Kai mes pranešame savo pirmagimiui ar jau esantiems keliems vaikams, kad štai netrukus turėsime dar vieną broliuką ar sesutę, vaikai patiria didžiulį džiaugsmą. Vaikas galvoja, kad turės draugą visam gyvenimui, kad galės draugauti ir žaisti su juo tuomet, kai mes, tėvai, kalbėsimės telefonu ar būsim užsiėmę maisto ruoša.

Tačiau kai tik tas brolis ar sesė gimsta, įvyksta didžiulis nusivylimas, nes tas mažas bejėgis kūdikis atima visą mamos ir neretai tėčio laiką, ir vaikas pasijaučia dar labiau vienišesnis. Įvyksta visiškai priešingai, negu vaikas tikėjosi. Jis nemato ilgalaikės perspektyvos, kas bus po kelių metų, kai jie galės žaisti, nes šią dieną yra viskas visai kitaip. Jis mato tik visiškai naują ir nemalonią problemą, kuri iškilo jam šiandien, atsiradus kūdikiui namuose.

Paruoškime vaiką

Kai laukiamės kūdikio, nesvarbu kokio amžiaus yra vaikas, mažiausiai prieš du mėnesius iki gimdymo viską jam paaiškinkime. Pasakykime, kad jis pats irgi užaugo mamos viduje ir gimė mažutis ir bejėgis. Maždaug nuo dvejų metų vaikui galima parodyti knygų su paveikslėliais, kuriuose pavaizduotas kūdikio vystymasis gimdoje. Galime leisti mažyliui paliesti savo pilvą, kad pajustų kūdikio judesius. Papasakokime, kaip maitinsime, maudysime ir rengsime naujagimį. Šitaip mūsų vaikas realiau suvoks sesutės ar broliuko atėjimą į pasaulį.

Gimus kūdikiui

Atsiradus naujagimiui, stenkimės kiek galima daugiau laiko palikti ir vyresniajam vaikui ar vaikams. Čia labai gali padėti tėvelis, močiutė ar auklė, pavaduodami mamą. Jei mama iki kūdikio gimimo dirbo, tai dabar, būdama namuose, ji tikrai savo vyresnėliui skirs daugiau laiko, ir problemų nebus. Nesakykime, kad naujagimis neatima jūsų laiko! Tiesiai paaiškinkime, kad naujagimis suteikia daug rūpesčių (kartais ir nemalonių), ir laisvo laiko dabar turėsime mažiau. Nesistenkime naujagimį myluoti tik tada, kai nemato vyresnysis vaikas, neguldykime jo paskubomis į lovelę, užėjus į kambarį vyresniajam – tai nenatūralu ir vaikui gali sukelti įtarimą, kad tėvai nenuoširdūs. Mes mylime ir naujagimį, ir vyresnįjį vaiką, tačiau skirtingai. Tai turi būti matoma iš mūsų veiksmų. Jei mums atrodo, kad vaikas netiki, pasakykime, parodykime jam, kad jį mylime, bet mažuoju reikia ypatingai rūpintis, nes jis labai mažas ir bejėgis. Pagirkime vaiką, kad jis jau daug dalykų daro pats ir mes juo didžiuojamės. Leiskime jam baūti šalia, saugiau pažaisti su naujagimiu ir juo pasirūpinti. Nekrūpčiokime kiekvienąkart vaikui prisilietus prie mažylio. Jis nenori jo nuskriausti, bet saugokime jį nuo neatsargių judesių ar veiksmų.

Brolių ir seserų konkurencija – ar ji neišvengiama?

Tai jautri tema daugeliui šeimų. Dėl to, kad vaikai konkuruoja, pavydi vienas kitam, pešasi. Ar mums, tėvams, reikėtų kaip nors kištis į tuos vaikų santykius ir kaip mes galėtume tai padaryti?

