ir šiek tiek APIE PINIGUS

KIEK KAINUOJA MEILĖ VAIKUI?

Puikus projektas „Gimnazistai“ kažkada pasikvietė mane į apvalaus stalo diskusiją su paauglių tėvais KIEK KAINUOJA MEILĖ VAIKUI? Kalbėjomės tikrai apie įvairius dalykus: kiek pinigų duoti vaikams, kada pradėti duoti dienpinigius ir ar iš viso juos verta duoti? Kodėl vaikai nevertina brangių dovanų, nesaugoja daiktų, nesuvokia pinigų uždirbimo sunkumo… Tėvai nuoširdžiai dalinosi savo patirtimi ir sunkumais, prisiminėme kiekvienas savo vaikystę ir aišku palyginome su savo vaikų galimybėmis… Emocijos liejosi per kraštus. Tema tikrai aktuali, skaudi, labai daugiapusė. Vieningos nuomonės tikrai neįmanoma prieiti, nes kiek žmonių – tiek gyvenimo istorijų. Bendri sąlyčio taškai galimi tik atsižvelgiant į bendražmogiškąsias vertybes ir Dešimt Dievo Įsakymų.

Labai įsiminė seniai skaityta alegorinė Bruno Ferrero istorija „Meilė neturi kainos“:

Fermerio sodyboje lakstė keletas šuniukų, kuriuos jis norėjo parduoti. Surašęs skelbimą, kad parduodami 4 šuniukai, ėmėsi kalti jį prie sodybos tvoros. Bekaldamas paskutinę vinį fermeris pajuto kažin ką nedrąsiai timptelint jo kelnių klešnę. Nukreipė žvilgsnį žemyn – tiesiai jam į akis žvelgė berniukas.
- Pone,- pasakė jis.- Aš noriu pirkti vieną iš jūsų šuniukų.
- Na,- atitarė fermeris, šluostydamas varvantį prakaitą,- Šie šuniukai gerų tėvų ir nemažai kainuoja…
Akimirkai berniukas nuleido galvą… Tuomet kažin ką sumanęs kyštelėjo ranką gilyn į kišenę ir ištraukęs pilną saują smulkių monetų ištiesė fermeriui:
- Turiu trisdešimt devynis centus. Ar tiek užteks, kad galėčiau apžiūrėti šuniukus?
- Žinoma,- linktelėjo fermeris ir švilptelėjo.- Šen, Doli!- pašaukė jis. Iš būdos linksmai išsiropštė Doli ir sekama keturių pūkuotų kamuoliukų nurisnojo link šeimininko.
Mažylis prisispaudė veideliu prie tvoros. Akutės žibėjo džiaugsmu. Šuniukams sugužėjus artyn, berniukas pastebėjo kažin ką brazdant būdoje. Lėtai išsiropštė dar vienas pūkų kamuoliukas. Tik šis buvo pastebimai mažesnis. Išvirtęs iš būdos kažin kaip keistai keberiodamasis šunytis iš visų jėgų stengėsi pasivyti savo gentainius…
- Aš noriu šito,- užtikrintai šunyčio pusėn nukreipė pirštuką berniukas. Fermeris pasilenkė prie berniuko:
- Sūneli, tu juk nenori šito šunyčio. Jis niekada negalės su tavim bėgioti ir žaisti, kaip šie kiti šuniukai.
Berniukas žengtelėjo tolyn nuo tvoros ir pasilenkęs kilstelėjo plačią kelnių klešnę aukštyn. Abipus kojytės styrojo plieniniai strypai, tvirtai prisriegti prie specialaus bato. Žvelgdamas fermeriui į akis berniukas paaiškino:
- Matote, pone, aš ir pats negaliu labai greitai bėgioti – o jam reikia, kad kas nors suprastų…
Sudrėkusiomis akimis fermeris linktelėjo ir pakėlė nuo žemės mažiausią šunytį. Rūpestingai apglėbęs, perkėlė jį į berniuko glėbį. – O kiek kainuos?- susirūpino berniukas.
- Nieko,- brūkštelėjo ranka išdavikę ašarą fermeris,- Meilė neturi kainos…

„Britai neseniai paskaičiavo, kad išauginti vaiką iki 21 metų tėvams kainuoja apie 200 tūkst. eurų. Anot ekspertų, išlaidos vaikų auginimui per metus šoktelėjo 4 proc., o lyginant su 2003 m. – net 43 proc. Australai yra paskaičiavę, kad vaiko išauginimas tėvams kainuoja apie 900 tūkst. dolerių, čekai tėvų išlaidas vaikui įvertina 500 tūkst. litų.

