Kalbos druska - keiksmažodžiai. Kaip nepersūdyti?
cartoon man shouting curses

Pagal dabartinės lietuvių kalbos žodyną, „keiksmažodis – keikiamas žodis“, o „keiktis – sakyti piktus, šiurkščius žodžius; vadinti piktais, šiurkščiais žodžiais, plūsti“. „Keiksmas – keikimas; plūstamas, koneveikiamas žodis“, „keikūnas – kas daug keikia, plūstasi, keiksnys“. Taigi galime teigti, kad keiksmažodis – dažnai staigi reakcija į tam tikrą situaciją, savotiškas emocinio krūvio sumažinimas. Keiksmažodžiai gali būti vartojami skirtingais tikslais:

  • Įžeisti, pažeminti žmogų
  • Kaip neigiamų emocijų išraišką
  • Kaip neigiamą atspalvį kokiam nors elgesiui suteikiantį žodį
  • Kaip vaizdingo pasakymo dalį nekultūringoje kalboje
  • Kaip stilistinę priemonę grožinėje literatūroje ar meniniuose filmuose perduodant tam tikrų socialinių sluoksnių ar grupių specifiką.

Keiksmažodžių atsiradimo teorijos. Istorinės šaknys

Mokslininkai teigia, kad keiksmažodžių kilmė labai sena. Iš pradžių jie reiškė visiškai ką kita nei dabar. Daugybė mokslo pasaulio atstovų (istorikų, filologų, etnologų) tvirtina, kad mūsų protėvių laikais keiksmažodžiai buvo išskirtinai vyrų kultūros dalis ir juose slypėjo galinga sakralinės prasmės galia. Juk su dievais ar demonais negalėjai šiaip sau kasdieniškai plepėti. Reikėjo sugalvoti kažkokių ypatingų žodžių, kultinių formulių, mistinių užkeikimų ir net prakeiksmų. Daug jų sėkmingai persikėlė į kasdienę šneką ir išliko ligi šiol.

Mokslininkai mano, kad žodžiai, kurie dabar laikomi įžeidžiančiais ar nešvankiais, kadaise buvo pagoniški, skirti apsaugai. Dabartiniai keiksmažodžiai – ne kas kita, kaip „šventi“ žodžiai, kuriuos kadaise tardavo pagonių žyniai ne dažniau negu 16 kartų per metus. Jie tarti tik specialių ritualų, kuriais kviestos vaisingumo dvasios, metu. Šie buvo atliekami prašant stipresniųjų jėgų žemių derlingumo ir giminės vaisingumo. Visomis kitomis metų dienomis šie „stebuklingi“ žodžiai buvo griežtai draudžiami. Žmonės buvo įsitikinę, kad pernelyg dažnai vartojami „šventi“ žodžiai gali prarasti magišką galią arba pakenkti juos tariantiems.

Dėl šios priežasties nė viena moteris ar mergina neturėjo teisės jų žinoti. Tikėta, kad jei vyras ištaria keiksmažodį, tuomet lytinės potencijos netenka tik jis, o jei šiais „šventais“ žodžiais piktnaudžiauja moteris, tada vyriškosios jėgos netenka visi juos girdėję stipriosios lyties atstovai.

Spėjama, kad keiktis žmonės pradėjo tuomet, kai ėmė tarpusavyje kariauti. Kol ginklai buvo primityvūs, jie nebūdavo naudojami iš karto. Mūšio pradžioje kildavo žodžių karas, kurio tikslas – įžeisti, pažeminti priešą ir įgyti psichologinį pranašumą prieš būsimąjį susirėmimą bei atitolinti kovą ir vieno iš karių mirtį.

Taigi keiksmažodžių šaknys siekia pagonybės laikus. Pagoniškos apeigos skirtos įvairiems dievams, neatitikdavo visuomenėje nusistovėjusių moralės normų. Tai, kas buvo daroma ir kalbama dievams, negalėjo vykti kasdieniame gyvenime. Santykiai tarp lyčių buvo nustatyti visuomeninės tradicijos, o pagoniškų vaisingumo dievams adresuotų ritualų – orgijų metu minėti santykiai įgaudavo įvairiausių formų. Jas atitikdavo ir ypatinga kalba, neįsivaizduojama įprastiniame gyvenime. Pagoniškosios baltų apeigos dažniau buvo atliekamos derlingumo dievams pamaloninti, o slavų pagonybės panteone aukštesnę vietą užėmė vaisingumo dievai. Rusiški keiksmai, minintys motiną, ar lietuviškieji – perkūną gali būti laikomi pagoniškųjų apeigų paveldu.

Įsigalėjus krikščionybei pagoniškųjų apeigų kalba turėjo nunykti. Tačiau taip neatsitiko – ji įsitvirtino šnekamojoje kalboje ir, užuot nykusi, – stiprėja. Tai rodo, jog keiksmažodžiai – netgi ne kalbos kultūros reiškinys. Tai panašiau į pagoniškųjų kultūrų kerštą krikščionybei.

