KAIP PALEISTI JAU UŽAUGUSIUS VAIKUS

  • Post author:
  • Post category:Be kategorijos

Pradėsiu nuo to, kad mes visi esame savo tėvų vaikai. Kai tik susilaukėme pirmagimio, tapome tėvais. Ir nuo to momento įstojome į savanorišką tarnybą kuri tęsiasi septynias dienas per savaitę ir dvidešimt keturias valandas per parą visus aštuonioliką arba dvidešimt vienerius metus… Gerai, jeigu tik tiek. Va čia ir visa temos esmė. Kada jau laikas nustoti „auginti“ jau užaugusius vaikus ir kaip tam ruoštis vos tik susilaukus vaiko.

Taigi, pirmaisiais gyvenimo metais, kūdikis visiškai priklausomas nuo tėvų globos ir priežiūros: maitinamas, nešiojamas, saugomas ir prižiūrimas. Tačiau vos tik mažylis atsistoja ant savo kojų – prasideda atsiskyrimo procesas. Kiekviena mama ar tėtis prisimena kaip vos metų vaikas veržiasi eiti visai ne ten kur yra vedamas už rankytės, ne ten, kur nori tėvai. Jis eina ten, kur jam įdomu, siekia tyrinėti pasaulį. Štai šioje vietoje turime būti sąmoningi. Pirmiausia, žinoma, įsijungia saugojimo instinktas – ir tai svarbu. Sąmoningumas būtų tame, kad nepersistengtume saugodami, kad leistume maksimaliai saugiai tyrinėti, eiti, pažinti, kitaip tariant – čia jau pradedame paleisti vaiką „po milimetrą ar centimetrą“, bet leisti jam pačiam už save atsakyti. Na, pavyzdžiui, pamenu save su pirmąja dukra bevaikštinėjančias palei miškelį žiemos metu. Šaligatviai nušluoti nuo snigo, bet šalia jų – pusnys. Dukrai vos pusantrų ir be jokios abejonės ji veržiasi į tas pusnis. Pirmas nesąmoningas impulsas – neleisti: juk sušlaps, tuoj pat teks eiti namo persirengti, nes sušals ir pan. Taip ir elgiausi kelis kartus kol nepastebejau ir kitas mamas taip darančias. Iš šono visai kitaip matosi. Stebėdama kaip „vaikai įrėminami“ supratau kad ir mano mažoji pilna noro tyrinėti tas pusnis. Beliko tik surasti tinkamus rūbus ir leisti jai iki pažastų įsibristi, netyčia nukristi ir veiduku pajausti tą šaltą ir šlapią purų sniegą… Ją stebėdama prisiminiau savo vaikystę ir kaip vyresnė sesė mane rogutėmis per tokias pusnis vežiodavo. Štai pirmas mažas paleidimo žingsnelis mažo žmogaus auginimo istorijoje.

Laikas bėga greitai ir trejų mažylis jau pasiruošęs į darželį. Čia jau rimtesnis momentas mamai, o gal ir tėčiui – jų brangenybė pusdieniui ar ilgiau bus patikėta kitam žmogui, o neretai visai nemažoje grupėje kitų vaikų. Daug pavojų čia tyko, teks vaikui pačiam savimi pasirūpinti daugelyje situacijų. Vyksta tam tikras atsiskyrimas tarp mamos ir vaiko, kurio sėkmę inicijuoja be jokios abejonės suaugęs žmogus. Kuo tėvai savyje jaus didesnį pasitikėjima savimi ir vaiku, tuo lengviau šis procesas vystysis iki reikiamos adaptacijos lygio. Taigi, supratimas, kad vaikas savyje turi tai, ko jam reikia prisitaikyti socialinėje aplinkoje padeda ir tėvams ir vaikams atsiskyrimo procese.

