Klausimas terapeutui
Telekonferencijos dalyvis paklausė:
„Jūs kažkada sakėte, kad terapijos tikslas yra atvesti pacientą iki taško, kuriame jis gali laisvai pasirinkti. Gal galite pasidalinti savo metodais? Kaip jūs tai darote?“
Sprendimo vaidmuo terapijoje
Sprendimas užima centrinę vietą bet kuriame sėkmingame terapijos procese. Nors terapeutas gali sąmoningai nesusitelkti į sprendimo momentą ir net nepripažinti šio veiksnio, manydamas, kad pokyčiai vyksta dėl įtikinėjimo, interpretacijų ar terapinio santykio, iš tiesų būtent sprendimas nepastebimai paleidžia pokyčio mechanizmą.
Pokyčiai neįmanomi be pastangų, o sprendimas yra tarsi jungiklis, kuris tas pastangas įjungia.
Kai kurie pacientai į terapiją ateina išgyvendami aktyvaus sprendimo priėmimo kančią. Kiti terapijos metu patiria periodines sprendimų krizes. Dar kiti susiduria su ilgalaikėmis problemomis, susijusiomis su nesugebėjimu priimti sprendimų.
Net jei terapeutas neformuluoja paciento problemų sprendimų priėmimo terminais, jo tikslas vis tiek lieka tas pats – padėti pacientui pasiekti tašką, kuriame jis gali laisvai pasirinkti.
Toliau aptarsiu kelis terapinius požiūrius į sprendimų priėmimą, pirmiausia – sąmoningame lygmenyje.
Sąmoningi sprendimų priėmimo metodai
Kartais siūlau klientams apsvarstyti visas galimas alternatyvas. Ši technika ypač veiksminga tada, kai žmogus jaučia paniką prieš priimdamas sprendimą.
Tačiau terapeutui svarbu prisiminti vieną principą:
galimybes turi sukurti pats pacientas, o ne terapeutas.
Ir pasirinkimą tarp jų taip pat turi padaryti pats pacientas.
Vienas iš pirmųjų principų, kurių terapeutas moko pacientą, siekdamas pagerinti jo bendravimo gebėjimus, yra savo jausmų prisiėmimas. Tai taip pat svarbu kaip ir savo sprendimų prisiėmimas.
Sprendimas, kurį priima kitas žmogus, iš esmės nėra sprendimas. Labai tikėtina, kad žmogus su juo nesusitapatins. Net jei susitapatins, pats sprendimų priėmimo procesas nepasikeis, todėl žmogus negalės pritaikyti šios patirties ateityje.
Dėl šios priežasties terapeutas turi atsispirti paciento prašymams priimti sprendimą už jį.
Pradedantieji terapeutai dažnai pasiduoda šiam spaudimui ir patenka į spąstus – pradeda spręsti už pacientą. Vėliau, kai pacientas nesusieja savęs su tuo sprendimu, terapeutas jaučiasi nusivylęs, supykęs ar net išduotas.
Jei terapeutas prisiima sprendimų priėmimo vaidmenį, terapijos dėmesys gali nukrypti nuo svarbiausio dalyko – atsakomybės ir pasirinkimo – ir pereiti prie paklusnumo ar nepaklusnumo autoritetui.
Sprendimų procesas nesibaigia vienu pasirinkimu
Svarbu suprasti, kad sprendimų priėmimo procesas nesibaigia nei priėmus sprendimą, nei jo nepriėmus. Žmogus turi nuolat priimti naujus sprendimus.
Net jei sprendimo įgyvendinimas nepavyksta, tai nereiškia, kad jis visam laikui žlugo. Tokia patirtis nebūtinai neigiamai paveiks būsimus sprendimus – priešingai, iš nesėkmės galima daug ko išmokti.
