Kaip gi jinai perduodama ta trauma?

IŠ KARTOS Į KARTĄ...

Žinoma, galima mėginti viską paaiškinti „srautu“, „genų atmintimi“ „persipynimais“, bet čia jau panašu, kad be mistikos neapsieime. O galima į viską pažiūrėti daug paprasčiau: tiesiog per „tėvų – vaikų“ santykius, be politikos ir ideologijos, apie jas gal kiek vėliau.

Pradedam.

Gyvena sau šeima. Laukiasi pirmagimio, o gal jau ir turi vieną vaiką. Gal jau ir du spėjo pagimdyti. Myli vienas kitą, pilni vilties ir planų į ateitį. Bet štai ištinka katastrofa. Kaip sakoma, istorijos smagračiai pasislinko iš vietos ir pradėjo šlifuoti žmones. Dažniausiai į tokį malūną patenka vyrai: revoliucija, karai, represijos…- pirmas smūgis tenka jiems.

Ir štai jauna moteris, mama, lieka viena. Jos dalia – nuolatinis nerimas, neatitinkantis jos jėgų darbas (ir vaikus auginti ir juos išlaikyti), jokių džiaugsmų ir poilsio. Laidotuvės, „dešimt metų be susirašinėjimo teisės“, arba tiesiog jokių žinių ilgą laiką, taip, kad bet kokia viltis pradeda tirpti. Gal būt tai ir ne apie vyrą, gal apie brolį, tėvą ar kitus artimuosius. Kokia moters, motinos būklė? Ji priversta „laikyti save rankose“, ji negali netgi nuoširdžiai liūdėti. Ji atsakinga už vaiką (vaikus) ir dar daug už ką. Iš vidaus ją plėšia skausmas, tačiau jo išreikšti negalima, verkti negalima, „išskysti“ negalima. Ir ką ji padaro? SUAKMENĖJA. Sustingsta, įsitempia kaip styga, atjungia jausmus, gyvena sukandusi dantis ir sukaupusi visą savo valią, sugniaužusi kumščius, viską atlieka automatiškai, negalvodama, nejausdama. Gali būti ir blogiau: pasineria į depresiją, vaikšto, daro, kas priklauso, tačiau pati, savo viduje trokšta tik vieno – atsigulti ir numirti. Tai matosi jos veide: sustingusi kaukė, rankos sunkios ir nelanksčios. Jai net fiziškai sunku atskyti vaikui į jo šypseną tuo pačiu, ji stengiasi kuo mažiau bendrauti su vaiku, nes tai yra jai skausminga. Kūdikis, atsibudęs naktį, pravirksta, kviečia mamą, o ji tuo tarpu įsikniaubusi į pagalvę rauda. Jos rauda begarsė. Kartais tai pratrūksta pykčiu. Vaikiukas prišliaužia arba prieina, traukia mamą už skverno, nori glamonių, supratimo, bendravimo, o ji jeigu tik sukaupusi jėgas atsako prisiversdama, bet neretai kad suriks: „Atstok gi pagaliau!“ , atstums taip, kad tas net į kitą kambario galą nuskrenda. Ne, ji ne ant vaiko pyksta, bet ant savo likimo, ant savo sulaužyto gyvenimo, ant to vyro, kuris išėjo, paliko ją tvarkytis vieną ir daugiau jau niekada nebepadės.

Tik štai vaikas nežino viso šito. Jam niekas nieko nepasakė, nepapasakojo kas atsitiko, nes juk dar per mažas, o ir tikrai – nesupras. Gal jis ir žino, bet nesupranta. Vienintelis paaiškinimas, kuris gali jam ateiti į galvą: mama manęs nemyli, aš jai trukdau, geriau jau manęs nebūtų. Toks suvokimas vaikui labiausiai suprantamas.

Kaip žinia, vaiko asmenybė be kontakto su motina pilnavertiškai vystytis negali. Jam būtina pastovi emocijų, žvilgsnių, šypsenų, garsų, prisilietimų apykaita. Su motina jis išmoksta skaityti iš veido, atskirti jausmų atspalvius balse. Tai būtina, taip sukurta gamtos, tai pagrindinė motinystės užduotis. O ką daryti, jeigu mama su depresijos kauke veide? Ir jeigu jos balsas iš skausmo ir įtampos skamba kaip metalinio puodo dugnas?

Taigi, situacija tokia: tuo tarpu kai motina iš visų jėgų stengiasi išgyventi kad ji ir jos vaikai nemirtų iš bado ar nuo ligų, vaikas auga traumuotas. Jis nepasitiki tuo, kad yra mylimas, jis nepasitiki tuo, kad yra reikalingas, jam sunku vystyti empatiją. Neretai net ir intelektas tokiomis deprivacijos sąlygomis smarkiai nukenčia. Yra toks paveikslas: „Vėl dvejetas?“. Jis nutapytas kokiais 1951 metais. Jame pavaizduotas apie 11 metų berniukas, gimęs karo metu, todėl traumuotas gerokai labiau nei jo vyresnė sesuo, kuri dar spėjo paragauti laimingo šeimyninio gyvenimo. O štai jos jaunesnysis broliukas, atrodo dabar jau mylimas vaikas tame pokario džiaugsme, juk tėvas grįžo gyvas, tačiau jam mokytis gerokai sunkiau.

Žinoma, pas visus kiek skirtingai. Pas skirtingas moteris – skirtingas dvasinių jėgų rezervas. Skausmo aštrumas skirtingas. Skirtingi charakteriai. Gerai, jeigu moteris turi bent kažkokį palaikymą iš išorės – šeima, draugai, vyresni vaikai. O jeigu ne? Jeigu šeima izoliuota arba kaip „tautos priešai“ ar evakuacijoje nežinomoje vietoje. Tokiu atveju arba numirti arba suakmenėti belieka, kad išgyventi.

