Savo vestuves atšokote prieš dvejus, trejus, penkerius, o gal jau net penkiolika metų. Tuokėtės tvirtai ištardami „Taip“ ir tikėdamiesi būti nepaprastai laimingi. Daugelis iš jūsų jau buvote laimingi iki vestuvių ir tikrai neabejojote, kad toliau bus tik geriau. Galbūt kaip tik tuokėtės, už nugaros palikdami niekam tikusį gyvenimą ir vylėtės, kad santuokoje viskas bus kitaip, daug daug geriau. Tikrai nė vienas neketinote tapti nelaimingais ir apgailėtinais kankiniais.

Tačiau realybė jus nustebino: santuokinio gyvenimo kelias lyg koks krioklys nuo kalno viršukalnės su griausmu krito žemyn. Visa gražios meilės perspektyva tebuvo miražas, o jūs atsidūrėte skausmo ir nusivylimo slėnyje.

Kaip apibūdintumėt savo santuoką?

-santuoka iš išskaičiavimo;

-gyvenimas dėl vaikų;

-ką Dievas sujungė, mirtis teišskirs…

-taip gyveno tėvai ir seneliai…

Kokių priemonių santuokai stiprinti ėmėtės? Kas labiausiai padėjo?

-lankėtės pas psichologą;

-skaitėte knygas, vildamiesi, kad sutuoktinis išgirs autoriau žodžius ir pradės keistis;

-taikėte ramų, tiesų, šaltakraujišką prieštaravimą;

-iš nevilties rėkėte, šaukėte, kol sulaukdavote pasipriešinimo arba pasitraukimo;

Ar manote, kad vienas žmogus gali teigiamai paveikti beviltišką santuoką savo veiksmais? Kodėl taip arba kodėl ne?

Kvaila būtų tikėtis, kad beviktiškoje santuokoje abu sutuoktiniai susės ant sofos ir pradės skaityti knygą, norėdami išspręsti savo susikaupusias problemas. Tai gali nutikti tik sveikoje, bet tikrai ne labai pažeistoje santuokoje. Todėl visi, esantys beviltiškoje santuokoje, būkite drąsūs pradėti ardyti sieną iš savo pusės. Net jeigu atrodo, kad anoje pusėje siena storesnė, jūs negalite jos nugriauti iš kitos pusės. Tik iš savo. Ir tai leis sutuoktiniui pamatyti, kad jūs nusiteikęs išsaugoti santuoką.

Visos beviltiškos santuokos todėl ir tapo beviltiškomis, nes pateko į klaidinančių nuostatų spąstus. Kaip į kokią nelaisvę. Norint tuos pančius nutraukti, būtina pakeisti nuostatas, kitaip tariant, sužinoti tiesą ir pradėti gyventi sąžiningai, remiantis tiesa.

Štai keturios klaidingos nuostatos, kurios griauna santykius:

PIRMA. Mano nusiteikimą, nuotaiką lemia aplinka.

Žinoma, kad mus veikia aplinka, bet ne tiek, kad galėtų sugriauti mūsų gyvenimą. Iš besilaikančiųjų šios nuostatos, dažnai išgirsime skundus kaip juos blogai užaugino, išauklėjo tėvai, nemylėjo tiek, kiek jie nori, kad sutuoktinis turi padaryti juos laimingus.

ANTRA. Žmonės nesikeičia.

Tuo gyvenantys tiki, kad dar vaikystėje susiformavęs charakteris nuo pilnametystės jau yra nebekintantis ir ilgą laiką vienaip besielgęs žmogus neturi jokių galimybių išmokti elgtis kitaip. Pavyzdžiui, žmona mano, kad iki vedybų mėgęs keisti partnerius vyras ir susituokęs netaps monogamišku, o vyrui atrodo, kad studijuodama neatsakingai su pinigais besielgusi žmona niekada taip ir neišmoks tvarkyti šeimos biudžeto.

TREČIA. Sunkioje situacijoje yra tik dvi išeitys: susitaikyti su apgailėtinu gyvenimu ar išsiskirti.

Tokių nuostatų kamuojami žmonės gyvena kančioje ir nesiskiria arba išsiskiria ir po to dar labiau kamuojasi.

