Kategorija: Santykiai su antrąja puse

IŠ KARTOS Į KARTĄ…

Kaip gi jinai perduodama ta trauma?

IŠ KARTOS Į KARTĄ...

Žinoma, galima mėginti viską paaiškinti „srautu“, „genų atmintimi“ „persipynimais“, bet čia jau panašu, kad be mistikos neapsieime. O galima į viską pažiūrėti daug paprasčiau: tiesiog per „tėvų – vaikų“ santykius, be politikos ir ideologijos, apie jas gal kiek vėliau.

Pradedam.

Gyvena sau šeima. Laukiasi pirmagimio, o gal jau ir turi vieną vaiką. Gal jau ir du spėjo pagimdyti. Myli vienas kitą, pilni vilties ir planų į ateitį. Bet štai ištinka katastrofa. Kaip sakoma, istorijos smagračiai pasislinko iš vietos ir pradėjo šlifuoti žmones. Dažniausiai į tokį malūną patenka vyrai: revoliucija, karai, represijos…- pirmas smūgis tenka jiems.

Ir štai jauna moteris, mama, lieka viena. Jos dalia – nuolatinis nerimas, neatitinkantis jos jėgų darbas (ir vaikus auginti ir juos išlaikyti), jokių džiaugsmų ir poilsio. Laidotuvės, „dešimt metų be susirašinėjimo teisės“, arba tiesiog jokių žinių ilgą laiką, taip, kad bet kokia viltis pradeda tirpti. Gal būt tai ir ne apie vyrą, gal apie brolį, tėvą ar kitus artimuosius. Kokia moters, motinos būklė? Ji priversta „laikyti save rankose“, ji negali netgi nuoširdžiai liūdėti. Ji atsakinga už vaiką (vaikus) ir dar daug už ką. Iš vidaus ją plėšia skausmas, tačiau jo išreikšti negalima, verkti negalima, „išskysti“ negalima. Ir ką ji padaro? SUAKMENĖJA. Sustingsta, įsitempia kaip styga, atjungia jausmus, gyvena sukandusi dantis ir sukaupusi visą savo valią, sugniaužusi kumščius, viską atlieka automatiškai, negalvodama, nejausdama. Gali būti ir blogiau: pasineria į depresiją, vaikšto, daro, kas priklauso, tačiau pati, savo viduje trokšta tik vieno – atsigulti ir numirti. Tai matosi jos veide: sustingusi kaukė, rankos sunkios ir nelanksčios. Jai net fiziškai sunku atskyti vaikui į jo šypseną tuo pačiu, ji stengiasi kuo mažiau bendrauti su vaiku, nes tai yra jai skausminga. Kūdikis, atsibudęs naktį, pravirksta, kviečia mamą, o ji tuo tarpu įsikniaubusi į pagalvę rauda. Jos rauda begarsė. Kartais tai pratrūksta pykčiu. Vaikiukas prišliaužia arba prieina, traukia mamą už skverno, nori glamonių, supratimo, bendravimo, o ji jeigu tik sukaupusi jėgas atsako prisiversdama, bet neretai kad suriks: „Atstok gi pagaliau!“ , atstums taip, kad tas net į kitą kambario galą nuskrenda. Ne, ji ne ant vaiko pyksta, bet ant savo likimo, ant savo sulaužyto gyvenimo, ant to vyro, kuris išėjo, paliko ją tvarkytis vieną ir daugiau jau niekada nebepadės.

Tik štai vaikas nežino viso šito. Jam niekas nieko nepasakė, nepapasakojo kas atsitiko, nes juk dar per mažas, o ir tikrai – nesupras. Gal jis ir žino, bet nesupranta. Vienintelis paaiškinimas, kuris gali jam ateiti į galvą: mama manęs nemyli, aš jai trukdau, geriau jau manęs nebūtų. Toks suvokimas vaikui labiausiai suprantamas.