Lietuvos mokslininkų atlikto tyrimo duomenimis, užauginti vieną vaiką nuo gimimo iki vidurinės mokyklos baigimo mūsų šalyje kainuoja nuo 60 tūkst. iki 250 tūkst. Litų.

Antro vaiko išlaikymas šeimai kainuoja 30 proc. mažiau nei pirmojo, – taip skaičiuoja Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktorius, socialinių mokslų daktaras Boguslavas Gruževskis, apklausęs 18 šeimų.

Tyrimo duomenimis, vidutinei lietuvių šeimai vieno vaiko išlaikymas atsieina maždaug 150 tūkst. Lt. Šeimų pateiktais duomenimis, daugiausiai pinigų reikia per pirmuosius trejus ir paskutinius vidurinės mokyklos metus.“ (pagal spaudą)

Tai kiek gi kainuoja tas vaikas?

Manau, kiekvienas tėtis ar mama, girdėdamas panašius statistinius duomenis, šypteli ir viduje labai aiškiai pajunta tą „neįkainojamumo jausmą“, kurį patyrė tik susilaukęs vaiko arba vaikų. Visų pirma pinigais neišmatuojamas laukimas, nėštumo rūpesčiai ir sunkumai, gimdymo skausmas ir pirmieji vaiko auginimo metai… kas galėtų dėl to ginčytis?

Senovės išminčių žodžiais tariant „Tai, kas neparduodama – yra visų brangiausia: žvaigždės dangaus skliaute, saulė, mėnulis, lietus, vaivorykštė, paukščio giesmė..ir vaiko šypsena..“ Galima būtų vardinti dar begales reiškinių, kuriems kaina nėra nustatyta. Meilė – irgi tame tarpe.

Tačiau visgi esame linkę kalbėti apie pinigus. Pinigus, kurių kiekvienam reikia skirtingo kiekio, kad jaustųsi saugus, ramus, patenkintas…laimingas?..

Auginant vaiką, pinigai svarbūs. Tai galimybės. Galimybės suteikti geresnį gerbūvį: namus, maistą, ugdymo įstaigą, papildomus užsiėmimus, laivę kurti, keliauti, pažinti…

Žiūrint iš kitos pusės – pinigai tai energija. O energija, kaip žinome iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta. Taigi, dalindamiesi pinigais su savo vaikais – dalinamės ir energija. O tai užtikrina jos apykaitą, vadinasi užtikrina nuolatinę pinigų srovę.

Apie pinigus galima kalbėti daug ir iš visokių aspektų. Bet kaip gi su ta meile?

Ar pinigų, brangių daiktų, pramogų, kelionių davimas vaikams yra meilė? Ar atvirkščiai – kompensacija dėl meilės, dėmesio ir laiko, skiriamo vaikui, trūkumo?

TĖVAI IR PINIGAI

Kiekvienoje šeimoje yra kuriamos savos taisyklės, savos tradicijos. Susituokus arba apsigyvenus kartu dviems jauniems žmonėms yra atsinešamos tradicijos iš dviejų dažniausiai gana skirtingų šeimų/giminių. Tai ir papročiai, švenčių šventimas, auklėjimo ypatumai, emocijų reiškimo subtilybės, taip pat ir elgesio su pinigais modelis. Kadangi du skirtingų pozicijų atstovai nori gyventi komfortiškai abiems – tenka derint ir ieškoti kompromisų tarp dažnai labai prieštaringų poreikių ir įpročių. Tas pažįstama mums kiekvienam, tą jau esam patyrę ir savo tėvų šeimose, su tuo pačių tenka susitikti ir naujoje savo šeimoje. Viskas priklauso nuo žmonių sugebėjimų, noro susitarti, lankstumo, ieškojimo sąlyčio taškų. Sudėtinga. Labai.

