Kategorija: Santykiai su žmonėmis

10 Vadimo Zelando minčių vertų mūsų dėmesio

10 Vadimo Zelando minčių vertų mūsų dėmesio

1. Išmokime „kaifuoti“ nuo blogo oro, stovėjimo eilėse, problemų, bet kokio taip vadinamo negatyvo. Toks tarsi „mazochizmas“ palaipsniui išvaikys absoliučiai visus debesis virš mūsų galvos, mūsų pasaulis taps saulėtas ir giedras. Reikėtų nebent tik susimąstyti kokia gi nauda pasireikš tas vienas ar kitas kelyje pasitaikęs „akmuo“ ar nepalanki aplinkybė. O kad taip ir bus – įsitikinsime nuolat.

2. Kai mes nustosime tik norėti, bet būsime pasiruošę turėti – tuomet tai ir gausime.

3. Visų sunkiausia – mokėti laukti, išlaikant padėties šeimininko ramybę. Būtina išmokti išlaikyti šį išmėginimą vadinamą „pauze“, kai nieko nevyksta.

4. Piktindamiesi kuo nors arba ką nors keikdami – vyriausybę, valdininkus, futbolininkus, meteorologus, kolegas, kaimynus, artimuosius, nekalbant jau apie vaikus – mes transliuojame į Pasaulio veidrodį tai, ką tuoj pat gauname kaip atspindį savo realybėje. Ar tokio vaizdo norėjome?

5. Leisti sau būti pačiu savimi – tai reiškia priimti save netobulą. Leisti kitam būti kitokiu – tai reiškia nuimti visus savo lūkesčius jo atžvilgiu. Rezultatas- konfliktas, kuriame vienas nori to, ko kitas neturi, negali, nemoka arba jam tai nepriimtina, išsisprendžia savaime.

6. Mūsų aplinka, realybė – tai tarsi „filmas“, kurį nuolat kuriame savo mintimis, jausmais, įsivaizdavimu. Ką piešiame – tą ir matome. Viena maža problema: mes mėginame piešti tai ką matome… Suprantate skirtumą?

7. Stebuklai įvyksta tuomet, kai mes pakeičiame savo stereotipinį mąstymą: nustojame galvoti apie tikslų siekimo priemones, bet koncentruojamės tik į tikslą.

8. Jeigu mums atrodo kad mes „ne iš šio pasaulio“ arba kad su pasauliu kažkas ne taip, reiškia kad mes jau beveik prabudome – o tai yra nuostabu.

9. Jeigu mes atkakliai ir nenuilstamai mintyse „suksime“ savo kinojuostą ir žingsniuosime link savo Tikslo, realybė anksčiau ar vėliau sutaps, tai tik laiko klausimas. Tiesiog tokie dėsniai, tokia realybės savybė – sutapti su mūsų mintimis. Ne tik mes priklausom nuo realybės, bet ir ji nuo mūsų. Klausimas tik vienas – kieno rankose INICIATYVA.

10. Vieno dalyko mes niekada neturėtume daryti – tai nusivilti savo gyvenimu. Mes neturime galvoti, kad jis nevykęs. Jokiame amžiuje neturime taip galvoti. Viskas šiame gyvenime ne šiaip sau. Ir viskas iš tiesų tik prasideda – nesvarbu kokiu laiku, nesvarbu kokiomis aplinkybėmis ar sąlygomis.

Versta iš „Realybės transerfingas“.

SUNKIŲ LIGŲ ETIOLOGIJA

Bet koks šiame pasaulyje egzistuojantis reiškinys yra kurios nors aukščiau esančios sistemos dalis. Pavyzdžiui, kiekvienas žmogus priklauso kokiai nors šeimai ir giminei, taip pat tam tikrai tautai, šaliai o ir aplamai žmonijai, Žemei ir galiausiai Visatai bei Pasauliui.

SUNKIŲ LIGŲ ETIOLOGIJA

Kiekvienoje iš šių sistemų egzistuoja tam tikri ryšiai, kurių sutrikimai išbalansuoja ir sutrikdo tos sistemos veiklą.

Nesunku pastebėti, kad mūsų pasaulyje viskas egzistuoja pagal principą: dalis tarnauja visumai. Mūsų kūnas irgi yra sistema, sudaryta iš organų, o organai – iš ląstelių. Ir žinoma mes tikimės, kad kiekvieno organo bei ląstelės gyvybinės funkcijos ir veikla bus nukreiptos mūsų viso organizmo labui. Juk žemesnio paskirtis tarnauti aukštesniam.

Ir tik žmogus turi pasirinkimą: ar tarnauti/priimti tarnystę, ar kenkti. Todėl dauguma išminčių sako, kad žmogus yra labiau pavojingas už bet kokį pavojingiausią gyvūną, nes jis gali nepaklūsti tai teisingajai tvarkai „tarnauti“ ir gali „pakenkti“.