Eina metai, labai sunkūs metai, ir moteris išmoksta gyventi be vyro. „Aš ir arklys, ir bulius, ir moteris, ir vyras. Boba su kiaušiniais. Vadinkite kaip norite, esmė ta pati. Tai žmogus, kuris nešė nešė naštą ne pagal jėgas ir priprato. Adaptavosi. Ir kitaip jau nebemoka. Daugelis tikriausiai prisimena savo močiutes, kurios paprastai taip va pasėdėti nieko neveikdamos negali. Jau visai senučiukės, bet viskuo rūpinasi, tampo sunkius krepšius, vis mėgina malkas skaldyti. Tai tapo būdu išgyventi, susitvarkyti su emocijomis – jas išveikiant. Tiesa, dauguma iš jų tapo tiek plieninėmis, kad pragyveno ypatingai ilgai, jos nei sirgo, nei nuo senatvės sugriuvo. Suakmenėjo, užsikonservavo. Kai kurios iki šiol gyvos, duok Dieve joms sveikatos.

Pačiu blogiausiu atveju, siaubingų aplinkybių dėka, tokia moteris tapdavo monstru, kuris sugeba savo rūpesčiu užgožti, uždusinti, pribaigti. Tokių irgi, deja, yra. Ir netgi kai jau nebereikia niekuo tiek daug rūpintis ir jai niekas nebegresia, ji vistiek išlieka tokia pat geležine. Tarsi užkerėta.

Literatūroje nemažai ryškių aprašyta tokių būklių. J Michailova knygoje „Aš turiu save vieną“ rašo apie moterį: pilki plaukai, lūpos suspaustos į ploną liniją, žingsniai plieniniai. Skūpi, nepasitikinti, negailestinga, bejausmė. Ji visuomet pasiruošusi duoti antausį ar papriekaištauti dėl kąsnio: „Jūs parazitai, jūsų neišmaitinsi, kimškit greičiau“… Nei lašo pieno iš jos krūtų neišspausi, visa ji sudžiūvusi, sausa.

Pats baisiausias dalykas šioje pasikeitusioje moteryje ne grubumas ir ne valdingumas. Baisiausia tai meilė. Tai išsigimusi meilė. Tuomet jau pagaugais nueina kai skaitai apie tokią meilę, aprašytą Sanajevo knygose. Štai vienos mergaitės, paauglystėje pergyvenusios blokadą pasakojimas. Ji buvo vėlyvas vaikas savo motinai. Mama ir močiutė ją maitino per prievartą: tarp kojų suspausta jos galva ir į burną pilamas buljonas. Ji nenorėjo, bet motinos pergyventas badas iš vidaus tiek drąskė, kad net ir vaiko verkimas šio baisaus pergyvento bado jose nesugebėjo nuslopinti.

Kitą mergaitę mama, gydytoja, vesdavosi kartu su savimi, ten, kur darydavo nelegalius abortus. Ir rodydavo jai kluozetą pilną kraujo sakydama: štai žiūrėk, ką vyrai su mumis daro. Štai mūsų moterų dalia kokia. Norėjo ji traumuoti savo dukterį? Ne, tik apsaugoti. Ir tai buvo meilė. Išsigimusi meilė.

Baisiausia yra tai, kad iki šiol sistemoje galioja kūno kultas: medicinoje, mokyklose, vaikų apsaugos organuose. Svarbiausia – kad „su vaiku būtų viskas gerai“, o tai yra jis turi būti pamaitintas ir išgydytas. Emocijos, dvasinė savijauta, prieraišumas – visa tai palauks. Išgelbėti bet kokia kaina. Labai labai iš lėto tai keičiasi. Daug kas prisimena kaip juos vaikystėje darželio auklėtoja grindų skuduru per veidą lupdavo, jeigu nemiegodavo pietų miego.

Gerai, patraukime į šoną tuos kraštutinumus. Pažiūrėkime į tiesiog moterį, tiesiog motiną. Paprastas skausmas. Eilinis vaikas, užaugęs su jausmu, kad jis nereikalingas, nemylimas, nors tai ir visiška netiesa, nes vien tik jo dėka išgyveno jo motina ir viską iškentėjo tik dėl to, kad norėjo juo pasirūpinti. Taip kaip mokėjo.

Auga tas vaikas, stengdamasis užsitarnauti meilę, nes galvoja kad šiaip sau jos nevertas. Padeda darbuose, nieko nereikalauja, pats užsiima savimi, dar mažesnius brolius seseris prižiūri, siekia rezultatų. Labai stengiasi būti reikalingu, nes tik naudingus myli. Tik patogius ir teisingus. Tuos, kurie patys pamokas ruošia, grindis namuose plauna, mažesnius prižiūri, net vakarienę prieš mamai grįžtant paruošia. Girdėjote tikriausiai visi apie tą „pokario vaikystę“? „Mums ir į galvą neateitų taip su mama kalbėti“, – čia apie šiuolaikinį jaunimą. O taip, kur jau ten. „Geležinės“ moters ranka sunki būdavo, o ir kas gi rizikuos netekti ir taip retų artumo trupinių grubiai kalbėdamas su motina. Tai jau būtų prabanga.

Ir taip trauma pereina į kitą kartą.