Taigi, kol du žmonės, paprastai jau susilaukę mažylio arba keleto, mėgina susitarti tarpusavyje dėl visokių dalykų (tame tarpe ir dėl pinigų), žiūrėk vaikai jau ir paauga. Jeigu šeima išlieka funkcionali – t.y. sutuoktiniai neišsiskiria, suderina savo prieštaringus „paveldėtus“ požiūrius ir tampa vieningi – vaikams galima drąsiai sakyti PASISEKĖ. Tuomet, šeimoje jau susidaro vieningas požiūris į tam tikras moralines, o taip pat ir materialines vertybes, kurias demonstruoja (ir savo viduje išgyvena) tėvai. Vaikams tereikia jomis vadovautis, ką jie dažniausiai ir daro. Vadovaujasi tuo, ką jaučia ir mato, o ne tuo, ką GIRDI. Nes turime begalę pavyzdžių, kai suaugęs žmogus ŽINO kaip REIKIA elgtis, bet pats tuo visiškai nesivadovauja (tik dėl jam vienam žinomų priežasčių), bet savo vaikus norėtų matyti tokius, kokių „REIKIA“. Kaip manot, ar tokio tėvo sūnus/dukra gali patenkinti lūkesčius? Vargu.

Taigi, kiekvienas mūsų turi kažkokį savo santykį su pinigais. Pastebėjau, kad yra keletas elgesio modelių. Vieni labiau kreipia dėmesį į įvaizdžio visuomenėje sukūrimą: gražūs namai, stilinga apranga, prestižinis išsilavinimas, populiarūs renginiai ir tam tikrų to meto standartų atitikimas. Kiti gi beveik priešingai – nekreipia dėmesio į visuomenei svarbius etalonus, mėgsta kūrybišką ir ganėtinai spontaniškai/chaotišką buitį, skiria daugiau dėmesio pažinimui, keliauja, bendrauja, neprisiriša prie vietos, kitaip tariant „kiek turi tiek išleidžia“ . Be jokios abejonės tarp šių kraštutinumų yra daugybė tarpinių elgesio modelio varijantų.

VAIKAI IR PINIGAI

Vaikai atspindi savo tėvų elgesį su pinigais. Jeigu šeimoje mama ir tėtis su pinigais elgiasi skirtingai, vaikai pasirenką jiems artimesnį būdą, juk genetiškai visi mes būname daugiau ar mažiau paveldėję savo tėvų bruožus, polinkius, emocinį reagavimą. Gali būti, kad vaikas išmėgins abu būdu – tiek mamos, tiek tėčio. Ir tuomet sukurs tarpinį varijantą.

Paprastai vaikai iki septynerių metų per daug nesidomi pinigais – juos viskuo aprūpina tėvai, jie dar dažniausiai nemoka sudėties ir atimties veiksmų, kurie reikalingi norint apsipirkti. Todėl iki mokyklinukams „savų“ pinigų dar nereikia. Penkių šešių metų vaikui galima pasiūlyti nueiti nusipirkti ledų ar kitą skanėstą davus smulkių pinigų. Tokiu būdu vaikas pasijaus savarankiškas, sužinos kas yra grąža.

Mokykloje jau nuo pirmos klasės dažniausiai tenka pietauti ar priešpiečiauti mokyklos valgykloje, kur galima pačiam išsirinkti meniu arba tenkintis „talonų“ sistema ir gauti tai, kas įtraukta į tam tikrą sumą, už kurią išduodami talonai maistui (pirmose klasėse tas praktikuojama kaip palengvinimas tėvams ir mokytojams). Iš savo vaikų patirties žinau, kad po pirmų divejų savaičių, kai pirmokas jau „apšyla kojas“ mokykloje, atsiranda poreikis pačiam pirkti, nes bendras nustatytas meniu jau nebetinka/neskanu. Tas visai suprantama, juk mokykloje dar prekiaujama ir saldumynais bei gaiviaisiais gėrimais 🙂 Pirmokui galima pradėti duoti dienpinigius. Elgesio su pinigais mokymasis yra sudėtingas ir pakankamai ilgas procesas.

Vaikai turi išbandyti kaip greitai baigiasi gauti pinigai. Kiek kainuoja šokoladukas, o kiek bandelė. Patirti, kad kartais nusipirkus labai geidžiamą saldainį jis pasirodo visai ne tokio skonio ir tenka jį išmesti, o pinigų jau niekas nebegražina.

KODĖL VAIKAI VAGIA PINIGUS IŠ TĖVŲ?

Teko pažinti tėvų, kuriems tai buvo iš ties didelė problema.

Dešimtmetis berniukas nuolat imdavo mamos pinigus, nors šeima gyveno tikrai nepasiturinčiai. Mama aiškino ir gražiuoju, ir piktuoju – berniukas nenustojo imti pinigų iš mamos piniginės. Pasirodo, vaikas labai mėgo būti draugų dėmesio centre. Mokymosi pasiekimais neišsiskyrė iš kitų, viduje jautė poreikį turėti pripažinimą bendraamžių tarpe ir to siekė kaip mokėjo – pirkdamas draugams saldumynus. Suprantama, tai neišspesdavo berniuko problemos, pinigų reikėjo vis daugiau ir daugiau, kad atkreiptų į save dėmesį ir užsitarnautų palankumą.

