KIEK KAINUOJA PSICHOTERAPIJA

  • Post author:
  • Post category:Be kategorijos

bank-note

Kiek mes mokame psichoterapeutams? Ar galima sumažinti kainą arba garantuoti rezultatą? Pasiaiškinti piniginius reikalus visuomet verta, tuo labiau, kad tai terapijos dalis.

PAGRINDINĖS IDĖJOS

  • psichoterapija – ne tik turtingiems, ir nors kaina turi didelę reikšmę terapijos procese, dėl kainos galima susitarti;
  • dažniausiai medicininis draudimas apmoka tik psichiatro paslaugas, arba tik nedidelį skaičių psichoterapijos seansų;
  • labai sunku iš anksto numatyti terapijos kainą, nes paprastai už problemos dėl kurios kreipėmės slypi daugybė kitų…

Viena iš pagrindinių kliūčių, norintiems konsultuotis, dažniausiai yra PINIGAI. Daugeliu atvejų taip, psichoterapija kainuoja nemažus pinigus. O kiek mes vertiname savo dvasinę būseną? Šis klausimas ir yra psichoterapijos objektyvo centre.

Kodėl pinigai tokie svarbūs terapijos procese?

Mes galime nemokamai kalbėtis apie savo sunkumus (deja, ne apie visus) su mums artimais žmonėmis arba netgi su atsitiktiniais pakeleiviais, tačiau toks pokalbis negarantuoja mums asmeninio dėmesio, rezultato, ir juo labiau tęstinumo. Netgi jeigu mes draugiškai šnekučiuojamės vakarėlyje su psichologinį išsilavinimą turinčiu draugu – tai tik laisvas pokalbis.
PINIGAI viską keičia: apmokėjimas garantuoja abiejų pusių rimtą nusiteikimą – kliento ir specialisto. Tuo pačiu metu sumažina specialisto superreikšmingumą – jis atlieką apmokamą darbą, o ne daro stebuklus. Dauguma klientų turi slaptą įsivaizdavimą, kad terapeutas yra VISAGALIS. Susimokėjęs paprastais pinigais jis turi galimybę suvokti, kad tai tik žmogus, kuris neminta Šventąja Dvasia.
Klientas praranda iliuzijas, tačiau įgija autonomiškumą, o tuo pačiu gali sugrįžti į realybę iš po seanso, kuriame buvo užsiėmęs tyrinėdamas nesąmoningą ir pasąmoningą nežinomybę.

Už ką mes mokam?

Kad padėtų mums pasiekti išsikeltus savo tikslus, psichoterapeutas naudojasi savo brangiai kainavusiu ir ilgai trukusiu išsilavinimu. Mes mokame jam už jo protą, įgūdžius ir patirtį – tam įgyti jis turi kelti savo kvalifikaciją nuolat, ir tai jam kainuoja. Jis turi turėti savo asmeninį supervizorių-terapeutą, nes dirbdamas su sunkiomis klientų problemomis, jis privalo mokėti susitvarkyti su savosiomis – ir tai jam kainuoja. Jis reguliariai lankosi mokslinėse-praktinėse konferencijose, kurios taip pat nėra nemokamos. Į terapijos kainą dažnai įeina ir kabineto nuomos kainos dalis.
Taigi, mokestis užtikrina profesionalumą – tai reiškia, kad kliento interesai terapeutui yra pirmoje vietoje.

Kiek kainuoja psichoterapija?

Tai priklauso nuo terapeuto reputacijos, patirties, ir, dažnai, ambicijų, kabineto lokalizacijos (vadinasi nuomos kainos). Taip pat nuo seansų dažnumo. Terapija dažniausiai trunka metus ir ilgiau, tačiau klientas turi teisę bet kada nutraukti ją savo noru, nemokėdamas jokių baudų. Apie tai pasikalbėję su savo terapeutu, sužinosite, kaip suveikia stiprus gynybinis mechanizmas, kai terapijos metu klientas priartėja prie kažkokio jam labai svarbaus ir galimai žeidžiančio dalyko, ir tai nebūtinai reiškia, kad terapija sėkmingai baigta.
Numatyti susitikimų skaičių ir realią terapijos trukmę labai sudėtinga. Nes kreipiantis dėl vienos problemos, neretai paaiškėja kad po ja guli dar daugybė kitų dalykų, kuriuos reikia spręsti. Pati trumpiausia pavyzdžiui – konkrečios baimės įveikimo terapija, manoma, kad trunka apie 12-16 seansų.

Ar mokėjimo suma gali keistis terapijos eigoje?

Taip, jeigu specialistas mano, kad šios derybos yra terapinio proceso dalis. Labai svarbu, kad klientas mokėtų už seansus būtent pagal savo galimybes. Mokestis už psichoterapiją – tai vienas poveikio būdų klientui keistis. Pavyzdžiui, jeigu žmogus ieško terapijos kuri kainuoja pigiau, nei jo galimybės leidžia jam mokėti, tuomet jis pats save nuvertina, laiko save mažiau vertingu nei iš tiesų yra.
Tai, kaip klientas apmoka savo terapiją irgi suteikia specialistui daug informacijos: vieni moka iš anksto, kiti visaip vilkina apmokėjimą, ieškodami pasiteisinimų arba užmiršdami.