KETVIRTA. Mano situacija – beviltiška.

Tokie žmonės galvoja, kad pas kitus tai dar gal būt yra vilties, bet jau pas mane tikrai ne. Viskas jau nebepataisoma. Kartais tai išgirsta ir iš kitų žmonių. Viskas jau išmėginta ir niekas nepadėjo. Tai iš tiesų stumia į depresiją, kartais net ir į savižudybę. Tai labai žlugdanti nuostata.

Kuriai iš šių keturių nuostatų lengviausiai pasiduodate? Ar ilgai tai trunka?

Lengviausia atrodanti išeitis iš beviltiškos situacijos – pasitraukimas. Kitaip dar vadinamas – skyrybomis. Jeigu tai būtų netikusios akcijos – tai taip ir padarytumėte, atskratytumėte jomis. Bet santuoka nėra akcijos. Tai bendra istorija, bendri vaikai, tai gyvas organizmas, kuris ir po skyrybų toliau egzistuoja ir kelia įvairius jausmus. Tai adaptacija prie naujų sąlygų, o vėliau dar ir dar prie naujų, jeigu užmezgami nauji santykiai. Ir tai nėra nei lengviau nei paprasčiau negu būtų beviltiškos santuokos gelbėjimas. Dauguma porų galėtų išgelbėti savo beviltiškas santuokas, jeigu būtų turėję noro, ieškoję ir radę tinkamą pagalbą.

Eiliškumas labai paprastas:

-atpažinti klaidinančias nuostatas;

-atmesti klaidinančias nuostatas pakeičiant jas tiesa;

-imtis pozityvių veiksmų bent vienam iš sutuoktinių.

Taigi, pakeitus nuostatas galime patikėti tuo, kad:

PIRMA. Aplinka negali sugriauti mano gyvenimo.

ANTRA. Žmonės gali ir sugeba keistis.

TREČIA. Visuomet yra daugiau negu du pasirinkimai.

KETVIRTA. Mano situacija nėra beviltiška.

ŠEŠI TIESOS PRINCIPAI

I. AŠ ESU ATSAKINGAS UŽ SAVO NUOSTATAS.

Bėda gali būti neišvengiama, bet niurzgėjimas – pasirenkamas. Negatyvi nuomonė veda prie negatyvaus mąstymo. Tai, į ką koncentruojam savo dėmesį, auga – ar tai būtų džiaugsmas, ar liūdesys. Pamąstykite kokios jūsų nuostatos sutuoktinio atžvilgiu?

II. MANO NUOSTATOS VEIKIA MANO VEIKSMUS.

Neretai negalime nieko pakeisti aplinkoje, bet galime keisti savo reagavimą, nuostatas. Laikydamiesi pesimistinių, pralaimėtojo, nusivylimo nuostatų, tampame ne sprendimo, bet problemos dalimi.

III. KITŲ ŽMONIŲ PAKEISTI NEGALIU, BET GALIU DARYTI JIEMS ĮTAKĄ.

Visi mes turime laisvą valią ir nepageidaujame, kad kiti mums nurodinėtų. Tačiau akivaizdu, kad mes vieni kitus įtakojame ir patys leidžiamės veikiami kitų. Nekalbame nei apie manipuliavimą, nei apie kontrolę. Visi sutinkame, kad žodžiai turi stiprią galią, kad tai gali būti ir kaip nuodas, ir kaip vaistas. Veiksmais mes be jokios abejonės įtakojame vieni kitus, kodėl gi nesiimti gydančių, o ne griaunančių veiksmų?

Kaip dažniausiai mėginate paveikti sutuoktinį?

