arba kaip atsiskirti nuo mamos

Kaip išeiti iš toksinių santykių, net jeigu tai artimi giminaičiai

Labai sunkus ir asmeninis sprendimas – atsisakyti kontaktų, bendravimo su artimu šeimos nariu. Kai kuriems iš mūsų tas asmuo yra mama.

Labai dažnai mūsų noras bendrauti su mama kitaip – be pykčio, be nuoskaudų, nuoširdžiai, šiltai – atsimuša į akmeninę sieną iš mamos pusės. Tokiais atvejais, deja, vienintelis būdas išsigydyti vidinius skaudulius yra ATSITRAUKIMAS. Taip, atrodo, kad nebendrauti su mama yra tabu. Tačiau likti santykiuose ir sveikti – neįmanoma. Kartais užtenka nedidelio atstumo ir neilgo atsitraukimo. Kartais tai trunka nuolatos. Reikia neįtikėtinos drąsos ir stiprybės tam, kad tai įveikti.

Kada reikalingas atsitraukimas?

Yra daug priežasčių, kodėl priimamas toks sprendimas. Esminis dalykas – disfunkcinis jūsų mamos elgesys išveda jus iš emocinės ir mentalinės pusiausvyros, o jūs jau tiesiog nebegalite mokėti tokios kainos.

Taip, tokie sprendimai nepriimami lengvabūdiškai ar iš pykčio. Dažniausiai tai nutinka po daugybės metų bandymų įvairiausiais būdais išlaikyti ryšius, perkelti santykius į labiau pozityvesnį lygmenį. Deja, nesėkmingai, kol galiausiai tam tikru momentu suvokiate, kad kaina per didelė. Ir kad būtina priimti sprendimą.

Greičiausiai tai bus ar buvo pats sunkiausias sprendimas jūsų gyvenime. Tuo pačiu metu – tai labiausiai išlaisvinantis sprendimas.

Šeima – tai sistema. Ji paklūsta dėsniams. Homeostazės ir transformacijos. Kai vienas šeimos narys nebevaidina įprasto vaidmens šeimoje, sistema turi persitvarkyti. Šis procesas gali vykti sklandžiai arba ne. Jeigu ne, tuomet sistemoje chaosas. Jeigu transformuojasi – pereina į kitą, aukštesnį lygmenį – augimo ir vystymosi. Šių dėsnių įtakoje, šeimos narys, siekiantis augti turi pasirinkimą: likti disfunkcinėje (toksiškoje) aplinkoje ar išeiti iš sistemos. Šis pasirinkimas daromas siekiant pasveikti emociškai, kai tai pasidaro nebeįmanoma liekant šeimos sistemoje.

Dukra neretai vaidina tarpininko, atpirkimo ožio, paslapčių saugotojos arba emocinės globėjos vaidmenį. Dukrai augant ir siekiant išeiti iš šių tipinių savo vaidmenų šeimoje ( mėginant nustatyti savo asmenines ribas, pasipriešinus smurtiniam elgesiui) ir prasideda pasikeitimai sistemoje. Chaoso lygis rodo kiek stipriai buvo sutrikę šeimos santykiai, kiek disfunkcinė buvo sistema.

Jeigu šeimos nariai pakankamai sveiki, stabilūs ir atviri pasikeitimams, transformacija gali vykti sklandžiai. Tačiau dažnai patys tėvai yra stipriai traumuoti ir emociškai sužeisti, tuomet dukters augimas, noras vystytis yra priimamas kaip rimta grėsmė šeimos sistemai, kuri nepasiruošusi keistis ir augti. Situacija nestabili ir joje sunku būti. Tas neįsisąmonintas noras išlaikyti šeimą tokią kokia buvo sukelia tėvų priešiškumą dukteriai, neretai agresyvų puolimą, kaltinimus. Ji tampa „bloga“ dukra. Šeima identifikuoja dukrą kaip „nesugebančią išlaikyti santykių šeimoje“, o tai reiškia kad su ja kažkas negerai. Tai rodo, kad mama (ar tėvas) nenori prisiimti atsakomybės už savo elgesį, nenori matyti savęs ir savo vaidmens situacijoje. Viskas perkeliama ant dukters – kaltinama tik ji. Tokiu būdu jau vyksta atstūmimas, nors ir nesąmoningas. Tačiau tai tik neįsisąmonintas pasipriešinimams pasikeitimams šeimos sistemoje, veikiant homeostazės dėsniui.

Mes negalime išgelbėti savo motinų. Tapti laimingomis už jas. Mes negalime išgelbėti savo šeimos. Mes galime išgelbėti tik patys save.

Jums nereikia kad jūsų mama (arba šeima) jus suprastų tam, kad pilnai pasveiktumėte.

Suvokimas, kad mama (arba šeima) tiesiog nesugeba arba nenori jūsų suprasti, gali sužeisti jums širdį. Nesvarbu kiek kartų ir kaip jūs mėginote jai/jiems paaiškinti gerus savo ketinimus – visa tai nepadėjo. Toks jausmas kad jūs kalbate skirtingomis kalbomis ir jūsų tiesiog nesupranta. Tai gali būti nesąmoningas blokavimas iš šeimos pusės – nes jūs esate grėsmė sistemos stabilumui – jų vertybėms, įsistikinimams ir įsišaknijusiems įpročiams. Dėl jūsų sistema pasmerkta transformuotis, o tai kelia pasipriešinimą. Tai skaudu suvokti, tačiau tai padeda įgauti stiprybės. Pasidaro aišku, kad teks pasitenkinti pačios savęs supratimu. Svarbiausia tampa jūsų pačios nuomonė apie save. Jūs turite suvokti, kad su jumis viskas gerai, netgi tuomet kai kiti (artimieji, šeima) jūsų nesupranta.