Jeigu nieko nesiimsime, bus nelabai teisinga, nes juk pavyzdžiui, jeigu mes matome, kad vaikas turi sunkumų su draugais arba mokykloje, arba neatlieka namų darbų, mes stengiamės jam padėti, aiškinamės kur yra tos problemos šaknys, tiesa? Mokome kažkokio socialinio elgesio arba sėdame kartu tų namų darbų ruošti. Bet jeigu kyla sunkumai brolių seserų santykiuose, neretoje šeimoje yra įsitikinimas, kad ai, viskas turi išssipręsti savaime. Bet tai nėra tiesa.

Reikia pripažinti, kad santykiai tarp brolių ir seserų yra gerokai svarbesni už santykius su draugais, netgi už mokyklą, nes būtent mūsų vaikai vieni su kitais praleidžia daugiausia laiko, jie kartu gyvena, jie nuolat mokosi kurti santykius būtent vieni su kitais, tai pagrindinė jų santykių mokykla nuo pat gimimo. Taigi, brolių seserų santykiai be galo svarbūs.

Mokydami vaikus gerų santykių tarpusavyje, mokome juos būti geresniais darbe, kurti brandesnius santykius su būsimais partneriais, gal netgi būti geresniais tėvais.

Kaip elgtis, kad vaikai nepasijustų mažiau mylimi vienas už kitą, neimtų dar labiau konkuruoti vienas su kitu, jeigu pasakysime jiems kažką, kas būtent tai ir sustiprins?

Brolių ir seserų konkurencija yra jų tarpusavio pavydo išraiška. Tas pavydas kyla tuomet, kai vaikui atrodo, kad brolis ar sesuo gauna daugiau tėvų meilės.

Pirmiausia reikėtų atsakyti į klausimą: ar yra reali priežastis pavydėti? Ar naujo vaiko gimimas reiškia, kad kiti vaikai šeimoje bus mažiau mylimi? Paprastai taip nebūna – juk meilė ne pyragas, kuris sumažėja, atpjovus nuo jo riekę. Priešingai, meilė yra beribė. Galime mylėti daug žmonių ir labai stipriai. Mes, tėvai, mylime visus savo vaikus vienodai. Tiesa, galime mylėti kiekvieną vaiką skirtingai ir dėl įvairių priežasčių, tačiau nebūna, kad mylėtuumėm bent vieną vaiką mažiau už kitus. Taigi, vaikai neturi pagrindo pavydėti.

Kartais būna momentų, kai iš tiesų teikiame kuriam nors vaikui pirmenybę. Tuomet konkurencija tarp vaikų tikrai atsiras ir iškils problemų, kurias reikės spręsti. Tačiau kodėl vaikui atrodo, kad tėvai labiau myli kitą vaiką? Jis mano, kitas vaikas tėvams labiau patinka, o jis pats nėra toks mielas, kitaip tariant, tokiam vaikui trūksta pasitikėjimo savimi.

Labai dažnai šeimoje pirmagimis pavydi antrajam vaikui. Galbūt jam stigo dėmesio dar net negimus antrajam vaikui. Rečiau pasitaiko, kad pavydą jaustų antrasis ar kitas jaunesnis vaikas. Pirmagimis paprastai liūdi todėl, kad dėl kokios nors priežasties jaučiasi menkavertis. Į tai labai svarbu atkreipti dėmesį, išsiaiškinti, kaip galime jam padėti.

Jei mūsų vaikui netrūksta pasitikėjimo savimi, galime nebijoti naujo mažylio atsiradimo. Tik reikia atkreipti dėmesį į kelis dalykus, kad antro vaiko gimimas tikrai nesukeltų problemų.

