Neuroįvairovė – žmonių įvairovės apibūdinimas, besiremiantis idėja, kad kad žmonės skirtingai patiria juos supantį pasaulį ir su juo sąveikauja. Nėra vieno „teisingo“ mąstymo, mokymosi ir elgesio būdo, o skirtumai nelaikomi trūkumais. Nors šis terminas žymi visų žmonių neurologinių funkcijų įvairovę, tačiau jis dažnai naudojamas autizmo spektro sutrikimo, aktyvumo ir dėmesio sutrikimo, disleksijos ar mokymosi sutrikimų kontekste. Paskutiniame XX a. dešimtmetyje atsiradęs neuroįvairovės judėjimas siekia užtikrinti lygiavertį dalyvavimą mokantis, darbe ir kituose visuomeniniuose procesuose nepriklausomai nuo žmonių neurologinių ypatumų.
„Mes skiriamės nuo normos, bet būtent įvairovė daro šį pasaulį stipresnį, o ne silpnesnį“
/ Lisa Daxer /
Terminas „įvairovė“ turi daug skirtingų koncepcijų, kurios remiasi pripažinimu ir pagarba: biologinė įvairovė (fauna ir flora), įvairovė versle, įgūdžių įvairovė (tarpkultūrinės kompetencijos), techninė įvairovė (vietos ir laiko įvairovė). Visi šie skirtumai yra pastebimi, matomi.
Kiekvienas iš mūsų turime individualias smegenis
Kiekvienas iš mūsų turime individualias smegenis, kuriose gimsta mūsų svajonės, mintys, gyvena mūsų talentai, poreikiai ir emocijos. Smegenys yra mūsų asmenybės, elgsenos, prisiminimų ir pasaulio suvokimo buveinė. Viskas, kas mes esame telpa mūsų smegenyse. Tuo grindžiant, smegenų tyrimai patvirtina skirtumus tarp žmonių – kiekvieno iš mūsų smegenys yra skirtingos, tad pasaulį matome kitaip, mąstome kitaip ir net tas pačias situacijas galime interpretuoti visiškai skirtingai. Pagrindinė nesusipratimų priežastis – įsivaizdavimas, kad kiti žmonės yra tokie pat, kaip ir mes.
„Neuroįvairovė“ – žmonių neurologinių skirtumų (būsenų), atsirandančių dėl neurologinių ypatumų, kuriuos žymi tam tikros diagnozės, pripažinimas lygiaverčiais. Taigi, ir vertinti juos reikia atitinkamai. Skirtumai atsiranda dėl neurologinių ypatumų, kuriuos žymi tokios diagnozės, kaip cerebrinis paralyžius, disleksija (skaitymo sutrikimas), dispraksija (kalbėjimo sutrikimas), diskalkulija (skaičiavimo sutrikimas), dėmesio ir hiperaktyvumo, autizmo spektro ypatumai ir kiti.
Iš tokio neapibrėžtumo kilo netgi pasaulyje aktyvus judėjimas už „neuroįvairovę“, palaikantis pilietines teises žmonių su netipinėmis neurologinėmis savybėmis.
Neuroįvairovės judėjimas iškilo 1990-ųjų pabaigoje kaip atsakas į tuo metu vyravusį medicininį negalės modelį, kuris patologizavo ir stigmatizavo tokias būkles kaip autizmas bei ADHD. Judėjimas remiasi idėja, kad šios būklės nėra sutrikimai ar trūkumai, o natūralūs žmogaus smegenų skirtumai, kuriuos reikia pripažinti ir gerbti.
Jim Sinclair, JAV judėjimo už žmonių su autizmu teises Autism Network International vieno iš pradininkų, 1993 metais parašyta esė „Nereikia mūsų apraudoti“ sujudino visuomenę. Paaiškėjo, kad žmonėms atsibodo būti matomiems kaip gailesčio vertiems, ribotų galimybių individams. Nuo tada neuroįvairovės koncepcija tik stiprėja ir daugelis mano, kad svarbu bei teisinga pripažinti žmonių skirtumus. Tad, pavyzdžiui, autizmas suprantamas ne kaip sutrikimas, o kaip žmogaus skirtybė ir teisė pilnavertiškai gyventi, save realizuoti ir išreikšti.
Viena pagrindinių neuroįvairovės judėjimo veikėjų – australių sociologė ir rašytoja Judy Singer. Ji 1998 m. konferencijoje pristatytame darbe pirmoji pavartojo terminą „neuroįvairovė“. Singer, remdamasi asmenine patirtimi susijusia su autizmu, teigė, kad autistiški žmonės nėra „kenčiantys“ nuo sutrikimo – jie tiesiog yra kitokie nei neurotipiniai asmenys.
