Net ir tvirčiausiose santuokose būna laikų, kai potraukis susilpnėja, geismas išblėsta ir iškyla vienokių ar kitokių sunkumų.

Štai penkios labiausiai paplitusios priežastys, slopinančios arba visai žlugdančios lytinius santykius:

  • Savigarbos stoka (pvz neatitinku visuomenės iškeltų grožio standartų)
  • Susikaupę neigiamos emocijos ir išgyvenimai (užgniaužti, neišreikšti, neišgyventi jausmai)
  • Fizinės problemos (per ankstyva ejakuliacija, anorgazmija, impotencija), kurios dažniausiai yra dėl psichologinių priežasčių.
  • Nuovargis (dėl laiko neplanavimo, miego trūkumo ir kt.)
  • Laikotarpis po gimdymo.

Visus šiuos sunkumus galima išspręsti su konsultanto, specialisto pagalba, nebijokite kreiptis.

Yra dalykų, kurie santuokoje neleistini. Tai fizinis ar psichologinis smurtas, lytiniai santykiai už šeimos ribų, seksualinis vaikų išnaudojimas, alkoholizmas, narkomanija. Čia privaloma imtis griežtų veiksmų tai stabdyti.

Neištikimybė

Apie neištikimybę parašyta daug romanų ir istorijų. Paslysti galime kiekvienas, tačiau tam visuomet yra priežasčių. Pagrindinė meilės romanų už santuokos ribų priežastis – intymumo stoka santuokoje. Meilės romanas suteikia pasitenkinimą (nors tai būna trumpą laiką): patenkinamos nepatenkinot partnerio reikmės – dėmesio, pagarbos, švelnumo, žavėjimosi troškimas. Tačiau neištikimybė prasideda ir baigiasi mūsų mintyse: viskas prasideda nuo pokalbio. Net nepajuntame kaip įsileidžiame kitą žmogų į savo emocijų pasaulį, susidaro artumo atmosfera, pokalbis tampa intymus, o tik vėliau atsiranda seksualinis potraukis. Tai tik dar kartą įrodo, kaip labai mums svarbus dėmesys ir išklausymas, kurie ir sukelia susižavėjimą.

Išvada labai aiški – rūpinkimės savo santykiais, nuolat juos stiprinkime, skirkime tam laiko, spręskime iškylančias problemas, tik tuomet nebus poreikio ieškoti paguodos kitur.

Kaip elgtis, jeigu jus netikėtai užklupo stiprūs jausmai, jaučiate, kad sunku su jais tvarkytis ir galite pasukti neteisingu keliu, įskaudindami sutuoktinį? Padėtų išsipasakojimas kam nors artimam, kad nereikėtų laikyti savyje tos paslapties, nes tai tik dar labiau audrina vaizduotę. Paprastas pašnekesys labai dažnai sumažina tuos įsiliepsnojusius susižavėjimo kerus, tarsi išgirstame patys save ir jau yra galimybė sąmoningai nuspręsti elgtis atsakingai. Taigi, viskas prasideda mūsų galvoje.

Jeigu partneris užmezgė romaną – susitaikyti ir gyventi toliau ar elgtis griežtai ir be kompromisų? Šeimos pamatai – tarpusavio pasitikėjimas. Žmogui, kurio elgesys ardo pasitikėjimą, neturėtume nuolaidžiauti. Kartais prarastam pasitikėjimui atstatyti reikia labai daug laiko. Santykius nutraukti lengva, sukurti – sunkiau, o išlaikyti – dar sudėtingiau, tenka pasidarbuoti. Kaip žinome, tai komandinis žaidimas.

Kaip prarandamas intymumas

Intymūs santykiai – tai visapusiškas pasitikėjimas ir atvirumas, be kurių negalėtume dalintis giliausiais savo jausmais, svajonėmis ir džiaugsmu, rūpesčiais, lūkesčiais ir baimėmis.

Mes nė vienas nesame suplanavę sužlugdyti savo santuokos, tačiau tyčia ar netyčia užgaudami partnerį tolstame vienas nuo kito. Kad santuoka neiširtų, svarbu laiku ir nuolat aiškintis visas nuoskaudas, neužslėpti jų, nes susikaupę įsižeidimai stato tarp sutuoktinių sieną, o jai nugriauti prireikia milžiniškų pastangų.