Vaikų amžiaus skirtumas

Laikotarpis nuo vieno vaiko gimimo iki kito turėtų būti ne mažesnis kaip treji metai. Trejų metų mažylis jau turi pakankamą suvokimą apie pasaulį. Jis jau nėra visiškai priklausomas nuo mamos. Tėtis jam taip pat tampa labai svarbus. Jei vaikas lanko darželį, jam daug reiškia bendraamžiai ir auklėtojos. Jei yra sąlygos, vaikas pradeda bendrauti su seneliais, kitais giminėmis ir šeimos draugais. Dėl to mamai lengviau rūpintis naujai gimusiu kūdikiu, nes vyresnysis vaikas jau vis mažiau nuo jos priklausomas fiziškai ir emociškai, vis mažiau reikalauja jos dėmesio ir laiko. O mama gali daugiau globoti naujagimį, kad jis augtų saugus, neabejodamas motinos meile.

Jei mamai labiau patinka kūdikiai

Yra daug moterų, kurioms labiau patinka visai mažučiai vaikai. Tai dėl to, kad vaikui paaugus ir pradėjus savarankiškai mąstyti, prasideda nuolatinis norų karas. Jei mama visą laiką vaiką laiko labai griežtai, neišvengiamai kyla daug konfliktų. Nenuostabu, kad jai daug lengviau su mažu vaiku, kuris yra visiškai priklausomas nuo jos sprendimų! Vaikai daug geriau jaučia užslėptus jausmus negu suaugusieji; jie dar nemoka apsisaugoti nuo poveikio iš šalies. Ir mamai niekaip nepavyks nuslėpti nuo vaiko, kad mažąjį broliuką ar sesutę myli labiau už jį. O kai pajus, tikrai ims pavydėti, ir pagrįstai.

Tegu kiekviena mama, kuriai labiau patinka mažas bejėgis kūdikis, paklausia savęs, kodėl taip yra, ir pasistengia sąžiningai sau pati į viską atsakyti. Jei ir tada kūdikis jai bus vistiek mielesnis, ji turėtų paaiškinti kitiems vaikams, kad taip yra todėl, kad mažiukui reikia globos ir šilumos daugiausia. Taip ji rūpinosi ir kiekvienu iš jų kūdikystėje. Vyresniam vaikui ši tiesa gali pasirodyti skaudi, tačiau bus ne tokia trikdanti kaip suvokimas, kad jis, matyt, nėra toks geras, ir todėl mama myli mažylį labiau.

Jei mums vienas vaikas mielesnis už kitą

Retai, bet pasitaiko ir taip. Dėl įvairių priežasčių vienas vaikas gali mums būti mielesnis už kitą. Jei vienas iš mūsų vaikų yra labiau savimi pasitikintis ir geresnio būdo, susimąstykime kodėl. Čia kalbu ne apie tokias būdo savybes kaip atvirumą ar uždarumą, o apie vidinį komfortą, kurį turėtų jausti kiekvienas vaikas. Jei vaikas mažiau prisitaikęs, vadinasi, ne visai tinkamai jį auginame. Apgalvokime savo elgesį ir pamatysime, kad vienaip ar kitaip tą vaiką gniuždome. Pradėkite jį skatinti, girti, ir jis taip pat pasidarys mielas ir laimingas.

Jei vienas vaikas mums labiau patinka ne dėl charakterio bruožų, o dėl to, kad jis labai gražus, artistiškas, turi matematinių gabumų ar kitų savybių, kuriomis ypač žavimės, tai tą ir prisipažinkime. Mūsų numylėtinis nėra apskritai geresnis žmogus, tik mums kažkuo labiau patinka. Šitaip viską atvirai išsakykime ir kitam vaikui, kai jis kelintą kartą pasipiktins, kad daugiau simpatijų jaučiate savo numylėtiniui. Tai gali būti nelabai malonu mums abiem, tačiau suvokęs, kad kaltas ne numylėtasis brolis ar sesuo, o mama ar tėtis, vaikas pasijus lengviau ir santykiai tarp vaikų tikrai pagerės.

