You are currently viewing BAIMĖS VAIKŲ AMŽIUJE

BAIMĖS VAIKŲ AMŽIUJE

BAIMĖS VAIKŲ AMŽIUJE

Baimė – viena iš pagrindinių, taip vadinamų bazinių žmogaus emocijų. Jos paskirtis – apsaugoti mus, o dar tiksliau – išsaugoti gyvybę. Kaip žinome, jeigu neturėtume iš vis jokio baimės jausmo, gana greit žūtume, patektume į pavojingas situacijas ir to nesuvoktume. Baimė mus apsaugoja.

Bijoti yra natūralu ir neišvengiama. Daugeliui mūsų vaikystės baimės yra dalis normalaus vystymosi. Sveikai augančių vaikų baimės yra trumpalaikės, preinančios, lengvai įveikiamos, jos nekeičia būdo savybių ir santykio su aplinka. Tačiau tiek nieko nebijantis, tiek perdėtai tėvų globojamas vaikas gali patiriti nemažai sunkumų.

Vaiko raidos tyrinėtojai pastebėjo, kad baimės būdingos tam tikram amžiaus tarpsniui ir netgi šiek tiek skiriasi pagal vaiko lytį. Ikimokykliniame amžiuje vyrauja baimės, susijusios su savisaugos instinktu, o vėliau baimės įgauna socialinį atspalvį. Paauglystėje labiausiai išryškėja baimė būti atstumtam, vienišam ir paliktam. Paaiškėjo, kad berniukai labiausiai bijo gyvūnų, nesaugumo jausmo, mokyklos ir antgamtinių reiškinių o mergitės – natūralių, realių reiškinių ir siutacijų.

KOKIOS BAIMĖS BŪDINGOS VAIKUI PAGAL JO AMŽIŲ?

Vaikai iki 2 m. bijo:

– Triukšmingų daiktų (buities prietaisų, transporto priemonių) bei aštrių ir stiprių garsų (sprogdinimo, žviegimo).

– Keistos, netipinės ar baisios išvaizdos žmonių (pavyzdžiui, su barzda, plikių, keistų galvos apdangalų).

– Atsiskirti nuo tėvų ar kitų artimų žmonių.

– Naudotis puoduku, miegoti, maudytis.

– Didelių objektų.

– Gyvūnų ir vabzdžių.

2-3 m. vaikams būdinga:

– Baimės, susijusios su pakitimais jį supančioje erdvėje, pvz., pasikeičia žaislo vieta, perstatoma jo lovytė, persikraustoma į kitus namus, vaikas bijo įkristi į jam grėsmingai atrodančią klozeto skylę. Tokio amžiaus vaikas jaučiasi saugus, kai greta jo yra mama, todėl baiminasi, kad mama gali pradingti, išvažiuoti, kad jos nebus jam užmiegant. Dvimečiui baimę kelia ir nevaldomi gamtos reiškiniai, tokie kaip lietus ar vėjas, bei gyvūnai, ypač laukiniai.

– Erdvinės baimės: judėjimas ir daiktų padėties erdvėje pokyčiai, pvz., baldų perstatymas. Tokio amžiaus vaikai baiminasi įvairių netikėtų situacijų, pavyzdžiui, kad kažkas įeis į namus pro kitas duris. Grėsmingi jiems atrodo artėjantys dideli objektai, pvz., sunkvežimis.

3–6 m. bijo:

– Įsivaizduojamų būtybių (vaiduoklių, monstrų ir pan.), filmukuose, knygose pamatytų fantastinių gyvių ar situacijų.

– Pasimesti, neberasti ar netekti tėvų ir artimųjų.

– Svetimų žmonių ir nepažįstamų vietų.

– Miegoti vienam.

– Triukšmo, grėsmingų garsų, pvz. veikinačio variklio.

– Gydytojų, ligoninių, medicinos procedūrų.

– Griaustinių ir kitų natūralių reiškinių.

– Stambių gyvūnų ir vabzdžių.

– Tamsos, aukščio, gylio, vienumos, uždarų ar atvirų erdvių.

– Važiuoti liftu, vykti kelio, vandens ar oro transporto priemonėmis

Nuo 5 metų vaiko baimės darosi mažiau intensyvios, o tarp jų vyrauja tam tikrų regimųjų vaizdų baimės. Mažiau bijoma gyvūnų, nusikaltėlių, raganų. Baimės tampa konkretesnės, realesnės, pavyzdžiui, vaikas bijo parkristi ir susižeisti, baiminasi, kad jį gali apkandžioti šuo. Tačiau tokio amžiaus vaikas, kaip ir anksčiau, bijo tamsos, išsiskyrimo su mama.