Piktžodžiavimas – nuodėmė. O nuodėmė – tai ne visuomenės elgesio normų, t.y. moralės, o Dievo draudimų nepaisymas. Pirmą jų žmogus pažeidė dar rojuje, patirdamas ne tik bausmės griežtumą, bet ir nuodėmės saldumą. Saldumo šaltinis – tariamos laisvės jausmas, kad nepaisydamas draudimų gali veikti kaip išmanai, gali patirti maišto svaigulį, savo valia atmesdamas Kūrėjo valią. Piktžodžiaudamas, svaidydamas begėdiškus žodžius, žmogus stoja prieš Dievą ar visuomenės normas. Jis demonstruoja savo valią, lyg pakartodamas nuodėmingąjį pirmojo žmogaus poelgį.

Yra ir trečioji teorija. Pagal Australijos etnografo Roberto Brascho versiją, kalba ir prasidėjo nuo keiksmų. Pirmuosius žodžius žmonės greičiausiai ištarė išsigandę arba susižeidę – o tai galėjo būti šūktelėjimai, panašūs į keiksmažodžius. Keiksmažodžiai yra natūrali kalbos dalis, jos druska. Šios frazės taip giliai įsigraužia į smegenis, kaip jokie kiti žodžiai. Chirurgai žino, jog per nejautrą kai kada net padoriausi ligoniai staiga ima keiktis. Amerikiečių neurolingvistė Diana Van Lancker teigia, jog keiksmažodžiams smegenyse netgi skirtas ištisas neurologinis centras. Ji lygino sveikus žmones ir tuos, kurie patyrė stiprų insultą arba rimtą galvos traumą. Paaiškėjo, jog sugebėjimas keiktis išliko netgi tada, kai žmogaus galia kalbėti praktiškai dingo. Tas, kuris įrašė šią programą į žmogaus smegenis, padarė tai išties profesionaliai. Žinomos netgi ligos, kai žmogus staiga ima nevalingai keiktis ir negali sustoti. Tai vadinama kaprolalija, kaprografija ir kaprofemija, kuomet sergantis žmogus, nepriklausomai nuo jo išsiauklėjimo, nevalingai keikiasi, kalba nepadoriomis temomis ar „puošia“ sienas nepadoriais užrašais. Tačiau dauguma žmonių keikiasi suprasdami, ką daro – jiems tai yra savotiškas įvaizdis, saviraiška, kai tarp „daugiaaukščių“ keiksmų įterpiama vos keletas bendrinės kalbos žodžių.

Keiksmų magiškoji galia

Kai kurie posakiai senovėje buvo vartojami kaip prakeiksmai ir, manoma, kad turėjo magiškų galių. Užuominų apie tai randama sakmėse ir pasakose, kai, tėvui ar motinai pasiuntus sūnų ar dukrą skradžiai žemės, jie nugarmėdavę amžiams.

Keiksmai yra daug rimtesni dalykai, negu daugeliui atrodo. Kai kurie keiksmažodžiai yra maginės formulės, kurių tikslas – blogis. Tai žmogaus prakeikimai, linkint jam nelaimės. Kai tokios formulės radosi, žmonės tikėjo jų poveikio ir atpildu už blogus linkėjimus galia, todėl veikiausiai vartojo jas saikingai. Užkeikdavo nebent burtininkai, mokėję žodžiais keisti pasaulį.
Dabar populiarūs keiksmai su perkūno ar velnio paminėjimu – su dangaus ir požemio jėgomis, – ko gero, buvo žinomiausi ir senovėje.

Kartais atrodantys visai nekalti keiksmai turi neįtikėtinai baisią prasmę. Pavyzdžiui, posakis: „Kad tave zuikiai subadytų“ reiškia palinkėjimą mirti, nes iš rašytinių šaltinių žinoma, kad karalius Mindaugas, išjojęs medžioti, grįždavo atgal jeigu kelią perbėgdavo kiškis. Manyta, kad jei bėgdamas zuikis grįžteli ir pasižiūri į žmogų, toks ženklas pranašauja nesėkmę ar net mirtį.

Ištarti perkūno ar velnio vardą irgi buvo vengiama bijant, kad likimas neatsisuktų prieš žmogų. Būtent dėl to velnias buvo vadinamas nelabuoju, kipšu, raguotuoju, net rusišku čiortu. O posakis: „Kad tave perkūnas“ buvo keičiamas į: „Kad tave per krūmus“ arba „Kad tave griausmas“.

Dabar prakeiksmo galia tikima mažai, todėl net dėl menkos priežasties linkima dangaus ar pragaro keršto. Daugelis maginių formulių prarado ne tik adresatą, bet ir turinį ir reiškia nebent neapibrėžtą grėsmę: „Kad tave kur!“, – sako žmogelis, užkliuvęs už šaligatvio plytelės, net nenutuokdamas, kad stovi ant prakeiksmo slenksčio.