Ateina laikas ir toks vaikas užauga, pats sukuria šeimą, susilaukia vaikų. Maždaug 1960-ieji. Kai kurie iš jų sugeba tik identiškai pakartoti savo „geležinės motinos“ elgesį ir gyvenimo stilių. Reikia dar nepamiršti, kad tie vaikai savo motinas ne taip jau ir dažnai matydavo: nuo dviejų mėnesių į lopšelį, po to savaitinis darželis, visa vasara – sode ar kaime su seneliais. Tai reiškia, kad formavo šituos vaikus ne tik suakmenėjusios motinos, bet ir visuomeninės įstaigos, kuriose ir dirbo tokios pačios „geležinės“, palikusios savo vaikus.

Pasižiūrėkim ar buvo kiek geresnių situacijų. Pavyzdžiui: tarkim vaikas buvo motinos skausmo traumuotas, bet dar ne tiek, kad liktų visai be jausmų ir emocijų. Aplinkoje kaip tik taika, gyvenimas lyg ir gerėja, štai ir į kosmosą kažkas skrenda, taip norisi gyventi, mylėti, būti mylimu.

Pirmą kartą paėmusi į rankas savo ką tik gimusį kūdikį, dar tokį trapų ir šiltą, jauna mama staiga supranta – štai jis, tas, kuris mylės ją besąlygiškai, kuriam ji pati svarbiausia ir kuriam ji iš tiesų reikalinga. Nuo šios akimirkos jos gyvenimas įgauna kitą prasmę. Ji pradeda gyventi dėl vaikų. Tegul ir dėl vieno vaiko, kurį ji myli taip aistringai, kad negali net įsivaizduoti, kad gali dalintis jo meile su kuo nors kitu. Ji susipyksta su savo mama, kuri mėgina auklėti anūką dilgėle – taip negalima. Ji apkabina ir bučiuoja savo vaiką, ir miega su juo kartu, ir negali juo atsigrožėti ir tik dabar, atgaline data suvokia kiek daug ji neteko savo vaikystėje. Viso šito. Ji yra visa savo esybe pasinėrusi į šį jausmą, visos jos viltys ir lūkesčiai – šiame vaike. Ji gyvena jo gyvenimu, jo jausmais, interesais, rūpesčiais. Tarp jų nėra paslapčių, kaip ir ribų. Jai su juo geriau nei su kuo nors kitu.

Vienas blogas dalykas – vaikas auga. Labai greitai auga ir kas gi po to? Nejaugi vėl vienatvė? Nejaugi vėl tuščias guolis? Psichoanalitikai daug čia galėtų papasakoti apie perkeltą erotizmą ir visa kita, bet man atrodo nėra čia jokio ypatingo erotizmo. Ta mama – tai tik vaikas, kuris tiek iškentėjęs vienatvės ir šilumos nebuvimo, kad daugiau to nenori. Tiek stipriai nenori, kad neišlaiko sveiko proto santykiuose su savo vaikais. „Aš negaliu užmigti kol tu neateisi“ – taip sakydavo ne vaikai mamoms, o mamos vaikams 1960-70-aisiais.

Kas vyksta su vaiku? Jis negali neatsiliepti į aistringą motinos kvietimą, meilės prašymą. Tai aukščiau jo jėgų. Jis palaimingai su ja susilieja, jis rūpinasi, jis pergyvena dėl jos sveikatos. Jam baisiausia tada, kai mama verkia, arba kai jai skauda širdį – tik ne tai. „Gerai, mama, aš pasiliksiu. Žinoma, man visai nesinori į tuos šokius“. Nors iš tikrųjų dar ir kaip norisi, nes juk ten savarankiškas gyvenimas, nauji jausmai, bendraamžiai, laisvė. Ir vis tiek galiausiai vaikas nutraukia tą ryšį – skausmingai, kruvinai, grubiai, nes savanoriškai niekas net nesiruošia paleisti. Ir išeina, išsinešdamas kaltę, o motinai palikdamas nuoskaudą. Nes juk ji „visą gyvenimą paaukojo, naktimis nemiegojo“. Ji visą save atidavė, nieko sau nepasilikdama, o dabar pateikia vaikui sąskaitą, kurios tas nenori apmokėti. Kur teisingumas?

Čia jau į pagalbą ateina „geležinės“ motinos palikimas – naudojama jėga, skandalai, kaltinimai, grasinimai, spaudimas. Kaip ne būtų keista, tai ne pats blogiausias varijantas, nes prievarta visuomet gimdo pasipriešinimą ir padeda išsilaisvinti, nors ir su nuostoliais. Kai kurios motinos savo vaidmenį taip meistriškai atlieka, kad vaikas neturi jėgų išeiti. Priklausomybė, kaltė, baimė dėl motinos sveikatos pririša tūkstančiais stipriausių siūlų.

Taip nei vesti, nei ištekėti toks vaikas neturi jokių šansų. Ir vistik, pats geriausias varijantas tokioms motinoms yra tuomet, kai dukra pasipriešina ir vis tik išteka, bet laikinai. Susilaukia vaiko ir vėl grįžta pas motiną. Vat čia tai pats saldžiausias pratęsimas savo scenarijaus – per anūką, kuris, jeigu pasiseks, tęsis iki pat mirties. Dažnai to ir pakanka, nes ši moterų karta gerokai silpnesnės sveikatos, jos ir miršta anksčiau, net už savo motinas, kurios išgyveno karą. Todėl kad jos jau ne tokios plieninės, o nuoskaudų smūgiai labai greitai ir stipriai pažeidžia jų širdis, susilpnina apsaugas nuo pačių sunkiausių ligų. Tuos savo sveikatos sutrikimus jos ir naudoja visai nesąmoningai kaip manipuliacijas, kas pasirodo iš tiesų yra realybė. Tai, kad jos užaugo be motiniškos globos, nematė kaip jų motinos rūpinosi savimi, o tai reiškia, kad ir pačios savimi pasirūpinti visiškai negeba. Prie viso šito net nelaiko savęs labai svarbiomis, kai suserga ir tampa „nereikalingomis, nenaudingomis“.