Ar gali būti nemokama psichoterapija?

Taip. Daugelyje šalių tai organizuoja socialinės tarnybos, pagalbos centrai arba naujų psichologų mokymo įstaigos, kur yra galimybė konsultuotis pas specialistus, tačiau su sąlyga, kad jus stebės grupė stažuotojų.
Gera žinia yra ta, kad psichoterapija dažniausiai nėra pirmosios pagalbos priemonė (nors yra atvejų). Todėl galima mėginti skaityti psichologinę literatūrą, žiūrėti filmus ir pačiam spręsti iškilusias problemas.

Ar reikia mokėti už praleistus seansus?

Taip, jeigu nepranešėte specialistui 24 arba 48 val iki susitikimo (pagal susitarimą). Tai disciplinuoja ir įpareigoja abi puses. Atostogas planuoja irgi abi pusės, paprastai terapeutas iš anksto įspėja klientą apie būsimas savo atostogas.

Ar nemokamai tai reiškia be rezultatų?

Psichoterapeutas privalo išlaikyti savo profesionalumą nepavirsdamas gelbėtoju arba draugu. Tokiu būdu jis aiškiai sau pasako ko tikisi iš savo profesijos, atliekamo darbo ir kiek tai gali būti naudinga klientui.
Sveikatos draudimo apmokamos terapijos dažniausiai būna trumpalaikės – nukreiptos į skubų simptominį gydymą. Tačiau efektyviam ilgalaikiam poveikiui yra reikalingas kliento-terapeuto ryšys, be trečiųjų šalių įsikišimo, kurių tikslai gali ir nesutapti su kliento tikslais. Pinigai šioje vietoje reiškia santykius. Kiekvienoje specialybėje pinigai turi tam tikrą prasmę: vienokia ji statybininkui, kitokia finansininkui. Psichoterapeutui tai santykiai. Tai nubrėžia laiko rėmus, kuriuose specialistas aiškiai suvokia, kad dalyvauja ne norėdamas gauti sau naudos, o teikdamas reikalingą pagalbą klientui.
Kita vertus, labai sunku daug sužinoti apie žmogaus problemas ir jo gyvenimą per 15 minučių, ar netgi valandą. Tas ryšys ir gilus pažinimas atsiranda tik per laiką kaupimosi principu: su kiekvienu seansu kliento-terapeuto santykiai darosi vis vertingesni, gilesni, reiškia brangiau kainuojantys. Pinigai kaupiasi, kiekvieno sekančio seanso metu didėja galimybė kalbėti apie vis labiau sudėtingus, brangiau kainuojančius dalykus.

Terapiniai santykiai – kas tai?

Tai daug paprastesni ir aiškesni santykiai, negu visi kiti artimi santykiai. Juk paprastai santykiai tarp žmonių yra labai sudėtingi: vienas nori pasikalbėti, o kitas tuo metu užimtas kažkuo, arba pvz man kažkas atsitiko, bet aš nenoriu to sakyti savo artimam žmogui, nes bijau jo reakcijos, ir tuomet tai tampa kažkokiu povandeniniu akmeniu mūsų santykiuose… dažnai daug ko nepasakome garsiai, apie daug ką reikia numanyti, o vėliau pasidaro nebeaišku kas ir kodėl vyksta ir kas su tuo susiję?
Terapiniai santykiai yra gana griežtai reglamentuoti: klientas su terapeutu aptaria bendravimo laiką, trukmę, aptaria galimus pasikeitimus ir įvardija tai garsiai, Po seanso kiekvienas eina į savo gyvenimą ir neina „draugauti“, todėl nėra galimybės susidaryti tiems povandeniniams akmenims. Jausmus išreiškiame žodžiais, o ne kažkokiais veiksmais, kaip tai vyksta kasdieniniame gyvenime.

Ką reiškia, kai žmogui nuolat trūksta pinigų?

Pinigų stygiaus jausmas priklauso ne tiek nuo objektyvios realybės, kiek nuo pajamų ir išlaidų santykio. Yra žmonių, kurie daug uždirba, tačiau turi labai didelių išlaidų, ir todėl nuolat yra pinigų deficite.
Psichologiškai tai reiškia, kad žmogus yra nuolat nepatenkinantis kažkokių esminių savo poreikių – ir tai jau stiprus motyvas dirbti su psichoterapeutu.

Kokie psichoterapinio darbo skirtumai su labai dideles pajamas turinčiais klientais?

Žmogus, kuris turi dideles pajamas, už terapiją turi mokėti adekvačiai, vadinasi daug. Tai dažnai būna sudėtinga pačiam terapeutui, bet įmanoma subalansuoti įvairiomis specifinėmis sutartimis su klientu – ir tai vienareikšmiškai terapinė priemonė kliento tikslams pasiekti.

Šaltinis: įv. straipsniai internete