(daugiau…)

KUR EINAMA IŠTRŪKUS IŠ UŽBURTO RATO (Karpmano dramos trikampio)

KUR EINAMA IŠTRŪKUS IŠ UŽBURTO RATO (Karpmano dramos trikampio)

ANTRASIS trikampis, kuriame jau gerokai mažiau kančios ir daugiau valdžios, yra toks:

HEROJUS – FILOSOFAS (ABEJINGAS) – PROVOKATORIUS

Faktiškai tai yra transformavimasis į priešingybes: Auka į Herojų, Kontrolierius į Filosofą/Abejingąjį , o Gelbėtojas į Provokatorių/Motyvatorių.Kaip žinome pagal skaičiavimo skalę nuo minus vieno kylant į viršų virš nulio minusas virsta pliusu. Taigi, keičiasi poliariškumas.

Tai ko gero sudėtingiausias momentas evoliucijos kelyje – iš minuso pereiti į pliusą. Jėgų mažai, o inertiškumas traukia žemyn, atgal. Tai tarsi visu greičiu važiuojantį automobilį (juk gyvenimas tai nesustoja) apsukti šimto aštuoniasdešimt laipsnių kampu ir pradėti važiuoti į priešingą pusę. Taip pat ir visa aplinka priešinasi šiam pasikeitimui: kabinasi į rankas ir kojas, tempia, sukelia kaltės jausmus, kad tik nepavyktų išsilaisvinti.

Visa psichoterapija skirta būtent šiam procesui: išgydyti sužeistą vidinį vaiką, gyvenantį Kančios trikampio viduje. Ir kartais ėjimas šiuo keliu gali trukti visą gyvenimą..

Išoriškai šis perėjimas būna pastebimas pagal tokius požymius:

– žmogus nepasiduoda manipuliacijoms, o išsako ir pats tenkina savo poreikius;

– nebevykdo kitų norų ir nesiekia svetimų tikslų netgi tuomet, kai įvairiais būdais mėginama įtraukti (pasitelkiant kaltės, baimės, gailesčio ir apmaudo jausmus) į tai, bet kiekvieną kartą užduoda sau klausimą: „Ar man to reikia? Koks bus rezultatas ir ar ką aš gausiu? Ko aš galiu pasimokyti jeigu padarysiu tai ko manęs prašo?“ ir jeigu neranda sau reikalingų priežasčių tai daryti, tiesiog nedaro;

Pagrindinė Herojaus užduotis – suprasti save ir jį supantį pasaulį. Jo pagrindinės emocijos: susidomėjimas, aistra, pasididžiavimas sėkme, įkvėpimas veikti. Nesekmės atveju – liūdesys ir apgailestavimas. Nuobodulys, jeigu ilgas neveiklumo periodas. Kaltės jausmai Herojui svetimi, o jeigu jie atsiranda, vadinasi Herojus regresavo ir grįžo į prieš tai buvusią Aukos poziciją.

(daugiau…)

KAIP IŠTRŪKTI IŠ UŽBURTO RATO (Karpmano Dramos trikampio)

KAIP IŠTRŪKTI IŠ UŽBURTO RATO (Karpmano Dramos trikampio)

Visi be išimties norime gyventi geriau. Netgi tie, kurie regis turime viską, vis tiek turime kryptį, kuria judame pirmyn. Nes ten – vystymąsis, augimas, be kurio gyvenimas Žemėje taptų beprasmiu.

Kančios ir malonumo evoliucija

Viskas atrodytų labai paprasta: susirask tuos, kurie gyvena geriau, mokykis iš jų, sek jų pavyzdžiu ir vystymąsis garantuotas.

Tačiau vietoj šio labai aiškaus plano mes daug dažniau imame pavydėti, susierzinti, o ne mokomės. Gerai, kad ne visi. Yra dalis žmonių, kurie lėtai, bet užtikrintai kyla asmeninės evoliucijos laiptais aukštyn ir ši žemiau išdėstyta teorija būtent jiems.

Pradinis ecvoliucijos laiptelis yra aprašytas psichiatro S. Karpmano ( Stephen Karpman) – tai jo žymusis DRAMOS trikampis:

AUKA- PERSEKIOTOJAS (KONTROLIERIUS) – GELBĖTOJAS

Tai ne visai pirmas laiptelis, bet galima sakyti kad dar žemiau: minus pirmas. Tai reiškia, kad neigiamoje skalėje, kaip kad termometro stulpelyje – žemiau nulio. O vystymasis vyksta tik aukščiau nulio.

AUKA

Žmogus, kuris nesąmoningai pasirinko šį vaidmenį pagrindiniu, jaučiasi nieko nemokantis ir mažai ką sugebantis. Ieško to, kas juo pasirūpintų, paguostų, išgelbėtų ar priimtų už jį sprendimą (Gelbėtojas arba Persekiotojas).

Save suvokia nuolat kenčiančiu, nepriimtu ir neteisingai nuskriaustu, nors pats stengiasi dėl kitų, pamiršdamas save, nuolat yra pasiruošęs pasiaukoti dėl kitų, tikėdamasis, kad kada nors kitas tai supras ir įvertins, ar pasiaukos dėl jo.

