Kategorija: Santykiai su antrąja puse

KĄ REIŠKIA MYLĖTI KITUS, TURINT NUOLANKUMO NUOSTATĄ?

NUOLANKUMAS

Ženk žingsnį atgal, kad kažkas galėtų žengti žingsnį pirmyn.

Nuolankumas yra keisčiausias dalykas. Vis pamanai jį turįs, tą pačią akimirką prarandi. (Bernardas Meltzeris)

Daugelis mūsų manome, kad nuolankumas yra silpnumo požymis, kažkas, ką turėtume parodyti tik tada, kai esame silpni, pvz. kęsti žmonių nepagarbą. Paprašykite žmonių apibūdinti nuolankumą ir neišgirsite žodžių „sėkmė, pasitenkinimas, pagarba ar tarpusavio santykiai“. Tačiau, tai būtent tie žodžiai, kurie svarbiausi šiaip būtinai meilės savybei. Nuolankumas pripažįsta kieno nors kito vertę, ir kaip ir visi poelgiai iš meilės, nusižeminimas tam, kad kitas galėtų pakilti, suteikia mums galimybę patirti didžiulį džiaugsmą.

Troškimas būti pirmam mumyse įsišaknijęs taip, kad kai kas abejoja ar iš tiesų galima išmokti nuolankumo. Tikrovė yra tokia, kad jei norime mylėti nuoširdžiai, privalome to išmokti. Ar matėte nuolankų kūdikį? Nuo tos akimirkos, kai gimėme, turime instinktą gauti ko norime.

Jei nuolankumą vertinsime kaip būdą išreikšti džiaugsmą mylėti kitus, jis taps mūsų nuostatų dalimi. Tuomet savo savanaudiškumo ir garbės troškimą pakeisime ramybe. Nuolankūs žmonės jaučiasi saugūs būdami tuo, kas jie yra. Jie suvokia savo ir kitų vertę, todėl jiems malonu matyti, kad kitiems sekasi. Vakarų kultūroje nuolankumas nėra mėgstama tema, bet ji yra esminė ir pasitenkinimą teikianti meilės savybė. Tačiau tai nereiškia, kad nuolankiam būti lengva.

Nuolankumas: širdies ramybė, leidžianti pasitraukti į šalį, kad pripažintum kito vertę.

KĄ REIŠKIA MYLĖTI KITUS, TURINT NUOLANKUMO NUOSTATĄ?: (daugiau…)

DĖKINGUMAS – tai gyvenimo būdas

Mes niekada negausime to, ko norime,

kol nebūsime dėkingi už tai, ką turime.

Pastebėjau, kad kuo labiau kitiems dėkoju, tuo daugiau aplink mane atsiranda gėrio. Ir tai ne tik materialinės vertybės, tai – santykiai, naujos pažintys, nauja ir įdomi man informacija, žmonės ir jų patirtis, gyvenamoji vieta ir viskas dėl ko verta gyventi. Atsiranda jausmas, kad mano kelyje vis dažniau užsidega „žalia šviesa“, man sekasi ten, kur atrodė ne taip jau ir paprasta, gyvenimas prisipildo kūrybos, meilės, sveikatos ir spalvų.

Dauguma mūsų esam išmokyti, išauklėti visuomet ieškoti ir matyti tik tai, ko neturime, dejuoti ir skųstis, pykti dėl to, kad kitiems kažkas atitenka, o mums ne. Tai reali nepritekliaus, deficito filosofija. Ir iš tiesų, tuomet gyvenimas neįdomus ir sunkus.

W.Wattlesas sako: „Jūs negalite naudotis dideliu energijos kiekiu, nereikšdami dėkingumo, nes būtent jis palaiko jūsų ryšį su jūsų galios šaltiniu. Mūsų viduje esanti kūrybinė galia transformuoja mus į tai, kam mes skiriame savo dėmesį. Dėkingas protas nuolat susikoncentravęs į gerus dalykus, vadinasi, jis ir kuria gerus dalykus.“ Ar suprantate, apie ką jis kalba? (daugiau…)

SU KUO SUTAPSI – TOKS IR PATS TAPSI

atspindysarba

Pasakyk kas tavo draugas ir aš pasakysiu kas tu

Gyvenimas suteikia daug būdų, kuriais galime geriau save pažinti, pamatyti. Vienas iš tokių – tai žmonės, kurie yra aplink mus, su kuriais bendraujame dažniau arba rečiau. Ir pagaliau – mūsų partneris. Taigi, toli eiti nereikia – atsakymas visuomet šalia mūsų.

JIE – MŪSŲ ATSPINDYS

Daugybė teorijų teigia kaip mus atspindi mus supantys žmonės. Viena iš jų – traukos dėsnis, žinote? Ne? Na, tiek to. Tuomet gal girdėjote apie tai, kad kiekvienas mūsų sutiktas žmogus yra tam tikra prasme mūsų Mokytojas? Irgi ne? Na, irgi tiek to.

