Apie tai, kodėl svarbu būti SĄŽININGU ir svarbiausia – su savimi


SĄŽININGUMAS – atskleisti kas iš tiesų esi

Tiesa yra tokia reta, jog malonu ją sakyti

(Emily Dickinson)

Žmonės skirtingai suvokia kas yra melas. Kalbant apie sąžiningumą, turime pripažinti, kad ne visada lengva žinoti, kaip sąžiningumas atrodo, kai mylime tikra meile. Įvairios apklausos rodo, kad dauguma mūsų manome, jog kartais geriau pameluoti negu pasakyti tiesą. Galbūt meluojame to net nesuvokdami. Iš prigimties tikimės kitų tiesos, o patys ją iškraipome. Štai kodėl tėvams nereikia mokyti vaikų meluoti. Žmogaus „aš“ linkęs meluoti, kai tai duoda asmeninės naudos. Taip pat apklausos rodo, kad vyrai ir moterys meluoja beveik tokiu pat dažnumu, tačiau skirtingais tikslais: vyrai labiau siekdami asmeninės, dažnai, finansinės naudos, o moterys, norėdamos apsaugoti kieno nors jausmus, arba išvengti konflikto. Tačiau, nors ir esame linkę iškraipyti tiesą, giliai savyje suvokiame skirtumą tarp tiesos ir melo. Mes nuolat kovojame su savo savanaudiškąja „aš“ dalimi, tačiau kažkas mumyse nori, kad mus pažinotų kaip žmones, sakančius tiesą. Mes nustojame gerbti žmogų, kuris nuolat meluoja, ir gerbiame tą, kuris sako tiesą. Nesvarbu kaip elgiamės šiuo metu, kažkas mumyse žino, kad melas griauna, o meilė – stato.

Dauguma žmonių taip apibūdino mylintį žmogų:

  • visada yra sąžiningas su žmonėmis, kuriuos myli, ir taktiškai pasako jiems tiesą;
  • yra tiesiakalbis, bet neteisinantis;
  • padeda priimti sunkius sprendimus, paguodžia, kai skauda, džiaugiasi tavo sėkme. Jis sąžiningas, kai mato kito gyvenime dalykus, kuriuos reikia keisti;
  • duoda patarimą, ir kai reikia yra kritiškas, kad padėtų tapti geresniu žmogumi. Jis sąžiningas, bet kartu jautrus.

(daugiau…)

KĄ REIŠKIA MYLĖTI KITUS, TURINT NUOLANKUMO NUOSTATĄ?

NUOLANKUMAS

Ženk žingsnį atgal, kad kažkas galėtų žengti žingsnį pirmyn.

Nuolankumas yra keisčiausias dalykas. Vis pamanai jį turįs, tą pačią akimirką prarandi. (Bernardas Meltzeris)

Daugelis mūsų manome, kad nuolankumas yra silpnumo požymis, kažkas, ką turėtume parodyti tik tada, kai esame silpni, pvz. kęsti žmonių nepagarbą. Paprašykite žmonių apibūdinti nuolankumą ir neišgirsite žodžių „sėkmė, pasitenkinimas, pagarba ar tarpusavio santykiai“. Tačiau, tai būtent tie žodžiai, kurie svarbiausi šiaip būtinai meilės savybei. Nuolankumas pripažįsta kieno nors kito vertę, ir kaip ir visi poelgiai iš meilės, nusižeminimas tam, kad kitas galėtų pakilti, suteikia mums galimybę patirti didžiulį džiaugsmą.

Troškimas būti pirmam mumyse įsišaknijęs taip, kad kai kas abejoja ar iš tiesų galima išmokti nuolankumo. Tikrovė yra tokia, kad jei norime mylėti nuoširdžiai, privalome to išmokti. Ar matėte nuolankų kūdikį? Nuo tos akimirkos, kai gimėme, turime instinktą gauti ko norime.

Jei nuolankumą vertinsime kaip būdą išreikšti džiaugsmą mylėti kitus, jis taps mūsų nuostatų dalimi. Tuomet savo savanaudiškumo ir garbės troškimą pakeisime ramybe. Nuolankūs žmonės jaučiasi saugūs būdami tuo, kas jie yra. Jie suvokia savo ir kitų vertę, todėl jiems malonu matyti, kad kitiems sekasi. Vakarų kultūroje nuolankumas nėra mėgstama tema, bet ji yra esminė ir pasitenkinimą teikianti meilės savybė. Tačiau tai nereiškia, kad nuolankiam būti lengva.

Nuolankumas: širdies ramybė, leidžianti pasitraukti į šalį, kad pripažintum kito vertę.

(daugiau…)

DĖKINGUMAS – tai gyvenimo būdas

Mes niekada negausime to, ko norime,

kol nebūsime dėkingi už tai, ką turime.