Mūsų vaikai yra asmenybės

Kiekvienas vaikas šeimoje saugus, jeigu jaučia, kad tėvai jį priima ir myli tokį, koks yra. Kiekvienas vaikas šeimoje unikalus ir turi būti taip traktuojamas. Vieno vaiko lyginimas su kitu kelia priešiškumą. Vaikas įsižeidžia, jeigu jam priekaištaujame, kad jis nėra toks protingas kaip sesuo ar brolis. Nuoširdžiai žavėkimės gerosiomis kiekvieno vaiko savybėmis ir leiskime jiems patirti skaudžius savo blogų poelgių padarinius.

Beprasmiška vaikui kartoti, kad jis yra geras. Reikia sukonkretinti pagyrimą, pavyzdžiui, pasidžiaugti vaiko pagalba prižiūrint kūdikį. O jei norime pabarti už prasižengimą, kritikuokime ne jį, o netinkamus jo veiksmus. Jei vaikas nuolat palieka ant stalo nešvarius indus, nesakykime jam, kad yra nepataisomas nevala. Paaiškinkime, kad mes neturime specialaus aptarnaujančio personalo indams surinkti, kad tai ne kavinė, kurioje yra tokių darbuotojų, ir kad namuose vieni kitiems padedame susitvarkyti buitį.

Vaikai nėra vienodi ir nereikėtų į juos taip žiūrėti. Kai nuperkame vienam vaikui dovanų drabužį, nebūtinai tučtuojau pulti ką nors pirkti ir kitiems. Pasitaikius progai, nupirksime kitam vaikui knygą apie paukščius, kuriais jis labai domisi.

Jei kam nors perkame dovanų, norime tam žmogui suteikti malonumą, o ne bijome, kad jis bus nepatenkintas dovanos negavęs. Įsivaizduokime šioje situacijoje suaugusįjį: dovanojate gėlių mamai, žinodamas, kad ji labai apsidžiaugs. Ar būtinai puolate pirkti ir tėvui saldainių, kad jis neįsižeistų?

Tyrimais įrodyta, kad būtent tėvai ir daro esminę, milžinišką įtaką savo vaikų tarpusavio santykiams. Yra dalykų, kuriuose tėvai galėtų elgtis kitaip. Laura Markham savo knygoje „Ramūs tėvai, laimingi vaikai“ išvardija kokių gi prevencinių priemonių galime imtis vaikų atžvilgiu.

Šitai galima sulyginti su pasirūpinimu savo automobiliu: juk prieš kur nors važiuodami, būtinai įsipilame degalų, apžiūrime aryra langų skysčio, reguliariai darome automobiliui tepalų keitimą ir kitą techninę priežiūrą. Kitaip, gali atsitikti, kad išvažiavę sustosime kur nors šalikelėje ir teks kviestis pagalbos automobilį, kad mus nuvilktų į techinę stotį. Taip pat gali atsitikti ir su vaiku. Nuėję su mažesniu vaiku į svečius, galime patirti tokį „stovėjimo šalikelėje“ jausmą, jeigu pavargęs vaikas įkris į isterijos priepuolį ar ims su mumis elgtis kaip nors nemandagiai, o mes tuo metu tiesiog jausimės bejėgiai ką nors pakeisti. Taigi, profilaktika tikrai padėtų. Gal prieš einant į tuos svečius galėtume daugiau dėmėsio skirti savo vaikui, sukurti su juo tokį ryšį, kuris leistų jam pajusti, kad jis yra mylimas, užpildyti jo emocijų rezervuoarą savo meile, kad jis svetimoje aplinkoje galėtų jaustis pakankamai saugus ir tuomet mūsų išvyka tikrai bus maloni ir rami. Jeigu padėsime vaikams suprasti jų emocijas, jie sugebės geriau savireguliuotis.