Kodėl mes vis apie moteris, o kur gi vyrai? Kur tėvai? Nuo kažko gi tie vaikai gimsta…

Čia jau sunkiau. Mergina ir vaikinas, kurie užaugo be tėvų, tik su mamomis, sukuria šeimą. Jie abu turi meilės ir rūpinimosi deficitą. Ir abu vienas iš kito tikisi tai gauti: rūpestį ir globą. Tačiau abudu jie turi vien vienintelį šeimos modelį: savarankiška moteris, „boba su kiaušiniais“, kuriai vyras nereikalingas. Netgi kai jis yra, atrodo ji ir myli jį, ir viskas gerai, bet viduje tas jausmas, kad jis kaip šuniui penkta koja, na, arba kaip rožytė ant torto. „Pasėdėk, brangusis, netrukdyk, futbolą pažiūrėk, aš tuoj grindis išplausiu. Nežaisk su vaiku prieš miegą, nes jis paskui blogai užmigs. Neliesk, tu viską sugadinsi. Pasitrauk, aš pati.“ Ir visa tai panašiu scenarijumi. Na, juk berniukai tai irgi mamų užauginti. Klausyti įprato. Netrukdyti. Su tėvu dėl mamos nekonkuravo, o po to ir vyriškais nepasijuto. Na ir grynai fiziškai namuose dažniausiai dar plius močiutė gyveno – mamos ar tėvo motina, o tai ir abidvi. Tai kur dabar dėtis, kaip tapti vyru?

Kai kurie vyrai rasdavo išeitį – tapdavo „antra mama“. O kartais net vienintele, nes juk pati mamytė, kaip mes žinom kartoja savo motinos scenarijų „boba su kiaušiniais“. Pačiu geriausiu atveju tai būdavo toks minkštas, rūpestingas, jautrus, viską išsprendžiantis tėvelis. Vidutiniškai geras atvejis – tai darboholikas, kuris paprasčiausiai nuo viso šito pasislėpdavo darbe. O jau blogiausiu atveju – alkoholikas. Todėl, kad vyrui, kuris nereikalingas savo moteriai, kuris visą laiką tik ir girdi – „pasitrauk, netrukdyk“, o priedo „koks tu tėvas, tu visai neužsiimi su vaikais“ (tarp eilučių norėta pasakyti – neužsiimi taip, kaip aš noriu), vienintelis išsigelbėjimas būtų susirasti kitą moterį, bet kur tu rasi kitokią, kai visos panašiai vienodos? – taigi, lieka alkoholis, kad užsimiršti ir nesijausti nereikalingu.

Iš kitos pusės – pats vyras neturi jokio jam aiškaus modelio – o kaip būti atsakingu tėvu. Jo akyse arba kitų pasakojimuose, dauguma tėvų tiesiog atsistojo vieną rytą ir išėjo į karą, ir dauguma negrįžo. Taip va, paprastai. Ir nieko, normalu. Todėl dauguma vyrų laikė visiškai normaliu tai, kad išėję iš šeimos jie nustojo jai priklausyti, nebereikia bendrauti su vaikais, jiems padėti. Jie nuoširdžiai tikėjo, kad nieko neskolingi „šitai isterikei“, kuri liko su jo vaikais, ir, kažkur labai giliai giliai gal būt jie ir buvo teisūs, todėl kad antros kartos moterys dažniausiai naudojo juos kaip apvaisintojus, nes vaikai joms buvo labiau reikalingi nei vyrai. Taigi, klausimas lieka atviras – kas kam skolingas. Nuoskauda, kurią jautė vyrai, nesunkiai leido jam susitarti su sąžine, o jeigu ne, tai padėdavo degtinė.

Ech tos 70-ųjų skyrybos – skaudžios, žiaurios, su draudimaia matyti vaikus, su visų ryšių nutraukimu, su pažeminimais ir įžeidinėjimais. Kankinantis nusivylimas tų meilės reikalaujančių vienas ši kito suaugusių „vaikų“, kurie tiek tikėjosi, tiek norėjo būti mylimi, o štai kaip viskas baigėsi: ji „kalė“, o jis „svolačius“… Iš tikro tai tiesiog nesugebėjimas gyventi šeimoje – abu buvo išalkę ir norėjo tik gauti, reikalavo, arba norėjo tik duoti, o už tai gauti pilną valdžią. Jie abu siaubingai bijojo vienatvės, tačiau paradoksalu, kad liko būtent vieniši, nes niekada ir nežinojo kaip gyventi ne vienatvėje. Rezultatas – nuoskaudos, sielos žaizdos, sutrikusi sveikata, moterys dar daugiau prisiriša prie vaikų, o vyrai dar daugiau paskęsta alkoholio liūne.

Vyrai tokiu būdu tarsi identifikuojasi su žuvusiu ar dingusiu savo tėvu. Todėl kad berniukui gyvybiškai svarbu būti panašiu į tėvą. O ką daryti, jeigu vienintelis kurį jis žino – dingo arba žuvo. Buvo drąsus, kovojo su priešais ir žuvo. O gal ir dar blogiau – žinoma tik tai, kad mirė. Ir namuose apie jį niekada nebuvo kalbama, gal būt todėl, kad jis dingo be žinios arba buvo represuotas. Štai ir visa informacija. Kas lieka jaunam vaikinui be suicidinio elgesio? Alkoholis, muštynės, trys cigarečių pakeliai per dieną, motociklų lenktynės arba darbas iki infarkto. Geras pavyzdys – aukštuminiai montuotojai dirbantys be šalmų. Nu ir aišku, skyrybos, gal būt ne vienos. Mirtis nuo infarkto 50-ies.