Pastebėjau, kad kuo labiau kitiems dėkoju, tuo daugiau aplink mane atsiranda gėrio. Ir tai ne tik materialinės vertybės, tai – santykiai, naujos pažintys, nauja ir įdomi man informacija, žmonės ir jų patirtis, gyvenamoji vieta ir viskas dėl ko verta gyventi. Atsiranda jausmas, kad mano kelyje vis dažniau užsidega „žalia šviesa“, man sekasi ten, kur atrodė ne taip jau ir paprasta, gyvenimas prisipildo kūrybos, meilės, sveikatos ir spalvų.

Dauguma mūsų esam išmokyti, išauklėti visuomet ieškoti ir matyti tik tai, ko neturime, dejuoti ir skųstis, pykti dėl to, kad kitiems kažkas atitenka, o mums ne. Tai reali nepritekliaus, deficito filosofija. Ir iš tiesų, tuomet gyvenimas neįdomus ir sunkus.

W.Wattlesas sako: „Jūs negalite naudotis dideliu energijos kiekiu, nereikšdami dėkingumo, nes būtent jis palaiko jūsų ryšį su jūsų galios šaltiniu. Mūsų viduje esanti kūrybinė galia transformuoja mus į tai, kam mes skiriame savo dėmesį. Dėkingas protas nuolat susikoncentravęs į gerus dalykus, vadinasi, jis ir kuria gerus dalykus.“ Ar suprantate, apie ką jis kalba? (daugiau…)

KALTĖ – BAUSMĖ – SKAUSMAS

Skausmas. Fizinis skausmas, sielos skausmas. Kuris pirminis?

Sumušimai, mėlynės, skauduliai, žaizdos, opos… Lėtinis skausmas, lėtinės ligos.

Kaltė visada ieško bausmės, o bausmė sukelia skausmą ir kančias. Lėtinis skausmas yra pastovaus kaltės jausmo požymis.

Jaučiuosi kaltas, kad per mažai laiko skiriu šeimai ir per daug dirbu.

Kaltinu save, nes nepavyko įstoti į nemokamas studijas, o tuomet tėvai jaučiasi kalti, kad negali man padėti.

Nuolat jaučiu kaltę, kad išvykau studijuoti į užsienį ir palikau sergančią mamą vieną.

Pergyvenu, kad savaitgalį praleidau su draugais, o senstantys tėvai vieniši nesulaukė mano pagalbos.

Išsiskyriau su drauge, bet vien tik apie tai pagalvojus jaučiu kaltę….

Esu sekmadieninis tėtis, jaučiu kaltę, kad prarandu autoritetą sūnui, nes leidžiame laiką tik pramogaudami.

Ar atpažinote save, o gal kokį pažįstamą, kuris vis skundžiasi ligomis ir skausmais, sunkiu gyvenimu? Savigrauža, sąžinės priekaištai, kaltės jausmas – pažįstami kiekvienam. Kaltė jaučiama ne tik iš išorės, bet ir iš vidaus – savikalta. (daugiau…)

SU KUO SUTAPSI – TOKS IR PATS TAPSI

atspindysarba

Pasakyk kas tavo draugas ir aš pasakysiu kas tu

Gyvenimas suteikia daug būdų, kuriais galime geriau save pažinti, pamatyti. Vienas iš tokių – tai žmonės, kurie yra aplink mus, su kuriais bendraujame dažniau arba rečiau. Ir pagaliau – mūsų partneris. Taigi, toli eiti nereikia – atsakymas visuomet šalia mūsų.

JIE – MŪSŲ ATSPINDYS

Daugybė teorijų teigia kaip mus atspindi mus supantys žmonės. Viena iš jų – traukos dėsnis, žinote? Ne? Na, tiek to. Tuomet gal girdėjote apie tai, kad kiekvienas mūsų sutiktas žmogus yra tam tikra prasme mūsų Mokytojas? Irgi ne? Na, irgi tiek to.

Siūlau įsivaizduoti savo gyvenimą tarsi daugiaaukštį pastatą – kaip jau ten jūsų fantazija leidžia koks tai pastatas: ar gyvenamasis namas, o gal dangoraižis, o gal koks nors dar įdomesnis variantas – neribokite savęs. Jau sukūrėte? Tada pamatykite ten save – kur jūs tame name: kuriame aukšte, kurioje vietoje, ką veikiate ir ką matote pro langus. Pradinė metafora būtų tokia: nuo gimimo mes lipame savo daugiaaukščio namo laiptais ir kas kažkiek laiko apsigyvename vis kitame aukšte. Na, pavyzdžiui, kai mokomės vidurinėje – vaizdas aplinkui (arba metaforiškai žiūrint – pro langą) – vienoks, žmonės aplinkui irgi. Baigę vidurinę kažko imamės – taigi, keičiasi aplinka (arba ne) – panašu, kad keliamės į kitą aukštą. Kiti žmonės gyvena tame „aukšte“, juos ir sutinkame kas dieną, na tarsi vaikščiotume tam tikrais koridoriais. Kai vėl ko nors išmokstame – paprastai tai suteikia galimybių keisti aukštus – nauji koridoriai, nauji gyventojai, nauji žmonės ir kitas vaizdas pro langą. Taip ir kraustomės. O kartais liekame ilgam tame pačiame aukšte. Tuomet ir žmonės aplink mus – tie patys.

(daugiau…)

Close