Juokas – tai labai puiki priemonė užmegzti ryšį su vaiku, jis padės vaikui sumažinti streso hormonus ir padidins bendrystės jausmus, juokaudami galime duoti nurodymus ir būsime išgirsti labiau nei pykdami. Vaikai tampa atviresni mūsų įtakai. Vaikas bus labiau linkęs klausti. Įtraukime vaikus į savo dienotvarkę. Tai gali atrodyti kaip darbas antru etatu. Vaikai elgiasi vaikiškai, tas tiesa, tačiau jie nėra pasiryžę elgtis visą dieną taip, kad mūsų gyvenimą padarytų nepakenčiamu. Ne, mūsų bendravimas su vaikais gali būti labai smagus ir neteks kaltinti savęs esant netikusiais tėvais, jeigu investuosime laiko į prevencines priemones. Tai tarsi pripildymas banko sąskaitos, iš kurios paskui galime imti dividendus.

Trumpai apibendrinus:

• Šeimose, kuriose tėvai neišskiria vieno vaiko iš kitų, nėra pagrindo vaikų tarpusavio pavydui.
• Teigiamai save vertinančio vaiko nekamuoja pavydas, nes jis jaučiasi esąs vertas tėvų meilės.
• Konkurencijos tarp vaikų galima išvengti, jei vaikų amžiaus skirtumas yra ne mažesnis kaip treji metai ir vyresnysis vaikas yra tinkamai paruoštas naujo vaiko atsiradimui.
• Jei mums labiau patinka kūdikiai arba vienas vaikas yra mielesnis už kitą, pripažinkime tai ir paaiškinkite kodėl, nuraminkime ir parodykime vaikui, kad gerbiame jo asmenybę.
• Vaikai pešasi tada, kai jiems nuobodu, reikia tėvų dėmesio arba yra pažeidžiamos vaikų nuosavybės teisės. Kiek įmanoma, vaikai turėtų spręsti savo ginčus patys.

Maži vaikai pešasi ne varžydamiesi, o iš nuobodulio. Jei mūsų vaikai visą valandą linksmai žaidė, o paskui netikėtai pradėjo ginčytis ir stumdytis, dažniausiai užtenka ramiai įsiterpti ir pasiūlyti naują žaidimą. Jei nesugalvojame patys, galite paieškoti vaikiškų žaidimų knygose.

Kartais vaikai kivirčijasi dėl menkniekių, norėdami atkreipti į save suaugusiųjų dėmesį. Tai neturėtų mūsų stebinti, jei su vaikais kalbamės tik tada, kai jie pradeda peštis!

Jei vaikai susiginčija „rimtai“, tai gali būti ir dėl nuosavybės, o ne tik iš nuobodumo ar noro atkreipti suaugusiųjų dėmesį. Gal Tomas paėmė Astos šukas arba Linas trukdo Matui ruošti pamokas. Nesikiškime į vaikų ginčą tol, kol nepradedamas skriausti mažesnis ar silpnesnis, kuris nepajėgus apsiginti pats, nebent būtumėm pašaukti ginčo išspręsti. Išsiaiškinkime, kas atsitiko, ir, jei vaikai gali susitarti patys, paskatinkime taip ir padaryti. Jei problema iš tikrųjų kebli, galime jiems patarti, tačiau niekuomet nepalaikykime kurios nors vienos pusės.

Ginčai dėl nuosavybės teisių labai dažnai kyla tada, kai vaikai kartu gyvena viename kambaryje. Bet juk panašiai būna ir suaugusiems žmonėms, gyvenantiems viename kambaryje! Vaikas teisėtai piktinasi, jei jo brolis ar sesuo atsisako tvarkyti jų bendrą kambarį, kuriame ką tik siautė abu. Šiuo atveju galima paprasčiausiai padalinti kambarį į dvi dalis užuolaida, širma ar per grindis nubrėžta linija. Kiekvienam vaikui duokime po atskirą dėžę žaislams, knygoms ir kitiems daiktams susidėti. Kiekvienas vaikas turi jausti atsakomybę už savo nuosavybę ir tvarką savo pusėje.

Kaip spręsti konfliktą, kai jis jau įsiplieskia?

