DONORAS- pamokantis pasakojimas

Jis prisėdo šalia man belaukiant eilėje pas šeimos gydytoją. Laikas ėjo lėtai, tamsiame koridoriuje skaityti buvo neįmanoma, nors buvau pasiėmusi su savimi knygą, todėl, kai Jis kreipėsi į mane, beveik apsidžiaugiau.

– Seniai laukiate?

– Jau valandą, – atsakiau. – Antra valanda prasidėjo, kai čia sėdžiu.

– O tai jūs neturite talono?

– Turiu, – abejingai sumurmėjau. – Tik čia nuolat visi be eilės lenda. Tai vis laukiu.

– O jūs nepraleiskite, – pasiūlė Jis.

– Neturiu aš jėgų čia su jais bartis, – prisipažinau aš. – Ir taip jau iki čia vos atpėdinau.

– Jis įdėmiai mane nužvelgė ir su užuojauta paklausė:

– Donoras?

– Kodėl „donoras“? – nustebau aš, – ne, joks aš ne donoras…

– Donoras donoras, aš juk matau…

– Na ne, aš pirmą ir paskutinį kartą kraują daviau dar studijų metais, antrame kurse, per Donorų dieną. Apalpau tada ir viskas, daugiau niekada.

– O jūs dažnai apalpstate?

– Ne… nu kartais. Tiesiog šiaip dažnai pargriūnu. Einu einu ir netikėtai pargriūnu. Arba nuo kėdės. Arba miegoti – pareinu namo, pamatau sofą ir iš karto į gulimą padėtį.

– Tai nenuostabu. Pas jus beveik neliko gyvybinių jėgų. Jūsų indas tuščias.

– Kas tuščias? – pasitikslinau.

– Na gyvybinės energijos indas, – kantriai paaiškino Jis.

Dabar jau aš įdėmiai į Jį pasižiūrėjau. Jis buvo simpatiškas, bet truputį keistokas. Lyg ir jaunas, ne daugiau trisdešimties, bet akys… Tai buvo išmintingojo vėžlio akys, iš jų kažkokia šviesa skverbėsi į mane, o kiek jose užuojautos ir supratimo – aš tiesiog netekau žado.

– O jūs dažnai sergate? – vėl paklausė Jis.

– Ne, ką jūs, retai sergu. Aš labai stipri. Jūs nežiūrėkite kad iš išorės aš tokia sudžiūvusi.

– Gerai įsiklausykite… „sudžiūvusi“ … Jumyse mažai vandens, gyvybės.. Taip, tai jūsų sandaros ypatumas. Su tėvais santykiai nelabai?

– Nelabai, – prisipažinau aš. – Tėvo beveik neprisimenu, jis jau seniai su mumis negyvena. O su mama… Jai aš vis dar maža mergaitė, ji vis dar mane moko kaip gyventi pagal jos taisykles ir vis reikalauja, reikalauja, reikalauja…

– O jūs?

– Kai turiu jėgų, atsimušinėju. O kai neturiu – tiesiog verkiu.

– Ir jums palengvėja?

– Na, truputį. Iki sekančio barnio. Jūs negalvokite, tai ne kas dieną. Vieną ar du kartus per savaitę. Nu kartais tris.

– O jūs mėginot neduoti jai energijos?

– Kokios energijos? Kaip tai – neduoti? – nesupratau klausimo.

– Na štai, žiūrėkite. Mama provokuoja barnį. Jūs įsitraukiate, tarsi prisijungiate. Atkreipkite dėmesį į žodį – „prisijungiate“. Ir tuomet mama ima jūsų energiją vartoti, maitintis ja. Kai barnis baigiasi, jai gerai, o jums – silpna. Taip?

– Taip, panašiai, – prisipažinau, – bet ką aš galiu pakeisti?

– Neprisijungti, – patarė Jis. – Kito būdo nėra.

– Tai kaip gi neprisijungti, jeigu ji tiesiog pramuša mano visas apsaugas? – susijaudinau. – Ji juk mane kaip nuluptą pažįsta, visus mano mygtukus žino.

– Taigi taigi, visus jūsų mygtukus, kuriuos reikia paspausti, kad įsijungtumėte. O kai „pramuša“, tuomet ir prasideda energijos nutekėjimas – iš jūsų jai. Taigi čia mokykloje per fiziką mokėtės.

– Taip, prisimenu, kažką tokio aiškino fizikos mokytojas…

– O juk fizikos dėsniai tai visiems kūnams galioja. Ir žmogaus kūnui taip pat. Tiesiog mes Gyvenimo mokykloje dvejatukininkai ir lūzeriai.

– Kaip tai?

– Na paparsčiausiai – štai Gyvenimas pateikia pamoką, o mes jos nenorime išmokti. Ir vengiame, pabėgame.

– Cha, norėčiau aš pabėgti. Tik va nepavyksta.