Dar vienas žingsnis – kelionė į mokyklą. Pamenu save pirmokę su ilga gladijole rankoje ir vedamą kažkokio didelio dvyliktoko pro mokyklos duris ir paskui jau paskutinėje klasėje laikančią pirmokėlio rankutę. Tie mokykliniai metai pralekė kaip akimirka. Tą jausmą patiriu iki šiol, kai šiais metais jau trečias mano pačios vaikas pakutinėje mokyklos klasėje.

Taip ir vyksta atsiskyrimas, atsakomybių perdavimas savo vaikams kol galiausiai jie privalo palikti namus ir eiti ieškoti savo namų, ieškoti vietos kur tuos namus kurti.

Dar vienas svrabus pastebėjimas: tėvai nėra draugai savo vaikams, kodėl?

Būti draugais – tai bendrauti kaip lygus su lygiu.

Draugai neturi tokios atsakomybės prieš draugus kaip tėvai savo vaikus. Ir negali duoti tokio palaikymo, kokio vaikas ieško pas savo tėvą ar motiną.

Taip pat tarp tėvų ir vaikų visuomet išlieka atstumas, tarpas, kurio neturime ir negalime peržengti, dalykų, apie kuriuos nesikalbame su vaikais, kaip ir vaikai su mumis. Tėvai visuomet pasilieka teisę priimti sprendimus.

Tol, kol vaikas mažas, iki paauglystės, tėvai vaikui yra Dievo vietininkas žemėje. Jeigu mama ar tėvas žino ką daro – vaikui ramu. Nes pagrindinė atsakomybė už vaiko gyvenimą priklauso tėvams.

Taip pat suaugusiam žmogui priklauso atsakomybė už tai kokias ribas jis nubrėžia su vaikais. Net jeigu ir labai norisi būti „geriausia drauge“ savo dukrai ar sūnui, taip neturi būti, nes tokiu būdu mes pažeisime savo vaikų asmenines ribas. Tai žalinga. Abiems pusėms. Suaugę turi draugauti tik su suaugusiais, o vaikai ir paaugliai – tik su bendraamžiais.

Netgi tuomet, kai mūsų vaikai jau suaugę ir mes bendraujame su jais kaip suaugęs-suaugęs, mes vis tiek niekada nebūsime lygūs, mes visuomet liksime tėvais savo vaikams, o tai reiškia tam tikrą atstumą. Ir juo labiau neturime teisės perkelti savo vaikams atsakomybės už savo savijautą, jausmus, nesėkmes ar bėdas. Neturime su jais tuo dalintis. Tam yra kiti suaugę žmonės, specialistai.

Privalome su tuo susitaikyti ir elgtis tinkamai, kiek mūsų vaikams metų bebūtų. Likime savo vaikams Tėvais.

Dar noriu priminti mums socialinių vaidmenų svarbą. Nežinau ar kiekvienam aišku, kad visuomenėje galiojančios taisyklės privalo skirti nuo šeimos taisyklių keliais svarbiais punktais. Vienas iš jų – šeimoje mes esame mylimi visokie: ir klystantys, ir sėkmingi. Visuomenėje: darbe, mokykloje turim atitikti tam tikrus reikalavimus, kad išsilaikytume konkurencinėje kovoje.

Taigi, kiekvienas žmogus savo gyvenime kaip kokiam teatre suvaidina mažiausiai kelis vaidmenis: pirmas iš jų – dukra arba sūnus, vėliau gali būti sesuo ar brolis, draugas ar draugė, mylimasis ar mylimoji, vyras arba žmona, tėvas arba mama, be abejo bendradarbis arba viršininkas, mokinys, studentas, kokios nors profesijos atstovas ir t.t. Kaip žinia, santykiuose mes vadivaujamės tam tikrų mūsų prisiimtų socialinių vaidmenų bendrai numatytais (ar savo susikurtais) kriterijais, kaip kokiomis pareigybinėmis instrukcijomis. Čia visiškai aišku, kad darbe elgiamės kaip bendradarbiai bet ne kaip tėvai savo bendradarbiams, o juo labiau viršininkams. Bet grįžkime prie jau užaugusių vaikų ir jų tėvų socialinių vaidmenų – jie stipriai skiriasi nuo mažų vaikų ir jų tėvų vaidmenų.

