Taigi, noriu jums papasakoti mokslininkų pastebėjimus apie šeimą, kaip sistemą. Šeima, kaip socialinė sistema funkcionuoja veikiama dviejų įstatymų: homeostazės ir vystymosi. Tyrinėtojai rėmėsi kibernetika, arba bendrąja sistemų teorija ir dviem jos prielaidomis: 1) visuma – yra daugiau negu jos atskirų dalių suma, ir 2) visos visumos dalys ir procesai veikia ir įtakoja viena kitą.

Iš to tampa aišku, kad žmonės, sudarantys šeimą veikia vienas kitą ir keičiantis vienam šeimos nariui, keičiasi ir visa šeima kaip sistema, ji nebegali išlikti nepakitusi. Tačiau štai čia, įsijungia homeostazės įstatymas: sistema visais įmanomais būdais stengiasi išlaikyti esamą padėtį, nes permainos kaip tokios yra labai gasdinantis dalykas, permainos gali būti blogiau negu tai, kas yra. Taigi šeima, veikiama šio homeostazės įstatymo stengiasi stabilizuoti tą sunkią padėtį ir nieko nekeisti.

Atsižvelgiant į vystymosi įstatymą, kiekviena šeimos sistema turi praeiti savo gyvenimo ciklą. Šeimos gyvenimo ciklas – tai tam tikrų įvykių ir stadijų, kurias praeina bet kuri šeima, kaitos pasekmė. Šeimos sistema turi susikurti ir užsibaigti, taip kaip žmogus privalo gimti ir mirti.

Noriu trumpai priminti visiems žinomus šeimos vystymosi etapus:

Pirmoji stadija – monados stadija. Kai jaunas žmogus tampa nepriklausomas nuo savo išeitinės šeimos, tačiau iš jos perima šeimos modelį, taisykles, tikrina jas praktiškai, kai kurias priima, kai kurias atmeta ir ieško sau gyvenimo partnerio. Šis etapas dar gražiai vadinamas įsimylėjimu arba „šokoladinio zefyro“ etapu 🙂

Antroji stadija – diados. Tai pirmoji krizė, kai du žmonės pradėję gyventi kartu turi susitarti dėl bendrų naujos šeimos taisyklių. Taisyklės gali būti aiškios ir įvardintos, bet taip pat yra visa eilė nerašytų taisyklių, apie kurias dažniausiai niekas nesikalba, kol nekyla pakankamai rimtas nesusipratimas ar konfliktas. Laimė, jeigu jaunuolių išeitinės šeimos turėjo daug panašumų, tuomet derintis bus pakankamai paprasta, tačiau, kaip visi žinome, priešingybės traukia, o tai reiškia, kad teks labai daug aiškintis tarpusavyję tas nerašytas taisykles ir mokytis priimti kitą žmogų su jo visais skirtumais. (pasakojimas apie šlepetes ir aukštakulnius).

Trečia stadija – triada. Gimsta vaikas. Gali būti planuotas, kai antros stadijos krizė išsisprendė, tačiau gali suveikti homeostazės įstatymas, ir vaikas gimsta, kad šeima neišsiskirtų. Ir vėl krizės laikas. Keičiasi šeimos struktūra ir tarpasmeninės distancijos. Netgi jeigu vaikas buvo planuotas ir laukiamas, gali nepavykti susitarti dėl to, kur pastatyti vaiko lovytę ir pan. Na, tarkim, šeima susitarė, išsprendė krizes ir keliauja toliau.

Ketvirta stadija. Gimsta antras vaikas. Vėl drama. Naujagimis išstumia vyresnįjį vaiką iš saugios tėvų globos, kyla pavydas ir konkurencija. Šeima vėl turi persitvarkyti, pasiskirstyti pareigomis, keisti taisykles ir susidoroti su iškylančiomis problemomis. Naujas vaikas – naujas charakteris, provokuojantis šeimos sistemos pasikeitimą.

