You are currently viewing Kokie tėvai savo pavyzdžiu užaugina savarankiškus vaikus

Kokie tėvai savo pavyzdžiu užaugina savarankiškus vaikus

Keletas savybių, kurias turintys tėvai savo pavyzdžiu išmoko vaikus spręsti savo problemas:

1. Tėvai stovi už vaikų nugaros tam, kad spręsti problemas kartu su vaiku, o ne už jį.

Ugdykite vaikus taip, kad jie mokėtų susitvarkyti su savo sunkumais patys, be kitų pagalbos.

2. Tėvai vaikams užduoda klausimus ne rečiau negu siūlo jiems jau paruoštus atsakymus.

Užduodami klausimus iš esmės, mes mokome vaiką ieškoti sprendimo, vietoj to, kad susinervinti ir laukti pagalbos iš šalies. Štai keletas klausimų pavyzdžių:

– kaip manai, kas čia ne taip kaip tau norėtųsi?

– ką mes galėtume padaryti, kad situacija pasikeistų?

– ar galėtume įgyvendinti tavo idėją?

– kaip tu galvoji, kodėl šis žmogus pasielgė būtent taip?

– ar tai buvo draugiškumas, meilė? O gal tai buvo neprotinga?

– kai priėmei tą spendimą, kaip pasijutai?

– ką tu galėtum pakeisti panašioje situacijoje, bet ateityje?

Atsakymai, kuriuos vaikas sugebės atrasti savo viduje, gal ir emocionaliai, yra gerokai vertingesni už tuos iš išorės primestus stereotipus.

3. Tėvai kritiką paverčia pramoga.

Vietoj to, kad nuolat viską drausti ar duoti nurodymus bei pamokymus, daug efektyviau yra pafilosofuoti su vaiku gerumo ir blogio temomis, skaitant kartu knygą arba žaidžiant kokį nors rolių žaidimą, gal su mėgstamų žaisliukų pagalba. Tai gali atrodyti, kad siūlote vaikui susikurti moralinę-etinę strategiją, atskirdami konfliktinę situaciją nuo vaiko asmenybės su išgalvoto siužeto pagalba.

4. Tėvai leidžia vaikams mokytis iš savo klaidų, nesvarbu, kad tai tikrai labai nemalonu.

Jeigu vaikas konfliktuoja su mokytoja, tai nebūtinai reikia skubiai keisti mokytoją, kad vaikui būtų leingviau. Tie sunkūs santykiai galų gale suteikia patirties ir leidžia augti asmenybei, ieškant būdų kaip išgyventi, kaip prisitaikyti ar išlaikyti savo vertybes, ugdyti intuiciją, kantrybę ir supratingumą. Savo gyvenime vaikas dar sutiks galybę nemalonių žmonių, nuo kurių jis pats ir turės sugebėti apsisaugoti. Todėl svarbu to mokytis jau vaikystėje, turint gerą tėvų užnugarį.

5. Tėvai nesaugoja savo vaikų nuo bausmės, kuri seka paskui neteisingus veiksmus ar elgesį.

Kiekvienas turi mokytis taisyti savo klaidas.

6. Tėvai kantriai leidžia vaikui klysti.

Tam, kad vaikas sugebėtų, išmoktų rasti savo asmeninius, nestandartinius sprendimus, svarbu kad jis kuo mažiau jaustųsi vertinamas. Argi galima sukurti ką nors naujo nė karto nesuklydus? Vaikas turi suprasti, kad klysti – tai normalu ir leistina. Tėvams tenka persiorientuoti savo dėmesį nuo klaidų ir trūkumų į naujų, efektyvesnių sprendimų galimybes.

7. Tėvai palaipsniui atiduoda visą atsakomybę vaikui jo sunkumų sprendime.

Vaikai puikiai gali surasti sau tinkamą maršrutą, išsirinkti meniu ar aprangą, jie gali netgi būti puikiais patarėjais mūsų, suaugusiųjų problemose. Atsakomybės jausmas, mokėjimas bendradarbiauti ir lyderio savybės formuojasi vaikystėje. Nežiūrint į tai, kad mums, suaugusiems neretai to trūksta, mes galime padėti vaikui tai ugdyti.