Socialinis vaidmuo tam tikra prasme nusako kaip turime elgtis, kad santykiai būtų harmoningi ir tvirti. Štai sūnus ar dukra jau studentai, o tėvai vis dar laikosi senojo (t. y. nepilnamečio vaiko tėvų) vaidmens ir siekia prisiimti atsakomybę už studento gyvenimą, sprendimus, sveikatą, laimę, ateities planus… Skamba pažįstamai? Juk aiškinimas vienas – mes, tėvai, turime daugiau patirties, geriau žinome, norime kad būtų geriau, norime apsaugoti ir pan. Vienas labai svarbus momentas: dėl kartų skirtumo (20-25 metų) buvusi patirtis nėra tinkama dėl gerai žinomo ir jaučiamo itin spartaus technologijų vystymosi ir socialinės aplinkos keitimosi. Dauguma tėvų šito neįvertina ir atkakliai siūlo, perša ar net pasinaudodami manipuliacijomis užkrauna savo patirtį jau užaugusiems savo vaikams. Šioje vietoje kyla begalybė įvairių jausmų: kaltė, baimė, abejonės, nepasitikėjimas, pyktis, nusivylimas, ir galiausiai – noras atsitraukti, pabėgti arba priešingai, visiškas atsakomybės neprisiėmimas ir priklausomybė.

Taisyklės, kurios gali padėti mums, tėvams bendraujant su paaugliais ir jaunuoliais:

1) Raskime sau įdomų užsiėmimą. Praktikuokime sąmoningumą. Kitaip mes nuolat ieškosime priekabių savo vaikuose, nes domėsimės tik jais.

2) Kvėpuokime. Kai pradedame pokalbį su vaiku, kurio viduje „revoliucija“ (taip jau būna asmenybei vystantis), fiziškai įkvėpkime. Ir tai ne vaizdus išsireiškimas, taip darykime iš tikrųjų – pamatysime kaip tai padeda išklausyti ir reaguoti ramiau.

3) Bendraudami su paaugliu prisiminkime pasaką apie Undinėlę, kaip jai skaudėjo vaikštant, nors ji pati to norėjo. Taip ir paauglystėje – viskas (ir gera ir bloga) yra stipriai ryškiau ir skausminga. Taigi, mūsų mylimi žmonės, vaikai, jaučia kitaip nei mes, susaugę. Stipriau. Viską.

4) Būkime savo vaikams tam tikra prasme „partneriai“: juk jie jau tokiame amžiuje, kai daug ką gali padaryti patys, tačiau dar nesugeba prisiimti pilnos atsakomybės – taigi, mokykime jų to. Savo pavyzdžiu. Jeigu jūsų prašo pagalbos – padėkime. Ir svarbiausia – pastebėkime tą prašymą, nes jis dažnai nėra tiesioginis.

5) Priminkime sau, kad tai mūsų mylimi žmonės – netgi tuomet, kai jie nereaguoja į mūsų prašymus, guli su telefonu rankoje ir žiūri į lubas. Tai sunku, bet juk mes – suaugę, o ne jie. O jeigu dar prisimintume kai patys buvome įsimylėję – tuomet tas meilės objektas atrodo tobulas ką jis bedarytų. Šiek tiek tokių jausmų pajuskime savo vaikams – abiem pusėms bus lengviau bendrauti, nes santykiuose atsiras meilės. Drausminti ir mokyti būtina su meile, kitaip tai virsta demagogija ir žiaurumu.