Maždaug tokioje aplinkoje auga vaikai, jau trečiosios kartos.

Mokyklos klasėje maždaug pusės vaikų tėvai buvo išsiskyrę, o iš tų, kurie dar vis gyveno kartu, gal tik dviejose-trijose šeimose tai gaėjo būti panašu į vidutiniškai laimingas santuokas. Viena studentė pasakojo, kad jos tėvai vakare sėdi apsikabinę ir žiūri televizorių, ir dar priedo bučiuojasi. Jai buvo aštuoniolika, taigi, jos tėvai dar buvo palyginus jauni, apie 36-37- ių metų. Visi labai stebėjosi kad taip dar gali būti, gal nenormalūs? Nes taip negali būti.

Žinoma, visi aplinkui kažkodėl vadovavosi tokiu nuostatų rinkiniu: „Visi vyrai – kiaulės/svoločiai“ „Visos bobos – kalės“, „Santuoka prie gero nepriveda“. Ir ką? Gyvenimas tai patvirtindavo, kur bepažvelgtum…

Bet štai nutiko kažkas gero: 60-ųjų pabaigoje motinoms valdžia suteikė galimybę būti su vaiku vienerius metus, už tai mokėdavo šiek tiek. Jos nesijautė veltėdėmis, nedirbančiomis. Iš tiesų, šio įstatymo projekto kūrėjui reiktų pastatyti paminklą. Tik niekas nežino kas jis toks. Na, aišku, po metų vis tiek tekdavo atiduoti į įstaigas, ir tai traumuodavo, bet juk vis tiek tai nepalyginti su tuo, kai po trijų mėnesių mamos palikdavo kūdikius lopšeliuose. Pati sunkiausia ir labiausiai traumuojanti deprivacija ir yra iki metų. Štai čia ir prasidėjo tarsi kažkoks žaidimas: motinos po to dar imdavo atostogas, paskui močiutės, seneliai, dar kažkiek laiko pavykdavo prabūti su mažu vaiku, šis žaidimas vadinosi -„šeima prieš geležinį motinos tėvynės kumštį“.

Dar vienas geras dalykas nutiko – atsirado kažkokių privačių butų statybos, ne taip kaip ankčiau – bendrabučiai, bendros virtuvės, bendri dušai. Atsirado galimybė pasijusti privačiau, nesvarbu, kad sienos tokios, kad girdėdavai kaimynų pokalbį, na, bet vistiek, jau žingsnis pirmyn. Kažkokia autonomija, riba, apsauga, guolis. Galimybė pasveikti.

Trečia karta pradeda savo suaugusių žmonių gyvenimą su savo traumų rinkiniu, tačiau jau su gana dideliais resursais. Juos jau mylėjo. Gal dar ne taip, kaip rašo knygose, bet jau nuoširdžiai ir daug. Ši karta augo su tėvais, ne tik su motinomis. Tegu girtuokliaujančiais arba darboholikais, o gal „po moters padu pakištais“ ar palikusiais motinas, bet jie jau turėjo savo vardus, veidus ir savo vaikus kažkaip savaip mylėjo. Šios kartos tėvai nebuvo žiaurūs. Jie turėjo namus, savas sienas. Ne pas visus vienodai, žinoma, buvo mažiau laimingų ir labiau laimingų šeimų, bet iš esmės tai jau buvo vėl šeimos. Todėl jau galima pasidžiaugti.

* * *

Taigi, trečia karta. Griežtai neprisirišant prie gimimo metų, nes vieni gimdė aštuoniolikos, o kiti trisdešimt keturių, todėl tos ribos kiek išplaukusios. Čia svarbu scenarijus, kuris perduotas ir naudojamas. Ir žmonės nuo 30 iki 50 metų. Tai per karą gimusių vaikų vaikai ir kare dalyvavusiųjų anūkai.

Žinot koks jų devizas? „Mes privalome“ – tai vaikai, kurie buvo priversti tapti savo tėvų tėvais. Moksliškai tai vadinama „parentifikacija“.

O kas beliko? Nedamylėti karo vaikai aplink save skleidė tokius stiprius bejėgiškumo signalus, „fluidus“, kad neatsiliepti buvo tiesiog neįmanoma, niekas tam negali atsispirti. Todėl trečios kartos vaikai tapo ne pagal savo metus savarankiški ir pastoviai jautė atsakomybę už savo tėvus. Vaikystė su raktu ant kaklo, savarankiškas ėjimas nuo pat pirmos klasės į mokyklą, po to į muzikos mokyklą, dar ir į parduotuvę, net jeigu per kapines ar garažus. Pamokas patys ruošė, sriubą pasišildyti mokėjo, svarbiausia, kad mama nepyktų, nesijaudintų. Štai tokie labai dažni vaikystės prisiminimai: „Aš nieko tėvų neprašiau, visada supratau, kad mažai pinigų, stengiausi pati susilopyti drabužius arba apsieiti su tuo ką turiu.“ „Aš vieną kartą labai smarkiai susimušiau galvą mokykloje, buvo bloga, pykino, bet mamai nepasakiau – bijojau kad ji jaudinsis, arba supyks. Tada matomai buvo smagenų sutrenkimas, o pasekmes jaučiu iki šiol“. „Prie manęs vis kaimynas priekabiaudavo, grabalioti mėgino, rodė davo lyties organus. Bet aš nesakiau mamai, bijojau, kad jai su širdimi bus negerai.“ „Aš labai tėvelio ilgėjausi, netgi verkdavau pasislėpęs, bet mamai neprasitardavau, sakiau, kad man viskas gerai ir kad man jo visai nereikia. Ji labai pyko ant tėčio po skyrybų.“ Čia tokia klasikinė situacija, kai vaikas sukandęs dantis mamai vaidina, kad nekenčia tėvo, nors viduje jį labai myli, kad tik jos neįžeisti. Arba būdavo, kad vaikai ieško savo girtų tėvų ir iš griovių ištempia, arba motinas iš kilpos savo rankomis traukia, tabletes nuo jų slepia – ir visa tai kokių aštuonerių-devynerių metų amžiuje.