Pirmiausiai verta prisiminti, kad šitie besipešantys mažyliai ar jau paaugę vaikai yra mūsų vaikai. Visi, ar du, ar keturi, nesvarbu – visi jie mūsų vaikai. Ir tai, ką jie padarė vienas kitam, būtinai turėjo priežastį, kokią nors priežastį – tai reiškia, kad jie tik paprasti žmonės, turintis ir mėginantys patenkinti kuriuos nors savo poreikius. Taigi, pasitelkime atlaidumą ir pasakykime sau – tai vaikai, kurie nesistengia būti blogais, jie tik stengiasi patenkinti savo troškimus, išreikšti savo norus, skaudulius ar jausmus. Įsigilinkime į konfliktą ne tam, kad surastume kas jį sukėlė ir neieškokime kurį apkaltinti (kaltų ieškojimas yra tik primykščių smegenų veikla, kai aplinka kėlė pavojų). Įsigilinkime į situaciją tam, kad galėtume padėti vaikams išsiugdyti įgūdžius spręsti konfliktines situacijas, išgirsti vienam kitą. Mūsų užduotis ne išspręsti konfliktą, bet būtent išmokyti vaikus patiems spręsti konfliktus, nes santykiai šeimoje – tai geriausia jų treniruočių salė prieš didijį gyvenimą. Mūsų pagalba – nuraminti jiems kilusias emocijų bangas, padėti jiems išlausyti vienam kitą.

Kaip gi tai padaryti?

Įeiname į kambarį ir sakome: „Vaje, iš kur čia toks triukšmas? Ko gero susipykote?“ Labai mažus vaikus iš karto imame skirti, jeigu jie susikibę ir parodome, kad jaučiame kas vyksta tarp jų – pvz.: surinkame iš skausmo, kurį gali jausti kuris nors iš peštukų, kai jam tempiama už plaukų. Pasakykime žodžius, kuriais vaikas galėtų išreikšti savo norą, pvz.: „nerauk man plaukų“, „neimk mano žaislo“, ir mažiau naudotų kumščius ar dantis problemai spręsti. Su mažais vaikais tikrai kol kas viskas vyksta fiziniame lygmenyje ir mes mokome juos spręsti konfliktus žodžiais. Tai tikrai gali užimti laiko, bet mes būsime kantrūs ir kartosime tai tiek kartų kiek reikės. Po to svarbu abu vaikus paguosti, parodyti, kad mums nesvarbu kuris kaltas, nes abu jaučiasi įpykę ar įskaudinti, padėkime jiems atpažinti jų jausmus, įvardinkime ir maži vaikai jau bus pamiršę dėl ko kilo šis konfliktas.

Vyresniems vaikams galima taikyti panašias priemones, plius dar priminti apie dalinimosi taisykles. Na, pvz., kad tas kuris paskutinis turi vieną ar kitą žaislą jį duoda kitam tuomet, kai jam jo jau nebereikia. Ir mes neturėtume tiesiog atimti iš to vaiko žaislą tik todėl, kad nuramintume to paties žaislo užsimaniusį brolį. Tokiu atveju įskaudinsime kitą vaiką ir tas, pirmai progai pasitaikius, keršydamas tam broliui kaip nors pasistengs jį nuskriausti. Ar mes to norime? Ne.

Reikėtų leisti patiems vaikams nuspręsti kada jiems to daikto nebereikės. Ir kai atiduos jį broliui, anas jausis labai pamalonintas. Atiduodamas pats vaikas taip pat gali pasijausti labai geru, dosniu, netgi didvyriu, geradariu. Jam patiks tas jausmas ir jis kartos tokius veiksmus – davimo, paramos, dalinimosi. To mokydami vaikus nuo mažų dienų, suteiksime jiems gerų santykių vėliau kūrimo pagrindus.

Mes galime padėti tam verkiančiam vaikui sugalvoti kuo kitu jis galėtų žaisti kol lauks geidžiamo žaislo ir kol brolis juo pažais. Paguosti ir pasakyti, kad taip, laukti yra sunku. Taigi, nuraminti tas didžiąsias emocijas, kilusias kaip banga.