Signer tikslas buvo nukreipti diskusiją nuo negalios, trūkumų ir sunkumų, siejamų su šiomis diagnozėmis, ir pradėti kalbėti apie unikalius įgūdžius bei privalumus, kuriuos suteikia neuroįvairovė. Tradicinė medicina neuroįvairius individus vertina kaip turinčius trūkumų, kurie turėtų būti tiriami, atpažinami, pakeisti ir išgydyti. Neuroįvairovės judėjimas skatina žvelgti į neuroįvairovę kaip į natūralią įvairovę, egzistuojančioje populiacijoje, ir priimti idėją, jog nėra vieno „teisingo“ būdo galvoti, elgtis ar mokytis.
Neuroįvairovės samprata greitai išpopuliarėjo, ypač autizmo bendruomenėje, ir išsiplėtė apimdama ADHD, disleksiją bei kitus neurologinius skirtumus. Judėjimas siekia didesnio neuroįvarių žmonių priėmimo, pritaikymo ir įtraukties švietime, darbe, sveikatos priežiūroje. Jis nuolat vystosi ir kviečia švęsti bei vertinti žmogaus patirties įvairovę.
Neuroįvairovė taip pat skatina nepamiršti neuroįvairių žmonių stiprybių. Nors neuroįvairūs žmonės skiriasi nuo neurotipškų, tam tikrose srityse jie gali būti gabesni už neurotipiškus individus. Pavyzdžiui, žmonės su disleksija pasižymi kūrybiškumu, geresniu bendru bei erdviniu mąstymu, stipriais komandinio darbo sugebėjimas bei empatija. Žmonės su dėmesio sutrikimais gali gebėti hiperfokusuotis į užduotis, kurios jiems(-oms) yra įdomios, t.y. valandų valandas ka nors veikti ir ignoruoti visa kita. ASD diagnozuoti individai gerai pastebi detales, neretai turi gerus techninius, matematinius ir meninius sugebėjimus bei pasižymi tokiomis savybėmis kaip ištikimybė ir nuoširdumas.
Deja, nepaisant tyrimų, rodančių, jog neuroįvairovė gali padidinti produktyvumą komandose net 30 proc., neuroįvairiems individams neretai sunku įsidarbinti bei išlaikyti darbą. 30-40 proc. neuroįvairių individų neturi darbo – apie 3 kartus dažniau nei žmonės su kitomis negaliomis bei 8 kartus daugiau nei žmonės, neturintys negalių! Dauguma vietų, įskaitant mokymosi ir darbo aplinkas, yra pritaikytos neurotipiškiems individams. Nors neuroįvairūs individai turi daug stiprybių, joms atsiskleisti neretai reikia tinkamų sąlygų. Tam gali reikėti pokyčių įdarbinimo procese, fizinėje ir socialinėje darbo aplinkoje.
Pavyzdžiui, individai su ASD neretai prasčiau pasirodo darbo pokalbiuose, tačiau jie(-os) gali pasirodyti kur kas geriau kitokiose atrankos procedūrose, kuriose daugiau dėmesio skiriama įgūdžiams ir žinioms. Individams su ASD taip pat gali reikėti pritaikyti fizinę aplinką: suteikti garsą izoliuojančias ausines ar pritaikyti apšvietimą bei socialinę aplinką, pavyzdžiui, apmokyti darbuotojus kaip padėti individui su ASD ir ko nedaryti.
Verta paminėti, jog tai tik pavyzdys ir kiekvieno neuroįvairaus individo poreikiai gali būti skirtingi.
Neuroįvairovės pavyzdžiai
Neuroįvairovė pripažįsta ir vertina natūralią žmogaus neurologinių funkcijų įvairovę – štai kaip ji gali pasireikšti pagal įvertinimus.
AUTIZMAS: vystymosi sutrikimas, veikiantis socialinę sąveiką, bendravimą ir elgesį. Dažnai pasireiškia kitoks informacijos apdorojimas, sensorinis jautrumas.
ADHD: neurovystymosi sutrikimas, paveikiantis dėmesį, aktyvumą ir impulsyvumą. Dažnai sunku susikoncentruoti, lengva išsiblaškyti.
DISLEKSIJA: mokymosi sutrikimas, paveikiantis skaitymo ir rašymo gebėjimus. Gali būti sunku atpažinti žodžius, skaitymas būna lėtas ar netikslus.
DISKALKULIJA: mokymosi sutrikimas, veikiantis matematinius gebėjimus. Sunku suvokti skaičius, atlikti aritmetiką ar mąstyti matematiškai.
DISPRAKSIJA: vystymosi sutrikimas, paveikiantis motorinę koordinaciją ir planavimą. Sunku atlikti veiksmus, reikalaujančius smulkių ar stambių judesių.