O kur dar skyrybos, kaip mes visi žinom, arba gyvenimas kaip šuo su kate, dėl vaikų, žinoma, o vaikai tuo tarpu dirbdavo tarpininkais, taikdariais, kurie viską atiduotų, kad tik tėvus sutaikytų, suklijuotų, net gi savo sveikatą. Nesiskųsti, neaštrinti, nišsišokti, nes tėtis supyks, o mama verks ir sakys, kad „geriau jau numirti, nei taip gyventi“, o tai taip baisu…Tuomet išmoksti visada numatyti iš anksto, būti budrus, užglaistyti kampus, sumažinti įtampą, tarsi „prižiūrėti“ šeimą, nes daugiau nėra kam.

Gera to laikotarpio iliustracija yra multiplikacinis filmukas apie dar net į mokyklą neinantį berniuką, kuris vienas su gyvūnais išvažiavo gyventi į Rūgpienių kaimą ir jaudinasi dėl savo tėvų, kurie tik alpsta, valerijonų lašus geria ir rankomis iš bejėgiškumo skėsčioja.

Taigi, visą vaikystę rūpinimasis tėvais, o kai jau užaugi, ir ateina laikas atsiskirti – tai pasirodo neįmanoma, nes tai „užmuš“ mamytę, o tada kaltė kaltė kaltė… O jeigu lieki – tai pats miršti kaip asmenybė. Ir dar tuomet tau visą gyvenimą sakys, kad reikėjo savo asmeninį gyvenimą tvarkytis, ir kad tu viską darai neteisingai ir blogai, nes jeigu būtų kitaip, tai jau seniai turėtum savo šeimą. Tuo tarpu, tik atsiradus bet kokiai kandidatūrai, ji, be abejo, būna sukritikuota, atmesta, prieš ją metamos visos pajėgos, ir pradedama kova iki pergalingos pabaigos. Apie tai pilna filmų ir knygų, jų net suskaičiuoti neįmanoma – visi kūrė apie to meto tikrovę.

Įdomiausia tai, kad ši karta savo vaikyste pilnai patenkinta. Ir jų tėvai taip pat. Juk pažiūrėjus iš tikrųjų: vaikai yra mylimi, tėvai gyvi, gyvenimas pilnai patenkinamas, gerbūvis yra. Po daugelio nepritekliaus metų – laiminga vaikystė nebadaujant, be epidemijų, be karo baisumų ir viso to siaubo. Na, beveik laiminga. Todėl kad dar vis yra tie vaikų darželiai, dažnai savaitiniai, ir mokykla, ir stovyklos ir visos kitos tarybinės gėrybės, kurios kai kam buvo labai gerai, o kai kam visai ne.

Juk prievartos ten buvo labai nemažai, ir pažeminimų, o tėvai juk bejėgiai, nepasipriešino, neapgynė, pakluso. O iš tiesų gal ir būtų galėję tai padaryti, bet vaikai į juos nesikreipė, saugojo, nenorėjo jaudinti, nervuoti. Štai pagalvokit ar pasakojo kas nors mamai apie tai, kad auklėtoja vaikų darželyje su skuduru per veidą mušdavo? Arba maitindavo per prievartą kol apsivemdavai? Ir tik dabar galima būtų pagalvoti, kad turbūt mama nepaliktų taip paprastai tokių dalykų, bet juk nežinojo. O sakyti – negalima.

Tai amžina problema – vaikas nekritiškas, jis negali įvertinti realios situacijos. Jis dažniausiai viską priima labai asmeniškai ir stipriai padidina. Ir visuomet pasiruošęs pasiaukoti. Taip pat kaip karo vaikai (antra karta) priėmė tą savo motinų nuovargį, suakmenėjimą, nemeilę, skausmą. Taip šitie vaikai priima savo tėvų bejėgiškumą, nebrandumą ir pažeidžiamumą. Galėjo to ir nebūti, tėvai būtų pastovėję už savo vaikus, nebūtų subyrėję ar nuo infarktų išmirę. Ir kaimyną sutramdytų, ir auklę, ir nupirktų ko reikia, ir su tėvu leistų pasimatyti. Bet vaikai – bijojo pasakyti. Tai atrodė tokia didelė problema, kad geriau laikyti paslaptyje, nes jos išspręsti neįmanoma, jie netikėjo tuo. Kartais, kai netyčia koks nors dalykas išlįsdavo, išaiškėdavo, tėvai su siaubu akyse klausdavo: „kodėl tu nepasakei?“ Bet vaikas žinojo – negalima. Taip jautė ir viskas.

Trečia karta tapo nerimo karta, kaltės ir hiper-atsakingumo. Taip, visa tai turėjo ir naudos pusę. Todėl, kad būtent šie žmonės tapo labai sėkmingais skirtingose srityse, būtent jie sugeba susitarti ir aprėpti įvairius aspektus, atsižvegti į skirtingas nuomones. Numatyti, būti budriais, priimti svarbius sprendimus, nelaukti pagalbos iš išorės, imtis atsakomybės – taip tai tos stipriosios pusės. Saugoti, rūpintis, globoti.