Šešiamečiai bijo įvairių gamtos stichijų, pvz., vandens, ugnies, griaustinio, žaibo. Šiame amžiuje aktualios atsiskyrimo nuo artimo žmogaus baimės, vaikas nerimauja, kad grįžęs namo neras mamos, kad jai gali kas nors nutikti arba ji gali mirti. Vaikas jaučia didelį nerimą likęs vienas namuose, vienatvės ir tamsos baimė jam vakarais neleidžia ramiai užmigti. Kaip bebūtų keista, tačiau šešerių metų vaikas kur kas labiau bijo mažų žaizdelių, mėlynių, kraujo, tekančio iš nosies, nei sunkesnių traumų. Pastebima, kad tokio amžiaus vaikai bijo būti sumušti.

7–12 m. bijo:

– Įsivaizduojamų būtybių (pvz., vaiduoklių, monstrų), filmukuose, knygose pamatytų fantastinių gyvūnų ar vaizdų.

– Griaustinių ir kitų natūralių reiškinių.

– Naujos situacijos ar vietos (mokyklos).

– Prastos sveikatos, susižaloti.

– Mirties, karo, būti pagrobtam.

– Vagių, įsilaužėlių, apgavikų, užpuolikų.

– Santykių mokykloje (bijoma prisistatyti, atsakinėti į klausimus garsiai, patyčių, kad gali atstumti bendraamžiai).

7 metų vaikams baimę kelia tamsa, nepažįstamos, paslaptingos patalpos, pvz., palėpės, rūsiai, jie bijo, kad kas nors slepiasi spintoje, po lova ir pan. Vaiko vaizduotėje šešėliai tampa vaiduokliais, raganomis. Septynmečiai bijo karo, šnipų, vagių.

Vaikams augant, baimės vis labiau tampa socialinės – tai būti draugų atstumtam, nepripažintam, patyčių baimė, bausmės baimė ir kitos.

KAIP ATRODO/PASIREIŠKIA BAIMĖ?

Fiziologiškai:

Bijančio vaiko nervų sistema aktyvėja ir daro įtaką kitų organų sistemų veiklai. Keičiasi kraujotaka, virškinimas, kvėpavimas, širdies ritmas. Dalį tokių reakcijų galime pamatyti išoriškai: kūno padėtis, balsas ir veidas parodo, kad vaikas bijo. Maži vaikai išsigandę ima verkti, vyresni gali pradėti skųsti pilvo skausmais. Kai kuriems iš baimės ima prakaituoti delnai, o kitiems išbąla veidas, kūnas sustingsta, sustiprėja širdies plakimas, krečia drebulys.

Mąstymu:

Emocijas labai padidina mūsų vaizduotė, mintys, suvokimas per patirtį ir vertinimas. Tamsoje sunkiai įžiūrimi nepavojingi objektai gali sukelti labai stirpią baimę dėl panašumo į anksčiau matytus, girdėtus ar įsivaizduotus dalykus (iš baisių istorijų, pasakų ar įvykių).

Elgesiu:

Mūsų jausmai ir poreikia sukelia mūsų elgesį. Mažas vaikas, išsigandęs didelio šuns, ima šauktis mamos pagalbos, paauglys prie gydytojo kabineto nervingai vaikšto ir žvilgčioja į laikrodį, o mokykloje prasikaltęs ar nepasiruošęs kontroliniam darbui moksleivis pabėga iš pamokos.

MIRTIES BAIMĖ

Būdami 5-8 metų amžiaus vaikai išgyvena baimės piką. Ir visos jų baimės vienaip ar kitaip susiję su mirtimi. Jie bijo būti užpulti, susirgti, tamsos, fantastinių būtybių, gyvūnų, stichinių nelaimių, ugnies, karo ir panašiai – visko, kas gali kelti grėsmę jų gyvybei.

Kodėl staiga atsiranda tokie jausmai? Tokio amžiaus vaikas atranda svarbų dalyką: kad viskas pasaulyje turi pradžią ir pabaigą. Jis ima suvokti, jog žmonės miršta, kad tai neaplenks nei jo paties, nei jo tėvų. Beje, vaikai labiau bijo netekti tėvų, nei numirti patys. Kodėl vaikus apima mirties baimė?

Pirmaisiais gyvenimo metais vaikas nesuvokia mirties. Visa, ką jis regi aplink save, laiko pastoviu dalyku. Nuo 5-erių metų mažylio intelektas padaro stiprų šuolį, ima vystytis abstraktusis mąstymas, sparčiai tobulėja pažintiniai gebėjimai. Vaikas ima suvokti erdvės ir laiko sąvokas, taip pat tai, kad kiekvienas gyvenimas, net ir jo paties, turi pradžią ir pabaigą. Priėjęs tokios išvados vaikas ima nerimauti dėl savo artimųjų ateities, pats ima bijoti numirti.