Gyvendami šeimoje, mes visi kartais pasielgiame taip, kad kitas užsigauna: neišklausome, nepasidaliname, neskiriame laiko, pamirštame svarbias progas, esame nedėkingi ar nepagarbūs, nešvelnūs ir aptingę, dėl savanaudiškumo atstumiam. Tačiau vyrai ir moterys, priklausomai nuo jau turimos trauminės patirties skirtingai kaupia nuoskaudas.

Vyrai ypatingai jautriai reaguoja į tai, kad :

1) žmona jo neįvertina. Jis stengiasi kaip gali, o jo atlikti darbai lieka nepastebėti, bet jis nuolat girdi ko dar nepadarė ar nesugebėjo padaryti;

2) žmona abejoja jo vyriškumu ir sugebėjimais, tai jis priima kaip menkinimą;

3) žmona dažnai primena jam jo trūkumus, nors savo profesinėje veikloje yra kompetetingas, namuose jaučiasi nevykėlis;

4) žmona mėgina jį patobulinti, ypač lygindama su kitais savo pažįstamų vyrais;

5) žmona daro atsakingu už jos nuotaikas ir laimingumą, nors jokių pasiūlymų kaip spręsti problemas nepriima.

Moteris skausmingiausiai santykiuose išgyvena nesaugumo jausmą, kuris gali būti trejopas:

1) fizinis nesaugumas – tai seksualinis priekabiavimas, grėsmė ar prievarta;

2) emocinis nesaugumas – tai patirtas pažeminimas, menkinimas, neištikimybė;

3) intelektinis nesaugumas – nesiorientavimas savo noruose, jausmuose, vertybėse, tikslo neturėjimas.

Reakcijų į nuoskaudas rūšys

1) agresija,kokios gali būti agresijos išraiškos?

Pirma kylanti mintis – tai piktas, agresyvus užpuolikas labai įvairiose gyvenimiškose situacijose. Su agresija susiduriame filmuose, knygose, ir be abejo skirtingais būdais – savo gyvenimuose. Vieniems tai gali būti darbe – kai esate užsipuolamas be jums suprantamos priežasties darbdavio arba bendradarbio. Parduotuvėje – kai prie kasos kas nors braunasi be eilės, o jūs tuoj pavėluosite į susitikimą. Visuomeniniame transporte – kai neblaivus pilietis užmina ant kojos, o paskui dar atsiremia visu svoriu nė nemanydamas atsiprašyti. Šeimoje – kai tėvai arba sutuoktinis riksmu mėgina patenkinti savo nepatenkintus poreikius vietoj to, kad aiškiai juos suformuluotų.
Tačiau yra dar viena agresijos forma – taip vadinama pasyvi agresija.
Ar esate susidūrę su žmonėmis, kurie visuomet elgiasi stengdamiesi išlikti geri, malonūs, nesivelia į konfliktus, tačiau kažkas su jais bendraujant sukelia jums norą pykti, kažkas juose erzina ir jūs jaučiatės tarsi bejėgis sukurti su juo normalų kontaktą. Tokie žmonės paprastai elgiasi prisilaikydami visų socialinių normų, tačiau jaučiasi nuskriausti, o dėl visų jų nesėkmių visuomet kalti kiti. Tuomet tie „kalti“ turi „kažką“ padaryti, kad išpirktų savo kaltes.
Pasyvią agresiją mes naudojame dažniausiai labai nesąmoningai, vengdami išreikšti savo pyktį tiesiogiai, nes tam tikrame gyvenimo etape buvome to išmokyti („pykti negražu, negalima“) arba buvome baudžiami už aktyvias, tiesiogines pykčio išraiškas. Pasyvią agresiją skatina ne tik draudimas reikšti pykti, bet ir kaltinimai, gėdinimas. Tuomet tenka išmokti manipuliuoti, apsimetinėti, nes išreikšti tiesiogiai tai ko trokšti arba tai, kas tau nepatinka – atrodo pavojinga.
Taigi, paslėptas pyktis gali būti išreiškiamas kitais būdais: užmaršumu, klaidomis, atidėliojimu, atsikalbinėjimu, išsisukinėjimu, pasitikslinimais, klausinėjimais.