Siūlau įsivaizduoti savo gyvenimą tarsi daugiaaukštį pastatą – kaip jau ten jūsų fantazija leidžia koks tai pastatas: ar gyvenamasis namas, o gal dangoraižis, o gal koks nors dar įdomesnis variantas – neribokite savęs. Jau sukūrėte? Tada pamatykite ten save – kur jūs tame name: kuriame aukšte, kurioje vietoje, ką veikiate ir ką matote pro langus. Pradinė metafora būtų tokia: nuo gimimo mes lipame savo daugiaaukščio namo laiptais ir kas kažkiek laiko apsigyvename vis kitame aukšte. Na, pavyzdžiui, kai mokomės vidurinėje – vaizdas aplinkui (arba metaforiškai žiūrint – pro langą) – vienoks, žmonės aplinkui irgi. Baigę vidurinę kažko imamės – taigi, keičiasi aplinka (arba ne) – panašu, kad keliamės į kitą aukštą. Kiti žmonės gyvena tame „aukšte“, juos ir sutinkame kas dieną, na tarsi vaikščiotume tam tikrais koridoriais. Kai vėl ko nors išmokstame – paprastai tai suteikia galimybių keisti aukštus – nauji koridoriai, nauji gyventojai, nauji žmonės ir kitas vaizdas pro langą. Taip ir kraustomės. O kartais liekame ilgam tame pačiame aukšte. Tuomet ir žmonės aplink mus – tie patys. (daugiau…)

SANTYKIŲ ETAPAI IR BRANDI MEILĖ

metteo arfanotiYra galvojama, kad meilė – tai jausmas, o jeigu taip, tuomet šis jausmas gali užgesti, praeiti, išnykti.. ir mes už tai neatsakome.

Stephen R. Covey savo knygoje „7 efektyvios šeimos įpročiai“ , kurią parašė kartu su savo žmona, labai aiškiai aprašo meilę kaip veiksmą, kaip pasiaukojimą ir tarnystę savo mylimąjam, o ne hormonų audras, aprašomas ir apdainuojamas poezijoje.

Lektorė ir psichoterapeutė Marina Targakova nuosekliai suskirstė vyrų ir moterų tarpusavio santykius į septynis etapus, vedančius brandžios meilės link.

Bent jau pirmuosius tris mes visi gerai žinome ir ne po vieną kartą.

1. Alkis.

Visiems gerai pažįstamas tas laukimo jausmas: skambučio, žinutės, susitikimo… Kiekviena kartu praleista minutė atrodo kaip sekundė, norisi būti kartu amžinai, neišsiskirti nė akimirkai, liestis, užuosti, matyti, girdėti… Ir vis tiek bus maža.

Imkime ir palyginkime tai su užsienio kalbos mokymusi: pradžioje tai toks kaifas – žodžiai skamba įdomiai, norisi jų išgirsti vis daugiau, mėginti tarti, kartoti ir kartoti, dėlioti sakinius, o jeigu dar supranti ką pasako kitas – tai jau ekstazė. (daugiau…)

TĖVAI IR VAIKAI. ŠEIMA KAIP SISTEMA.

       seima5  Šilti santykiai su vaikai – visų tėvų siekiamybė. Ar ateityje smagiai sėdėsime prie kūčių stalo su vaikų šeimomis, ar mielai kelsime ragelį, kai skambins sūnus ar dukra, o ar pakels ragelį, kai mes skambinsime jiems? Viskas mūsų rankose.

Norėdami suvokti, kokias klaidas darome kurdami santykius su savo vaikais, turime išmanyti pačios šeimos esmę ir struktūrą. Šeima, kaip socialinė sistema, funkcionuoja veikiama dviejų įstatymų: vystymosi ir homeostazės (reiškinys, kai sistema palaiko savo būseną pastovią). Tyrinėtojai rėmėsi kibernetika, arba bendrąja sistemų teorija ir dviem jos prielaidomis:

1) Visuma yra daugiau negu jos atskirų dalių suma.

2) Visos visumos dalys ir procesai veikia ir įtakoja viena kitą.

Iš to tampa aišku, kad žmonės, sudarantys šeimą, veikia vienas kitą ir keičiantis vienam šeimos nariui, keičiasi visa šeima kaip sistema, ji nebegali išlikti tokia pati. Tačiau čia įsijungia homeostazės įstatymas: sistema visais įmanomais būdais stengiasi išlaikyti esamą padėtį, nes permainos yra labai gąsdinantis dalykas, jos gali pabloginti esamą padėtį. Šeima, veikiama šio homeostazės įstatymo, stengiasi stabilizuoti padėtį ir nieko nekeisti.

Atsižvelgiant į vystymosi įstatymą, kiekviena šeimos sistema turi praeiti savo gyvenimo ciklą (tai tam tikrų įvykių ir stadijų kaitą). Šeimos sistema turi susikurti ir užsibaigti, taip kaip žmogus privalo gimti ir mirti.

Pagrindiniai šeimos vystymosi etapai:

Pirmoji stadija. Ji dar vadinama monados stadija, kai jaunas žmogus tampa nepriklausomas nuo savo išeitinės šeimos, tačiau iš jos perima šeimos modelį, taisykles, tikrina jas praktiškai, kai kurias priima, kai kurias atmeta ir ieško sau gyvenimo partnerio. Šis etapas dar gražiai vadinamas įsimylėjimu arba „šokoladinio zefyro“ etapu. (daugiau…)

Close