(daugiau…)

SKOLŲ GRĄŽINIMO METAS

SKOLŲ GRĄŽINIMO METAS

Ar pastebėjote, kad kažkuriuo jūsų gyvenimo momentu jums tarsi pradeda kartotis jau buvę įvykiai, imate patekti į panašias ar netgi identiškas situacijas, atrodo gyvenote sau ramiai, ir še tau boba devintinės…

Na, pavyzdžiui, tą pačią savaitę tarsi visai netyčia ėmėte ir sutikote gatvėje, parduotuvėje ar kavinėje net kelias savo buvusias meiles. Visai neplanuotai po ilgo laiko tarpo teko apsilankyti vietose, kur praleidote savo vaikystę. Galiausiai jus paliko mylimas žmogus, tačiau jums ši situacija labai primena tą, kai prieš daugelį metų jūs buvote būtent tas, kuris paliko jus mylėjusį asmenį ir dabar jaučiate tą bumerango smūgį žemiau juostos.

Emocinės kančios, rimti buitiniai sunkumai, konfliktai darbe, atsisakymas padėti – visa tai patiriate jūs, o gyvenimas tarsi treneris atėmė iš jūsų galimybę žaisti aikštelėje – paliko stebėti viską iš šalies, tuo pačiu metu labai ryškiai patiriant viską, ką kadaise teko patirti kitiems žmonėms dėl jūsų elgesio. Ar jums nieko tai neprimena?

(daugiau…)

KAIP PRADĖTI MYLĖTI IŠ NAUJO

KAIP PRADĖTI MYLĖTI IŠ NAUJONet ir tvirčiausiose santuokose būna laikų, kai potraukis susilpnėja, geismas išblėsta ir iškyla vienokių ar kitokių sunkumų.

Štai penkios labiausiai paplitusios priežastys, slopinančios arba visai žlugdančios lytinius santykius:

  • Savigarbos stoka (pvz neatitinku visuomenės iškeltų grožio standartų)
  • Susikaupę neigiamos emocijos ir išgyvenimai (užgniaužti, neišreikšti, neišgyventi jausmai)
  • Fizinės problemos (per ankstyva ejakuliacija, anorgazmija, impotencija), kurios dažniausiai yra dėl psichologinių priežasčių.
  • Nuovargis (dėl laiko neplanavimo, miego trūkumo ir kt.)
  • Laikotarpis po gimdymo.

Visus šiuos sunkumus galima išspręsti su konsultanto, specialisto pagalba, nebijokite kreiptis.

Yra dalykų, kurie santuokoje neleistini. Tai fizinis ar psichologinis smurtas, lytiniai santykiai už šeimos ribų, seksualinis vaikų išnaudojimas, alkoholizmas, narkomanija. Čia privaloma imtis griežtų veiksmų tai stabdyti. (daugiau…)

BEVILTIŠKA SANTUOKA. KAIP GYDYTI?

BEVILTIŠKA SANTUOKA. KAIP GYDYTI?          Savo vestuves atšokote prieš dvejus, trejus, penkerius, o gal jau net penkiolika metų. Tuokėtės tvirtai ištardami „Taip“ ir tikėdamiesi būti nepaprastai laimingi. Daugelis iš jūsų jau buvote laimingi iki vestuvių ir tikrai neabejojote, kad toliau bus tik geriau. Galbūt kaip tik tuokėtės, už nugaros palikdami niekam tikusį gyvenimą ir vylėtės, kad santuokoje viskas bus kitaip, daug daug geriau. Tikrai nė vienas neketinote tapti nelaimingais ir apgailėtinais kankiniais.

Tačiau realybė jus nustebino: santuokinio gyvenimo kelias lyg koks krioklys nuo kalno viršukalnės su griausmu krito žemyn. Visa gražios meilės perspektyva tebuvo miražas, o jūs atsidūrėte skausmo ir nusivylimo slėnyje.

Kaip apibūdintumėt savo santuoką?

-santuoka iš išskaičiavimo;

-gyvenimas dėl vaikų;

-ką Dievas sujungė, mirtis teišskirs…

-taip gyveno tėvai ir seneliai…

Kokių priemonių santuokai stiprinti ėmėtės? Kas labiausiai padėjo?

-lankėtės pas psichologą;

-skaitėte knygas, vildamiesi, kad sutuoktinis išgirs autoriau žodžius ir pradės keistis;

-taikėte ramų, tiesų, šaltakraujišką prieštaravimą;

-iš nevilties rėkėte, šaukėte, kol sulaukdavote pasipriešinimo arba pasitraukimo;

Ar manote, kad vienas žmogus gali teigiamai paveikti beviltišką santuoką savo veiksmais? Kodėl taip arba kodėl ne?