6) Pasakokime savo vaikams apie save. Netgi jeigu mums atrodo, kad jų tai nedomina. Na, bent jau keletą sakinių kas dieną: kaip praėjo mūsų diena, kas nepasisekė, o ką planuojame daryti kitaip. Trumpai. Ir neverta klausinėti paauglio apie jo dieną, nes dažniausiai jis jau bus papasakojęs apie tai tam kam norėjo. Tačiau, jausdamas, kad mes atviraujame, žinos, kad gali būti išklausytas. Ir gal pasidalins su mumis savo diena.

7) Mėginkime pažinti savo vaikus kaip naujas asmenybes, o ne mūsų kopijas. Jeigu iki 12 metų vaikas nesusidomėjo mūsų hobiu, tai mums belieka stebėti kokį jam patinkantį užsiėmimą jis susirado. Ir gal būt pamėginti su juo tą sritį atrasti sau. Kodėl gi ne? Jeigu norime būti šalia. Tai galimybė mums, tėvams, plačiau pažinti pasaulį.

Remiantis sistemine šeimos terapijos teorija, šeimos vystymasis nuo pradžios iki pabaigos praeina septynis etapus (plačiau apie visus etapus galite rasti čia: https://aurimadiliene.com/tevai-ir-vaikai-seima-kaip-sistema/ )

Šeimai, ypač nedarniai, sunku užaugusį vaiką „paleisti“ ir sukurti palankų užnugarį, nes iki šiol vaikas atlikinėjo tam tikras funkcijas šeimoje. Pavyzdžiui, jis tapo tarpininku tarp savo konfliktuojančių tėvų. Arba tapo „mamos draugu“ ar „tėčio drauge“ – vaikas užėmė tam tikrą funkcinę nišą. Jei jis išeina iš šeimos, jo funkcijų niekas neperima. Tada šeimos sistema tampa nestabili, tėvai pradeda kategoriškai prieštarauti, kad vaikas atsiskirtų nuo šeimos, nes jiems reikia, kad jis savo funkcijas vykdytų kaip ir anksčiau. Tokioje šeimoje tėvams jokie vaiko draugai nepatinka, išorinė aplinka atrodo grėsminga, o pavojai sveikatai ir gyvybei slypi už kiekvieno kampo. Neretai vaikui įteigiamas bendras gyvenimo pavojingumas, visiškai neleidžiama būti savarankišku. Tėvai nieku gyvu nepripažins, kad jie vaiko nepaleidžia dėl to, jog patys nebeturi vienas kitam ką pasakyti, o šeima yra išsikvėpusi. Jie tvirtins, kad be proto myli vaiką ir negali rizikuoti jo sveikata.

Yra įvairių vaikų pririšimo būdų. Visada galima pasakyti: „Tu niekam nereikalinga išskyrus mane, niekas tavęs nemylės taip kaip aš, nes tavo bjaurus charakteris“ arba ką nors panašaus. Visų tokių pranešimų vaikui potekstė: „Tu nesugebėsi išgyventi toli nuo savo šeimos“. Dažnai šeimos gyvenimo ciklo šeštosios stadijos eiga sutampa su tėvų viduriniojo amžiaus krize, o tai dar labiau pablogina situaciją. Tėvai pasiekė tokį amžių, kai turi atsakyti sau į klausimus: Kodėl jie gyvena vienas su kitu? Ar susiklostė jiems gyvenimas taip, kaip jie to norėjo? Ar užsiima jie tuo, kas suteikia jiems džiaugsmo? Ar pasiekė jie socialinės gerovės ir aukštos gyvenimo kokybės? Jei to nėra, tai vyras ir žmona turi sau paaiškinti – kodėl? Kartais patogu dėl nesusiklosčiusio šeiminio gyvenimo pasiteisinti vaiko elgesio ar fizinės sveikatos sutrikimais. Nepadariau karjeros, nes auginau „sunkų“ ar ligotą vaiką, jis blogai mokėsi arba buvo nesuvaldomas. Dabar negaliu užsiimti tuo, ko man norėtųsi, nes mano vaikas „sunkaus“ amžiaus. Tokiu atveju psichologiškai silpniems tėvams vaiko elgesio sutrikimai tampa sąlyginai naudingi.