Atpažinti pasyvią agresiją savyje ir kituose galima iš šių elgesio bruožų:


• Polinkis užmiršti pažadus;
• Atviro konflikto vengimas;
• Atsisakymas aiškintis susidariusią situaciją;
• Polinkis ignoruoti kitą, nesikalbėti, atsiriboti, nuolatiniai pasitikslinimai.

Kviečiu apsidairyti savo aplinkoje, o gal žvilgtelėti į veidrodį ir susimąstyti – kaip mes reiškiame savo pyktį, kodėl ir ką galima būtų pakeisti?
Juk pyktis – svarbi emocija, sukurianti energiją, kurią naudoti galima ne tik griovimui, bet ir statybai/kūrybai;

2) keršto troškimas: norime, kad kitas pasijaustų lygiai taip pat blogai kaip ir mes, kyla noras sukelti jam skausmą, norime būtinai atsiteisti. Kerštas – tai teismas, nors ne dažnas esam pagal profesiją teisėjas, tai kodėl gi imamės to vaidmens? Keršto neatlaiko nė viena santuoka;

3) užsidaryti savyje iš baimės būti įskaudintu dar kartą, nes likti atviram – tai būti pažeidžiamu. Mylėti – tai prisileisti labai arti kitą žmogų, parodyti jam save tikrą, būti nuoširdžiu ir atviru, tai reiškia kad rizikuoti būti sužeistu. Užsisklęsti savyje – tai saugotis nuo bet kokių santykių;

4) jausti kaltę dėl to, kad įskaudina, kad atkeršijau, kad elgiausi savanaudiškai, neprisiėmiau atsakomybės, neišsiaiškinau santykių.

Labai dažnai šeimoje ilgą laiką vienas arba abu sutuoktiniai naudojasi šiais keturiais ar keletų iš jų nuoskaudos kaupimo būdais ir iš išorės net neatrodo, kad santykiuose kažkas ne taip. Tai tarsi uždelsto veikimo bomba, kuri tikrai kada nors sprogsta.

Intymumo ir pasitikėjimo praradimas pasireiškia:

– nesinori bendrauti, vengiam vienas kito, bendraujame tik iš būtinumo;

– išsakom vienas kito adresu daug kritikos, viskas ką kitas daro, atrodo nelaiku ir ne taip kaip reikėtų;

dažni nekonstruktyvūs barniai, nieko neišsprendžiantys, bet išliejantys susikaupusį pyktį;

– abejingumo atsiradimas, nesidomėjimas vienas kitu;

– nenoras ir nebuvimas intymių santykių, fizinio kontakto vengimas net pasisveikinant;

– noras būti kitoje draugijoje, užsiimti kokia nors sau įdomia, atskira veikla.

Kai tarp sutuoktinių atsiranda tokie simptomai, tai abu labai skausmingai išgyvena, jaučia didelį stygių šilumos, svarbumo ir meilės poreikiai yra visiškai nepatenkinami, todėl, kad nejaustų šio skausmo, kiekvienas save įtikina, kad „aš nieko nejaučiu“. Čia kaip nuskausminimas traukiant dantį – nejautra ten kur reikia, bet kartu ir nejaučiame visos burnos – negalime net įprastai kalbėti, nei gerti ar valgyti. Taip ir su emocijomis – slopinant savyje skausmą, nebeįmanoma taip pat ir džiaugtis, niekas pradeda nebedžiuginti.

Netekus intymumo, svarbu išsiaiškinti priežastis, o ne matyti tik simptomus.

Skyrybomis spręsti problemas neefektyvu, į kitą santuoką atsinešate visą tą patį bagažą ir neretai antroji santuoka išyra dar greičiau.

Kaip atkurti intymumą

Atleidimas – ne vienkartinis veiksmas, o nuostata, kurios turime laikytis nuolat. (Martinas Liuteris Kingas)

Susikaupusios nuoskaudos santuokoje panašios į kanalizacijoje susidariusį „kamštį“, taigi, tokius kamščius pašalinti reikia gana didelės jėgos. Gyvenime tai skausmingas procesas, reikalaujantis drąsos, pastangų ir laiko.

Pirmiausiai tenka išdrįsti ir pripažinti esamą situaciją kaip reikalaujančią „išvalymo“. Tuomet pasikalbėti apie tai tarpusavyje ir nuspręsti, kad esate pasirengę atsiprašyti ir atleisti. Lengva tikra nebus, sveikimo procesui reikės laiko, tačiau palengvėjimas ir galimybė atkurti santykius – garantuoti.