Kita labai svarbi „švento“ žodžio funkcija buvo žmogaus, patekusio į bėdą, vienkartinė energinė įkrova. Protėviai žinojo, kad žiauriai susigrūmus su priešu arba susiklosčius situacijai, kai žmogaus gyvybė kabo ant plauko, pasakytas „riebus“ žodis arba iškoneveikimas suteikia ypatingų galių. Tačiau iškeikti privalėjo tas, iš kurio to tikėtasi mažiausiai. Nes stresas, kurį patiria žmogus tai girdėdamas iš artimojo, jį veikdavo ne prasčiau nei šaltas dušas. Net ir mirtinai sužeistas karys gaudavo tokį energijos pliūpsnį, kad gebėdavo atsikelti ir toliau kautis, o sustingęs nuo šalčio rasdavo jėgų atsistoti ir eiti toliau…

Kaip veikia žodžių jėga?

Mokslininkai kol kas negali paaiškinti, kaip ir iš kur senovės žmonės žinojo, kokie garsų deriniai daro teigiamą magišką poveikį. Manoma, kad jau tuomet jie suprato, kad žodis gali „sudrebinti“ kosmosą, nes garso banga yra ne tik mechaninis oro virpesys, bet ir informacijos perdavimas į bendrąjį Žemės energoinformacinį lauką. Manoma, kad energoinformacinis mūsų planetos laukas šiek tiek primena internetą. Skirtumas tik tas, kad žmogaus ryšys su noosfera palaikomas be jokių specialių prietaisų ir yra nemokamas.

Patekti į vadinamąjį pasaulio kosminį tinklą ir sulaukti atsakomosios reakcijos gali toli gražu ne kiekvienas žodis, o tik išsakytas su jausmu, galingu energijos užtaisu ir turintis ryšį su senovinėmis aukščiausio lygio dieviškumo apeigomis. Manoma, kad tokie žodžiai ir yra keiksmažodžiai.

Šioje srityje atlikta įdomių tyrinėjimų ir atradimų. XX a. pabaigoje kvantinės genetikos instituto įkūrėjas, biologas Piotras Gariajevas sukonstravo aparatą, kuris žmogaus žodį paversdavo elektromagnetiniais virpesiais. Ir paskui stebėjo, kaip šie virpesiai veikia žmogaus DNR. Paaiškėjo, kad žmogaus organizmas skirtingai reaguoja į normalius ir piktus žodžius. Kai kurie keiksmai tarsi sprogsta genetiniame žmogaus aparate ir net ardo paveldimumo programas. Išskirtiniais atvejais jos skatina mutacijas – stiprių apsižodžiavimų metu kai kurios chromosomos išvis suyra. Maža to, keiksmažodžiai blokuoja atkuriamuosius procesus. Čia kalbama apie tikrai stiprius, seniai sukurtus žodžius. Mokslininkas jų poveikį netgi prilygino radiaciniam maždaug 10-40 tūkst. rentgenų švitinimui. Tyrimas patvirtino, jog prakeiksmais galima sugadinti sveikatą ir net išprovokuoti ligas.

Lietuviški keiksmai

Lietuviai nebuvo keikūnai. Apie tai galime spręsti iš lietuvių tautosakos: užgaulūs žodžiai, patyčios, įžeidžiančios pravardės gali sužeisti labiau nei akmuo. Lietuviai buvo prietaringi žmonės, pagonybės laikais jie garbino daugybę dievų ir dievybių, o kad dievai būtų pamaloninti, aukodavo jiems aukas, kad žmonėms neužtrauktų nelaimių ir prakeiksmų. Nuo seno buvo manoma, kad keiksmažodžiai išsprūsdavo supykus.

Lietuviškuose keiksmažodžiuose susipina įvairių laikotarpių liaudies pasaulėžiūros elementų. Juose susipina senojo pagoniško tikėjimo liekanos ir krikščionybės įvaizdžiai. Vienur kreipiamasi į senąsias mitologijos būtybes: perkūną, laumes, raganas, kai kuriuos gyvulius. Kitur minimas velnias, pragaras ir pan. Lietuviai tikėjo magija, todėl ir prakeiksmais linkima: „kad tave perkūnas nutrenktų!“, „kad tu skradžiai žemę prasmegtum!“– tokie pikti linkėjimai be reikalo, lengvabūdiškai neištariami, nes žmogus tikėjo, kad linkėjimas tikrai keikiamajam pakenks. Vis tik didžiausią lietuviškų keiksmų pagrindą sudaro žodžiai: velnias, ragana, rupūžė, gyvatė, perkūnas, žaltys.

Vaizdingesnieji keiksmai padeda geriau išreikšti besikeikiančiojo nuotaiką, sukeldami stipresnį įspūdį keikiamajam. Keiksmų forma įvairuoja pagal juose išreiškiamą piktumo laipsnį. Patys pikčiausi lietuviški keiksmai yra vadinamieji prakeiksmai. Juose linkima kitam žmogui baisiausių dalykų: gėdingos mirties, amžinų kančių, baisių nelaimių. Pvz.: „Kad tave devyni velniai pagriebtų!“, „Kad tu pasikartum ant sausos šakos!“, „Kad tavo liežuvis burnoje neišsitektų!“, „Kad tave pirmas pavasario perkūnas užmuštų!“

Plūstamojo pobūdžio keiksmai yra santūresni. Jais nelinkima nieko lemtingo, netrokštama keršto, o tik išsakoma kitam žmogui neapykanta, pasipiktinimas. Tai yra piktas pravardžiavimas arba įkyrėjusio žmogaus varymas šalin, plūdimasis. Pvz.: „Tu rupūže rauplėta!“, „Tu žalčio išnara!“, „Tu gyvatės vaike!“, „Tu laume prakeikta!“, „Tu ragana raguota!“, „Tu sena ragana!“.

