuoti automatines mintis tarpasmeninės sąveikos situacijoje, terapeutas gali padėti jam atkurti situaciją vaidmenų žaidimu. Pacientas aprašo, kas ir ką būtent sakė, o tada įsivaizduoja save, tuo metu kai terapeutas vaidina kito sąveikos dalyvio vaidmenį.

T: Reiškia, buvote nusiminusi, kai kalbėjote su savo bendrakurse apie namų darbus?

P: Taip.

T: Apie ką galvojote tuo metu?

P: (Po pauzės.) Nežinau. Bet man buvo labai blogai.

T: Ar galite prisiminti, ką jai sakėte ir ką ji atsakė?

P: (Prisimena ir aprašo dialogą.)

T: Pabandykime suvaidinti vaidmenų žaidimą? Aš būsiu jūsų draugė, o jūs įsivaizduosite save.

P: Gerai.

T: Kai vaidinsime šią situaciją, atkreipkite dėmesį į savo mintis.

P: (Linkteli.)

T: Gerai. Pradedame. Ką sakėte pradžioje?

P: Karen, noriu tavęs kai ko paklausti.

T: Gerai, bet gal vėliau? Aš vėluoju į paskaitą.

P: Tai neužtruks ilgai. Aš praleidau pamoką… Ką profesorius Smitas sakė apie mūsų darbus?

T: Sakau tau, aš labai skubu. Paskambink man šiandien po septynių, gerai? Iki… Viskas. Vaidmenų žaidimas baigtas. Ar pavyko suprasti, apie ką galvojote?

P: Taip. Galvojau, kad ji neturi laiko man, kad ji nenori man padėti ir aš nežinau, ką man daryti.

T: Turėjote mintis „Ji neturi laiko man“, „Ji nenori man padėti“, „Aš nežinau, ką man daryti“.

P: Taip.

T: Ir dėl šių minčių jūs nusiminėte?

P: Taip.

IDENTIFIKAVIMAS PAPILDOMŲ AUTOMATINIŲ MINČIŲ

Pacientui identifikavus savo pirmines automatines mintis, terapeutas tęsia klausimų uždavimą.

T: Taigi, kai gavote kontrolinio darbo rezultatus, pagalvojote: „Galėjau jį parašyti geriau. Reikėjo geriau pasiruošti.“ Apie ką dar galvojote?

P: Pagalvojau, kad parašiau darbą blogiausiai iš visų.

T: Ir kas tada?

P: Pagalvojau: „Man čia ne vieta. Aš esu visiškas niekam tikusi.“

Terapeutas turi atkreipti dėmesį į tai, kad pacientas gali turėti kitų automatinių minčių, kurios susijusios ne su pačia situacija, bet su jo reakcija į ją. Pacientas gali neigiamai vertinti savo emocijas, elgesį ar fiziologines reakcijas.

T: Taigi, jūs turėjote mintį: „Aš galiu patekti į nepatogią padėtį“, ir pajutote nerimą. Kas nutiko toliau?

P: Mano širdis pradėjo labai stipriai plakti, ir pagalvojau: „Kas su manimi vyksta?“

T: Ir jūs pajutote…

P: Dar stipresnį nerimą.

T: Ir kas tada?

P: Pagalvojau: „Mano gyvenimas niekada nepagerės.“

T: Ir jūs pajutote…

P: Liūdesį ir beviltiškumą.

Atkreipkite dėmesį, kad iš pradžių pacientė identifikavo automatines mintis dėl konkrečios situacijos (užduoties atlikimo). Vėliau atsirado mintys apie jos nerimą ir fiziologinę reakciją (pagreitintą širdies plakimą). Daugeliu atvejų šios antrinės emocinės reakcijos gali būti gana traumuojančios ir reikšmingai pabloginti paciento būklę. Siekiant kuo efektyvesnio darbo, svarbu nustatyti, kurioje vietoje pacientas patyrė giliausią distresą (iki, per ar po konkretaus įvykio), taip pat kokios buvo jo automatinės mintys tuo metu. Skaudžios automatinės mintys galėjo pasirodyti pacientui laukiant situacijos („O jei ji pradės ant manęs rėkti?“), situacijos metu („Ji mano, kad aš kvailys“) ir/arba vėliau, mąstant apie tai, kas nutiko („Aš nieko negaliu padaryti tinkamai; neverta net bandyti“).

