Meilės kalba Nr. 4 – dovanos
Graikiškai dovana reiškia „malonė“ arba „neužtarnauta dovana“. Čia slypi tokia mintis, jog užtarnauta dovana yra atlygis. Tikra dovana nėra užmokestis už paslaugas, bet meilės išraiška kam nors duodančiojo laisva valia. Mūsų visuomenėje ne visi davimo atvejai yra tokie nuoširdūs. Dažnai tai būdas atsidėkoti arba būdas išprovokuoti paslaugą ar pagalbą. Tai stebi augdami ir mūsų vaikai. Tai galioja ir šeimose, kai vaikai gauna „dovanas“ už buityje atliekamus darbus, jiems perkami ledai, kad ramiai pasėdėtų prie televizoriaus ar dovanojami brangūs daiktai vietoj kartu praleisto laiko (tėvų skyrybų atveju).
Malonumas duoti visai nesusijęs su dovanos dydžiu ir kaina. Šiandien mes, tėvai, ne visada pagalvojame, kad būtini dalykai irgi gali būti dovana; mums tai daiktai, kuriais galime aprūpinti vaikus. Vis dėl to dažnai šiuos daiktus duodame iš mylinčios širdies, nuoširdžiai trokšdami vaikams gero. Reikia gerbti tokias dovanas. Jeigu nedovanosime jų kaip meilės išraiškos, vaikai gali įprasti jas gauti kaip savaime suprantamas ir nepastebėti meilės, slypinčios už šių dovanų. Toks visokių dovanų pagerbimas taip pat išmokys vaikus padėkoti kitiems žmonėms, kurie duos jiems dovanas.
Būkime atsargūs. Dažnai kyla pagunda apipilti vaikus dovanomis kaip kitų meilės kalbų pakaitalu. Dėl daugelio priežasčių tėvai gali griebtis dovanų, nors patys būdami tikra dovana savo vaikams, kurios jie labiausia trokšta. Kai kurie iš jų yra užaugę disfunkcinėse šeimose, todėl jiems lengviau duoti vaikui dovanų, nei išpainioti jų jausmus. Kiti galbūt nemoka skirti laiko, kantrybės ar žinių apie tai, kaip duoti vaikams tai, ko jiems iš tikrųjų reikia. Jie iš ties myli juos, bet nežino, kaip suteikti emocinį saugumą ir savo vertės suvokimą, kurio jiems reikia.
Mūsų skubančioje ir klestinčioje visuomenėje, kur tėčiai dažnai jau būna išėję iš namų, kai prabunda vaikai, ir kur daugiau nei pusė mamyčių dirba ne namuose, jaučiama didžiulė kaltė, kad nepakankamai laiko praleidžiama su šeima. Norėdami tuo pakeisti asmeniškai vaikams skirtą laiką, daugelis tėvų metasi pirkti dovanas. Jie bando panaudoti jas kaip vaistą nuo visų ligų – bėdų, kylančių dėl jų nekontroliuojamo gyvenimo būdo.
Įprasta piktnaudžiauti dovanomis tuomet, kai vienas iš tėvų negyvena su vaiku. Kartu negyvenantysis tėvas dovanomis malšina savo išsiskyrimo skausmą arba kaltės, kad paliko šeimą, jausmus. Tai gali būti ir nevisai sąmoningas būdas pelnyti vaiko meilę. Gaudami tokias dovanas, vaikai ilgainiui supras kas čia iš tikrųjų yra, tačiau kurį laiką jie tesuvoks, kad, bent jau vieno iš tėvų nuomone, dovanos gali pakeisti nuoširdžią meilę. Tai skatins vaikus manipuliuoti kitų žmonių jausmais ir elgesiu, netinkamai naudojant dovanas. Tai turi neigiamas pasekmes charakterio formavimuisi ir moralinių vertybių įsisąmoninimui.
Kitas piktnaudžiavimo dovanomis atvejis esti tada, kai tėvai įvairiais būdais parodo savo meilę, bet vis dėl to nusprendžia apiberti juos tokia gausybe dovanų, kad vaikų kambariai atrodo lyg sujaukta žaislų parduotuvė. Kai toks perteklius, dovanos netenka savo ypatingumo: vaikas žaislų turi daugiau, nei gali talpinti savyje jų gavimo džiaugsmo. Galiausia nė viena iš dovanų jam nieko nebereiškia ir vaikas tampa emociškai nejautrus joms. Tinkamai parinkti žaislai turėtų padėti vaikui išmokti sutelkti dėmesį ir mėgautis vienu dalyku. Kad ir kaip būtų, tėvai ir seneliai privalo rūpestingai išrinkti dovanas, kurios tegu bus reikšmingos, o ne įspūdingos.
KAI VAIKO PAGRINDINĖ MEILĖS KALBA YRA DOVANŲ GAVIMAS
Dauguma vaikų teigiamai reaguoja į dovanas, bet kai kuriems tai yra jų pagrindinė meilės kalba. Kartais gali pasirodyti, kad tai pasakytina apie visus vaikus, sprendžiant iš to, kaip jie maldauja daiktų. Tiesa, kad visi vaikai – ir suaugusieji – nori turėti daugiau ir daugiau. Bet tie, iš jų, kuriems dovanų gavimas yra meilės kalba, gavę dovaną reaguoja skirtingai. Tokie vaikai labai džiaugiasi jų gavę. Jie nori, kad dovana būtų gražiai supakuota, įvyniota arba bent jau įteikta unikaliai ir išradingai. Visa tai yra dalis išreikštos meilės. Jie atkreips dėmesį į dovanos popierių, galbūt aptars kaspiną. Dažnai jie aikčioja, išpakuodami daiktą. Jiems tai didelis įvykis. Jaučiasi labai ypatingi išvyniodami dovaną, ir, kol tai daro, nori viso mūsų dėmesio. Dovana jiems – tai garsiausias meilės balsas, kurį jie vertina ir nori dalintis šia akimirka su mumis. Išvynioję dovaną, vaikai apsikabina ir daug kartų dėkoja. Tokie vaikai ras ypatingą vietą savo kambaryje naujajai dovanai, kad galėtų ja didžiuotis ir parodyti. Keletą dienų jie girsis ir rodys dovanas draugams ir mums, vis kartodami, kaip jiems patiems ši dovana patinka. Ji užima ypatingą vietą ir jų širdyje, nes byloja apie mūsų meilę. Matydami dovaną jie prisimena, kad yra mylimi. Jiems nesvarbu ar daiktas pagamintas, rastas ar nupirktas, ar jis yra tai, ko jie troško, ar ne. Svarbu, kad mes galvojome apie juos. Tokiems vaikams dovanos yra daugiau nei materialūs daiktai. Tai simbolis, apčiuopiama meilės išraiška. Štai kodėl juos ypač traumuoja, jei dovanos sugadinamos arba dingsta. O jeigu dovaną davęs tėvas ją atima arba sugadina, arba apimtas įniršio pasako: „Gailiuosi kad padovanojau tau…“, – tai gali sužaloti vaiką emociškai visam gyvenimui.
Visiems vaikams reikia, kad jų meilės rezervuaras būtų pildomas, be šito jie negali normaliai augti. Gal būt jie ne visada supranta, kiek daug mes jiems duodame. Tapdami vyresni jie pažvelgs atgal ir suvoks, kad mūsų meilė ir buvimas šalia yra pati geriausia dovana.
