Nori būti suaugęs, bet dar toks nėra Prasideda lytinis brendimas, keičiasi kūnas, mąstymas, todėl emocine prasme šis laikotarpis vaikui – didelis iššūkis. Tai etapas, kai jis jau nėra visai vaikas,…
Dešimt dalykų, kuriuos būtina atsiminti norint būti kartu ir nepakenkti : Vaikai nėra mūsų kopijos, jie – kitos asmenybės. Verta prisiminti save paauglystėje, tačiau svarbu įsisąmoninti, kad pasikeitė laikmetis ir…
(ištraukos iš Brian Tracy knygos "Suvalgyk šitą varlę") Nuo seno kalbama, kad jeigu kiekvieną rytą atsikėlę jūs pirmiausia suvalgysite gyvą varlę, tai visą likusią dieną praleisite įsitikinę, jog tai buvo…
Jų dialogas visada buvo kaip riksmas, nors jie kalbėdavosi visai inteligentiškai, beveik pašnibždomis.
„Paklausyk, sūneli….”
„Mama! Prašau, nepradėk”
„Aš tave myliu”
„Aš žinau”
„Bet aš noriu, aš turiu tau pasakyti….”
„Neturi”
„Man reikia paaiškinti…”
„Nereikia”
„Aš jaudinuosi dėl tavęs!”
„Nesijaudink”
„Aš noriu prisibelsti…”
„Nereikia, man skauda”
„Prisimeni, Sent Ekziuperi :”Mes atsakingi už tuos, kuriuos prisijaukinome”?
„Mama, tik nereikia patoso, gerai?”
„Kodėl, nu kodėl tu visą laiką užsisklendi nuo manęs?”
„Iki, mama”
Taip jie ir kalbėdavosi – kai kada garsiai, kai kada be žodžių, savo viduje. Ji stengėsi rasti tinkamus žodžius, klasikų citatas, gyvenimo pavyzdžius, tačiau visos jos pastangos suduždavo į kurčią nesupratimo sieną. Kartais jai atrodydavo, kad jie bendrauja lyg per mažą langelį, kaip kalėjime per trumpalaikį pasimatymą. „Mama, iki” – ir viskas, langelis užsitrenkia, ir galima muštis, daužytis į šitą sieną – jis neišgirs. Nenori girdėti. Tai buvo skaudu, bet ji nei kartelio neleido pasireikšti savo tikriesiems jausmams. Juk tai galėjo jį užgauti, o ji visada rūpinosi, kad visiems aplinkui būtų gera. Ir dar ji bijojo, kad jis gali įsižeisti, ir tada net tas mažas langelis nebeatsiidarys, o tai reikštų ” visai viskas” ir „daugiau niekada” – šito ji bijojo labiau už viską pasaulyje. Jos skausmas – tai tik jos skausmas, reikia paprasčiausiai pakentėti. Ji buvo labai kantri.
Visų mūsų bendra kilmė – šeima. Į pasaulį mes paprastai ateiname šeimoje. Todėl, galima sakyti, kad už savo buvimą žmogumi esame dėkingi šeimai.
Popiežius Jonas Paulius II yra pasakęs gilius ir nuostabius žodžius: „Iš daugybės kelių šeima yra pirmasis ir svarbiausias. Tai bendras kelias, bet ir ypatingas, absoliučiai nepakartojamas, kaip nepakartojamas yra ir kiekvienas žmogus.“
Šeima – tai nuolatinis judėjmas, ir jeigu tik sustosime, nustosime investuoti į santykius, šokis baigsis, o stagnacija ir rutina tuoj pat sukels problemų. Pamąstykime, kas mums yra šeimyninis gyvenimas? Mokslas? Darbas? Menas? O gal rutina? Žinoma, tai mokslas. Ir jo reikia mokytis. Niekada vertingi dalykai neateina savaime. Viską reikia „išnešioti“, išlaukti, subrandinti. Juk vaisiai ant medžių turi prinokti, kad būtų valgomi ir skanūs, juk kūdikis nešiojamas 9 mėnesius, ir net gi sriubą mes verdame tam tikrą laiką, sudėdami ingredientus ir prieskonius tam tikra seka. Tas pats ir su šeima.
