Prieš 211 metų, balandžio 2 d. gimė didysis pasakininkas H. Ch. Andersenas.
Viena iš jo pasakų – geriausia paskaita apie šeimos santykius 🙂
Štai kaip meilės savybės kuria STEBUKLUS.

Tau, žinoma, teko būti laukuose; be abejo, ten esi matęs senų, aplūžusių trobelių šiaudiniais stogais. Stogai apaugę samanomis ir žolėmis, o ant gūbrio būtinai gužo lizdas. Jų sienos pakrypusios, langeliai žemučiai, ir tik vienas tėra taip įtaisytas, jog galima atidaryti. Krosnys išsidavusios į orą lyg kokie stori pilveliai. Alyvos auga persisvėrusios per tvorą, o po jų šakomis, prie pat tvoros, telkšo klanas, ten maudosi keli ančiukai. Prie trobelės bus ir su grandine pririštas šuva, tas nieko nepraleidžia nelojęs.

Štai lygiai tokia stovėjo už miesto trobelė, o joje gyveno vienas senas žmogus su pačia. Kad ir menkas jų buvo gyvenimas, bet vis dėlto turėjo daiktą, be kurio būtų galėję apseiti: tai buvo arklys, mitęs augančia vieškelio pakraščiais žole. Seniukas važinėdavo su tuo arkliu į miestą, dažnai duodavo jį naudotis savo kaimynams, žinoma, už tam tikrą atsitarnavimą. Bet pelningiau buvo arklį parduoti arba išmainyti, kad jo vietoj būtų koks naudingesnis daiktas. Bet koks daiktas galėjo būti naudingesnis?
— Tu geriau turi žinoti, seniukai,— tarė pati. — Šiandien, kaip tyčia, turgus, jok į miestą, parduok arba išmainyk jį. Ką tu padarysi, vis man bus gerai. Keliauk sveikas!
Ji užrišo jam ant kaklo skarelę, — tą darbą ji geriau mokėjo už vyrą, — užmezgė du mazgelius, ir išėjo baisiai gražu! Paskui suglostė jo skrybėlę delnu ir išleisdama pabučiavo į pat lūpas. Ir štai seniukas šoko ant arklio, jį turėjo parduoti arba išmainyti. O, tą dalyką jis puikiausiai galėjo atlikti!
Saulė degino, padangėje jokio debesėlio nebuvo! Dulkės kaip dūmai kilo aukštyn; žmonių buvo pilnas kelias — vieni važiuoti, kiti raiti, kiti pėsti. Visi skubino į miestą! Niekur nebuvo jokio paunksnio, kur galėtum pasislėpti nuo kaitros.
Tuo tarpu kažin koks žmogus vedėsi karvę į turgų. Karvė buvo labai graži. „Turi būti, ir pieno nemaža ji duoda,—galvojo sau tas senis: — kad čia taip su juo susimainius!”
— Ei, girdi tu, su karve! — šūktelėjo jis. — Žinai ką? Mano arklys brangesnis už tavo karvę, bet man naudingiau yra karvė! Gal nori, mainykime!
— Gerai, — tas atsakė, ir jie sumainė.
Reikalas buvo atliktas, ir seniui, tiesą sakant, reikėjo grįžti namo; bet jis buvo išsirengęs į turgų, todėl norėjo bent pamatyti jį. Ir jis nusivarė su karve tolyn.
Žingsniavo jis greitai, karvė nesiliko, ir netrukus jis prisivijo žmogų su avim. Avis buvo didelė, riebi, su tankia gražia vilna.
„Kad taip mums tokia avelė!—pagalvojo senis.—Jai ištektų žolės, augančios prie griovio krašto, o žiemą galėtume troboje laikyti. Tikrai sakant, mums patogiau būtų avis, negu karvė… Ar mainyti, ar ką?”
Avies savininkas nekalbėdamas sutiko, ir jie susimainė.
Senis dabar keliauja jau su avim.