Ar visi vaikai bijo mirties? Mirties baimė aplanko beveik visus vaikus. Tai dažniausiai nutinka 5-8-tais gyvenimo metais. Kiekvienas mažylis šią baimę išgyvena savaip, tai priklauso nuo daugybės aplinkybių: kur ir su kuo jis gyvena, kokie įvykiai vyksta šiame jo gyvenimo etape. Labiau išreikšta mirties baimė aplanko tuos vaikus, kurie jau turi karčios patirties – netekę kokio nors artimo žmogaus, pvz. tėvų, kartu gyvenusių senelių. Taip pat labiau mirties bijo dažnai sergantys vaikai bei mažyliai, augantys be artimo vyro – žmogaus, kuris mamos rūpestį ir meilę papildytų stipria emocine ramybe ir apsauga. Mirties baimei lengviau pasiduoda emociškai imlūs, jausmingi vaikai. Mergaitės šią baimę išgyvena stipriau ir kiek anksčiau, nei berniukai.

Tačiau yra ir tokių vaikų, kurie apskritai nejaučia šios baimės. Tai nutinka tada, kai tėvai vaikams sukuria „auksinį narvelį“ – nesuteikia nė menkiausios progos pajusti, kad galima ko nors bijoti. Deja, tai – ne visai teigiama taktika. Dažniausiai tokie vaikai užauga abejingais, ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų nė truputėlio nesijaudinančiais žmonėmis.

Rečiau mirties bijosi ir vaikai, kurių tėvai serga chronišku alkoholizmu. Taip nutinka todėl, kad šių mažylių emocinis jautrumas būna gana menkai išsivystęs, jų jausmai – trumpalaikiai, interesai nepastovūs. Kartais mirties baimės neturi ir vaikai be jokių emocinio ar intelektinio vystymosi nukrypimų – tie, kurių tėvai išsiskiria optimizmu, pasitikėjimu savimi, spinduliuoja gyvenimo džiaugsmą. Bet vis dėlto toks baimės nebuvimas – dažniau išimtis, nei taisyklė.

Tuo tarpu daugumą sveikų vaikų anksčiau ar vėliau aplanko ši baimė. Ir tai parodo, kad vaikas žengė svarbų žingsnį asmenybės brandos link. Šią baimę jis turės išgyventi, įsisąmoninti kaip dalį savo gyvenimiškos patirties, suvokti ir išmokti ją įveikti.

Tėvų klaidos. Kartais tėvai pasirenka pačius netinkamiausius metodus.

1. Šaiposi ir pokštauja apie tai, ko vaikas bijo. Tai tik paskatina vaiką užsisklęsti savyje, bet pačios baimės nepanaikina. O įžeistas pašaipų ir nesuprastas vaikas ilgam praranda pasitikėjimą pačiais artimiausiais žmonėmis.

2. Kaltina ar baudžia. Nekaltinkite ir juolab nebauskite vaiko už tai, kad jis bijo. Vaikas ieško pagalbos ir nusiraminimo, nes pats nesugeba valingai kontroliuoti savo jausmų. Jei galėtų – pats akimirksniu ištrintų visą savo nerimą ir būgštavimus, nes šie jam tikrai nepalengvina gyvenimo.

3. Ignoruoja. Juk apsimetus, kad problemos nėra, ji tarsi išnyksta. Tačiau tai – blogas sprendimas. Problema išnyksta tėvams, bet ne vaikui. Toks elgesys tik atvers didesnę prarają tarp vaiko ir jūsų. 4. Vadovauja savo pavyzdžiu. Taisyklė „aš to nebijau – kodėl tu turėtum bijoti“ įsibaiminusiam mažyliui veiksminga lygiai taip pat, kaip ir jums – šuolių su parašiutu instruktoriaus paprotinimas: „aš nebijau – kodėl jums kinkos dreba?“. Jūs nebijote, nes jau išmokote šią baimę įveikti. Jūsų atžala – dar ne.

5. Patys neįveikia pesimizmo. Jei patys tėvai neišmoko nuolat negalvoti apie tai, kas gali nutikti blogiausia – vargu ar padės savo vaikui kovoti su baimėmis. Vis primenate, kiek vaikų žūsta keliuose, užuot tiesiog pasikartoję drauge su atžala saugaus eismo taisykles? Išvydę, jog vaiko kraujo tyrimas po gripo rodo sumažėjusį hemoglobino kiekį, puolate į paniką, kad jis susirgo kokia rimtesne liga, tad gerą mėnesį mindote medikų slenksčius ieškodami „o gal“? Visa tai akimirksniu sugeria sveikasis „ligoniukas“. Hemoglobino kiekį sparčiai atstato pilnavertė mityba, o jūsų nerimo pagimdyta baimė įleidžia šaknis ilgam.