IDENTIFIKAVIMAS PROBLEMOS SITUACIJOS

Ne visada lengva atpažinti automatines mintis, susijusias su konkrečia emocija. Tačiau kartais pacientui sunku nustatyti pačią situaciją ar temą, kuri jam kelia didžiausią nerimą (ar situacijos dalį, kuri labiausiai jį liūdina). Kai taip nutinka, terapeutui tenka nauja užduotis – padėti pacientui nustatyti pačią problemą situaciją. Metodika susideda iš to, kad terapeutas siūlo pacientui mintimis išbraukti iš problemų sąrašo vieną ir patikrina, ar jo būklė pagerėja. Kai aišku, kokia konkreti situacija kelia nerimą, lengviau nustatyti su ja susijusias automatines mintis.

T: (Apibendrina.) Taigi, pastarosiomis dienomis jūs buvote labai nusiminęs, bet nežinote, kodėl, ir negalite nustatyti savo automatinių minčių – jūs tiesiog esate nusiminęs ir prislėgtas didžiąją dalį dienos. Ar taip?

P: Taip. Nežinau, kas man darosi.

T: Apie ką galvojote visą šį laiką?

P: Na, apie mokslus… ir apie tai, kad negaliu susitarti su kambarioke. Ir apie tai, kad vėl bandžiau prisiskambinti mamai, bet nepavyko… ir… nežinau… apie viską.

T: Taigi, yra problemų su mokslu, su kambarioke ir su bandymais prisiskambinti mamai. Ar dar kažkas?

P: Taip. Aš blogai jaučiuosi. Bijau, kad galiu susirgti ir nepabaigti kursinio darbo.

T: Kuri iš šių problemų jums kelia didžiausią nerimą – mokslai, santykiai su kambarioke, bandymai prisiskambinti mamai ar bloga savijauta?

P: O, aš nežinau. Visa tai yra taip baisu.

T: Užsirašykite visas šias problemas. Dabar įsivaizduokime, kad galime visiškai pašalinti blogos savijautos problemą. Tarkime, kad dabar esate puikios fizinės formos. Kiek dabar nerimaujate?

P: Beveik tiek pat.

T: Gerai. Dabar įsivaizduokime, kad pavyko prisiskambinti mamai, tarkime, iškart po mūsų sesijos. Jūs pasikalbėjote su ja, jai viskas gerai. Kaip dabar jaučiatės?

P: Šiek tiek geriau. Visai nedaug.

T: Gerai. Dabar tarkime, kad mokslų problema… Beje, kokia tai problema?

P: Iki kitos savaitės turiu pabaigti kursinį darbą.

T: Tarkime, kad jūs laiku atidavėte darbą ir esate įsitikinusi, kad parašėte jį gerai. Kaip dabar jaučiatės?

P: Tai būtų didžiulis palengvėjimas, jei pabaigčiau šį darbą ir būčiau tikra, kad jis gerai parašytas.

T: Panašu, kad kursinio darbo rašymas jums kelia didžiausią nerimą.

P: Tikriausiai taip.

T: O dabar, kad būtume tikri… Jei jums vis dar reikėtų pabaigti kursinį darbą, bet būtų išspręsta problema su kambarioke, kaip jūs jaustumėtės?

P: Nelabai gerai. Manau, kad labiausiai mane neramina kursinis darbas.

T: Dabar detaliau išnagrinėsime šią problemą, bet prieš tai noriu, kad trumpai pakartotumėte, kaip mes išsiaiškinome, kuri problema yra labiausiai traumuojanti, kad ateityje galėtumėte tai padaryti savarankiškai.

P: Pirmiausia mes sudarėme sąrašą problemų, kurios mane neramina, ir po vieną jas pašalinome.

T: Ir jūs supratote, kurios problemos sprendimas jums suteiktų didžiausią palengvėjimą.

P: Taip.

(Tada terapeutas ir pacientė nagrinėja kursinio darbo rašymo problemą; jie identifikuoja automatines mintis, formuoja adaptyvius atsakymus į jas ir sprendžia šią problemą.)