Tureto sindromas: neurologinis sutrikimas, sukeliantis nevalingus judesius ar garsus (tikus).
OKS: psichikos sveikatos sutrikimas, pasireiškiantis pasikartojančiomis mintimis ir ritualiniais veiksmais.
Aspergerio sindromas: vystymosi sutrikimas, paveikiantis socialinę sąveiką ir bendravimą. Dažnai būna stiprus susidomėjimas konkrečiomis temomis.
SENSORINIO APDOROJIMO SUTRIKIMO SINDROMAS: būklė, kai smegenims sudėtinga apdoroti jutiminę informaciją, dėl ko kyla elgesio, dėmesio, mokymosi sunkumų.
Nors norint suprasti neuroįvairovę reikėtų žinoti daug daugiau, pateikiame 10 svarbiausių dalykų, kurie padės skatinti neuroįvarių žmonių priėmimą ir supratimą.
1. Neuroįvairovė reiškia skirtumų priėmimą ir šventimą, o ne „gydymą“. Kiekvienas turi unikalių stiprybių ir gebėjimų — tai verta vertinti ir puoselėti.
2. Neuroįvairūs žmonės dažnai susiduria su kliūtimis sveikatos priežiūros, švietimo ir darbo srityse. Įtraukties iniciatyvos ir advokatavimas padeda mažinti šias kliūtis.
3. Neuroįvairovė pripažįsta, kad kiekvienas pasaulį patiria savaip. Sensorinio apdorojimo skirtumus turintiems asmenims gali reikėti specialių sąlygų.
4. Judėjimas nesiekia neigti iššūkių, bet skatina priėmimą ir supratimą apie skirtumus.
5. Neuroįvairūs asmenys gali itin vertingai prisidėti visuomenėje ir darbe. Darbdaviai laimi, kai pritaiko aplinką ir požiūrį įvairiems darbuotojams.
6. Neuroįvairovė svarbi visais gyvenimo etapais, tačiau ankstyvesnis atpažinimas padeda laiku gauti tinkamą pagalbą ir išteklius.
7. Iniciatyvos ir advokatavimas labai svarbūs gerinant neuroįvarių asmenų gyvenimą ir įtrauktį. Pvz., kai kuriuose miestuose daugėja sensorikai draugiškų renginių ir patogesnio viešojo transporto.
8. Sveikatos priežiūros darbuotojai ir neurotipiniai žmonės turėtų žinoti apie kitų stiprybes, sunkumus ir neurologinių procesų įvairovę.
9. Hiperfokusas dažnas neuroįvarių žmonių bruožas, ir kai kuriose srityse jis gali būti didelis privalumas.
10. Neuroįvairūs žmonės yra natūrali žmogaus gyvybių įvairovės dalis. Neuroįvairovė skatina kūrybiškumą, naujoves ir naujus mąstymo būdus.
Norint tinkamai pritaikyti aplinką neuroįvariems žmonėms, reikia suprasti jų individualius poreikius ir pageidavimus bei turėti noro koreguoti aplinką ar bendravimo stilių, kad jie galėtų sėkmingai dalyvauti ir jaustis gerai. Štai keli bendri patarimai, kaip teikti pagalbą nestigmatizuojant:
Susipažinkite su konkrečiomis asmens turimomis būklėmis.
Pasiteiraukite, kaip geriausia pritaikyti aplinką individualiems poreikiams, būkite lankstūs ir atviri pokyčiams.
Sukurkite komfortišką, kuo mažiau streso keliančią aplinką. Jei reikia, užtikrinkite pertraukas ar sensorikai draugiškas zonas.
Būkite kantrūs ir nespręskite apie žmogaus gebėjimus ar elgesį iš anksto.
Bendraukite aiškiai ir tiesiogiai, priimkite skirtingus bendravimo būdus.
Suteikite galimybę lanksčiai dirbti ar mokytis, jei yra tokia galimybė.
Užtikrinkite reikiamų priemonių (pvz., pagalbinių technologijų, triukšmo mažinimo ausinių) prieinamumą.
Kritinė neurodiversumo studija:
Naujausi tyrimai (pvz., Botha ir kt., 2024 m.) pabrėžia, kad neurodiversumo samprata išsivystė ne vieno asmens, o bendradarbiaujant įvairioms disciplinoms. Šiuo metu formuojasi „antroji banga” – kritinė neurodiversumo studija, kuri siekia peržengti ankstesnius rėmus ir nagrinėti socialinius bei struktūrinius aspektus.
Šaltinis: „Critical Neurodiversity Studies” konferencija (2025 m. birželis, Durhamas, JK).