Keturi šeimyninio gyvenimo tikslai
Remiantis senaisiais šventraščiais, yra sakoma, kad šeima kuriama siekiant keturių pagrindinių tikslų, ir nuo to priklauso laimingas šeimyninis gyvenimas.
Pirmasis tikslas – surasti savo pašaukimą ir jį įgyvendinti, pasiekti harmoniją.
Antrasis tikslas – pasiekti klestėjimą, suklestėti.
Trečiasis tikslas – mėgautis gyvenimu.
Ketvirtasis – išsilaisvinimas, kitaip tariant, gyvenimo rezultatai.
Kaip jau buvo minėta, viskas turi savo eiliškumą, neįmanoma pasiekti antro ar trečio tikslo, neįveikus pirmojo. Taigi, tik tapus harmoninga asmenybe, lemta mėgautis savo klestinčiu gyvenimu ir ramia širdimi palikti šį pasaulį.
Kaip gi tapti harmoninga asmenybe, paklaus ne vienas? Atsakymas slypi šventraščiuose – išsiugdyti 33 savybes, tokias kaip geraširdiškumas, mokėjimas valdyti protą, atskirti gerą nuo blogio, kantrybė, teisingumas, draugiškumas, nuoširdumas ir t.t.
(daugiau…)
Apie priklausomybes galima kalbėti plačiąja prasme, nes kiek gyvuoja žmogus, tiek ir priklausomybės. Jos aprašytos jau senuosiuose raštuose.
Nes žmogus nori pažinti save, nežino kaip susitvarkyti su kylančiomis emocijomis, patiria skausmą, ieško naujų potyrių, dėl aplinkybių susiduria su galimybe pažinti tas narkotines medžiagas. Galime pradėti kalbėti apie legalias ir nelegalias narkotines medžiagas. Pradėkime nuo legalių: cukrus, kava, alkoholis, tabakas.
Priklausomybė – tai psichinė būsena, kuomet esi pripratęs prie medžiagos ir be jos negali gyventi. Čia jau reikalinga pagalba.
Pavojingiausias amžius yra paauglystė, kodėl? Kaip žinoti, kad tai jau yra priklausomybė?
Juk visi vaikai ir paaugliai kvailioja. Koks pats pavojingiausias amžius kai vaikai gali nuklysti į priklausomybes? Nuo 15 iki 20 metų. Tuo metu jie gali jau gauti, kartais net ir atrodo kaip suaugę žmonės. Pradeda mėginti 12-13 metų. Pradeda nuo tabako, po to mėgina alkoholį, vėliau įtraukiama marichuana ir stipresni narkotikai.
Pradėkime kalbėtis su vaikais nuo 4-5 metų. Ar neatsitiks taip, kad vaikui tokių metų pasakojant apie cigaretes ar alkoholį jis sužinos ir ims vartoti anksčiau?
Su mažais vaikais pradėkime kalbėtis apie saugumą buityje. Pirmiausiai – vaistai. Nelaikyti ne vietoje. Po to buitinė chemija: pasakoti apie tai, kad negalima vartoti, kad labai nuodinga, kad atsargiai elgtis.
Kai vaikai jau pradinukai, galime pradėti jiems suprantama kalba pasakoti apie alkoholį ir tabaką. Svarbiausiai – negasdinti. Nes vaikas gali labai klaidingai priimti ir išsigasti, pavyzdžiui, kad tėtis, geriantis alaus taurę, numirs. Kalbėti daugiau apie tai kaip gyventi, kad nereiktų vartoti šitų medžiagų.
Į pradinių klasių pabaigą jau galime kalbėti apie psichoaktyviasias medžiagas, veikiančias mūsų nuotaiką, fizinę būseną: alkoholį, tabaką, marichuaną. Tie dalykai, kurie jau yra paplitę toje ar kitoje vietovėje. Tai daryti labai atsargiai, kad vietoj prevencijos nepadarytume reklamos.
Kaip kalbėtis, jeigu mes esam tėvai ir auginam pradinukus? Ką sakyti? Jeigu mama geria taurę vyno, kad vaikas nepriimtų tai neteisingai, kad skiriasi vaikas ir suaugęs?
(daugiau…)0 items in the cart (0,00 €)