  • Savimi nesirūpina, negina savęs, nebrėžia savo ribų.
  • Niekad nebūna išgelbėtas, kad ir kiek Gelbėtojas besistengtų
  • Dažnai į gautus patarimus atsako:“ Taip, bet..“

Pagrindinis Aukos šūkis: „Gyvenimas neprognozuojamas ir piktas. Tai kančia, su kuria aš negaliu susitvarkyti“. Aukos emocijos – baimė, nuoskaudos, kaltė, gėda, pavydas. Kūne nuolatinė įtampa, kuri su laiku pereina į somatinius susirgimus. Auka periodiškai įkrenta į depresinę būklę, kai atsisako dalyvauti savo pačios gyvenimo įvykiuose, kurie suteikia įspūdžių (o jegu kas nors blogo nutiks?) ir gali priversti kažką pakeisti asmenybėje, įnešti kažką naujo. Auka tam nėra pasiruošusi, jos pasaulis inertiškas ir žiaurus, ji nesutinka pajudėti nei vieno centimetro į šalį.

Aukoje vyrauja asmenybės rigidiškumas, nors išoriškai ji gali blaškytis tarsi voverė rate, būti nuolat užimta ir pavargusi.

(daugiau…)

IŠ KARTOS Į KARTĄ…

Kaip gi jinai perduodama ta trauma?

IŠ KARTOS Į KARTĄ...

Žinoma, galima mėginti viską paaiškinti „srautu“, „genų atmintimi“ „persipynimais“, bet čia jau panašu, kad be mistikos neapsieime. O galima į viską pažiūrėti daug paprasčiau: tiesiog per „tėvų – vaikų“ santykius, be politikos ir ideologijos, apie jas gal kiek vėliau.

Pradedam.

Gyvena sau šeima. Laukiasi pirmagimio, o gal jau ir turi vieną vaiką. Gal jau ir du spėjo pagimdyti. Myli vienas kitą, pilni vilties ir planų į ateitį. Bet štai ištinka katastrofa. Kaip sakoma, istorijos smagračiai pasislinko iš vietos ir pradėjo šlifuoti žmones. Dažniausiai į tokį malūną patenka vyrai: revoliucija, karai, represijos…- pirmas smūgis tenka jiems.

Ir štai jauna moteris, mama, lieka viena. Jos dalia – nuolatinis nerimas, neatitinkantis jos jėgų darbas (ir vaikus auginti ir juos išlaikyti), jokių džiaugsmų ir poilsio. Laidotuvės, „dešimt metų be susirašinėjimo teisės“, arba tiesiog jokių žinių ilgą laiką, taip, kad bet kokia viltis pradeda tirpti. Gal būt tai ir ne apie vyrą, gal apie brolį, tėvą ar kitus artimuosius. Kokia moters, motinos būklė? Ji priversta „laikyti save rankose“, ji negali netgi nuoširdžiai liūdėti. Ji atsakinga už vaiką (vaikus) ir dar daug už ką. Iš vidaus ją plėšia skausmas, tačiau jo išreikšti negalima, verkti negalima, „išskysti“ negalima. Ir ką ji padaro? SUAKMENĖJA. Sustingsta, įsitempia kaip styga, atjungia jausmus, gyvena sukandusi dantis ir sukaupusi visą savo valią, sugniaužusi kumščius, viską atlieka automatiškai, negalvodama, nejausdama. Gali būti ir blogiau: pasineria į depresiją, vaikšto, daro, kas priklauso, tačiau pati, savo viduje trokšta tik vieno – atsigulti ir numirti. Tai matosi jos veide: sustingusi kaukė, rankos sunkios ir nelanksčios. Jai net fiziškai sunku atskyti vaikui į jo šypseną tuo pačiu, ji stengiasi kuo mažiau bendrauti su vaiku, nes tai yra jai skausminga. Kūdikis, atsibudęs naktį, pravirksta, kviečia mamą, o ji tuo tarpu įsikniaubusi į pagalvę rauda. Jos rauda begarsė. Kartais tai pratrūksta pykčiu. Vaikiukas prišliaužia arba prieina, traukia mamą už skverno, nori glamonių, supratimo, bendravimo, o ji jeigu tik sukaupusi jėgas atsako prisiversdama, bet neretai kad suriks: „Atstok gi pagaliau!“ , atstums taip, kad tas net į kitą kambario galą nuskrenda. Ne, ji ne ant vaiko pyksta, bet ant savo likimo, ant savo sulaužyto gyvenimo, ant to vyro, kuris išėjo, paliko ją tvarkytis vieną ir daugiau jau niekada nebepadės.

Tik štai vaikas nežino viso šito. Jam niekas nieko nepasakė, nepapasakojo kas atsitiko, nes juk dar per mažas, o ir tikrai – nesupras. Gal jis ir žino, bet nesupranta. Vienintelis paaiškinimas, kuris gali jam ateiti į galvą: mama manęs nemyli, aš jai trukdau, geriau jau manęs nebūtų. Toks suvokimas vaikui labiausiai suprantamas.

(daugiau…)
Close