Mes niekada negausime to, ko norime,

kol nebūsime dėkingi už tai, ką turime.

Pastebėjau, kad kuo labiau kitiems dėkoju, tuo daugiau aplink mane atsiranda gėrio. Ir tai ne tik materialinės vertybės, tai – santykiai, naujos pažintys, nauja ir įdomi man informacija, žmonės ir jų patirtis, gyvenamoji vieta ir viskas dėl ko verta gyventi. Atsiranda jausmas, kad mano kelyje vis dažniau užsidega „žalia šviesa“, man sekasi ten, kur atrodė ne taip jau ir paprasta, gyvenimas prisipildo kūrybos, meilės, sveikatos ir spalvų.

Dauguma mūsų esam išmokyti, išauklėti visuomet ieškoti ir matyti tik tai, ko neturime, dejuoti ir skųstis, pykti dėl to, kad kitiems kažkas atitenka, o mums ne. Tai reali nepritekliaus, deficito filosofija. Ir iš tiesų, tuomet gyvenimas neįdomus ir sunkus.

W.Wattlesas sako: „Jūs negalite naudotis dideliu energijos kiekiu, nereikšdami dėkingumo, nes būtent jis palaiko jūsų ryšį su jūsų galios šaltiniu. Mūsų viduje esanti kūrybinė galia transformuoja mus į tai, kam mes skiriame savo dėmesį. Dėkingas protas nuolat susikoncentravęs į gerus dalykus, vadinasi, jis ir kuria gerus dalykus.“ Ar suprantate, apie ką jis kalba? (daugiau…)

arba

Pasakyk kas tavo draugas ir aš pasakysiu kas tu

Gyvenimas suteikia daug būdų, kuriais galime geriau save pažinti, pamatyti. Vienas iš tokių – tai žmonės, kurie yra aplink mus, su kuriais bendraujame dažniau arba rečiau. Ir pagaliau – mūsų partneris. Taigi, toli eiti nereikia – atsakymas visuomet šalia mūsų.

JIE – MŪSŲ ATSPINDYS

Daugybė teorijų teigia kaip mus atspindi mus supantys žmonės. Viena iš jų – traukos dėsnis, žinote? Ne? Na, tiek to. Tuomet gal girdėjote apie tai, kad kiekvienas mūsų sutiktas žmogus yra tam tikra prasme mūsų Mokytojas? Irgi ne? Na, irgi tiek to.

Siūlau įsivaizduoti savo gyvenimą tarsi daugiaaukštį pastatą – kaip jau ten jūsų fantazija leidžia koks tai pastatas: ar gyvenamasis namas, o gal dangoraižis, o gal koks nors dar įdomesnis variantas – neribokite savęs. Jau sukūrėte? Tada pamatykite ten save – kur jūs tame name: kuriame aukšte, kurioje vietoje, ką veikiate ir ką matote pro langus. Pradinė metafora būtų tokia: nuo gimimo mes lipame savo daugiaaukščio namo laiptais ir kas kažkiek laiko apsigyvename vis kitame aukšte. Na, pavyzdžiui, kai mokomės vidurinėje – vaizdas aplinkui (arba metaforiškai žiūrint – pro langą) – vienoks, žmonės aplinkui irgi. Baigę vidurinę kažko imamės – taigi, keičiasi aplinka (arba ne) – panašu, kad keliamės į kitą aukštą. Kiti žmonės gyvena tame „aukšte“, juos ir sutinkame kas dieną, na tarsi vaikščiotume tam tikrais koridoriais. Kai vėl ko nors išmokstame – paprastai tai suteikia galimybių keisti aukštus – nauji koridoriai, nauji gyventojai, nauji žmonės ir kitas vaizdas pro langą. Taip ir kraustomės. O kartais liekame ilgam tame pačiame aukšte. Tuomet ir žmonės aplink mus – tie patys. (daugiau…)