Penktoje šeimos gyvenimo ciklo stadijoje vaikai išeina į išorinį pasaulį. Laikoma, kad vaiko išėjimas į mokyklą – šeimai krizinis momentas, kadangi šeima šitame savo išsivystymo taške gali būti disfunkcionali. Disfunkcionali šeima sisteminio šeimos modulio požiūriu, tai tokia šeima, kuri nesusidoroja su jai keliamomis išorinėmis ir vidinėmis užduotimis. Kiekviena šeima gali būti disfunkcionali tam tikru savo gyvenimo momentu. Tai ypatingai svarbu hipersocializuotoms šeimoms, kurios praktiškai neturi savo vidinių taisyklių, o pritaiko sau socialines taisykles. Ir tada vaikas, kuris nesusivarko su kažkokias išoriniais reikalavimais, pvz., mokykliniais, tampa šeimai tuo, kuris „daro gėdą“ visai šeimai.

Panagrinėkime pavyzdį. Tarkim, vaikas turi kažkokių problemų mokykloje, o jos dažnai būna mokslų pradžioje todėl, kad pirma klasė – stiprus stresas vaikui, ypač jei jo gyvenimo būdas iki mokyklos buvo tausojantis.
Jei vaikas iki mokyklos nelankė jokių vaikų įstaigų, o po to atsidūrė didelėje klasėje, kur 30 vaikų ir mokytojai kviečia vaikus pavardėmis, tai vaikui tokia situacija labai sunki. Tokiu atveju jis gali nesusidoroti su šeimos reikalavimais būti pavyzdingu. Nepavyzdingas vaikas negauna šeimoje palaikymo ir pagalbos, nes ten nėra vidinių taisyklių, visos šeimos taisyklės prijungtos prie socialinių. Tokioje šeimoje mokytojas visada teisus, suaugusiojo negalima kritikuoti, gavai dvejetą – pats kaltas ir t.t. ir pan. O toliau – tik blogiau, nes tokiu atveju vaikas neturi galimybės nugalėti savo sunkumų. Suaugusieji nepadeda jam, nepalaiko emociškai, nepastiprina pasitikėjimo savo jėgomis, o tik didina nesėkmių naštą. To kaina – visos pažintinės vaiko raidos sutrikimai.

Šeštoji stadija – vaiko paauglystė. Tai dramatiška visose kultūrose, nes čia homeostazės reikalavimai ryškiai skiriasi nuo individualaus psichinio vystymosi reikalavimų. Kas vyksta? Vaikas paauglystės laikotarpiu turi išspręsti savo identiteto krizę. Dėl to jis turi atsakyti į įvairius klausimus: „Kas aš? Kur einu? Kodėl?“. Atsakymas: „Aš savo tėvų sūnus (arba aš dukra)“ nepakankamas tikrovės reikalavimams. Būti savo tėvų vaiku nepakanka tam, kad efektyviai prisitaikyti prie greitai kintančių sąlygų. Reikia būti dar kažkuo. Sužinoti, rasti kažkokius naujus gyvenimo modelius vaikas gali tik išeidamas už šeimos ribų. Jis tai gali padaryti labai lengvai, jei šeimoje palankus užnugaris. Tada apsaugos reikalavimai paisomi: jis eina – rizikuoja – grįžta – reanimuojasi šeimoje, šeima suteikia jam tokias galimybes. Tai funkcionalus modelis. Jei šeima nesuteikia reanimavimosi galimybės, tada vaiko rizika išauga. Šeimai, ypač disfukcinei šeimai, sunku sukurti vaikui palankų užnugarį, nes per gyvenimą vaikas pradėjo atlikinėti tam tikras funkcijas šeimoje. Pvz.: jis tapo mediatorius tarp savo konfliktuojančių tėvų. Arba jis tapo „mamos draugu“ ar „tėčio drauge“ – vaikas užėmė tam tikrą funkcinę nišą. Jei jis išeina iš šeimos, jo funkcijų niekas neperima. Ir tada šeimos homeostazė tampa nestabili, tėvai pradeda kategoriškai prieštarauti, kad vaikas atsiskirtų nuo šeimos, nes jiems reikia, kad jis savo funkcijas vykdytų kaip ir anksčiau.