– Tai taip ir būna. Kol pamokos neišmoksi, tol ta pamoka vis grįžta ir grįžta įvairiais pavidalais. Gyvenimas – geras mokytojas. Jis visada pasiekia šimtaprocentinį pažangumą.

– Ne, neturiu aš jėgų šitose pamokose sedėti. Žiūrėkit, teko net pas gydytoją užsirašyti. Vos kojas velku.

– Ir jums visada taip?

– Na ne, laikas nuo laiko. Visa paskutinė savaitė tokia.

– O kas nutiko paskutinę savaitę?

– Įdomiausia tai, kad nieko ypatingo. Kasdieninė rutina.

– Nagi papasakokite apie tą rutiną. Jeigu negaila.

– Tai ko čia gailėti? Sakau gi, smulkmenos visokios. Su mama keletą kartų bendravau. Viskas kaip visada. Darbe – jokių viršvalandžių. Su bendradarbe šiek tiek susiginčijom, bet nestipriai. Vakarais nepersistengiau, tik telefonu situaciją mėginau taisyti, padėjau kuo galėjau. O jaučiuosi tarsi per mane tankas būtų pervažiavęs.

– Na gal ir pervažiavo, tik jūs nepastebėjote. Ką jūs ten tuo telefonu mėginote pataisyti?

– Nu tai kad ten smulkmena. Draugė turi problemų, jai reikėjo išsikalbėti. Aš tiesiog jai savo draugišką petį pakišau.

– Išsikalbėjo?

– Nu jo, lygtai. Kas vakarą po pusantros valandos – bet kas išsikalbėtų.

– O jūs?

– O ką aš?

– Na jūs, ar jūs – išsikalbėjote?

– Taigi aš jos klausiausi. Guodžiau, raminau, palaikiau, protingus patarimus daviau. Jau kur ten man jai skųstis, pas ją gi savos bėdos, kam jai dar apie mane žinoti.

– Tai aš jums taip pasakysiu: jūs jai pasitarnavote ne tik kaip gelbėjimosi liemenė, o kaip pamazgų kibiras. Jis išpylė į jus visą savo negatyvą, o jūs jai atgal savo gerąją energiją patarimų ir palaikymo forma atidavėte. O pati tai nei kiek neatsikratėte savo bėdomis.

– Nu tai draugai gi turi palaikyti vienas kitą.

– Būtent – „vienas-kitą“. O pas jus tai į vienus vartus žaidimas gaunasi. Jūs ją palaikote, o ji jūsų – ne.

– Nu nežinau… Tai ką dabar, atsisakyti jai padėti? Bet juk mes draugės…

– Tai jūs su ja draugaujate. Ji jumis naudojasi. Norite tikėkite, norite – ne. Pradėkite nuo pirmo žodžio jai pasakoti apie savo problemas ir pažiūrėkite kas bus. Jūs nustebsite, kaip šis būdas taupo energiją.

– Žinote, būtų neblogai.. Taip sakant, gauti daugiau energijos.

– Sakote „neblogai“. O pati ją tik ir švaistote – į kairę ir į dešinę.

– Bet juk aš nemaniau… Nepažiūrėjau iš tokios pusės. Bet va dabar, kai pasakėte.. Na iš tiesų: aš su ja pasikalbu – ir atrodo kad vagonus iškrovusi būčiau.

– Nu tai ji ant jūsų tuos vagonus. O jūs jos naštą sau užsikraunate. Jums to reikia?

– Nu ne, aišku kad nereikia. Kam man? Pas mane savo užtenka rūpesčių, iki kaklo.

– Kokie gi tie jūsų rūpesčiai?

– Na įvairūs. Pavyzdžiui vyras. Buvęs vyras. Aš jį vis dar myliu, na, suprantate, žmogiškai taip. O gal ir daugiau?.. O jis turi kitą šeimą. Ir ten viskas komplikuotai. Man jo gaila, jis juk geras žmogus. Man vis dar brangus žmogus…

– Šitie pergyvenimai jums suteikia džiaugsmo?

– Nu ką jūs, kokio džiaugsmo? Kančia kažkokia. Aš vis galvoju kaip jam padėti, bet nežinau…

– O jūsų vyrui kiek metų?

– Nu jis šiek tiek už mane vyresnis, bet juk tai nesvarbu.

– Svarbu. Suaugęs žmogus turi galių pats spręsti savo problemas. Jeigu tik nori, žinoma. Ir jeigu nepripratęs jų kitiems deleguoti. Jūs su juo bendraujate?

– Taip, žinoma. Jis jus ateina aplankyti vaikų. Nu ir pasikalbėti. Pasiskųsti kaip jam blogai.

– Ir jūs jo gailite? Taip?

– Žinoma gailiu, širdis krauju apsipila. Jam juk sunku, blogai…

– O jums tikriausiai gerai?