Dar kitą keiksmų tipą sudaro nepikti linkėjimai, panaudojami prakeiksmų forma. Tokiuose keiksmuose linkimi dalykai yra visai nebaisūs – už tariamo rūstumo dažnai slepiasi šypsena. Pvz.: „Kad tave dryži paraliai!“, „Kad tave naginė prarytų!“, „Kad tu šaukšte prigertum!“.

Kartais atskiri keiksmų žodžiai pakeičiami kitais, panašiai skambančiais, tačiau nieko bendra neturinčiais su blogio linkėjimu, pvz.: „Kad tave per krūmus!“, „Šukos!“. Žmogui pyktelėjus ir užėjus norui nusikeikti, susigriebiama, tarsi sustojama pusiaukelėje. Piktas keiksmažodžio turinys paverčiamas juoku. Štai dar keli iš jų:

• Kad tu ištintum kaip avilys.

• Eik į peklą autų plauti.

• Eik kiaulėms uodegas mazgoti.

• Po šimts gegučių.

• Tu paršo koja užpakalinė.

• Tu šuns kumpi.

• Eik šunų šukuot.

• Suk tave devynios.

• Kad tau kiaurai išeitų.

• Kad tau liežuvis kuolu atsistotų.

• Kad tave pypkės galas.

• Kad tave vilkai užpjautų.

• Kad tavo kakta nupliktų – ant pakaušio kuodas liktų.

• Kad tavo kojos išklištų ir pakaušis atsikištų.

• Kad tu balomis nueitum.

• Kad tu kiaurai žemę prasmegtum.

• Kad tu negautum nė pekloj vietos.

• Kad tu staugdamas nueitum.

• Kad tu surūgtum.

• Kad tu susitrauktum kaip naginė.

• Lįsk tu vabalo blauzdon.

• O tu paršakoji.

• Tu gyvate raudonoji.

• Žalčio koja pastaroji.

• Kad tau ežys kelnėse išdygtų.

• Kad tau skėtis pilve išsiskleistų.

Tačiau ne visi lietuviški keiksmažodžiai yra smagiai skambantys. Liga, suluošinimas, mirtis ir palaikų išniekinimas – tai temos, itin būdingos keiksmažodžiams bei blogo linkėjimams, kurie paprastai išreiškia ne konstruktyvųjį, kuriantįjį, bet destruktyvųjį, griaunantįjį pradą. Galima pastebėti, kad iš mūsų keiksmažodžiuose minimų žmogaus kūno dalių nesunkiai galėtume surinkti visą žmogų. Kalba, būdama kur kas konservatyvesnė, lėčiau kinta už kultūrą, paprastai fiksuoja ir senesnę ekstralingvistinę informaciją. Vadinasi, iš keiksmų formulių galima spręsti, kad mūsų protėviai puikiai išmanė apie savo kūną, pažino jo anatominę sandarą.

Su palaikų išniekinimu, mirusiojo pažeminimu sietinas dažnai mūsų tradicinėse keiksmų formulėse pasitaikantis piktas linkėjimas, kad po mirties kūno dalys būtų išblaškytos, išmėtytos kuo toliau viena nuo kitos: „Kad tau kaulus varnos posmert išnešiotų!“; „Kad vilkai tave mažą būtų papjovę, tavo kaulus po laukus išnešioję – vargo su tavim dabar neturėčiau!“; „Kad tavo kaulų nė su ugnim nesurinktų!“. Prisimintina, kad žodis kaulai gali reikšti ne tik šią kūno dalį, bet ir mirusio žmogaus palaikus apskritai. Būtent minėtosios formulės padeda geriau suprasti, kodėl pas mus nuo seno tradiciškai nemėgstami maitėdžiai gyvūnai: vilkas, lapė, varna, vanagas ir ypač šuo. Pastarasis mūsų keiksmuose yra pats populiariausias. Palaikų nepalaidojimas, išblaškymas, jų atitekimas kokiems nors plėšriesiems žvėrims ar paukščiams susijęs su pomirtinio gyvenimo vaizdiniais. Deramai nepalaidotas, apeigomis nepagerbtas žmogus po mirties nepateksiąs į mirusiųjų šalį, jo vėlė neturėsianti ramybės, būsianti priversta klajoti, blaškytis ar netgi kenkti gyviesiems.

Tikimasi, kad jauni mokslininkai, o ypač tautosakininkai atkreips dėmesį į nepaprastai margą ir turtingą lietuvių tradicinių keiksmų klodą, kurio ateities tyrimai atskleis dar daug įdomių mūsų etninės kultūros apraiškų.