Tėvams jokie vaiko draugai nepatinka, išorinė aplinka atrodo grėsminga, vaikiški užsiėmimai diskredituojasi, pavojai sveikatai ir gyvybei didėja. Neretai vaikui įteigiamas bendras gyvenimo pavojingumas, vaikui visiškai nesuteikiamas savarankiškumas.
Yra daug įvairių vaikų pririšimo būdų. Visada galima pasakyti: „Tu niekam nereikalinga išskyrus mane, niekas tavęs nemylės taip kaip aš, nes tavo negeras charakteris“ arba ką nors panašaus.
Visų tokių pranešimų vaikui potekstė: „Tu nesugebėsi išgyventi toli nuo savo šeimos“.
Dažnai šeimos gyvenimo ciklo šeštosios stadijos eiga apsunkinama vaiko paauglystės krizės sutapimu su tėvų viduriniojo amžiaus krize. Tėvai iki šio momento pasiekė tokį amžių, kai jie turi padaryti tam tikras išvadas. Jie turi sau atsakyti į klausimą, kodėl jie gyvena vienas su kitu, ar susiklostė jiems gyvenimas taip, kaip jie to norėjo, ar užsiima jie tuo, kas suteikia jiems šiek tiek džiaugsmo ar atitinka interesus, ar pasiekiė jie socialinės gerovės ir aukštos gyvenimo kokybės. Ir jei to nėra, tai turi sau paaiškinti, kodėl. Kartais tai patogu paaiškinti vaiko elgesio ar fizinės sveikatos sutrikimais. Aš nepadariau karjeros, nes aš turėjau sunkų vaiką arba ligotą, arba blogai mokėsi, arba buvo nesuvaldomas. Arba dabar aš negaliu užsiimti tuo, ko man norėtųsi, ne todėl, kad aš nesusitvarkyčiau, bet todėl, kad mano vaikas sunkaus amžiaus. Ir tada vaiko elgesio sutrikimai tampa sąlyginai naudingi. Vaikas gauna iš tėvų signalus, pastiprinančius jo elgesio sutrikimus.

Iš karto jums pasakysiu, kad bet kuris simptomas sistemoje sąlyginai naudingas. Jis visada naudingas homeostazei ir nuolat pastiprinamas, nors žmonės kartais to visai nenori.
Jei ši, šeštoji, stadija praeina sėkmingai, tai vyksta vaikų separacija nuo tėvų antruoju pokyčių lygiu: tarp jų keičiasi tarpusavio santykiai, o ne tik fizinis atstumas. Jie gali palaikyti artimus santykius, šeimos santykius, myli vieni kitus visą gyvenimą, bet tai – ne santykiai tarp mažo vaiko ir tėvų (šiuo atveju nesvarbu, kas iš tikrųjų yra mažas vaikas, o kas – tėvas, dažnai įvyksta inversija), tai dviejų suaugusiųjų žmonių santykiai be emocinės priklausomybės. Jeigu tai neįvyksta, tada separacija – dalinė, nepilna. Stebima disfunkcija vertikalėje ir, atsižvelgiant į diferenciacijos teoriją, separacija įvyksta horizontalėje –santuokoje. Jei neįvyko separacija su tėvais, reiškia ji vyks pačioje santuokoje.

