Atrodo, kad emocijos – įgimtas dalykas, jaučiame ir tiek. Gebėjimas jausti, žinoma yra įgimtas, bet atpažinti, ką jaučiame, išmokstame vaikystėje. Augdamas vaikas sužino, kokie jausmai tam tikroje situacijoje yra tinkami („nieko nuostabaus, kad tau liūdna, kai mama išeina į darbą“), įgunda valdyti situacijas („matau, kad pyksti, bet muštis negalima“).
Pirmieji ir svarbiausieji vaiko mokytojai yra tėvai. Vaiko ir tėvų santykiai nėra lygiaverčiai – tėvai visuomet turi daugiau galios formuoti santykį su vaiku nei jis pats. Tėvai padeda atpažinti emocijas, kai pats vaikas to padaryti nesugeba, ir intensyvūs išgyvenimai jį tiesiog užplūsta. Kokių pagrindinių dalykų vaikas išmoksta bendraudamas su tėvais?
Pirmiausiai – įvertinti, ar jį užplūdusios emocijos yra svarbios, vertos dėmesio. Jei tėvai ignoruoja nemalonius vaiko išgyvenimus („jokių baubų nėra, gana maivytis, gulk į lovą ir miegok”, – sako mama tamsos bijančiam vaikui ir užgesina šviesą), šie išmoksta atvirai nerodyti jausmų, prisiderinti prie tėvų reakcijos. Tai nereiškia, kad vaikas išmoks nebijoti – jis net nesuvoks, kad tamsoje jį užplūdęs jausmas yra baimė. Tačiau tinkama tėvų reakcija į vaiko baimę (jos priėmimas, pripažinimas), ilgainiui išmoko vaiką atpažinti tokius ir dar sudėtingesnius jausmus, juos išgyventi ir susiklosčiusią situaciją spręsti iš esmės, nenuneigiant. Taip yra ugdomas saugumo jausmas, kuris vėliau, bendraujant su bendraamžiais padeda išlikti objektyviu ir atskirti intensyvias ir sudėtingas emocijas.
Tėvai, būdami labiau patyrę už savo vaiką, padeda jam susigaudyti užplūdusiose emocijose („tu liūdi dėl suplėšyto žaislo, nes tau jis labai patiko“) ir kaip elgtis toliau (susiūkim ir jis bus kaip naujas). Taigi, čia svarbu įvardinti tai, ką vaikas jaučia ir kokius jausmus sukelia kitiems vaiko elgesys („sesė labai apsidžiaugs, jeigu tu pasidalinsi su ja saldainiais“). Dažnai girdėdamas tai, vaikas ima dažniau atkreipti dėmesį į savo ir kitų jausmus, ikimokyklinukai ima suprasti ką patys jaučia, o paaugliai tampa jautresni aplinkiniams.
Bendraamžių grupėje vaikų santykiai yra lygiavertiški. Tarpusavyje jie vienas kito išgyvenimus supranta geriau nei tėvai ar broliai seserys, nes turi tuos pačius supratimus apie pasaulį, drauge patiria tas pačias emocijas.
Emocijų rodymo taisyklės dažnai priklauso nuo aplinkos. Tėvams vaikai daugiau linkę atsiverti ir atskleisti žymiai stipresnius savo išgyvenimus: pyktį, liūdesį, nerimą. Bendraamžių tarpe vaikai augdami išmoksta slėpti emocijas, kad išvengtų pašaipų. Taip susiformuoja viešasis „aš“, kuris nebūtinai turi sutapti su tikruoju „aš“. Tai kartu yra ir teigiamas būdas išmokti reguliuoti savo emocijas, išmokti sulaikyti savo pykti, tapti grupės dalimi, derėtis, ieškoti sutarimo.
Bendraamžių apsuptyje taip pat vaikai išmoksta teikti vienas kitam paramą, ypač jau paauglystėje, kai tokios paramos mažiau gaunama iš tėvų. Paaugliška draugystė išmoko vertinti pasitikėjimą, moko užmegzti ir išlaikyti draugiškus santykius, tinkamu būdu išreikšti rūpestį, pritarimą, simpatiją.
KAIP PADĖTI?
1. Patiems kalbėti apie savo jausmus. Pripažinti, kad jaučiatės visaip, ne tik puikiai.
2. Atspindėkite vaiko emocijas, pasitikslindami ar neklystate: „atrodai liūdnas, nusiminęs..“ ar sutinki, kad kažkas tave slegia? Stebėkite kūno kalbą, nes ji geriausiai pasako apie jausmus.
3. Pasidalinti būdais kaip nusiraminate patys (išeinu pasivaikščioti, išgeriu arbatos..)
4. Pasiūlyti būdų kaip galėtų vaikas išreikšti savo emocijas ir pasijausti geriau (nupiešti piešinį, apsikabinti, pasiklausyti muzikos, išsimaudyti vonioje ir pan.)
5. Reaguodami į vaiko jausmus, vengti negatyvių vertinimų (ar tau kada nors buvo gerai?), moralizavimo (kaip tu galėjai šitaip elgtis), problemos sumenkinimo (nusiramink, viskas bus gerai).
6. Būti šalia, kai vaikas išgyvena stiprius jausmus. Išklausyti, kartu ieškoti sprendimo.
7. Nebauskite vaiko už jo jausmus. Visi jausmai yra geri, netinkamas gali būti elgesys.
Svarbu suvokti, kad jūs negalite kontroliuoti vaiko jausmų, negalite pakeisti jo požiūrio į pasaulį, bet to ir nereikia. Viskas, ką jūs galite – tai mokyti atpažinti jausmu bei skatinti atsakomybę už elgesį.
Jeigu ignoruosite vaiko įniršį arba rėksite ant jo, arba nusileisite vaiko reikalavimams, jis žinos kaip jus valdyti ir pasiekti tai, ko nori.