Kaip žinia, hiper-atsakingumas turi ir išvirkščiąją pusę. Jeigu karo vaikų vidiniam vaikui labiausiai trūko meilės ir saugumo, tai trečios kartos vaikams trūko vaikiškumo, nerūpestingumo. O juk kai esi suaugęs, tavyje esantis vidinis vaikas vis tiek pasiims savo, bet kokia kaina. Nu ir ima. Būtent šios kartos žmonės turi pasyviai-agresyvų elgesį. Tai reiškia, kad į situaciją, kai reikia, bet nenoriu jis nepasako tiesiai šviesiai – nedarysiu, neisiu, nenoriu, bet ir nesusitaiko, kad reikia tai reikia. Ne. Jis visokiais labai sudėtingais ir įvairiais būdais sabotuoja. Pavyzdžiui: užmiršta, pavėluoja, atidėlioja rytdienai, kuri niekada neateina, žada ir nedaro ir t.t. O, taip, viršininkai nuo tokių asmenybių kaukia vilku.. nes juk atrodo ir geras specialistas, ir žmogus malonus, talentingas, bet jau toks neorganizuotas..

Dažnai šios kartos žmonės pastebi savyje jausmą, kad jie tarsi vyresni už aplinkinius, netgi jeigu tie aplinkiniai – pagyvenusio amžiaus ar senoliai. O tuo pačiu nesijaučia „pilnai suaugę“, nėra brandumo jausmo. Iš jaunystės tarsi peršoko į pagyvenusį amžių. Ir atgal. Ir taip keletą kartų per dieną.

Dar pastebimi labai ryškūs susiliejimo su tėvais padariniai, visa tai, kas vadinama „gyventi vaiko gyvenimą“. Daugelis prisimena, kad vaikystėje tėvai arba močiutės/seneliai nemėgo uždarytų durų: „tu ką, slepi ką nors?“ Ir jeigu norėjosi paauglystėje turėti raktą nuo savo kambario arba bent jau kabliuką, tai buvo tarsi spjūvis motinai į veidą. Juk buvo normalu tikrinti kišenes, pinigines, stalčius, dienoraščius… labai reti tėvai tai laikė nepriimtinu. O kaip darželiuose ir mokyklose? Jau vien tik apie tualetus be durų, o ką ten kalbėti apie kokias nors ribas.

Tokie vaikai, užaugę nuolat pažeidinėjant jų asmenines ribas, tas ribas mėgina nubrėžti perdėtai. Retai kviečiasi svečius ir patys retai eina pas kitus. Juos pradeda apsunkinti nakvynė svetimoje vietoje, nors anskčiau tai buvo normalu. Nebenori pažinoti savo kaimynų – o jeigu tie norės susidraugauti? Jie nemoka lengvai ir aiškiai nustatyti ribų, todėl sunkiai išgyvena, sunkiai adaptuojasi priverstinėse kaiminystėse: traukinio kupe, viešbutyje.

Kaip gi šeimoje? Daugelis iki šiol sudėtinguose santykiuose su savo tėvais (arba netgi su atminimais apie juos), daugeliui nepavyko sukurti ilgalaikių santykių, arba pavyko, bet ne iš pirmo karto, o tik po to, kai atsiskyrė nuo tėvų emociškai.

Žinoma, nuostatos, kurios nešiojamos iš vaikystės, kad vyrai tik ir laukia kaip „pasinaudoti ir palikti“, o moterys tik „siekia pakišti po kabluku“, nepadėjo sukurti asmeninės laimės. Bet tuo pačiu atsirado sugebėjimas „aiškintis santykius“, išgirsti vienam kitą, susitarti. Skyrybos ėmė dažnėti, nes jau nebuvo laikomos katastrofa ar gyvenimo sugriuvimu, bet jos jau darėsi mažiau „kruvinos“, vis dažniaus išsiskyrę sutuoktiniai sugebėdavo susitarti kaip kartu rūpintis vaikais.

Vienas scenarijus: pirmas vaikas gimsta neplanuotas, neapgalvotoje santuokoje, todėl dažniausiai atiduodamas dalinei arba net pilnai senelių priežiūrai tokiu būdu „atsiperkant“ nuo jų. Taip dukra įgauna galimybę atitolti nuo motinos ir pradėti savo asmeninį gyvenimą. Be tos atsiskyrimo idėjos, čia dar labai daug įtakos padaro visą vaikystę girdėta frazė „aš tau vis gyvenimą atidaviau“. Tai reiškia, kad susidaro įspūdis, kad vaiko auginimas, netgi vieno yra kažkas tokio nerealiai sunkaus ir herojiško. Nesvarbu, kad jau yra sauskelnės, centrinis šildymas, skalbimo mašinos ir visi kiti patogumai. Vis tiek labai sunku.

Kaip gi nebus sunku, jeigu iš anksto žinomos užduoties sąlygos: „visą gyvenimą atiduoti, naktimis nemiegoti, sveikatą prarasti..“. Čia jau nori-nenori, bet reikia. Ši nuostata verčia bijoti ir vengti vaikų. Rezultatas toks, kad mama, prižiūrėdama vaiką, būdama su juo viena, su juo beveik nebendrauja, ignoruoja ir tuomet vaikas būdamas su mama tuo pačiu metu jos neturi, pradeda ilgėtis. Samdomos auklės, jos keičiamos, kai vaikas pradeda prie jų prisirišti – pavydas – ir vėl mes patenkam į tą patį užburtą ratą – auginame deprivuotą, nedamylėtą vaiką, kažkuo labai panašų į tą, karo metu augusį, bet jokio karo tai nėra.