Vėl gi, atkreipkite dėmesį, niekas to nenori: niekas nesiekia ištekėti tam, kad išsiskirti, arba vesti tam, kad išsiskirti. Sistemos įstatymai – totalūs, žmonės jiems paklūsta, bet neišsigąskite, nes išskyrus disfunkcines šeimas dar yra ir funkcionalios, ir jų yra daug. Tiesiog mes kalbame apie disfunkcines šeimas.
Tarkim, vaikai susituokė, gyvena atskirai, susitinka su tėvais, tėvų gyvenimas nesuiro, kai tėvai liko vieni du. Seka kitas etapas – simetriškas antrajam etapui: pagyvenę tėvai kartu. Dažnai literatūroje tai vadinama ištuštėjusio lizdo sindromu. Sutuoktiniams reikia kažkuo pakeisti nereikalingas dideles tėviškas funkcijas. Mūsų šeimose tai dažnai pakeičiama anūkais, o kitų kultūrų šeimose – kelionėmis ir įvairiais kitokiais dalykais.
Laikas eina, vienas iš sutuoktinių miršta ir šeimos gyvenimo ciklas užsibaigia. Ateina monados stadija, tik kitame lygyje – šeimos pabaiga.

Štai taip, trumpai perbėgau šeimos vystymosi stadijas, kurias mes visi su jumis galime stebėti savo tėvų, savo pačių ir savo vaikų gyvenimo istorijose.

KELETAS SVARBIŲ PRIMINIMŲ TĖVELIAMS

1. Leisk vaikui prieštarauti ir nesijausti atstumtu.

Vaikas turi sudėlioti sau būdingas ribas, kartais tai net gali būti išsakyta šiurkščiais pareiškimais. Dažniausiai tai negelia skaudžiai ir neužilgo tu išgirsi atsiprašymą.

2. Nesitikėk, kad vaikas visada bus laimingas ir džiaugsmingas.

Vaikai turi daug jausmų ir visi turi būti išsakyti ir parodyti.

3. Nenusileisk vaikui vien tik tam kad išvengti triukšmo namuose.

Vaikai jaučiasi saugūs kai aplink juos egzistuoja rėmai ir ribos. Bet jie vis tiek bando jų nepaisyti, kad būtų visiškai užtikrinti.

4. Leisk vaikui jaustis reikšmingu.

Vaikai turi didžiuli poreikį jausti, kad jie yra labai reikšmingi savo tėvams. Vaikai auga su meile ir iššūkiais.

5. Būk sąžiningas su vaiku.

Vaikai dažnai neskiria melo nuo tiesos. Melas glumina vaiką ir jis praranda pasitikėjimą tavimi.

6. Laikykis pažadų duotų savo vaikui.

Vaikas jaučiasi bejėgis, jei tu neištesi savo duotų pažadų, neturėdamas tam rimto pagrindo. Jeigu vaikas negali saugiai ir užtikrintai pasitikėti tavimi, kuo tada jis gali pasitikėti?

7. Negąsdink vaiko be reikalo.

Kai kuriose pavojingose situacijose yra būtina vaiką įspėti ir perspėti, bet vaikas neturi būti gąsdinamas iki paklusnumo. Apsaugok vaikus pasidalindamas su jais žiniomis apie dalykus kurių negalima pakeisti.

8. Juokis kartu su vaiku,ne iš jo.

Vaikai didžiuojasi ir gali būti giliai įskaudinti, jei jie jaučiasi išjuokti ir kvaili. Juokis su vaiku, juk juokas toks nuostabus dalykas. Nesijuok iš vaiko, klouno kaukė gali slėpti daug liūdesio ir nusiminimo.

9. Neužmiršk pagirti savo vaiko.

Paskatinimas ir geri žodžiai motyvuoja vaikus. Pozityvus palaikymas stiprina vaiko pasitikėjimą savimi ir kuria jo dvasią.

10. Atmink kad tu esi vaiko idealas.

Vaikas tave tyrai įsimylėjęs ir garbina tave. Todėl jis visada nori būt toks kaip tu – bent jau kol jis mažas! Tai ką tu darai, tai daro ir vaikas. Tai ką tu sakai ar turi omeny, tai kartoja ir jis.