Nuo to momento, kai jūs atsitraukiate, jūsų gyvenimas pradeda gerėti visomis kryptimis. Dingsta lėtinės ligos, neurozės, baimės ir įvairūs įsitikinimai. Neretai tai būna sunku priimti savyje – koks malonus tampa gyvenimas. Kiekvienas naujas sėkmės, artumo, džiaugsmo ir laisvės lygmuo jums primena, kad jūs negalite tuo pasidalinti su savo šeima. Tai skausminga. Tuo metu galite patirti liūdesį ir susijaudinimą. Nieko su tuo nedarykite, jauskite tai ir nuslūgus bangai eikite pirmyn, gyvenkite toliau. Liūdesio jausmas nereiškia, kad jūs pasirinkote neteisingai. Iš tiesų tai sveikimo požymis.

Remkitės į tą savo pasaulėžiūrą, kuri suteikė jums jėgų išeiti iš toksinių santykių. Laikykitės jos, kad jūsų neįtrauktų atgal per gėdos ir kaltės jausmus. Čia svarbu turėti palaikymą ir duoti sau laiko ir erdvės tam, kad visos emocijos, susijusios su šiuo sunkiu sprendimu būtų išjaustos. Įsitvirtinkite tame kodėl jūs padarėte tokį sprendimą ir pasinaudokite proga pradėti visai naują savo gyvenimo etapą.

Atsitraukimas – tai naujų jėgų įgavimo startinė pozicija.

Gali būti, kad jūs suvoksite kai ką labai svarbaus: tai, kad galite išgyventi netgi tuomet, kai jūsų mama jus atstūmė. Retai kas tai suvokia anksčiau. Tai pakels jus į naują laisvės ir ryžtingumo lygmenį, inicijuos kvantinį šuolį jūsų gyvenime. Tai gali suteikti jums jėgų neišduoti savęs, būti sąžiningu su savimi, priimti save ir tai įtakos jūsų gyvenimo kokybę.

Liūdesys, daug liūdesio… suteiks jums LAISVĘ.

Liūdesys lydi mus pereinant iš vieno laiptelio į kitą, aukštesnį – tai atsisveikinimo emocija, ji padeda mums eiti pirmyn. Deja, bet ant to laiptelio neužlipo jūsų mama (šeima). Tai atsisveikinimas – jūs einate pirmyn be savo artimųjų. Tai skausminga. Duokite sau laiko. Leiskite liūdėti sau su meile. Tai palengvins ėjimą pirmyn ir gyvenimas parodys jums savo grožį, džiaugsmą ir stebuklus. Šis liūdesys turi galią padėti jums susijungti su savimi, su savo vidumi, su jūsų esybe. Suteikite šiai netekčiai prasmę tam, kad patobulintumėt savo gyvenimą. Ir tai raktas į pasveikimą. Jūsų vientisumas taps jums tvirtu pagrindu jūsų gyvenime.

„Jums nereikia tapti vargšu, kad padėtumėt vargšams, arba susirgti, kad sergantys pasveiktų. Jūs galite padėti tik būdamas sveikas, aiškaus proto ir susikaupęs.“ (Abraham)

Visiškai normalu yra nutraukti toksiškus santykius, netgi jeigu tai artimiausi giminaičiai. Šis sveikimas gali būti vienatvėje. Tačiau naujoje jūsų susikurtoje erdvėje pradeda atsirasti nauji dvasiniai ryšiai. Mes turime prieraišumo poreikį. Atsidurti akis į akį su atstūmimu – tai reiškia išgyventi giluminį skausmą, susidurti su stipriausia baime – likti vienišu. Tačiau tai, ko mes taip bijome – vienišumas – jau yra tose mūsų giminės/šeimos žaizdose, tuose toksiškuose santykiuose. Tas jūsų nepriėmimas, nelaisvė augti ir vystytis, nustatyti vaidmenys – tai atstūmimas ir vienatvė būnant kartu.

Atsitraukimas nereiškia, kad jūs nemylite savo šeimos. Tai nereiškia, kad jūs nejaučiate dėkingumo už viską ką šeima jums suteikė. Tai reiškia, kad jums reikalinga erdvė, kad galėtumėte kurti savo gyvenimą taip, kaip jūs norite ir suprantate.

Moterys, kurios priima sprendimą nutraukti kontaktus su savo disfunkcinėmis motinomis, sukuria atotrūkį, nes tai yra vienintelis būdas pranešti: „Mama, tavo gyvenimas – tai tavo atsakomybė, o mano gyvenimas – mano. Aš atsisakau būti aukojama ant tavo skausmo altoriaus. Aš atsisakau žūti tavo kare. Netgi jeigu tu nesugebi manęs suprasti, aš privalau eiti savo keliu. Aš privalau rinktis gyvenimą.“

Šios „motiniškoss traumos“ išgydymas jumyse– tai jūsų pilnaverčio moteriškumo pradžia. Mūsų kultūroje nėra tokio ritualo, kuris leistų atsiskirti suaugusiam vaikui nuo tėvų (tiek dukrai, tiek sūnui).

Pilnas išgijimas – tai motinos ir dukters susijungimas širdimis išliekant laisvomis ir atskiromis asmenybėmis. Tada, kai dukters individualumas daugiau neatrodys motinai grėsmingas todėl, kad ji pati bus pakankamai laisva ir galės mylėti bei gerbti ir save ir dukterį.

Pagal BethanyWebster