6. Leidžia žvelgti baimei į akis. Kai kuriems suaugusiesiems tokia taktika išties padeda – sakoma, kad iš arčiau pažvelgus, daugelis baimių atrodo netgi juokingos, esą bijome nežinomybės, o ne paties reiškinio. Todėl pajutę, kad vaiką apėmė mirties baimė, kai kurie suaugusieji stengiasi kuo daugiau apie ją aiškinti: vedasi į tolimų giminaičių laidotuves, ramiai leidžia žiūrėti siaubo filmą paaiškindami, kad visa, aks jame yra – tik vaidyba ir butaforija. Deja, jei mažylį apėmusi tikra baimė, tokios priemonės ją taip pat tik dar labiau sustiprins. Apie pačias baimes, jo jausmus, išgyvenimus kalbėti reikia ir netgi būtina. Tačiau verčiau kol kas apsaugoti nuo su mirtimi susijusių vaizdų. O ką daryti? Kovojant su vaiko baime svarbiausia – ne ją ištrinti, o leisti suvokti, įsisąmoninti ir parodyti, jog lyginant su džiaugsmu, kurį teikia gyvenimas, ši baimė nėra svarbi ir labai grėsminga.

KAIP PADĖTI?

Kaip reaguoti į baimę keliančias situacijas vaikai mokosi iš savo tėvų. Būkime pavyzdžiu savo vaikui.

Jeigu vaikas bijo svetimų žmonių, su nepažįstamuoju bendraukime draugiškai, mandagiai, džiugiai. Tėvų ramybė – geriausias vaiko ramybės garantas.

Paraginkime vaiką, kad visada, kai baisu, jis gali į mus kreiptis, prašyti pagalbos įveikiant baimes. Vaiko nerimą sumažins tiksli ir jam suprantama informacija, todėl atsakykime į visus su vaiko baime susijusius klausimus.

Į kovą su baime pasitelkime patį vaiką. Paklauskime vaiko, kas jį gąsdina. Tegu pavojingas situacijas ar vietas išvardina pats. Kartu paieškokime būdų, kaip būtų galima tai įveikti.

Vaiką prie gąsdinančių situacijų svarbu pratinti pamažu. Jeigu vaikas bijo aukščio, iš pradžių tik ateikite kartu prie aukštos kalvos, vėliau į ją įkopkite, bet nežiūrėkite žemyn, dar vėliau ženkite tik porą žingsnelių arčiau krašto arba tik parodykite į kitus žmones (ypač vaikus), kurie džiaugiasi matydami vaizdą iš aukštai.

Nepriekaištaukime vaikui, kad bijo.

Kad įveikti baimę, paprašykime vaiko pagalvoti kokios formos, dydžio bei spalvos būtų jo baimė ir paraginkime nupiešti tai. Tegu vaikas nupieštą baimę suplėšo į smulkius gabaliukus ir suklijuoja iš jų naują JUOKINGĄ vaizdą.

Kartu su vaiku pasidarykime baimių dėžutę, į kurią visi šeimos nariai galėtų sudėti nerimą keliančias mintis bei piešinius. Patikinkime vaiką, kad baimės lieka saugiai uždarytos dėžutėje, todėl nebegali jo bei kitų šeimos narių gąsdinti.

Vaikai patirtį kaupia žaisdami. Paprašykime vaiko suvaidinti, sužaisti savo baimę lėlėmis, mašinėlėmis, LEGO kaladėlėmis.

Pasiūlykime vaikui kartu pasidaryti drąsos talismaną, kuris saugotų, suteiktų drąsos, kai baisu. Tai gali būtų drąsos piešinys, karoliukų vėrinys ar lipdinys iš plastilino ir pan.

Vaikų baimes (pvz. vaiduoklius, pabaisas) mes, tėvai, galime „išsivesti” arba „išvaikyti”. Jei baimė priešintųsi ir norėtų likti šalia vaiko, galima pasiūlyti su baime susidraugauti. Tegu vaikas sugalvoja, kaip tai galėtų padaryti.

Tose situacijose, kai vaikui neišvengiamai tenka susidurti su baime keliančiomis situacijomis, pavyzdžiui, atlikti medicininę apžiūrą, su vaiku galima susitarti, kad prieš įeinant į gydytojo kabinetą jis savo baimę saugiai įdėtų į kišenę (užtrauktų užtrauktuką) ir baimė jo negąsdins, o išėjus iš gydytojo, baimę vėl galės ištraukti iš kišenės.

Skaitykite knygeles arba patys sukurkite pasakas, pamokančias istorijas, kuriose veikėjai sėkmingai įveikia baimes (pvz., Trace Moroney knyga „Kai išsigąstu“).