Ši metodika taip pat padeda nustatyti, kuri didesnės problemos dalis pacientui yra skausmingiausia.

T: Taigi, jus labai neramina problemos su kambarioke. O kas būtent?

P: O, aš nežinau. Viskas.

T: Gal galite pasakyti daugiau?

P: Ji pasiima mano maistą, bet niekada jo negrąžina. Vargu ar ji tai daro specialiai, bet tai mane erzina. Be to, ji turi draugą ir kiekvieną kartą, kalbėdama apie jį, nepamiršta priminti, kad aš vis dar neturiu vaikino. Ji taip pat yra netvarkinga, visur išmėto savo daiktus ir šiukšles… Ji yra neatsargi. Ji viską pamiršta, net palikti man raštelius.

T: Ar dar kas nors?

P: Tai pagrindiniai dalykai.

T: Dabar atliksime jau žinomą užduotį. Dabar aš pakartosiu viską, ką sakėte, ir pabandysite nustatyti, kas jus labiausiai neramina. Jei nepavyks, po vieną pašalinsime šias problemas, kad išsiaiškintume, kuri iš jų labiausiai veikia jūsų savijautą. Gerai?

SKIRTUMAI TARP AUTOMATINIŲ MINČIŲ IR INTERPRETACIJŲ

Kai terapeutas aiškinasi, kokios yra paciento automatinės mintys, jis turėtų išsiaiškinti konkrečius žodžius ar vaizdus, kurie jas sudaro. Daugelis pacientų iš pradžių siūlo terapeutui interpretacijas, kurios gali atspindėti arba neatspindėti faktines mintis. Panagrinėkime šį pavyzdį.

T: Kai pamatėte tą moterį kavinėje, apie ką pagalvojote?

P: Manau, tiesiog stengiausi atitraukti mintis nuo savo jausmų.

T: Bet vis tiek, apie ką pagalvojote?

P: Nepagaunu, ką jūs turite omenyje?

Čia pacientė pateikia savo jausmų ir minčių interpretaciją. Tokiu atveju terapeutas paaiškina situaciją, atkreipdamas dėmesį į jos emocijas ir net sąmoningai jas sustiprindamas.

T: Ką pajutote, kai pamatėte tą moterį?

P: Manau, tiesiog bandžiau atitraukti mintis.

T: Hm… O nuo ko norėjote atitraukti mintis?

P: Nežinau…

T: Ar apsidžiaugėte, kai ją pamatėte? Jautėte džiaugsmingą jaudulį? (Įvardija emocijas, priešingas toms, kurias galėjo jausti Sali, kad paskatintų ją atsakyti.)

P: Ne, nieko panašaus.

T: Prisiminkite, kaip įėjote į kavinę ir pamatėte tą moterį. Ar galite įsivaizduoti šią situaciją?

P: Pabandysiu.

T: Ką jaučiate?

P: Man liūdna.

T: Apie ką galvojate, žiūrėdama į ją?

P: Man labai liūdna, ir jaučiu kažkokią tuštumą pilve. (Vietoj automatinių minčių kalba apie emocijas ir fiziologinę reakciją.)

T: Apie ką dabar galvojate?

P: Ji tokia graži. Man niekada nepavyks būti tokiai kaip ji.

T: (Užrašo šias mintis.) Gerai. Ar dar kas nors?

P: Ne. Tiesiog nuėjau prie staliuko ir pradėjau kalbėti su draugu.

SKIRTUMAI TARP SVARBIŲ IR MAŽIAU SVARBIŲ AUTOMATINIŲ MINČIŲ

Prieš išmokdamas atpažinti konkrečias automatines mintis, kurios jam kelia nerimą, pacientas gali kalbėti apie daugybę minčių. Kai kurios iš jų tiesiog aprašo situaciją ir nesusijusios su nagrinėjama problema. Minčių, kurios yra svarbios, paminėjimas visuomet kelia pastebimą paciento nerimą. Kaip ir ankstesnėje dalyje, terapeutas bando nustatyti, kuriai minčiai ar mintims reikia skirti dėmesį pirmiausia.

T: Taigi, kai padėjote ragelį, jums pasidarė labai liūdna? Apie ką galvojote?