Prizas-siurprizas. Pažiūrėkite į vaikus kokiame nors brangiame privačiame darželyje, kuriame jie praleidžia visą savo dieną nuo kokių septynių ryto iki aštuonių vakaro, o kartais ir nakvoja ten, kai tėvai komandiruotėse: tikai, enurezė, agresijos priepuoliai, isterijos ir manipuliacijos. Vaikų namai tik su anglų kalba ir tenisu. O tie, kas neturi pinigų tokiam brangiam malonumui, galima pamatyti vaikų žaidimų aikštelėse miegamuosiuose rajonuose: „Kur lipi, idiote, tuo gausi, aš paskui turiu skalbti ar ne?“ Nu ir taip toliau: „nebeturiu jėgų aš su tavim, kad mano akys tavęs geriau nematytų“ su visai nesuvaidinta neapykanta balse. Kodėl neapykanta? Taigi jis budelis, tas vaikas. Jis gi atėjo tam, kad atimtų mano gyvenimą, mano sveikatą, jaunystę, grožį.. taip mama sakė.

Kitas scenarijaus varijantas užsiveda tada, kai pradeda veikti dar viena nuostata hiper-atsakingųjų: viskas turi būti TEISINGAI. Pačiu geriausiu, teisingiausiu būdu. Ir tai – atskira melodija. Juk tai trečioji karta, kuri anksti tapo atsakingais ne tik už save, bet ir už savo tėvus, neretai susižavi „sąmoninga tėvyste“. Taip, juk jeigu jie įveikė tokią sunkią užduotį pasirūpinti savimi ir savo tėvų šeima, tai nejaugi nesugebės aukščiausiu lygiu išauklėti savo vaikų? Subalansuota mityba, kūdikių gimnastika, lavinimosi užsiėmimai nuo metukų, anglų kalba nuo trejų. Literatūra tėvaims: skaito, galvoja, mėgina. Būti nuosekliu, rasti bendrą kalbą, neprarasti emocijų kontrolės, viską vaikui paaiškinti, UŽSIIMINĖTI SU VAIKU. Ir nuolatinis nerimas, kuris jau nuo jų vaikystės yra tiek įprastas – o jeigu kas nors ne taip? Tas budrumas. O jeigu galima būtų geriau? Ir kodėl man trūksta kantrybės, ir koks gi aš tėvas/motina?

Taigi, jeigu karo vaikų karta gyveno tikėdami, kad jie – geri tėvai, tokie, kurių dar paieškoti reikia, ir jie savo vaikams suorganizavo laimingą vaikystę, nes patys jos neturėjo, tai trečioji karta, hiper-atsakingųjų, beveik visa yra pažeista „tėvystės neuroze“. Jie (mes) įsitikinę kad kažko vistiek neapgalvojo, nepadarė, mažai užsiiminėjo su vaiku, nes dirbo, karjėrą mėgino daryti, jie (mes) absoliučiai neįsitikinę kad jie (mes) geri tėvai, visada nepatenkinti mokykla, mokytojais, gydytojais, visuomene, visada nori savo vaikams kuo daugiau ir kuo geriau.

Motinos susirūpinusios bėga pas psichologus su klausimu: dukra, kuriai ketveri dar neskaito, ką daryti? Tos išsigandusios akys, susitikus su mokytoja kuri sako, kad jos sūnui nesiseka stulpelius piešti – atrodo, kad tai jau tikra pasaulio pabaiga.

Gerokai labiau pasisekė tiems ketvirtos kartos (pofigistų) vaikams, kurių tėvai buvo tingesni – nelakstė, nevežiojo po būrelius, nelavino. Jie augo laisviau ir sveikiau.

Deja, daugumoje su tingėjimu buvo sunkiau. Ir jie dirbo tėvais su baisia jėga, nustumdami į šoną savo poreikius, savo kaip sutuoktinių poreikius, viską. Nes viskas – vaikams. Rezultatas nelinksmas. Dabar jau bėda kuri vadinasi „Jis nieko nenori, jam nieko nereikia“. Guli ant sofos, neskaito, nesimoko, nesportuoja, nedirba. Sėdi ir spokso į kompiuterį. Nieko neatsako kai kreipiesi.

Į visas pastangas pasikalbėti susinervina, susierzina. O ko jam norėti, jeigu už jį viska padaryta? O kam jam atsakyti, jeigu šalia tėvai, kuriems neduok pavalgyti, bet leisk viską sutvarkyti, nuspręsti, atsakyti. Gerai, jeigu tik guli sau ant sofos, o ne narkotikus vartoja. Tai dar galima neduoti valgyti savaitę ir gal atsikels kai išalks kaip reikiant. Bet jeigu jau įnikęs į narkotikus – viskas daug blogiau.

Ši, ketvirtoji karta jau pradeda savo gyvenimą, ir nors labai norisi, bet dar palaukim, nekabinkim jiems etikečių. Gyvenimas parodys.

Kuo toliau, tuo labiau trinasi tos ribos, skaidosi, sklaidosi, keistai keičiasi ir išsikraipo tos praeities išgyvenimų pasekmės. Gali būti, kad ketvirtoje kartoje jau daug svarbiau konkretus šeimyninis kontekstas – kiekvienos šeimos asmeninė patirtis, negu praeities traumos. Bet negalima nematyti to, kad daug kas šiandien dar vis auga iš praeities.

STRAIPSNIS VERSTAS IŠ RUSŲ KALBOS, AUTORĖ LIUDMILA PETRANOVSKAJA