Kategorija: Be Kategorijos

VYRAIS NEGIMSTAMA – VYRAIS TAMPAMA

VYRAIS NEGIMSTAMA - VYRAIS TAMPAMA

„Į šį pasaulį mes visi atėjome kovoti su savimi, ir tik su savimi. Todėl dėkokite kiekvienam, kuris jums suteikia šią galimybę“

Džeimsas Holisas (James Hollis)

Daugybė straipsnių ir mokymų pastaruoju metu nukreipta į tai, kokia turi būti moteris, ką jai daryti, kad taptų laiminga, o gal kaip tik ko nedaryti, kaip tapti gera mama ir pan. O kaip šiuolaikinėje visuomenėje jaučiasi vyrai? Ir kaip jiems atitikti tuos nerealius išorinius reikalavimus, kurie tarsi nerašytos taisyklės jau nuo mažų dienų daro spaudimą: būti stipriu, rūpintis savo šeima, užtikrinti materialinį jos išlaikymą. Niekada neverkti, t. y. geriau nerodyti jokių emocijų, nes tai silpnumo simbolis. „Tikras“ vyras turi atitikti tam tikrus standartus: konkuruoti su kitais vyrais dėl padėties visuomenėje, dėl moterų. Jis neturi domėtis savo vidiniais ieškojimais, negali klausyti savo širdies balso, o turi vadovautis tik racionaliu protu ir jėga.

Iš tiesų dėt to, kad šiais laikais nėra tikro, realaus vyriškumo pavyzdžio, iniciacijos ritualų, o tuo pačiu metu dar ir stipriai veikia motininis kompleksas, vyrams praktiškai neįmanoma pasijausti visaverčiais suaugusiais sugebančiais pasitikėti ir rūpintis savimi, kurti ir išlaikyti sąžiningus, pasitikėjimu grįstus santykius su aplinkiniais. Šiuolaikiniame pasaulyje berniukai yra tiesiog gniuždomi nepasiekiamo vyro idealo tarsi kokio Dievo Saturno, kuris pagal senovės legendą surydavo savo vaikus, nes jie kėlė grėsmę jo valdžiai. Šia tema žymus psichoanalitikas James Hollis parašė knygą „Saturno šešėlyje“, kurioje ir nagrinėjamos labiausiai paplitusios emocinės vyrų traumos bei jų psichodinaminė terapija.

Šiek tiek ištraukų iš šios knygos su paaiškinimais:

„Vyro gyvenimas, taip pat kaip ir moters, yra ribojamas lyčių vaidmenų lūkesčiais“

(daugiau…)

IŠ KARTOS Į KARTĄ…

Kaip gi jinai perduodama ta trauma?

IŠ KARTOS Į KARTĄ...

Žinoma, galima mėginti viską paaiškinti „srautu“, „genų atmintimi“ „persipynimais“, bet čia jau panašu, kad be mistikos neapsieime. O galima į viską pažiūrėti daug paprasčiau: tiesiog per „tėvų – vaikų“ santykius, be politikos ir ideologijos, apie jas gal kiek vėliau.

Pradedam.

Gyvena sau šeima. Laukiasi pirmagimio, o gal jau ir turi vieną vaiką. Gal jau ir du spėjo pagimdyti. Myli vienas kitą, pilni vilties ir planų į ateitį. Bet štai ištinka katastrofa. Kaip sakoma, istorijos smagračiai pasislinko iš vietos ir pradėjo šlifuoti žmones. Dažniausiai į tokį malūną patenka vyrai: revoliucija, karai, represijos…- pirmas smūgis tenka jiems.

Ir štai jauna moteris, mama, lieka viena. Jos dalia – nuolatinis nerimas, neatitinkantis jos jėgų darbas (ir vaikus auginti ir juos išlaikyti), jokių džiaugsmų ir poilsio. Laidotuvės, „dešimt metų be susirašinėjimo teisės“, arba tiesiog jokių žinių ilgą laiką, taip, kad bet kokia viltis pradeda tirpti. Gal būt tai ir ne apie vyrą, gal apie brolį, tėvą ar kitus artimuosius. Kokia moters, motinos būklė? Ji priversta „laikyti save rankose“, ji negali netgi nuoširdžiai liūdėti. Ji atsakinga už vaiką (vaikus) ir dar daug už ką. Iš vidaus ją plėšia skausmas, tačiau jo išreikšti negalima, verkti negalima, „išskysti“ negalima. Ir ką ji padaro? SUAKMENĖJA. Sustingsta, įsitempia kaip styga, atjungia jausmus, gyvena sukandusi dantis ir sukaupusi visą savo valią, sugniaužusi kumščius, viską atlieka automatiškai, negalvodama, nejausdama. Gali būti ir blogiau: pasineria į depresiją, vaikšto, daro, kas priklauso, tačiau pati, savo viduje trokšta tik vieno – atsigulti ir numirti. Tai matosi jos veide: sustingusi kaukė, rankos sunkios ir nelanksčios. Jai net fiziškai sunku atskyti vaikui į jo šypseną tuo pačiu, ji stengiasi kuo mažiau bendrauti su vaiku, nes tai yra jai skausminga. Kūdikis, atsibudęs naktį, pravirksta, kviečia mamą, o ji tuo tarpu įsikniaubusi į pagalvę rauda. Jos rauda begarsė. Kartais tai pratrūksta pykčiu. Vaikiukas prišliaužia arba prieina, traukia mamą už skverno, nori glamonių, supratimo, bendravimo, o ji jeigu tik sukaupusi jėgas atsako prisiversdama, bet neretai kad suriks: „Atstok gi pagaliau!“ , atstums taip, kad tas net į kitą kambario galą nuskrenda. Ne, ji ne ant vaiko pyksta, bet ant savo likimo, ant savo sulaužyto gyvenimo, ant to vyro, kuris išėjo, paliko ją tvarkytis vieną ir daugiau jau niekada nebepadės.

Tik štai vaikas nežino viso šito. Jam niekas nieko nepasakė, nepapasakojo kas atsitiko, nes juk dar per mažas, o ir tikrai – nesupras. Gal jis ir žino, bet nesupranta. Vienintelis paaiškinimas, kuris gali jam ateiti į galvą: mama manęs nemyli, aš jai trukdau, geriau jau manęs nebūtų. Toks suvokimas vaikui labiausiai suprantamas.

(daugiau…)
Close