Yra tokia lietuviška, žaismingai, išradingai, linksmai iliustruota knygelė „Lįsk vabalo blauzdon!“. (V., 2004), kurioje šmaikščiai pateikiama daugiau kaip pusė šimto senųjų prakeiksmų iškraipymų, nepiktų linkėjimų, šmaikščių atsikirtimų, blogo elgesio, būdo pajuokimų, nustebimo šūksnių. Nors knygelė skirta mokiniams (taip įvardija sudarytojas Gediminas Radvilas), tačiau ji tikrai sudomins ir studentą, ir kiekvieną skaitytoją.

Knygelėje surašytais keiksnojimais tarsi linkima negerų dalykų, bet iš tiesų juokaujama, reiškiamas nusistebėjimas ar net susižavėjimas. Pavartodami linksmus pajuokavimus, nepiktai pasijuokdami iš bendraamžių ydų ar įpročių, nepasmerksime, nesužeisime. Kokį tauškalių pavadindami „muilo puta“ ar nevykėlį – „sliekų puvėsiu“, sukelsime šypseną ar draugišką pasižodžiavimą. Knygelės sudarytojas teigia, kad vaikai, girdėdami suaugusiuosius rupūžiuojantis, bandė patys kurti švelnesnius ar juokingus variantus, pvz.: „Papūsk dyglei į rankovę!“.

Lietuviams nuo seno buvo svarbus vaikų dorovinis auklėjimas. Nepraustaburnius, mėgėjus pasikeiksnoti tėvai, artimieji mokėjo sugėdinti, pabarti, švelniai paauklėti: „Ar ta pačia neplauta burna ir valgai?“, „Liežuvis kaip mazgotė“, „Jei keiksi – liežuvis sutins“ ir kt.

Knygelė suskirstyta į skyrelius. Skyrelyje „Keiksmų iškraipymai, nepikti linkėjimai“ dažniausiai minimi gyvūnai, paukščiai, gamtos reiškiniai, skaičiai, pvz.: „Kad tave žvirbliai užkapotų!“, „Kad tave varnos sulestų!“, „Kad tave pelės papjautų!“, „Kad tave šalna!“, „Kad tave devyni!“ „Kad tu surūgtum!“

Išgirdus šitokius palinkėjimus, galima ir šmaikščiai atsikirsti: „Eik tu balų degint!“, „Eik šunų šukuot!“, „Papūsk gaidžiui į pūkus!“, „Lįsk tu vabalo blauzdon!“, „Slėpkis po lapais!“. Neištverdami nepasikeiksnoję ar norėdami savo nustebimą išreikšti kokiu nors šūksniu, galėtume savo kalbą paįvairinti ir taip: „Žalia rūta!“, „Rupūs miltai!“, „Po balų!“, „Po kelmų!“, „Po šimts gegučių!“, „Po šimts pypkių!“,„Po šimts kalakutų!“

Skyrelyje „Blogo elgesio, būdo, įpročių pajuokimai“ taip pat galima rasti įvairių vaizdingų, įdomių, šmaikščių pakeiksnojimų: „Ak tu, tabalo koše!“ (plepiui), „O tu, sapno ragaiši!“ (snaudaliui), „Eik tu, vėdarų mulki!“ (nemokšai), „Eik tu, slunki!“ (tinginiui), „O tu, liūno apuoke!“ (žiopliui), „Eik tu, amžina sloga!“ (įkyruoliui), „Eik tu, varlės kinka!“ (nenuoramai), „Eik tu, sliekų pavėsi!“ (nevykėliui), „Eik tu, ožio bamba!“ (pikčiurnai) ir kt.

Pavartę šią knygelę, galime spręsti, kad lietuviams niekada netrūko kūrybiškumo ir sąmojo. Tačiau keikūnas niekada nebus gerbiamas ir laikomas kultūringu žmogum. Viską reikia daryti su saiku ir vietoj.

Rusiški keiksmažodžiai

Vienas iš būdingų šiuolaikinės „liaudies kultūros“ bruožų – tiek visame „postkomunistiniame“ pasaulyje, tiek, skyrium, Lietuvoje,- deja, yra rusiški keiksmažodžiai, vadinamasis matas. Internetinis pasaulio keiksmažodžių žodynas „Swearsaurus“ skelbia net 189 neva lietuviškų keiksmažodžių sąrašą; atmetus visiškai negirdėtus (tokius kaip kalakutpisa arba šėtono plunksna), lieka 55, iš jų 19 rusiški. Pats pavadinimas rus. мат šiaip jau turi dvi reikšmes: siauresnioji, pirminė liečia tik keiksmažodžius, kuriuose minima motina, o platesnioji, apibendrinta paprastai taikoma visiems nešvankiems lytinio turinio rusiškiems keiksmažodžiams. Dėl jų paplitimo mastų nereikia guostis iliuzijomis. Vargu bau atsirastų žmogus, kuris nebūtų jų girdėjęs ar net priverstas bent po kartą kitą išgirsti kasdien, jei tik jam tenka būti „liaudyje“ – gatvėje, troleibuse ar autobuse, turguje, jau nė nekalbant apie tarpuvartes, kiemus ir šiuolaikinį kaimą.