– Nu ne, man taip pat blogai.

– Tuomet pati pagalvokite: kuo jūs galite padėti? Prie jo „blogai“ pridėti savo „blogai“?

– Ne, ne, žinoma ne. Aš jam duodu tai, ko pas jį toje kitoje šeimoje nėra – supratimą, palaikymą… šilumą..

– O atgal ką gaunate?

– Nežinau, gal dėkingumą…

– Na taip, jis dėkoja ir nešasi visa tai ką jūs davėte į tą šeimą. Nes ten reikalauja, o jam nuosavos šilumos neužtenka, tuomet jis ima ją iš jūsų. O jūs žinote kodėl jūs neturite jėgų, energijos?

– Ne, juk aš čia dėl to ir sėdžiu, gal gydytojas pasakys?

– Nieko jis jums nepasakys. Gydytojas gydo simptomus. Na, išrašys vitaminų, gal net kokį masažą. Ir viskas. O priežastys tai juk liks.

– Kokios priežastys?

– Jūs savęs tai nemylite. Jūs mėginate mylėti kitus, bet nepamilote savęs. O tai yra energijos nuostoliai. Jūs jaučiatės išsunkta.

– Ir ką daryti?

– Aš jums patarčiau atsisukti pagaliau į save. Ir pagalvoti – ar reikia jums taip stengtis, kad kitiems būtų gerai? Be to tam naudojant savo gyvybinę energiją. Nusimeskite juos visus nuo savo pečių. Nustokite būti donoru. Na, pamėginkite, bent jau laikinai. Ir pradėkite mylėti save, lepinti save, maitinti save. Po kurio laiko jūs atgausite jėgas, prisipildysite. Kaip lemputė, jūsų akys įsižiebs. Ir širdis prisipildys šilumos. Pamatysite.

Jis kalbėjo įkvepiančiai, jo akys švietė, o aš galvojau – koks įdomus žmogus. Toks protingas. Įdomu, kuo jis užsiima gyvenime?

– Nu va, jūs mane gyventi mokinate, o pats irgi ligonis, pas daktarus.. – staiga sumečiau.

– Ne, aš ne ligonis, aš – elektrikas. Pas mane tiesiog pietų pertrauka. Be to, jau baigėsi. Štai mano bendradarbis su kopėčiomis – keisim lemputes šiame tamsiame koridoriuje. Iki pasimatymo ir sveikatos jums. Sielos sveikatos – pirmiausiai. Ir gana būti donoru.

Aš taip ir likau sėdėti išsižiojus, stebėdama kaip mano naujasis pažįstamas pašoko ir prisijungė prie vyresnio amžiaus vyro su kopėčiomis. Dieve mano, nu kaip aš iš karto nepastebėjau jo mėlyno darbinio kombinezono? Turbūt dėl tų jo akių – aš juk negalėjau atitraukti savo žvilgsnio nuo jo akių.

Savo krūtinėje jaučiau keistą šilumą, tarsi ten kažko būtų įpilta, tokio gyvo ir malonaus. Aš netgi pajutau, kad jėgos grįžta. „Fizikos dėsniai galioja visiems kūnams. Ir žmogiškiesiems taip pat“ – taip pasakė man Jis. Staiga aš prisiminiau kaip per fizikos pamokas mums rodė susisiekiančių indų dėsnį. Kai į vieną pripylus vandens, kitame irgi pakyla vandens lygis. Ir atvirkščiai. Ko gero mūsų bendravimo metu šis elektrikas pasidalino su manimi tuo, kas jame buvo – gyvybine energija. Ir jos lygis manyje pakilo. Tai reiškia jis man davė, o aš – paėmiau.

Aš pašokau iš savo vietos ir nulėkiau koridoriumi, vydamasi elektrikus.

– Palaukite, palaukite! Tai kaip čia dabar išeina – jūs irgi donoras?

– Donoras, – nusišypsojo Jis. – Tik aš, skirtingai nei jūs, dalinuosi energija savanoriškai, todėl jos pas mane perteklius.

– O kodėl pas jus jos daug? Ar yra kokia paslaptis?

– Yra. Ji labai paprasta. Niekada neleisti savęs išsunkti iki dugno, neleisti spaudyti savo mygtukų kitiems, neįsijungti į tai, kas ne mano valioje. Vat ir viskas.

Ir jie su porininku pasuko už kampo – keisti lemputes – duoti visiems šviesos. O aš susimąsčiusi ėjau koridoriumi atgal, ir vis galvojau – kad vistiek noriu būti donoru, tik prieš tai noriu prisipildyti savo gyvybinės energijos indą Meile, kad jos būtų iki viršaus. Ir dar – būtinai išmoksiu nešti žmonėms šviesą, na kaip tas elektrikas protingo vėžlio akimis.

Autorius Irina Siomina

Vertimas: Aurima DIliene