Ar žinote ko labiausiai reikia vaikams? Mažiems berniukams ir mažoms mergaitėms?

Jiems reikia pakankamai patenkintos mamos – tokios, kuri mokėtų pasidalinti pasitenkinimu savo gyvenimu!

Tiesiog laimingos mamos čia neužtenka. Jeigu mama gyvena savo pasaulyje, palikusi vaiką auklei, tai ne tas varijantas kurio trokšta dukra ar sūnus. Ne, taip jie neišmoks patys užaugę tapti laimingais žmonėmis. Net jeigu ir be auklės, bet mama užsidariusi kambaryje su mobiliu telefonu ir ten visa laiminga – tai irgi neįkvėps vaikų gyventi laimingai. Vaikas turi kažkaip patekti į mamos gyvenimo scenarijų, kuris daro mamą laimingą. Štai kur „šuo pakastas“,

Pakankamai laiminga mama duoda nepakeičiamą pavyzdį. Tik per tai vaikas sužino, kad šiame netobulame pasaulyje galima ne tik paprastai išgyventi, bet galima netgi jausti malonumą iš gyvenimo – iš draugystės, iš gėlių prie namo, iš kelionių traukiniu arba pasivaikščiojimo susikibus rankomis. Jeigu jau mama tai gali jausti ir moka taip gyventi – vadinasi šio pasaulio galima nebijoti. Vadinasi galima neeikvoti jėgų nerimaujant, o tiesiog augti laisvai ir ramiai.

Depresišką motiną psichologijoje vadiname „mirusia, negyva“. Ji ir iš tiesų neatlieka to tarpininko vaidmens tarp didžiojo pasaulio ir mažo, kuriame kvepia išlygintais skalbiniais ir vištienos sultiniu. Didžiojo pasaulio energija nepatenka į ją, nes ji užsidariusi savyje ir savo vidiniame skausme. Todėl vaikui trūksta gyvenimiško kvėpavimo pilna krūtine. Jam tvanku, jis sukaustytais judesiais ir jo didžiausias noras – atgaivinti savo mamą. Tai užduotis visai ne vaiko jėgoms, taigi jos neįveikęs jis įgauna destruktyvią bejėgiškumo patirtį.

Nerimastinga mama moko nerimauti, jaudintis. Šiuo atveju vyrauja nuolatinis artėjančios nelaimės laukimas, būsena, kurioje sunku ramiai kvėpuoti, nes jeigu visa diena buvo be debesų, tai vakare gali pakvipti ne medumi, bet paraku, o mama beviltiškai palinksės galva – „aš gi sakiau“… O tuo pačiu metu visi geri dalykai bus vertinami kaip naujos nelaimės pranašai, nes negali būti gerai, iš karto po to reikia laukti bėdų. Tokia vat tai nuostata.

Priešiškos motinos pasaulyje – visi priešai. Ir kiekvienas geras žmogus anksčiau ar vėliau atsiduria priešininkų pesėje. Juk pasitikėti yra kvaila, gražiai sutarti – neįmanoma, dvasiškai suartėti – pavojinga todėl, kad jeigu suartėsi su potencialiu priešu, ir pats gali tapti svetimu, o mama svetimų nemyli. Net ir savus ne visada. Todėl tik ypatingai lojalius, nerodančius savo įtartino vidinio pasaulio ir tik su viskuo patenkinto ir nekalto avinėlio kauke. Žiūrėk, mama, koks aš geras/gera.

Nelaiminga mama kiekvieną kartą vis kitaip nelaiminga. Jos gaila iki ašarų, bet verkti tenka tyliai, kad mamai dar blogiau nepadarytum. Jai vis tiek blogiau nei kitiems – ir tai pirma pagrindinė namų taisyklė. Antra pagrindinė taisyklė – nesilinksminti. Linksmą veidą privaloma palikti už durų, prieš įeinant į namus tam, kad neįžeisti motiniško nelaimingumo. Privaloma užsidėti gailestingumo, užuojautos ir begalinės tarnystės mišinio skraistę. Nes ką vaikas besakytų ar bedarytų – mamos nelaimingumas tik didės.

Visai kitaip, jeigu mama patenkinta ir pasiruošusi tuo pasidalinti. Ji moka pajausti malonumą virdama sriubą, o vaikas, kuris šalia žaisdamas tai jaučia, tuo pačiu perima meilę ir gauna geriausią pasaulyje mokėjimo džiaugtis gyvenimu pamoką. Netgi namų ruoša gali būti tarsi šventė, bet tai reikia mokėti surengti. Tai būdai, kaip tiesiog plūduriuoti malonume gyventi – ramiai, atsipalaidavus, švelniai pasitikint, kad pasaulis neleis nuskęsti. Patikėkit, jokia kita patirtis gyvenime nesuteiks vaikui didesnio pasitikėjimo kaip ši, iš patenkintos mamos.