Menas sėkmingai paleisti

Jei ši, šeštoji, stadija praeina sėkmingai, vyksta vaikų atsiskyrimas nuo tėvų antruoju pokyčių lygiu: tarp jų keičiasi tarpusavio santykiai, o ne tik fizinis atstumas. Tėvai ir vaikai gali palaikyti artimus santykius, mylėti vieni kitus visą gyvenimą, bet tai – ne santykiai tarp mažo vaiko ir tėvų, o dviejų suaugusiųjų žmonių santykiai be emocinės priklausomybės. Jeigu to neįvyksta, tada atsiskyrimas būna dalinis, nepilnas. Tikėtina, kad nuo tėvų emociškai priklausomas vaikas vėliau nesukurs laimingos šeimos.

Tikiu kad jūsų šeima sėkmingai praeis šeštąjį etapą, vaikus išmintingai paleisite. Taigi, vaikai susituokė, gyvena atskirai, susitinka su tėvais, tėvų gyvenimas nesuiro, nors jie liko vieni du. Prasideda septintasis etapas, simetriškas antrajam: vaikus užauginę sutuoktiniai kartu diados stadijoje. Dažnai tai vadinama ištuštėjusio lizdo sindromu. Vyrui ir žmonai reikia kažkuo pakeisti niekam nebereikalingas tėviškas funkcijas. Mūsų šeimose tai dažnai pakeičiama anūkais ar augintiniu, kitų kultūrų šeimose – kelionėmis ir hobiais.

Nors suaugę nebeprivalome tėvams atsiskaityti už savo veiksmus, tačiau turime jaustis už tuos veiksmus atsakingi ir rūpintis savo tėvais („Gerbk tėvą ir motiną“ sako penktasis Dievo įsakymas). Tėvams senstant, jų priklausomybė nuo mūsų didės, ir mes turėsime progą parodyti dėmesingumą ir paramą, atsidėkoti už pasiaukojimą ir meilę.

Branginkime savo artimuosius – tai mūsų šaknys, tai mūsų stiprybė ir tradicijos. Kitais žodžiais tariant, kad ir koks kreivas atrodytų mums mūsų giminės medis, neskubėkime kirsti šakos, ant kurios patys ir sėdime. Nepriekaištingų šeimų ir giminių be ydų tiesiog nebūna.

Palaikydami ryšius su savo tėvais, leidžiame vaikams artimiau pažinti senelius, o ir patys galime išvysti savo tėvus visai kitokioje šviesoje. Jei sunku suvokti tėvų ar uošvių pažiūras ar nuomones, geriau iš vis nemėginti jų aiškintis. Nesmerkime ir neteiskime jų, o tiesiog leiskime jiems būti savimi ir tiek.

Nepamirškime, kad mes negalime žinoti kaip jiems gyventi geriau ir to, kad neturėsime jų amžinai. Laiminga ar nelabai buvo mūsų vaikystė, geri ir taikūs ar įtempti santykiai su tėvais – šiandien tai ne tiek svarbu. Svarbiausia yra tai, kad turime bendrą praeitį, bendras šaknis ir esame susiję tam tikrais nepertraukiamais saitais.

Mes lyg kokie vaisiai kybome ant to paties giminės medžio šakų. Mūsų gyslomis teka vienas kraujas. Mus sieja bendri prisiminimai. Taigi, visiškai natūralu, kad norime dalyvauti ir dabartiniame vienas kito gyvenime: rūpintis vieni kitais, dalytis rūpesčiais ir džiaugsmais, pridengti vieni kitų silpnybes ir išryškinti stipriąsias puses. Įtemptas, sunkias situacijas ir konfliktus derėtų spręsti vadovaujantis taip pačiais principais – pasikalbėti, atsiprašyti, atleisti.