Su vaisingumu, vaisingumo ritualais savo kilme susijęs ir rusų matas. „Iš tikrųjų keikimasis matu plačiai paliudytas įvairiose aiškiai pagoniškos kilmės apeigose, vestuvinėse, derlingumo ir pan., t.y. apeigose, vienaip ar kitaip susijusiose su vaisingumu: matas – būtinas tokių apeigų komponentas ir yra neabejotinai ritualinės prigimties“ (Uspenskij. Mif. 57). „Antikos ritualinis keikimasis, matyt, tiesiog atitinka rusų matą derlingumo bei kalendorinėse apeigose, skirtose vaisingumui užtikrinti. Visiškai taip pat aiškinamas ir ritualinis apsinuoginimas derlingumo magijoje, vienodai būdingas ir antikinėms, ir slavų apeigoms /…/, juolab kad ritualinis apsinuoginimas ir ritualinis keikimasis rusų gali būti atliekami kartu“ (Uspenskij. Mif. 71).

Rusus keiktis kadaise išmokė mongolai. Pavyzdžiui, visi žino, jog garsiausi rusiški „mato“ atvejai nepadoriai susiję su motina. Apskritai rusų keiksmažodžiai šaukte šaukia apie kažkokį patologinį seksualumą, nes taip pat dažnai įvairiomis variacijomis minimi ir lytiniai organai. Vienas iš istorinių paaiškinimų yra toks – kai 1223 metais Čingischanas įveikė jungtinę rusų armiją, jo kariai gausino savąją populiaciją be atrankos prievartaudami visas rusų moteris. O rusiškas chuy greičiausiai kilęs iš mongoliško hulega – tai reiškė didžiąją medžioklę arba chuai – pulti. Kai vyrai ratu apsupa medžiojamą žvėrį ir jį nudobia. Belaisvių vyrų likimas irgi būdavo panašus, taigi toks žodis galų gale ėmė reikšti laisvės ar net gyvenimo pabaigą. Žodžio reikšmė praktiškai nepakito. „Eina viskas na…“ – vis dar reiškia, kad tau – jau krantai.

Nepaisant to, kad Lietuva iš sovietmečio jungo išsivadavo daugiau negu prieš ketvirtį amžiaus, specialistai teigia, kad dažniausiai lietuviai vis dar vartoja rusiškus keiksmažodžius.

Rusiškų keiksmų pagrindą sudaro vos kelios šaknys, būtent šaknys žodžių, žyminčių vyro bei moters lytinius organus, chuj ir pizda, ir lytinio santykiavimo veiksmą, jebat‘. Populiariausi vulgarizmai lietuvių kalboje yra „fonetinio kablelio“ funkciją atliekantys bliad‘ (pažodžiui – „paleistuvė“), nachui (pažodžiui – ant bybio), bei kiek kitokias funkcijas atliekantys pizda ir suka („kalė“). Tačiau puikiai žinome, kad šie žodžiai vartojami „netiesiogine“ prasme. Pavyzdžiui, posakis „turiu pinigų do chuja“ nereiškia, kad turi pinigų krūvą, kuri siekia tavo lyties organą. Šio posakio neįmanoma išversti pažodžiui. Taip pat ir žodis bliad‘ gali reikšti „tu ir vėl čia“; „dink iš čia“ ir pan.

Chui. Manoma, kad iš pradžių daugybė garso junginių „šventuose“ žodžiuose buvo kiti. Pavyzdžiui, visiems gerai žinomas rusiškas žodis iš trijų raidžių senovės slavų kalboje skambėjo „chvuj“. Ir kiekviena raidė turėjo gilią sakralinę prasmę. Rusiška raidė X ( liet. ch) reiškė moterį gimdytoją, У ( liet. u) buvo vyro tėvo pradmuo, Й (liet. j) simbolizavo jų dieviškąjį susijungimą dėl giminės pratęsimo.

Pizda (rus. Пизда) kilo iš praslaviškos formos *pizda, kuri kildinama iš praindoeuropiečių žodžio *pi-sd– / *pei-sd– („tai, ant ko sėdima“, „sėdimoji vieta“). Praindoeuropietiškas pisd-eH₂– reiškė moters lytinius organus.

Jebatj (rus. eбать). Praslaviškoji šio žodžio forma kildinama iš praindoeuropietiško žodžio, kuris reiškia „lytiškai santykiauti“, „įsiveržti“.

Bliat (rus. блядь). Dabar šis žodis reiškia paleistuvę arba kekšę, tačiau jo kilmė susijusi su rusišku žodžiu блуд (paklydimas, klaida, nuodėmė). Netgi vėliau išleistuose bažnytiniuose žodynuose šis žodis reiškė „pasiklydęs“, „eretikas“. Dar visai neseniai rusų kalboje šis žodis nebuvo toks vulgarus ir juo vadintos laisvo elgesio moterys. Tačiau vėliau jis tapo vienu pagrindinių rusišku keiksmažodžiu. Netradicinių gydymo būdų žinovai teigia, kad ir šiais laikas, jeigu šis žodis ištariamas su ypatingu jausmu, išimtinais atvejais suteikia žmogui jėgų ir netgi… sumažina skausmą!