Vaikas mato pasaulį per motiną. Jos veido išraiška, žvilgsnis – tai atspindys to, kas vyksta už namų sienų. Jeigu vaikas galėtų tai švardinti žodžiais, jis pasakytų: „Mama, man iš tiesų gerai tik tuomet, kai tu gerai jautiesi ir gali su manimi pasidalinti savo saugumu, pasitenkinimu ir ramybe. Tada aš jaučiuosi kad ir pats toks būsiu užaugęs“.

Kai kurie gali prisiminti kaip visą vaikystę stengėsi padaryti mamą laimingą. Tam turėjo padėti geri pažymiai, namų tvarkymas, nuolakumas, savo vaikiškų nelaimių slėpimas – viskas tik dėl to, kad pamatyti bent mažiausią šypseną mylimo žmogaus veide. Bet viskas veltuj. Vėliau, jau suaugus tenka ilgai mokytis būti patenkintu savimi ir neteisti savęs už tai, kad nesiseka „atgaivinti“ savo pačio artimiausio, brangiausio žmogaus. Beje, dar nei vienam vaikui nepavyko to padaryti. Tai ne vaiko jėgoms. Būti laimingu – suaugusio žmogaus užduotis.

Pakankamai laiminga mama vaikui suteikia patirtį apie tai, kad:

-galima sirgti ir pasveikti, ir tai normalus gyvenimas;

-galima pyktis ir netgi nemėgti vienam kito, bet meilė niekur nedingsta;

-galima būti dosniu;

-galima susidurti su didelėmis problemomis, tačiau neprarasti savivertės;

-galima mėgti skirtingumus;

-galima šaipytis iš to, kas gąsdina, ir tai padės sumažinti baimes;

-galima verkti dėl netekties, o paskui iš naujo rasti priežastis džiaugsmui;

-galima turėti skirtingas nuomones ir vis tiek išlaikyti artumą;

-galima būti netobulu, o gyvenimas tau vistiek bus maloningas.

Vaikas paprašytų:

Mama, leisk man žinoti, kad aš visuomet galiu į tave kreiptis. Aš užaugsiu ir mokėsiu pasitikėti.

Mama, pasakyk man, kad tau patinka su manimi kalbėtis, bendrauti, būti. Kai užaugsiu – aš žinosiu, kad esu įdomus.

Mama, papasakok man apie jausmus – savo, mano, kitų. Kai užaugsiu – aš geriau save suprasiu.

Mama, neuždrausk man verkti, pykti, liūdėti, džiaugtis ir bijoti. Būk ir pati gyva, rodyk jausmus, leisk sau klysti ir pripažink savo klaidas. Kai užaugsiu – aš žinosiu, kad su manimi viskas OK.

Mama, pastebėk mane. Kai užaugsiu aš galėsiu emociškai būti artimas su kitais žmonėmis.

Mama, paguosk mane, kai man sunku, kai aš suklystu, kai man nesiseka. Paguosk vietoj to, kad nubaustum. Kai aš užaugsiu – mokėsiu palaikyti save ir kitus.

Mama, paklausk manęs kas man patinka, gerbk mano poreikius ir interesus. Kai aš užaugsiu – gebėsiu pasirūpinti savimi ir kitais.

Mama, leisk man mylėti tai, ką myli tu. Nenorėti to, ko nenori tu. Nebūti tuo, kuo tu norėtum kad aš būčiau. Kai užaugsiu – aš suprasiu savo tikruosius norus.

Mama, leisk man tau prieštarauti, nesutikti su tavimi, protestuoti. Kai užaugsiu – aš mokėsiu pasakyti „ne“.

Mama, duok man laisvę, nekontroliuok manęs visur. Ir tuomet aš užaugsiu atsakingas.

Mama, neskubink manęs užaugti, leisk man pabūti vaiku. Leisk man būti silpnu, mažu, reikalaujančiu priežiūros. Tuomet aš užaugsiu savarankiškas ir nepriklausomas.

Mama, mylėk mane besąlygiškai. Kai užaugsiu – jausiuosi vertingas.

Mama, būk šalia manęs kol aš vaikas. Kai užaugsiu – nesijausiu vienišas.

Ir dar. Dažniau apsikabink mane, prašau.

Versta pagal O. Fadejeva ir A. Grin