Įsisenėjusių nuoskaudų iškėlimas į dienos šviesą – tai ypatingai svarbus darbas norit išsaugoti santuoką ir atnaujinti meilę. Mes dažnai tolstame vienas nuo kito dėl to, kad tos neišsakytos nuoskaudos tarsi kokios plytos dedasi viena ant kitos ir virsta aukšta, nepermatoma siena, per kurią mes nebegalime nei prisiliesti vienas prie kito, nei išgirsti tai, ką mėginame vienas kitam pasakyti.

Kalbant svarbu vartoti pirmąjį asmenį, visuomet kalbėti tik apie save ir savo jausmus – tik tuomet įmanomas produktyvus dialogas, taip neimsite nejučia vienas kito kaltinti, išvengsite nesusipratimų apie tai ką numanote apie kitą ir jo jausmus. Geriau kiekvienas pasakoja tik apie save.

Pavyzdžiui: „Aš labai supykau, kad nuslėpei nuo manęs neapmokėtas sąskaitas ir baudą už greičio viršijimą“, o nesakyti – „Tu visada meluoji, esi beviltiškas ir tavimi negalima pasitikėti“.

Labai nedaugelis žmonių yra tie, kuriems atsiprašyti yra lengva. Daugelis iš mūsų linkę kaltinti kitus, ieškoti priežasčių kodėl taip ar kitaip pasielgėme, kaltinti aplinkybes, teisintis, išsisukinėti, o tai ir yra nenoras prisiimti atsakomybės už savo veiksmus. Kodėl mėgstame sakyti, kad tėvai mus blogai išauklėjo, todėl esame nemandagūs, bet nesakome, kad čia ne mano nuopelnas, o mano tėvų dėl to, kad aš esu sėkmingas verslininkas.

Po to, kai įvardijome ir pripažinome netinkamą savo elgesį (arba nuoskaudas) ir norime kad santykiai tęstųsi, galime prašyti atleidimo (arba prašyti atsiprašymo).

Atsiprašymas rodo, kad:

– prisiimate atsakomybę už tai, ką padarėte ar nepadarėte,

– parodo, kad gailitės ir blogai jaučiatės, dėl to, ką padarėte,

– nuoširdžiai norite daugiau taip nesielgti;

– mėginate atlyginti žalą, siekdamas padaryti ką nors kas padėtų;

– prašote atleidimo.
Atsiprašymo metu ne vieta teisintis ir sakyti ką negerai padarė sutuoktinis.

Kaip elgtis, jeigu jus įžeidęs žmogus atsisako atsiprašyti?

Taip gali nutikti, kai sutuoktinis neigia ir neprisipažįsta padaręs nieko kas galėjo jus įžeisti ir todėl neturi dėl ko atsiprašyti. Jeigu norite toliau tęsti santykius, turite žengti tris žingsnius:

1) liautis pykti yra ne tas pats, kas atleisti, nes tai neatneša susitaikymo, tačiau išlaisvina jus nuo emocinės priklausomybės. Pyktį verta išreikšti, nes tai energija – išsakant žodžiais, parašant raštu ar netgi nuveikiant ką nors tuo metu nedestruktyvaus, o kūrybiško, tačiau pasilikti tą pyktį savyje ir nešiotis – tolygų gerti nuodus ir manyti, kad nusinuodys tas ant kurio pykstame. Taigi, nustoti pykti – tai nustoti save nuodyti. Ilgai laikomas pyktis virsta neapykanta.

2) pripažinti savo dalyvavimą toje situacijoje , t. y. prisiimti 50 procentų atsakomybės, nes santykiuose visuomet du žmonės dalyvauja lygiomis dalimis. Šią tiesą norisi ginčyti, tačiau tai yra socialinis dėsnis, taigi, kaip mes to nenorėtume pripažinti, jis vis tiek veikia. Tai ne kaltės prisiėmimas, bet būtent atsakomybės. O atsakomybė lygu galia. Nebūkime bejėgiai. Jeigu leidome su savimi taip elgtis, vadinasi dalyvavome. Tegu tai būna pamoka, kurią verta išmokti, o mokytojui mintyse padėkoti. Pykčio energija gali būti griaunamoji arba kuriamoji: iš pykčio galime pasakyti kad esame įžeisti, tačiau iš pykčio galime ir kitą įžeisti kerštaudami. Taigi, naudokime energiją sąmoningai, o ne impulsyviai, kaip gana dažnai atsitinka ir dėl to vėliau gailimės.