IV. EMOCIJOS NEVALDO MANO VEIKSMŲ.

Labai paopuliaru manyti, kad meilė išblėso, baigėsi, todėl reikėtų skirtis ir ieškoti naujo meilės objekto. Pasaulį pažįstame penkiais pojūčiais: regėjimu, klausa, uosle, lytėjimu ir skoniu. Kiekvieną jausmą lydi mintis, o mintį – veiksmas. Būdami sąmoningos būtybės, galime pasirinkti ką galvoti jausdami ir kokį veiksmą atlikti vienoje ar kitoje situacijoje. Tai mūsų pasirinkimas, o ne jausmų atsakomybė. Leisdami savo jausmams valdyti mūsų veiksmus, sužlugdome savo gyvenimus. Juk neretai ryte nejaučiame didelio noro keltis ir ruoštis dienai, taigi, jeigu kiekvieną kartą liktume lovoje, vargu ar būtume patenkinti ir įsigytume „pragulų“. Praktiškai kiekvieną dieną priešindamiesi savo jausmams keliamės ir paskui būname patenkinti, kad tuo ką nuveikėme dienos eigoje. Svarbu leisti sau jausti, bet veiksmus rinktis. Santuokai išgydyti tenka imtis teigiamų veiksmų netgi tada, kai sutuoktinis kelia ne pačius geriausius jausmus. Vienas teigiams veiksmas dar neištrina viso gyvenimo nuoskaudų, bet tai yra pirmas žingsnis sėkmės link. Aibė teigiamų veiksmų suteikia santuokai naują kryptį.

V. PRIPAŽINTI KAD ESI NETOBULAS, NEREIŠKIA TAPTI NEVYKĖLIU.

Visose beviltiškose santuokose vyrą ir žmoną skiria akmeninė siena, sumūryta per daugelį metų, kurioje kiekvienas akmuo žymi kokį nors nusivylimą ar nuoskaudą. Ši siena – tai paminklas egocentrizmui, kuomet kiekvienas mato tik save ir savo poreikius, reikalaudamas iš sutuoktinio juos tenkinti: „Tu to nedarai, ano nedarai, jeigu tu pasikeistum, aš būčiau laimingas/a“. Šią sieną mūrija visuomet abu, kartais vienas stipriau, bet vistik abu.

Pirmas žingsnis į šio paminklo nuvertimą – pripažinimas, kad galite klysti, kad esate tik žmonės ir nevisuomet gerai, gražiai, teisingai pasielgiate, kad galite būti ir egocentriški, ir pasiaukojantys, bet ne visuomet vienodi. Sekantis žingsnis būtų atsprašymas ir atleidimo prašymas, o taip pat ir atleidimas kitam.

Štai keletas pavyzdžių kaip galima būtų pradėti griauti tą akmeninę sieną:

„Galvojau apie mūsų santuoką ir supratau, kad iki šiol buvau netobulas vyras/žmona, daugybę kartų tave nuvyliau, įskaudinau to nė nesuprasdamas ir neatsiprašiau, nes mačiau tik pat/pati save. Bet dabar noriu tapti geresniu vyru/žmona ir prašau man atleisti už visas mano klaidas. Noriu, kad ateityje mūsų santykiai taptų darnūs, kad nuo šiol būtų kitaip.“

Nesvarbu ar sutuoktinis atleis ar suabejos, nes galbūt tai jau ne pirmą kartą sakomi žodžiai, o įsipareigojimai nebuvo vykdomi, bet tokiu būdu jūs pradedate ardyti tą jus skiriančią akliną sieną, kuri patikimai saugo jus nuo artumo, intymumo ir meilės vienas kitam.

Savo klaidų pripažinimas tai nėra visos atsakomybės prisiėmimas, tačiau savo dalies, tų penkiasdešimt procentų, nes gal būt anksčiau sutuoktinio klaidomis mėginote pateisinti savo paties klaidas: „jeigu tu, tai tuomet ir aš…“

VI. MEILĖ – PATIKIMAS ĮRANKIS GERŲ SANTYKIŲ KŪRIMUI.

Beviltiškose santuokose, abiejų sutuoktinių emociniai rezervuarai tušti, abu šaukiasi meilės, bet bėda ta, kad abu mano, jog meilė yra emocija, ir dar – kad vienas kitam privalo ją duoti. Pvz.: „jeigu ji būtų meilesnė, gal ir aš būčiau atidesnis, jis nori meilės, bet pats pirmas nemyli.. ir t.t.“

Iš tikrųjų meilė – tai nuostata, kuri sako: „Aš renkuosi rūpintis tavo reikalais, tu man svarbus/svarbi, kaip galiu padaryti tavo dieną geresne?“ Ir tuomet meilė išreiškiama veiksmais. Svarbu žinoti tai, kad meilės galima išmokti, nes ji nėra emocija.