Suagusių vaikų socialinio vaidmens pagrindiniai bruožai: dėkingumas ( už suteiktą gyvybę) ir pagarba (sugebėjimas gerbti tėvų pasirinkimą ir leisti jiems būti tokiais kokie jie yra, nekeisti, neauklėti, nedaryti jų laimingais pagal savo supratimą).

Suaugusių vaikų tėvų pagrindiniai bruožai: didžiavimasis savo vaiku (nesvarbu ar jis mokslininkas ar paštininkas) ir pagarba (gerbti pasirinkimus, sprendimus, džiaugtis esamais gebėjimais ir tiesig buvimu).

Visi mes ne sykį pagalvojame: “kaip norėčiau kad viskas lengvai sektųsi, nereikėtų kęsti įvairių nepatogumų, susidurti su kliūtimis, dėti tokių didelių pastangų ir pan.” Ir savo vaikų gyvenimą nuolat mėginame palengvinti prisiimdami atsakomybę už juos, apgaubdami globėjiškumo skraiste…
Tačiau… kad ir kaip nemalonu pripažinti, tokiu būdu tik darome savo vaikams (ir sau) “meškos paslaugą”. Pabaigai labai gražus pavyzdys iš gamtos:

Pamokantis pasakojimas DRUGELIO PAMOKA
Kartą kokone atsirado nedidelis plyšelis ir pro šalį ėjęs žmogus jį pastebėjęs ištisas valandas stovėjo ir žiūrėjo, kaip per šį mažą plyšelį stengiasi ištrūkti drugelis. Praėjo nemažai laiko ir atrodė, kad drugelis jau visai netekęs jėgų, o plyšelis vis dar buvo toks pat nedidelis. Atrodė, kad drugelis padarė viską, ką leido jo jėgos, ir kad niekam daugiau jėgų nebeliko.
Tada žmogus nusprendė padėti drugeliui. Jis išsitraukė sulankstomą peiliuką ir perpjovė kokoną. Drugelis iš karto išsilaisvino, bet jo kūnelis buvo silpnas ir bejėgis, jo sparnai buvo peršviečiami ir vos galėjo judėti.
Žmogus toliau stebėjo, galvodamas, kad tuoj-tuoj drugelio sparnai išsities ir sustiprės, ir jis pats nuskris. Nieko panašaus nenutiko!
Visą likusį gyventi laiką drugelis vilko žeme savo silpną kūnelį, savo taip ir neišskleistus sparnelius. Jis taip ir nesugebėjo skraidyti.
Ir visa tai nutiko tik todėl, kad žmogus, ketindamas jam padėti, nesuprato, kad pastangos, kurių reikėjo drugeliui išlįsti pro menką kokono plyšelį būtinos tam, kad skysčiai iš jo kūno patektų į sparnelius ir drugelis sugebėtų skraidyti. Gyvenimas vertė tokiu sunkiu būdu drugelį ištrūkti iš tos plėvelės, kad taip jis galėtų augti ir vystytis.
Kartais būtent pastangos mums reikalingos gyvenime. Jei mums būtų leista gyventi nepatiriant sunkumų, mes būtume nuskriausti. Mes nebūtume tokie stiprūs, kokie esame dabar. Mes niekada nesugebėtume pakilti.
Aš prašiau jėgų… O gyvenimas man davė sunkumus, kad tapčiau stiprus.
Aš prašiau išminties… O gyvenimas man davė problemas, kad jas išspręsčiau.
Aš prašiau turtų… O gyvenimas man davė protą ir raumenis, kad galėčiau dirbti.
Aš prašiau galimybės skristi… O gyvenimas man davė kliūtis, kad galėčiau jas įveikti.
Aš prašiau meilės… O gyvenimas man davė žmones, kad padėčiau jiems spręsti jų problemas.
Aš prašiau gerovės… O gyvenimas man davė galimybes.
Aš negavau nieko iš to, ko prašiau. Tačiau gavau viską, ko man reikėjo.(www.pasakos.lt)