Staiga jis pamatė žmogų einant per lauką į vieškelį ir nešantis pažasty didelę žąsį.
„Žiūrėk, kokia sunki jo žąsis!—-tarė sau senis.— Iš jos ir taukelių, ir plunksnelių būtų! Kaip jai būtų gera pas mus gyventi: besimaudytų sau po klaną! Ir mano senelė turėtų darbo: būtų kam rankioti trupinius ir daržovių liekanas. Ji dažnai sakydavo: „Kad taip įsigijus žąselęl” Šit dabar gera proga įsigyti ją… Kad tik tas sutiktų…”
— Tinki mainyti? Aš tau už žąsį duosiu avį ir priedo „dėkui” pasakysiu!
Šis nesikratė, ir jie išmainė. Dabar senis turėjo žąsį.
Jau jis buvo nebetoli nuo miesto; kelyje pasidarė dar didesnis kimšinys: grūdosi gyvuliai ir žmonės; ėjo keliu ir patvoriais, o prie buomo tiek prisirinko žmonių, jog jie nustojo kelio pinigų rinkiko bulbių lauką, kur vaikštinėjo jo vienintelė vištelė, prie virvelės pririšta, kad nenusigąstų bildesio ir kur toli nenuklystų. Ji turėjo trumpą uodegą, mirkčiojo vieną akį ir, apskritai, atrodė labai išmintinga. „Kar, kar!” —karksėjo ji. Ką norėjo ji tuo pasakyti, aš nežinau, bet senis, jos pasiklausęs, tuojau nusprendė: „Tai bent vištelė! Kaip gyvas, tokios nesu matęs. Ji vertesnė už klebono perekšlę. Kad taip man pavyktų ją gauti! Višta visur ras sau maisto, ji pati save prasimitins. Man rodos, tikrai naudingas daiktas būtų ją išmainius su žąsim.”
— Nori mainytis? — paklausė jis rinkiko.
— Mainytis?.. — atsakė tas. — Kodėl ne!
Ir jie susimainė: rinkikas paėmė žąsį, o laukininkas, gavęs vištą, linksmas nudrožė toliau.
Nemaža jis atliko visokių reikalų, bekeliaudamas į miestą, o kaitra tebebuvo didžiausia, ir jis baisiai prisivarė. Ne pro šalį dabar buvo išgerti ir užkąsti! Čia pat pasitaikė ir smuklė. Jis jau buvo beeinantis į ją, tik štai duryse susitiko darbininką, tas nešė kažko prisidėjęs maišą.
— Ką tu čia maiše neši? — paklausė laukininkas.
— Supuvusius obuolius!—atsakė darbininkas. — Nešu visą maišą kiaulėms.
— Tokią daugybę?! Kaip apsidžiaugtų mano senelė, gavusi tiek obuolių! Mums pernai metais senojoje trobelėje tiktai vienas obuolys teužaugo; nuraškę mes jį padėjome į indaują dėl gražumo; ten jis gulėjo, kol visai supuvo. „Vis tai rodo, kad mes plačiai gyvename”,—sakė senelė. Dabar tai ji tikrai žinotų, kas tai yra plačiai gyventi. Visas maišas! Norėčiau jai džiaugsmo padaryti!
— O kiek tu duotum už maišą? — paklausė berniokas.
— Ką duočiau? Šit imk vištą!
Ir jis atidavė vištą, gavo maišą obuolių ir įėjo į smuklę. Maišą atsargiai pastatė prie krosnies, o pats priėjo prie stalo. Krosnis buvo gerai iš- kūrinta, bet jis to nepastebėjo.
Smuklėje buvo daug svečių: mainininkai, raguočių pirkliai ir du anglai. Šie buvo labai turtingi, jų kišenės beveik plyšo nuo aukso, ir baisūs buvo lažybų mėgėjai.
— Ssss! Ssss!—sušnypštė kas pas krosnį.
— O kas ten toks? — klausė visi.
Tai obuoliai buvo pradėję kepti.