Kalbų specialistai visame pasaulyje vieningai sutaria, kad angliški keiksmažodžiai neturi didelės jėgos, nes jiems trūksta kūrybinio vulgarumo, jie yra pernelyg puritoniški. Pasak vertėjų, populiariausi anglų kalbos keiksmažodžiai, išplitę po visą pasaulį, – damn ir bitch.

Lenkai 1994 m. išleido atskirą žodyn,ą skirtą vien žodžiui fuck, o lietuviai atliko tyrimą, pagal kurį sudarė populiariausių angliškų keiksmų sąrašą. Jie išsirikiavo taip: 1) cunt, 2) motherfucker, 3) fuck, 4) wanker, 5) nigger, 6) bastard, 7) prick, 8) bollocks, 9) arsehole, 10) paki. Beje, pastarasis skirtas pakistaniečiams bei tas, kuriuo vadinami juodaodžiai, išplito ir tarp lietuvių.

Ispanų keiksmažodžiai mažiau populiarūs, nors keikiasi jie stipriai ir vaizdingai (cabron, cojones, mierda, kajaro). Kinai keikiasi negeru žodžiu paminėdami nusikaltusio motiną. Tą patį daro vengrai, rumunai, graikai. Labai daug keikiasi airiai. Jų merginos net guodžiamos: „Jei vyras labai daug keikiasi, matyt, jis taip kalba.“

Taigi, keikdamiesi pirmauja kaimynai iš Rytų. Jie net yra išleidę siaubingai storą žodyną, skirtą vien tik keiksmažodžiams, tarp jų ir tą populiarųjį iš trijų raidžių. Anot Fiodoro Dostojevskio, tuo vieninteliu žodžiu rusai gali išreikšti visus savo jausmus. O jei dar prideda blia ir job, tai pasakyti jau galima daug ką. O nešvankusis triaukštis krv… nch… bl… praktiškai tai jau beveik mantra.

Įdomūs faktai apie keiksmažodžius

  • Operacinėje daug laiko leidžiantys medikai teigia, kad būdami nejautros būsenos staiga pradeda keiktis netgi patys padoriausi ligoniai.
  • Kanados mokslininkai išsiaiškino, kad tiems žmonėms, kurie prieš treniruotę garsiai keikiasi, treniruojantis smarkiai padidėja fizinė jėga ir ištvermė.
  • Medicinoje žinoma atvejų, kai gebėjimas keiktis išliko netgi žmogui praradus kalbos dovaną.
  • Rusų literatūros klasikas Fiodoras Dostojevskis yra pasakęs, kad vieninteliu žodžiu, kurį sudaro tik trys raidės, rusai gali parodyti visus savo jausmus.
  • Psichikos specialistų teigimu, apie 90 % agresyvaus elgesio turinio sudaro ne fizinės jėgos panaudojimas, smurtavimas, o žodinė agresija – keiksmažodžiai.
  • Anot psichologų, užkietėjusius keikūnus kamuoja Edipo kompleksas. Keikdamiesi jie jaučiasi stipresni, kietesni.

Pabaigai

Kol vieni žmonės keikiasi visada ir visur, kiti viešose vietose apsimeta itin mandagiais ir net išdrįsta sudrausminti kitus. Tiesa yra ta, kad mažiau ar daugiau keikiasi beveik visi žmonės. Nors tam tikrų normų laikyti yra būtina, negalima paneigti mokslo – keikimasis turi keletą stiprių privalumų. Pateikiame trumpą sąrašą teigiamų funkcijų, kuriuos atlieka mūsų kasdieniai keiksmai.

Visų pirma būtina pasakyti, kad didžiuotis savo laidomais keiksmai nereikėtų. Keiktis irgi reikia mokėti ir kai kurios vietos bei situacijos tam netinka. Kita vertus, mokyti kitų žmonių nesikeikti, kai taip elgiasi visi (labai dažnai ir tie, kurie drausmina kitus) irgi nėra labai mandagu. Juolab, kad mokslas teigia, kad keiktis yra sveika ir naudinga ne vienu požiūriu.

1. Keiksmai mažina skausmą. Kokia jūsų natūrali reakcija į skausmą? Tarkim, kad iš rankų iškrito koks nors sunkus daiktas ir pataikė tiesiai ant neapsaugotų kojos pirštų. Daugelis žmonių net patys nepajustų, kaip iš jų burnos pasigirstų keiksmažodis.

Kylo Universiteto (Keele University) mokslininkas Richardas Stephensas atliko tyrimą, kuriame dalyvavo 67 studentai. Jie turėjo laikyti rankas lediniame vandenyje. Tie, kurie keikėsi, skausmą galėjo ištverti ilgiau nei tie, kurie šaukė atsitiktinius žodžius. Tai nėra pirmas toks tyrimas, tačiau jis patvirtina jau anksčiau atrastą tiesą – keikimasis mažina skausmą.