P: Mano draugei viskas taip gerai klostosi… Ji turi darbą, daug draugų. Jai leidžia naudotis tėvų automobiliu. Kartais norėčiau, kad man viskas būtų kaip jai. Ji laiminga. O aš esu niekam tikusi.

T: Ar taip ir pagalvojote: „Aš esu niekam tikusi“, kai padėjote ragelį?

P: (Linkteli.)

T: Ar tuo metu turėjote kitų minčių?

P: Ne. Tik mintis, kad aš esu niekam tikusi. Ir man niekada nepavyks būti tokiai kaip ji.

PATIKSLINTI ATMINTYJE IŠLIKUSIAS AUTOMATINES MINTIS

Norint efektyviai vertinti automatines mintis, pacientui būtina išmokti nustatyti ne tik jų turinį, bet ir konkrečius žodžius, kurie jam ateina į galvą. Štai keli paciento pasisakymų ir atitinkamų faktinių minčių pavyzdžiai.

Pasisakymai: Man atrodo, bandžiau atspėti, kaip jis mane vertina.

Faktinės automatinės mintys: Ar aš jam patinku?

Pasisakymai: Ar nešvaistysiu laiko, jei eisiu pasikonsultuoti su dėstytoju?

Faktinės automatinės mintys: Turbūt švaistysiu laiką, jei eisiu pasikonsultuoti.

Pasisakymai: Aš vis niekaip neprisiruošiu pradėti skaityti.

Faktinės automatinės mintys: Aš negaliu priversti savęs tai perskaityti.

Terapeutas švelniai paskatina pacientą prisiminti tikslius žodžius, kurie jam ateina į galvą.

T: Apie ką galvojote prieš tai, kai paraudote visų akivaizdoje?

P: Man atrodo, bijojau pasirodyti jam keista.

T: Prisiminkite, prašau, tikslius žodžius, kurie jums tuo metu atėjo į galvą.

P: (Sutrikusi.) Nepagaunu, ką turite omenyje.

T: Galvojote: „Man atrodo, bijau pasirodyti jam keista“ ar „Jis pagalvojo, kad aš keista“?

P: Žinoma, antrasis variantas. Jei tiksliau, aš pagalvojau: „Turbūt jis mano, kad aš labai keista.“

TELEGRAFINIŲ AR KLAUSIMINIŲ MINČIŲ FORMOS KEITIMAS

Pacientai dažnai praneša apie mintis, kurios yra fragmentiškos ir nepilnos. Kadangi šias „telegrafines“ mintis sunku įvertinti, terapeutas skatina pacientą jas atskleisti išsamiau.

T: Apie ką galvojote, kai dėstytojas pasakė kurso darbo reikalavimus?

P: Oi, ne. Pagalvojau tiesiog: „Oi, ne.“

T: Pasakykite, prašau, išsamiai. „Oi, ne“ reiškia…

P: Aš nesuspėsiu laiku pateikti kurso darbo. Tai per sunku man.

Jei pacientui sunku „iššifruoti“ fragmentinę mintį, terapeutas gali pasiūlyti kaip variantą priešingą laukiamai minčiai: „Ar „Oi, ne“ reiškė „Viskas gerai“?“

Kai automatinės mintys yra klausimo formos, jas taip pat sunku įvertinti. Tokiu atveju terapeutas, prieš pradėdamas analizę, skatina pacientą išreikšti mintis teigiamojoje formoje.

T: Taigi, jūs nerimavote? O apie ką galvojote?

P: Galvojau: „Ar aš išlaikysiu egzaminą?“

T: Gerai. Bet prieš vertindami šią mintį, pabandykime ją išreikšti teigiamojoje formoje. Taip palengvinsime darbą. Jūs manėte, kad išlaikysite ar neišlaikysite egzaminą?

P: Kad neišlaikysiu…

T: Tai gal jūsų mintis buvo: „Aš galiu neišlaikyti egzamino“?

Štai dar vienas pavyzdys.

T: Taigi, jūs galvojote: „Kas man bus, jei vis labiau nervinsiuosi?“ Ko būtent bijojote?

P: Nežinau… Turbūt prarasti kontrolę.

T: Ar galima išreikšti šią mintį taip: „Aš galiu prarasti kontrolę“?