Kartais pacientas dar nėra pasirengęs priimti sprendimo. Alternatyvos gali atrodyti pernelyg panašios, nerimas ir baimė gailėtis pasirinkimo gali būti labai stiprūs, o sprendimo prasmės suvokimas – dar per silpnas.
Tokiais atvejais terapeutas gali suteikti didelį palengvėjimą, palaikydamas paciento sprendimą kol kas nespręsti.
„O kas, jeigu…“ spąstai
Daugelio pacientų gebėjimą priimti sprendimus paralyžiuoja mintys:
- O kas, jeigu išeisiu iš šio darbo ir nebesugebėsiu rasti kito?
- O kas, jeigu paliksiu vaikus vienus ir jiems kas nors nutiks?
- O kas, jeigu pasikonsultuosiu su kitu gydytoju ir mano pediatras apie tai sužinos?
Kartais gali padėti logiška ir sisteminga galimų scenarijų analizė. Terapeutas gali pasiūlyti pacientui paeiliui apsvarstyti kiekvieną „kas būtų, jeigu“ situaciją, įsivaizduoti, kad ji iš tikrųjų įvyko, ir tada įsisąmoninti bei išanalizuoti kylančius jausmus.
Tačiau tokie racionalūs metodai turi ribotumų. Sprendimo dilema dažnai egzistuoja paslėptame, nesąmoningame lygmenyje, todėl ne visada pasiduoda racionaliai analizei.
Kodėl racionalus paaiškinimas ne visada veikia
Dar prieš du tūkstančius metų Aristotelis sakė, kad visuma yra daugiau nei jos dalių suma.
Šią mintį puikiai iliustruoja žydiškas anekdotas apie berniuką, kuris negalėjo pakęsti mėsos pyrago.
Jo mama bandė išgydyti šį pasibjaurėjimą. Ji kepė pyragą sūnui stebint ir kantriai rodė kiekvieną ingredientą:
„Žiūrėk – tau patinka miltai. Tau patinka kiaušiniai. Tau patinka mėsa.“
Berniukas su viskuo sutiko.
„Taigi viskas gerai – juk mėsos pyragas ir yra sudarytas iš šių ingredientų.“
Tačiau vos išgirdęs žodžius „mėsos pyragas“, berniukas vėl akimirksniu pradėdavo vemti.
Ši istorija parodo, kad racionalus paaiškinimas ne visada pakeičia emocinę reakciją.
Nesąmoningi sprendimų priėmimo procesai
Kaip terapeutas gali pasiekti nesąmoningus sprendimų priėmimo aspektus?
Atsakymas paprastas – netiesiogiai.
Terapeutas negali sukurti žmogaus valios ar vidinio įsipareigojimo. Jis negali „paspausti jungiklio“, kuris įjungtų sprendimą ar ryžtą.
Tačiau terapeutas gali paveikti veiksnius, kurie leidžia valiai pasireikšti.
Niekas negimsta be valios. Dažniausiai ji yra užblokuojama kliūčių, kurios atsiranda ankstyvoje žmogaus raidoje. Vėliau šios kliūtys tampa vidinės, ir žmogus tampa nepajėgus veikti net tada, kai jokių išorinių apribojimų nėra.
Terapeuto užduotis – išlaisvinti valią
Terapeuto tikslas yra padėti pašalinti šias vidines kliūtis.
Kai jos pašalinamos, žmogaus vystymasis vyksta natūraliai – taip pat, kaip gilė natūraliai išauga į ąžuolą.
Todėl terapeuto užduotis nėra sukurti valią.
Jo užduotis – ją išlaisvinti.
Šiam tikslui pasiekti terapeutas:
- Padeda pacientui suvokti, kad sprendimai gyvenime yra neišvengiami.
- Padeda struktūruoti sprendimą – pažvelgti į jį aiškiau.
- Padeda atskleisti gilesnę sprendimo prasmę.
- Naudodamasis įžvalgos galia, siekia pažadinti snaudžiančią žmogaus valią.