2. Keiksmai leidžia pasijusti stipresniu. Tai – ir teigiamas, ir neigiamas bruožas. Kartais silpnos asmenybės tiks apsikvailina bandydamos pasirodyti stipriomis. Tačiau jei kada suabejosite savo jėgomis, keletas keiksmažodžių iš tikrųjų gali suveikti kaip vidinė motyvacija.

3. Keikimais nėra susijęs su intelektu. Daugelis mano, kad keikiasi tik kvaili, neišsilavinę žmonės. Tai, žinoma, nėra tiesa – keikiasi beveik visi. Tuo tarpu kiti mano, kad keiksmai yra intelekto požymis. Egzistuoja ir keli tyrimai, kurie teigia, kad spalvingų keiksmų vartojimas tobulina verbalinį intelektą. Tačiau daugelis žmonių kartoja tuos pačius keiksmažodžius, todėl tai su intelektu nėra susiję.

Amy Zile iš Britų Psichologijos Draugijos atliko tyrimą, kuris parodė, kad keikimasis yra susijęs su emocijomis, o ne su intelektu. Emocinis susijaudinimas skatina jausmus išreikšti keiksmažodžiais ir tai visiškai natūralu. Kai kas nors labai nesiseka ar kai pasiekiama kokia pergalė norisi keiktis ir niekas neturi teisės sakyti, kad tai – tik kvailių bruožas.

4. Keiksmai gerina nuotaiką sunkiose situacijose. Visiems būna tų dienų, kuomet viskas krenta iš rankų. Kai kuriems šie periodai tęsiasi ilgiau. Pasirodo, kad keikimasis padeda išlieti susikaupusias negatyvias emocijas, todėl po poros keiksmažodžių žmogus jaučiasi geriau. Kai kurie žmonės šį efektą lygina su psichologine terapija.

5. Keiksmažodžiai filmuose ir televizijoje leidžia labiau įsijausti į siužetą. Pastebėjote, kad kai kurie filmai yra kur kas labiau įtraukiantys nei kiti? Tai lemia galybė veiksnių, bet keiksmažodžiai yra tarp jų. Kadangi realiame gyvenime keikiasi dauguma žmonių, keiksmažodžiai ekranuose kuria realistiškesnio siužeto įspūdį.

Monika Bednarek, mokslininkė iš Sidnėjaus Universiteto, palygino populiarių ir ne tokių populiarių televizijos serialų reitingus ir naudojamas išraiškos priemones. Išnagrinėjusi galybę veiksnių ji padarė išvadą, kad serialai su keiksmažodžiais labiau traukia žmones, net jei jų siužetai prasčiau parašyti.

6. Jie padeda kurti socialinius ryšius tarp žmonių. Bednarek savo tyrimą plėtojo ir padarė išvadą, kad keikimasis yra svarbus kuriant tvirtus socialinius santykius. Žmonės nesikeikia prie nepažįstamųjų (arba keikiasi ne taip laisvai), todėl tas momentas, kai neseniai susitikę žmonės pradeda kartu keiktis juos suartina.

7. Keiksmai padeda paryškinti nuomones, jausmus ir argumentus. Ne, keiksmažodis nepadaro jūsų argumento stipresniu ar labiau įtikinamu. Tačiau keikimasis kitiems diskusijos dalyviams parodo, kaip stipriai jūs esate įsitikinęs savo nuomonės teisingumu.

Timothis Jay, Masačusetso laisvųjų menų koledžo dėstytojas, jau beveik 40 metų studijuoja keiksmažodžius. Jis teigia, kad jie padeda geriau išreikšti emocijas. Žodžiai, ypač rašytinėje kalboje, dažnai neparodo kalbėtojo jausmų. Tuo tarpu keiksmažodžiai atskleidžia susijaudinimą, džiaugsmą ar liūdesį kur kas geriau. Jay keikimąsi lygina su garso signalu automobilyje – tai labai paprastas mumyse įtaisytas mechanizmas, bet panaudojimo galimybės yra ribojamos tik mūsų pačių kūrybiškumo.

Taigi, keikimasis atlieka daug svarbių funkcijų, yra naudingas mūsų sveikatai ir tikrai padeda. Tik piktnaudžiauti juo (kaip ir automobilio garsiniu signalu) nereikėtų.

Šaltiniai, pagal kuriuos parašytas straipsnis:

https://priekavos.lt/keiksmazodis-veikia-kaip-burtazodis/

http://www.technologijos.lt/n/mokslas/zmogus_ir_medicina/S-61476/straipsnis/Kodel-nereikia-bijoti-nusikeikti-7-mokslo-patvirtinti-budai-kaip-keiksmazodziai-mums-padeda

https://www.lrytas.lt/sveikata/medicinos-zinios/2013/01/09/news/keiksmazodziu-kilme-prasme-ir-itaka-sveikatai-5094055/

https://www.sirvintos.lt/lt/valstybine-kalba/kalba-musu-namai/apie-lietuviskus-keiksmazodzius/1712