Ką daryti? Pirmas žingsnis – padrąsinti vaiką nebijoti būti atstumtam kitų vaikų. Turėdami mamos ir tėčio palaikymą ir jausdami besąlyginę meilę, vaikai sugeba adaptuotis bendraamžių kolektyve ir išlikti savimi, nesiekti laikino populiarumo ir džiaugtis turėdami vieną-du draugus. Vidinis pasitikėjimas savo, kaip asmenybės, verte savaime sukuria normalius santykius su aplinka, kurie toliau vystosi priklausomai nuo asmenybės augimo. Lyderiai tampa lyderiais tik turėdami tam tikrų vidinių galių, bet ne pinigų.

Nuoširdūs pokalbiai su vaikais, pasakojimai apie savo vaikystę ir patirtas emocijas, tegu ir ne pačias maloniausias labai suartina, padeda ir vaikui atsiverti ir pasidalinti išgyvenimais. Tik atvirumas sukuria nuoširdumo ir pasitikėjimo atmosferą.

Kartais vaikai ima pinigus iš tėvų tik dėl to, kad negauna kišenpinigių. Tam tikrose šeimose yra įprasta, kad jeigu ko reikia – vaikas paprašo, tėvai nutaria ar tikrai kažko reikia ir aprūpina arba ne. Viskas būna gerai, jeigu vaikui nesunku prašyti. Tačiau gali atsitikti taip, kad prašinėjimas apkarsta, o ir tėvai ne visuomet pritaria vaiko pasirinkimams. Tuomet susidaro didelė vagiliavimo tikimybė. Dažnai šitą problemą išsprendžia kišenpinigių davimas arba galimybė „užsidirbti“ šeimos ribose (atliekant kokius nors ypatingus namų ruošos darbus ar pan.) Būna ir taip, kad iki pilnametystės jokių savų pinigų neturėjęs vaikas nevagia ir pasitenkina tėvų teikiamu aprūpinimu. Tokiais atvejais labai didelė tikimybė, kad vaikas ir toliau tikėsis visapusiško tėvų pagalbos, nerodys iniciatyvos pats save išlaikyti, ieškotis pajamų šaltinio ir gyventi atskirai. Tai „patogumo“ sindromas, kuris pridaro daug nemalonumų suaugusio vaiko tėvams, kurie kadaise taip džiaugėsi paklusniu paaugliu 😉

Trumpi atsakymai į pagrindinius klausimus:

  1. Nuo kokio amžiaus reiktų pradėti vaikus mokyti elgtis su pinigais?
    1. Kokie pagrindiniai šio mokymo metodai? Duoti kišenpinigius (dienpinigius) ir leisti vaikams su jais tvarkytis pačiam.
    2. Kokių pagrindinių taisyklių turėtų laikytis tėvai, mokydami savo vaikus elgtis su pinigais?Nekontroliuoti ir nenurodinėti, bet tik patarti, jeigu vaikas paklaus kur leisti savo kišenpinigius. Duoti pinigų tiek, kiek pagal amžių vaikas pajėgs suvokti – svarbu neperdozuoti.
    3. Kokių klaidų daro tėvai to mokydami vaikus? Kaip jų išvengti? Pagrindinė klaida – kontrolė ir nurodinėjimas. Dar viena – per daug arba per mažai pinigų duodama. Labai svarbu sudėlioti prioritetus: pirmiausia santykiai, o tik po to pinigai.
    4. Kodėl svarbu su vaikais kalbėtis apie pinigus? Kaip tai jiems pravers ateityje? Svarbu tiesiog dėl to, kad būtų lengviau tartis dėl pirkinių (žaislų, pramogų), o vėliau dėl paties jauno žmogaus sugebėjimo orientuotis materialiame pasaulyje ir planuoti savo pajamas/išlaidas.
    5. Kaip apskritai vaikai suvokia pinigus? Ką jie reiškia vaikams? Kol maži – vaikai pinigus suvokia kaip ir turi būti – kaip energiją, kuri turi galią suteikti norams pavidalus. Tačiau ilgainiui tėvai „įrodo“ vaikams daug įvairių pinigų „pavidalų“, pvz. kad pinigai viską gali, arba atvirkčiai – jų nuolat trūksta…