— O, tai mano obuoliai! — tarė senis ir papasakojo iš eilės visą istoriją: kaip jis už arklį gavęs karvę, už karvę avį, ir taip toliau, lig priėjo prie obuolių.
— Na, gausi tu sugrįžęs nuo savo pačios! — sakė anglai. — Nepaglostys ji tavęs!
— Ką? Nepaglostys? — tarė senis. — Ji mane už tai išbučiuos ir dar pasakys: „Ką seniukas padarys — vis bus gerai.”
— Pažiūrėsime! — atsakė anglai. — Eime lažybų, mes statome statinę
aukso.
— O aš maišą obuolių ir dar priedo save su pačia!
— Gerai, gerai! — tarė anglai.
Privažiavo savininko vežimas, susėdo anglai su tuo seniu, paskui įkėlė obuolius ir nudardėjo pas senelę.
— Sveika gyva, senele!
— Sveikas, seniukai!
— Aš išmainiau…
— Aš žinau, kad tu moki savo darbą! — tarė senelė ir apkabino jį, nepastebėjusi nei maišo, nei svetimų žmonių.
— Aš išmainiau arklį ir gavau karvę!
— Dievui dėkui! Dabar turėsime ir pieno, ir sviesto, ir sūrio! Koks puikus mainas!
— Taip, bet aš karvę išmainiau į avį…
— Tai dar geriau! — atsakė pati. — Tu visados ir viską gerai apsvarstai! Juk žolės mes tik aviai teturime! Dabar turėsime avies pieno ir sūrio ir dar vilnonių kojinių su marškiniais. O karvė to juk nebūtų davusi. Ji — šeriasi! O koks tu man išmintingas!
— Bet aš ir avį išmainiau — gavau žąsį!
— Kaip, argi mes šiemet turėsim šv. Martynui keptos žąsienos, vyreli?! Tu visados rūpiniesi kuo nors mane palinksminti! Kaip tu gerai sugalvojai! Žąsį galima pririšus palaikyti, kad ji dar labiau nusipenėtų šv. Martyno dienai!
— Aš ir žąsį išmainiau: už vištą atidaviau! — tarė vyras.
— Už vištą! Toks tai bent mainas! Višta padės kiaušinių, išperės viščiukų, vištų visą pulką turėsime! Štai daiktas, apie kurį aš taip seniai svajojau!
— Ir vištą aš išmainiau: gavau maišą supuvusių obuolių…
— Tai duok, už tai išbučiuosiu aš tave! — tarė pati. — Dėkui tau, seniukai! Dabar paklausyk, ką aš tau papasakosiu. Tu išvažiavai, o aš ėmiau galvoti: „Kokiais gardžiais daiktais galėčiau aš tave pamylėti? Ką tau vakarienei pataisyti?” Nusprendžiau iškepti kiaušinienės su cibuliais. Kiaušinių aš turėjau, tik cibulių nebuvo. Ir nuėjau pas mokytojo pačią. Aš žinojau, kad ji turi cibulių, bet ji baisiai šykšti, nors šiaip neprasta moteriškė. Aš paprašiau jos cibulių paskolinti, o ji: „Paskolinti? Nieko mūsų neužaugo, nei supuvusio obuolio nerastum!” O dabar aš galėčiau jai paskolinti tokių nors dešimtį, nors ir visą maišą! Tai tiesiog juokas! — Ir jj vėl pabučiavo senį į lūpas.
– Niekur neregėtas daiktas! — tarė anglai: — reikalai vis prastyn ir prastyn, o senelei vis gerai! Už tokį dalyką ir pinigų negaila mokėti!
Ir jie pripylė visą įstatinę aukso už tai, kad pati ne tik savo senio nebarė, bet dar jį išbučiavo.
Tikrai, jei pati laiko savo vyrą visų protingiausiu pasauly ir viskas, ką jis padaro, visuomet jai tinka — tas be atlyginimo nepaliks!
Štai ir visa istorija.