Paskutiniame pavyzdyje terapeutas padeda pacientui atskleisti baimes. Kitame pavyzdyje pacientui iš pradžių nepavyko atpažinti su automatinėmis mintimis susijusios emocijos — baimės. Terapeutas uždavė keletą vedančiųjų klausimų.

T: Taigi, jūs pagalvojote: „Ir kas toliau?“ Kaip jums atrodė, kas galėtų atsitikti toliau?

P: Nežinau.

T: Ar jūs bijojote tam tikrų įvykių, kurių, kaip jūs manėte, galėjo įvykti?

P: Nesu tikra…

T: Kas blogiausio galėjo įvykti toje situacijoje?

P: Hmm… kad mane išmestų iš koledžo.

T: Ar jūs to bijojote?

Kitaip išreikšus klausimus apie automatinės minties vertė:

Klausimas

Teiginys

Ar man pavyks?

Aš nepajėgsiu.

Ar aš ištversiu mūsų skyrybas?

Aš nepakenčiu skyrybų.

Kas bus, jei aš neišlaikysiu šio projekto?

Man gresia atleidimas.

Ką jeigu ji supyks ant manęs?

Aš nepakenčiu jos pykčio ant manęs.

Kaip aš įveiksiu viską tai?

Aš to nepereisiu.

Ką jeigu man nepavyks pasikeisti?

Jei man nepavyks pasikeisti, tai bus katastrofa.

Kodėl tai atsitiko su manimi?

Tai neturėjo įvykti su manimi. Tai neteisinga.

PACIENTŲ MOKYMASIS ATPAŽINTI AUTOMATINES MINTIS

Terapeutas pradeda mokyti pacientą automatinėms mintims atpažinti jau pirmoje sesijoje. Štai pavyzdys, kaip terapeutas, pasinaudodamas patogia proga, pristato pacientui kognityvinį modelį.

T: Sali, kai kitą savaitę pastebėsite, kad jūsų nuotaika pasikeitė ar pablogėjo, sustokite ir paklauskite savęs: „Apie ką aš dabar galvoju?“

P: Gerai.

T: Ir bandykite užrašyti aptiktas mintis.

P: (Linksi galva.)

Jei pagrindinio klausimo („Apie ką aš galvoju?“) pasirodo nepakanka pacientui atpažinti automatinės minties, vėlesnėse sesijose terapeutas moko pacientą kitų technikų.

T: Kai jums nepavyksta nustatyti, apie ką jūs galvojote, bandykite atlikti tą patį, ką mes šiandien darydavome sesijoje. Įsivaizduokite situaciją kuo tiksliau. Lyg tai viskas vyktų iš naujo. Ir atkreipkite dėmesį į jausmus, kuriuos jaučiate. Tada paklauskite savęs: „Apie ką aš galvoju?“ Bandysite? Ar gal dar papraktikuoti?

P: Aš bandysiu.

T: Jei nepavyks nustatyti, apie ką jūs galvojote [konkrečioje situacijoje], galite naudoti šiuos instrukcijos-klausimus.

P: Gerai.

T: Pirmasis klausimas: „Jei man reikėtų spėti, apie ką aš galvojau, ką aš galėjau spėti?“ Arba: Aš galvojau apie _______ arba _______? Arba: „Ar aš įsivaizdavau ar prisiminiau ką nors?“ Arba: „Ką ši situacija reiškia man?“ Taip pat galite bandyti nustatyti mintį, priešingą toms, kurios jums galėjo atsirasti.

P: Gerai.

Apibendrinant, reikia pasakyti, kad žmonės, turintys psichologinių sutrikimų, daro prognozuojamas klaidas savo mąstyme. Kognityvinis terapeutas moko pacientus atpažinti disfunkcines mintis, o tada jas vertinti ir keisti. Procesas prasideda nuo konkretaus automatinės minties nustatymo aiškiai nurodytoje situacijoje. Automatinių minčių atpažinimas yra įgūdis, kurį kai kurie pacientai mokosi lengvai ir natūraliai, tuo tarpu kitiems jis kelia sunkumų. Terapeutas turi būti budrus, įsitikinęs, kad pacientas praneša apie realias automatinės mintis. Jei pacientui nepavyksta atpažinti savo automatinės minties, būtina taikyti kitas technikas.