KALBĖTI TA PAČIA KALBA

Turime penkias pagrindines meilės kalbas:

PALAIKYMO ŽODŽIAI

KARTU LEIDŽIAMAS LAIKAS

DOVANOS

PASLAUGOS

PRISILIETIMAI

Ką galvojate apie savo ir sutuoktinio pagrindinę meilės kalbą, t. y. Kokiu būdu jis/ji geriausiai supranta ir jaučia kad yra mylimas? Gal nortie jo/jos paklausti?

Visi šeši tiesos principai veda meilės, ne neapykantos keliu. Taikant būtent šias nuostatas, net pačios beviltiškiausios santuokos turi šansą atgimti.

Suprantama, kad norisi, jog abu sutuoktiniai vieningai eitu šiuo nauju, tiesos ir meilės keliu, tačiau visuomet iniciatyvos imasi vienas žmogus, gal tai esate jūs. Todėl negaiškite ir imkitės veiksmų, pradėkite jau šiandien.

PAGRINDINIAI POREIKIAI

Mums visiems sunku pamatyti ir atpažinti ne tik kito žmogaus vidinius arba psichologinius, dvasinius poreikius, bet net ir savo. Šie poreikiai lemia mūsų elgseną, kurios ir nesupranta sutuoktinis/ė. Svarbu žinoti, kad kiekvieną veiksmą skatina konkretus vidinis poreikis arba noras. Net ir netinkamas, destruktyvus elgesys visuomet kokiu nors būdu tenkina vidinius poreikius. Mūsų visų uždavinys – ieškoti sveikesnių būdų tenkinti savo poreikius ir tokiu būdu gydyti sergančią santuoką. Viena iš santuokos brendimo užduočių – išmokti tenkinti savo poreikius brandžiai abiem sutuoktiniams.

Pavyzdžiui: neretai vienam atrodo, kad kitas mėgina jį kontroliuoti. Iš tikrųjų tai gali būti tik nuomonės išreiškimas ir noras dalyvauti sprendimų priėmime, jaustis partneriu, o ne globotiniu santykiuose.

I. POREIKIS MYLĖTI IR BŪTI MYLIMU.

Kaip jūsų santuokoje tenkinamas šis poreikis? Kokiais veiksmais prašote to savo sutuoktinio/ės?

Gal būt tai destruktyvus, reikalaujantis elgesys, kuris iš pradžių davė rezultatus, bet ilgainiui tapo neveiksmingas ir sukelia pasipriešinimą.

II. LAISVĖS POREIKIS.

Šis poreikis toks stirpus, kad vos pajutę sutuoktinio norą kontroliuoti, tuoj pykstame, puolame gintis ir priešinamės. Mums labai svarbu laisvai reikšti savo mintis, jausmus, rinktis ką veikti, kokių tikslų siekti. Dažnai laisvės poreikis yra priešingas meilės ir priklausomumo poreikiui, todėl nemažai žmonių atsisako santuokos, bijodami įsipareigoti, tarsi bijotų patekti į nelaisvę. Rasti šių dviejų poreikių pusiausvyrą įmanoma tik abipusėmis dviejų žmonių pastangomis. Laisvė niekada nebūna absoliuti ar neturi ribų: jeigu nepaisome kitų, greit patenkame į troškimų ir potraukių tenkinimo vergovę, ten meilės jau nebelieka.

Kaip jūsų santuokoje pasireiškia laisvės poreikis?

III. REIKŠMINGUMO POREIKIS.

Visi mes trokštame būti naudingi pasauliui, būti ir jaustis reikšmingais ir svarbiais bent vienam žmogui. Dažnai jau vaikystėje, išgirdę iš tėvų, draugų ar mokytojų, kad esame nesvarbūs, kad greičiausiai nieko gyvenime nepasieksime, padarome vaikišką sprendimą įrodyti priešingai ir imamės šios misijos. Tęsiame tai jau nesąmoningai būdami suaugę ir dažnai jau gana reikšmingi, tačiau to visai nepastebime. Tai gali būti pavyzdžiui darboholizmas. Vienas iš konstruktyvių būdų patenkinti reikšmingumo poreikį – tapti tėvais. Tuomet garantuotai esame reikšmingi savo vaikui.