3) už blogą atsilyginti gerumu – tai milžiniškas žingsnis, kuris veda link susitaikymo greičiausiu keliu. Tokių situacijų labai dažnai pasitaiko tuomet, kai jau suaugę žmonės dar vis nešiojasi vaikystės nuoskaudas dėl savo tėvų elgesio. Labai svarbu kuo anksčiau, bet niekada nėra per vėlu žengti tuos tris žingsnius ir ypač trečiąjį tuomet, kai tėvai jau tampa nebepajėgūs savimi pasirūpinti ir tuomet mes galime jiems parodyti savo gerumą. Su sutuoktiniu šiame žingsnyje galima nuveikti ką nors, kas patinka jums abiem – taip gausite gerų potyrių ir išstumsite skausmingus.

Neturėtume reikalauti sutuoktinio užsitarnauti ar kitaip pelnyti atleidimą, nes atleidimas – tai dovanojimas.

Kaip tik dėl to ir yra sunku atleisti. Juk turime atsisakyti vykdyti savo teisingumą (kerštauti), gal būt paminti savo puikybę ir savigailą. Atleisti tai nereiškia panaikinti visas mums padarytos žalos pasekmes ir išbraukti viską iš atminties. Tačiau be atleidimo atkurti pasitikėjimo neįmanoma. Kitaip nusivylimas valdys mūsų elgesį ir santykių tęsti nesugebėsime.

Atleidimas – tai sąmoningas apsisprendimas, tai nėra jausmas. Dažniausiai nejausime noro atleisti, ypač žinodami, kad tai gali kartotis. Priimti sprendimą atleisti yra labai sunku, bet jį priėmus atsiranda jėgų gyventi įprastą gyvenimą. Juk gydymo metu vis dar jaučiame skausmą, tačiau tuo pačiu metu turime viltį kad skausmas silpnės ir išnyks.

Didžiausia kliūtis priimti sprendimą atleisti yra mūsų baimės, kurių dažnai neįvardijame, nors jos yra. Atpažinkime kuri iš šių baimių trukdo tikėtis atkurti santykius:

– pasijausiu pažeidžiamas, kai prisipažinsiu jog įsižeidžiau, atrodysiu silpnas ir rizikuosiu vėl būti įskaudintas;

– turėsiu prisipažinti ir savo dalyvavimą, prisiimti atsakomybę už tai kas nutiko;

– jis/ji nesutiks atsiprašyti ir mes negalėsime susitaikyti;

– jeigu atleisiu, jis/ji supras, kad gali daryti pikta ir ateityje;

Kaip išmokti atleisti?

Turėtume suprasti, kad net jeigu esame susipykę su kuo nors už šeimos ribų, negalėjimas/nenorėjimas atleisti veikia ne tik santykius su mus įskaudinusiu žmogumi, bet taip pat ir su visais artimais mums žmonėmis šeimoje: sutuoktiniu, vaikais.

Populiarus posakis apie santykius „Laikas geriausias gydytojas“ yra teisingas tik iš dalies – atleidimui reikia laiko, tačiau pats laikas žaizdų negydo, tai mūsų pačių uždavinys. Vienas nuoskaudas išgydyti mums prireikia daugiau, o kitas daug mažiau laiko.

Norėdami išmokti atleisti, pradėkime nuo savęs. Kaip žinia esame patys sau didžiausi teisėjai ir kritikai.

Norėdami kad mūsų atsiprašytų, atsiprašykime patys. Darykime tai kasdien, kai tik pastebėsime, kad mūsų elgesys galėjo tapti kam nors priežastimi įsižeisti, nesvarbu, kad apie tai mums nepasakė, juk kaip žinia, dauguma mūsų kaupia ir neišsako nuoskaudų.

Puoselėjant darnius šeimos santykius – kasdienis atsiprašymas smulkmenose gali tapti pačia stipriausia jėga, vedančia šeimos komandą į aukščiausią lygą.

Ką tai reiškia mylėti iš tikrųjų? Atlaidumo nuostata, kai mes sugebame rodyti savo pavyzdžiu norą atstatyti santykius ir yra kasdieninis meilės mokymasis.