Su vyresniais vaikais, kurie vienas kitam sako ką nors žeminančio arba sugriauna lego statybas ir kyla stiprus konfliktas, pirmiausiai mes neturėtume reaguoti labai audringai. Įvardinkime tai, kad abu vaikai yra susijaudinę. Uždėkime rankas abiem vaikams ant peties ir įvardindami žodžiais, patvirtinkime jų emocijas, kad jie yra susijaudinę, įpykę, nuskriausti. Patvirtinkime jų savijautą. Pripažinkime, kad abu nukentėjo. Galima mesti monetą – kuris pirmas kalbės ir aiškinsis. Tuomet leisti pasisakyti abiem vaikams iš eilės – tai ir yra mokymas išklausyti vienam kitą. Kas ypatingai svarbu vėliau, poros santykiuose. Moderuojame vaikų pokalbį kaip psichoterapeutai – tai tikrai padeda. Pvz.: pasakome, kad nevalia apsivardžiuoti, nevalia keiktis, nevalia įžeidinėti vienam kito. Primename namų taisykles, kurios sako kad taip elgtis nevalia. Moderuodami vaikų pokalbį, galime sužinoti naujos informacijos ir padedame jiems tarpusavyje susitarti, netgi atsiprašyti vienam kito. Taip neretai padėtume vaikams suprasti savo veiksmų padarinius.

Mes, tėvai, aišku nesijaučiame kvalifikuotais terapeutais ir be to dar reikia paruošti vakarienę ar užbaigti kokius nors kitus svarbius reikalus, tačiau, nuspręskime kur būtų mūsų prioritetas – darbai ar vaikų santykiai, kurie, kaip jau suprantame tiesia svarbius kelius į ateities bendravimo labirintus. Taigi, jeigu tokius konfliktų sprendimo būdus taikysime nuolat, na, pvz. mėnesį, tai duos tikrai apčiuopiamus rezultatus ir kaskart užims vis mažiau laiko. Ir galiausiai išgirdę triukšmą vaikų kambaryje, galėsime šūktelėti :“ Ei, vaikai, ar jums reikia mano pagalbos susitarti tarpusavyje?“

Mūsų užduotis nenuspręsti kas sukėlė konfliktą ar kas kaltesnis, mūsų užduotis padėti visiems nusiraminti pripažįstant, kad kiekvienas turi savo požiūrį, savo norus ir savo poreikius. Išmokyti atpažinti tiek jausmus, tiek poreikius – o tai iš tiesų nepaprastai svarbu auginant vaikus.

Jeigu mūsų įprasti veiksmai – tik stabdyti konfliktą, išskirti vaikus į atskirus kambarius arba juos kaip nors bausti, nepadėjo, tai kodėl gi neišmėginus kažko naujo? Ir tas kažkas naujo – tai pripažinti, kad sudavęs vaikas turėjo tam priežastį. Iš tikrųjų mes mokome vaikus pasakyti ko jis nori, bet tai daryti nepuolant ir neskriaudžiant vienam kito.

Pasidarykime kokią nors dėžutę su kortelėmis, kuriose galėtų būti surašyti tam tikri konfliktų sprendimo būdai, kurie padėtų vaikams patiems priimti sprendimus ką daryti, pvz. „Kai nežinau ką daryti, kviečiu tėtį arba mamą“, „Palaukiu penkias minutes“ ar panašiai. Vaikams gali prireikti laiko suprasti kaip tai veikia, bet kantrybė juos mokant naudotis tokiu metodu tikrai atsipirks, pamėginkime.