Kokiu būdu jūs tenkinate savo poreikį būti reikšmingu?

IV. PRAMOGŲ POREIKIS.

Jau nuo Romos imperijos laikų žinome garsų posakį: „Duonos ir žaidimų“ ir tai atspindi žmogaus poreikį darbą kaitalioti su poilsiu. Šis poreikis gali būti patenkinamas daugeliu įvairių būdu. Tačiau yra žmonių, kurie užslopinę šį savo poreikį nuolat jaučiasi pervargę, pikti, nelaimingi ir sergantys. Yra kita dalis žmonių, kurie tikisi kad sutuoktinis ar kažkokie kiti jam artimi žmonės patenkint šį jo poreikį, t. y. suorganizuos, pakvies, apmokės pramogas ar poilsį. Ir dažnai nusivilia, vertindami tai kaip meilės nebuvimą.

Kaip jūsų šeimoje pasireiškia pramogų poreikis? Kokiais būdais ilsitės?

V. SANTARVĖS SU SAVIMI IR VIDINĖS PUSIAUSVYROS POREIKIS.

Dar kitaip tai galime pavadinti dvasingumo arba santarvės su Dievu poreikiu. Visi mes jaučiame poreikį ieškoti prasmės, dvasingumo. Neretai mes įžvelgiame savo ir kitų gyvenime mistinius, magiškus, stebuklinius dalykus, mėginame suprasti kas yra anapus materialaus pasaulio. Manome, kad intuicija yra tas šeštas jausmas, padedantis susisiekti su kita dimensija.

Taigi, visus mūsų poelgius skatina tam tikrų poreikių patenkinimo būtinybė. Mes tenkiname juos sąmoningai arba nesąmoningai ir todėl kartais galime būti nesuprasti.

Viso to, kas buvo išvardinta žinojimas ir supratimas – tai pirmas žingsnis į beviltiškos santuokos gydymą. Dažna vieno kurio sutuoktinių reakcija į beviltišką santuoką – atsitraukimas: dalinis arba visiškas. Tai iš tiesų netikęs būdas, kuris neišsprendžia problemos, o tik palieka ją tarsi ji galėtų išsispręsti pati. Būtų gerai, bet praktikoje jau patikrinta, kad deja, niekas savaime santuokoje nevyksta. Santykiai – tai nuolatinis darbas ne tik su partneriu, bet ir su savimi.

Antras žingsnis sveikimo link – anksčiau išvardintų nuostatų atsisakymas, atmetimas.

Ir trečias – šešių teisos principų taikymas savo gyvenime.

Beviltiškoje santuokoje dažniausiai švelnūs meilės būdai neturi norimo poveikio, todėl tenka imtis griežtos meilės, kuri tikrai nėra mažesnė už švelniąją. Tai gali būti vienintelė meilės forma tuo metu reikalinga beviltiškoje santuokoje atsidūrusiems sutuoktiniams ar vienam jų. Ją reikšti gali būti sunkiau už švelniąją, nes lydės baimė dėl sutuoktinio reakcijos. Tačiau visuomet užduodant klausimą: „Ką aš galiu padaryti geriausio savo sutuoktiniui?“ bus lengviau eiti sveikimo keliu.

Šeimyniniuose santykiuose slypi didžiulė galimybė, kad vienas kitam darydami teigiamą įtaką, lengviau eisime tinkamu keliu. Mums gali prireikti pagalbos, nes esame sukurti gyventi bendruomenėse. O kreipimasis pagalbos rodo žmogaus brandą.

Ir dar – būtų svarbu drąsiau su kitais savo patiriamais sunkumais ir tų sunkumų įveikimu: tai padrąsintų ir suteiktų vilties, tai iš tiesų po truputį keistų pasaulį.

(paruošta pagal Gary Chapman)