Kvaila būtų tikėtis, kad beviktiškoje santuokoje abu sutuoktiniai susės ant sofos ir pradės skaityti knygą, norėdami išspręsti savo susikaupusias problemas. Tai gali nutikti tik sveikoje, bet tikrai ne labai pažeistoje santuokoje. Todėl visi, esantys beviltiškoje santuokoje, būkite drąsūs pradėti ardyti sieną iš savo pusės. Net jeigu atrodo, kad anoje pusėje siena storesnė, jūs negalite jos nugriauti iš kitos pusės. Tik iš savo. Ir tai leis sutuoktiniui pamatyti, kad jūs nusiteikęs išsaugoti santuoką.

Visos beviltiškos santuokos todėl ir tapo beviltiškomis, nes pateko į klaidinančių nuostatų spąstus. Kaip į kokią nelaisvę. Norint tuos pančius nutraukti, būtina pakeisti nuostatas, kitaip tariant, sužinoti tiesą ir pradėti gyventi sąžiningai, remiantis tiesa.

Štai keturios klaidingos nuostatos, kurios griauna santykius: (daugiau…)

KAIP PALEISTI JAU UŽAUGUSIUS VAIKUS

KAIP PALEISTI JAU UŽAUGUSIUS VAIKUSPradėsiu nuo to, kad mes visi esame savo tėvų vaikai. Kai tik susilaukėme pirmagimio, tapome tėvais. Ir nuo to momento įstojome į savanorišką tarnybą kuri tęsiasi septynias dienas per savaitę ir dvidešimt keturias valandas per parą visus aštuonioliką arba dvidešimt vienerius metus… Gerai, jeigu tik tiek. Va čia ir visa temos esmė. Kada jau laikas nustoti „auginti“ jau užaugusius vaikus ir kaip tam ruoštis vos tik susilaukus vaiko.

Taigi, pirmaisiais gyvenimo metais, kūdikis visiškai priklausomas nuo tėvų globos ir priežiūros: maitinamas, nešiojamas, saugomas ir prižiūrimas. Tačiau vos tik mažylis atsistoja ant savo kojų – prasideda atsiskyrimo procesas. Kiekviena mama ar tėtis prisimena kaip vos metų vaikas veržiasi eiti visai ne ten kur yra vedamas už rankytės, ne ten, kur nori tėvai. Jis eina ten, kur jam įdomu, siekia tyrinėti pasaulį. Štai šioje vietoje turime būti sąmoningi. Pirmiausia, žinoma, įsijungia saugojimo instinktas – ir tai svarbu. Sąmoningumas būtų tame, kad nepersistengtume saugodami, kad leistume maksimaliai saugiai tyrinėti, eiti, pažinti, kitaip tariant – čia jau pradedame paleisti vaiką „po milimetrą ar centimetrą“, bet leisti jam pačiam už save atsakyti. Na, pavyzdžiui, pamenu save su pirmąja dukra bevaikštinėjančias palei miškelį žiemos metu. Šaligatviai nušluoti nuo snigo, bet šalia jų – pusnys. Dukrai vos pusantrų ir be jokios abejonės ji veržiasi į tas pusnis. Pirmas nesąmoningas impulsas – neleisti: juk sušlaps, tuoj pat teks eiti namo persirengti, nes sušals ir pan. Taip ir elgiausi kelis kartus kol nepastebejau ir kitas mamas taip darančias. Iš šono visai kitaip matosi. Stebėdama kaip „vaikai įrėminami“ supratau kad ir mano mažoji pilna noro tyrinėti tas pusnis. Beliko tik surasti tinkamus rūbus ir leisti jai iki pažastų įsibristi, netyčia nukristi ir veiduku pajausti tą šaltą ir šlapią purų sniegą… Ją stebėdama prisiminiau savo vaikystę ir kaip vyresnė sesė mane rogutėmis per tokias pusnis vežiodavo. Štai pirmas mažas paleidimo žingsnelis mažo žmogaus auginimo istorijoje. (daugiau…)

Close