Kai esame išsigandę, norime kontroliuoti, mes kovojame, bėgame arba sustingstame. Su vaikais mes nejungiame bėk-sustink rėžimo, nes jie ne tigrai, nuo kurių gelbėtis gal visai tai ir tiktų. Šiuo atveju mes didesni už vaikus ir mes jungiame kovos rėžimą. Su tigrais nekovojame, nes žinome, kad nenugalėsime, geriau yra pabėgti. Kodėl kovojame su vaikais? Kas nutinka, kai pradedame kovoti su vaikais? Juos padarome savo priešais. Mūsų širdis iš susijaudinimo smarkiai plaka, mes įlekiame į kambarį ir akimirksniu nustatome kuris kaltas (dažniausiai tas kuris neverkia) ir puolame jį (kaip savo priešą). Tuo metu padarome vaikus vienas kito priešais būtent tokiu savo elgesiu, nes palaikome kurio nors vieno pusę. Ir jeigu iki mūsų atėjimo vaikai dar nebuvo priešai, jie tik galynėjosi, tai dabar jau tikrai jais tampa. Bet vaikai nėra mūsų priešai ir mūsų užduotis tik atstatyti tvarką, ir normalu, kad situacija gali būti kritiška, nenormalu į ją primityviai reaguoti, būnant suaugusiu žmogumi. Mūsų kovos instinktas pakiša mums koją ir mes nustojame mąstyti. Elgiamės tik savo pirminių smegenų vedami. Kai kovojame, mūsų užduotis tik nugalėti priešą, kad ir kas jis bebūtų. Visas mūsų dėmėsys yra ten. Tas pats ir vaikuose – kai jie kovoja, jų smegenų rėžimas nukreiptas į kovą, bet ne į pažinimą, todėl neverta jų ko nors tuo metu mokyti ar pamokslauti. Pirmiausia – išvesti iš kovos rėžimo. Ir save, ir vaikus. Gali padėti gilus įkvėpimas. Sustabdyti adrenaliną. Sustoti – mesti tai ką darome – įkvėpti.

Kaip išlaikyti tą pusiausvyrą?

Pirmiausiai – pasirūpinkime savimi. Negalime duoti nieko neturėdami. Meilės, poilsio, pasirūpinimo savimi. Duoti sau kantrybės, miego, apsikabinti save karts nuo karto ir pripažinti save geriausiais savo pačių tėvais. Būti atlaidžiu sau, jeigu suklydome. Juk taip ir norime pasirūpinti savo vaikais, taigi, pasirūpinkime tokiu pačiu būdu savimi. Pasikalbėkime su savimi ir paklausimkime ko mes trokštame, ko mums dabar reikia?

Nieko nėra svarbiau už mūsų santykius su partneriu, su vaikais, bet dar svarbiau – santykiai su savimi pačiu. Niekas nėra atsakingas už tai kaip mes elgiamės – tik mes patys.

To paties mokyti savo vaikus – būti savo pačių palaikymo komandos kapitonais. Kalbėtis su savimi, kai sunkiai sekasi kokia nors užduotis, pvz: užsirišant batų raištelius ar pan. Tuo metu vaikams kyla daug mažiau nerimo, arba jo iš vis nekyla, jie geriau susidoroja su užduotimis.

Neįmanoma mylėti vaiko besąlygiškai, jeigu savęs nemokėsime mylėti tokiu pačiu būdu. Išmokime tai ir taip iš tiesų padėsime savo vaikams augti laimingiems, o mums su jais gyventi bus tiesiog smagu ir lengva.

Kas dar padėtų esant namuose nuolat su dviem, trim ar keturiais vaikais?

Dienotvarkė, kurioje būtinai būtų laikas kiekvienam šeimos nariui pabūti atskirai kurioje nors patalpoje, patirti vienatvę. Laikas, kai namuose reikės laikytis tylos. Laikas, kai galima bus dūkti ir triukšmauti. Laikas patenkinti esminius poreikius – maisto, miego ir pasivaikščiojimo lauke. Tas laikas atskirai (pasimatymas su savimi) turi būti būtinai organizuotas. Tylos valanda namuose – laikas su savimi kiekvienam. Planuojant laiką, gyvenimas pasidaro harmoningesnis, nes kitaip kiekvieną laisvą minutę vaikai gali išnaudoti barimuisi su mumis ar tarpusavyję.