ANTRASIS trikampis, kuriame jau gerokai mažiau kančios ir daugiau valdžios, yra toks:

HEROJUS – FILOSOFAS (ABEJINGAS) – PROVOKATORIUS

Faktiškai tai yra transformavimasis į priešingybes: Auka į Herojų, Kontrolierius į Filosofą/Abejingąjį , o Gelbėtojas į Provokatorių/Motyvatorių.Kaip žinome pagal skaičiavimo skalę nuo minus vieno kylant į viršų virš nulio minusas virsta pliusu. Taigi, keičiasi poliariškumas.

Tai ko gero sudėtingiausias momentas evoliucijos kelyje – iš minuso pereiti į pliusą. Jėgų mažai, o inertiškumas traukia žemyn, atgal. Tai tarsi visu greičiu važiuojantį automobilį (juk gyvenimas tai nesustoja) apsukti šimto aštuoniasdešimt laipsnių kampu ir pradėti važiuoti į priešingą pusę. Taip pat ir visa aplinka priešinasi šiam pasikeitimui: kabinasi į rankas ir kojas, tempia, sukelia kaltės jausmus, kad tik nepavyktų išsilaisvinti.

Visa psichoterapija skirta būtent šiam procesui: išgydyti sužeistą vidinį vaiką, gyvenantį Kančios trikampio viduje. Ir kartais ėjimas šiuo keliu gali trukti visą gyvenimą..

Išoriškai šis perėjimas būna pastebimas pagal tokius požymius:

– žmogus nepasiduoda manipuliacijoms, o išsako ir pats tenkina savo poreikius;

– nebevykdo kitų norų ir nesiekia svetimų tikslų netgi tuomet, kai įvairiais būdais mėginama įtraukti (pasitelkiant kaltės, baimės, gailesčio ir apmaudo jausmus) į tai, bet kiekvieną kartą užduoda sau klausimą: „Ar man to reikia? Koks bus rezultatas ir ar ką aš gausiu? Ko aš galiu pasimokyti jeigu padarysiu tai ko manęs prašo?“ ir jeigu neranda sau reikalingų priežasčių tai daryti, tiesiog nedaro;

Pagrindinė Herojaus užduotis – suprasti save ir jį supantį pasaulį. Jo pagrindinės emocijos: susidomėjimas, aistra, pasididžiavimas sėkme, įkvėpimas veikti. Nesekmės atveju – liūdesys ir apgailestavimas. Nuobodulys, jeigu ilgas neveiklumo periodas. Kaltės jausmai Herojui svetimi, o jeigu jie atsiranda, vadinasi Herojus regresavo ir grįžo į prieš tai buvusią Aukos poziciją.

Šis terminas HEROJUS naudojamas dėl to, kad iš tiesų šis vystymąsis yra toks sudėtingas ir sunkus, kad prilygsta herojizmui. Visą laiką tenka nugalėti savo vakarykščius įsitikinimus, atsisakyti jų, kad eiti pirmyn. Juk žygdarbis gali būti vykdomas tiek išorinime, tiek vidiniame pasaulyje. Todėl iš pirmo žvilgsnio sunku atpažinti prieš mus esantį Herojų. Geriau įsižiūrėjus tai parodo jo emocijos ir tai ar jis „pakimba“ savo temose ar juda į priekį.

Atokvėpis, suvokimas ir savo elgesio rezultatų priėmimas įvyksta tuomet, kai Herojus transformuojasi į FILOSOFĄ. Tai Kontrolieriaus priešingybė (na, pamenate, iš Dramos trikampio). Kontrolierius persekioja, tikrina, nurodinėja, o Filosofas visus Herojaus veiksmus priima, jam tinka bet kokie rezultatai.

Taip pat reikia atkreipti dėmesį į tai, kad toli gražu ne visi Herojaus žygdarbiai bus sėkmingi. Begalinis Herojaus įkvėpimas gali žeisti ne tik aplinkinius, bet ir jį patį, kartais pakankamai skausmingai – tiek fiziškai, tiek emociškai. Jis gali daug „malkų priskaldyti“ aistringai tikrindamas savo galimybių ribas, kad visa jo aplinka bus priversta persitvarkyti ir kentėti. Todėl jam ir reikalingas Filosofas ir jo atsainus požiūris.

Lėtas ir ramus Filosofas žiūri į viską tarsi iš šalies, yra tikras tuo, kad viskas kas su juo vyksta – tik į gerą. Jeigu negavai rezultato, tai vistiek gavai patirtį, kuri neretai yra svarbesnė ir vertingesnė. Šioje vietoje transformuojasi ir požiūris į Ego. Čia atsiranda suvokimas, kad Ego norai „skaniai pavalgyti, saldžiai pamiegoti ir gyventi taip, kad kiti pavydėtų“ turi keistis asmenybės vystymosi kelyje. Ir tai, kad šis kelias akmenuotas – normalus reiškinys. O kad šio proceso metu gali stipriai kentėti Ego – irgi normalu.

Filosofas neneigia savo Ego kančių ir tai jam leidžia geriau suvokti save. Net jeigu visi aplinkui jį peikia ir kritikuoja („fui, ką tu čia iškrėtei“), jis laikosi principo: „jeigu aš prikrėčiau, tai vadinasi man to reikėjo ir tai ne jūsų reikalas“.

Toks elgesys gali būti vidinis, neafišuojamas, bet taip pat gali būti ir labai viešas, deklaruojant atvirai ir tokiu būdu tapti papildomu asmens puikybės šaltiniu. Tai būdinga tam, kurio Herojus turi daug perteklinės paaugliškos energijos ir protesto. Tai taip pat žymi ir brandumą: juk kuo esam nebrandesni – tuo labiau norisi konfrontuoti su pasauliu vien dėl pačios ginčo energijos. Brandi asmenybė savo žygdarbius atlieka ne dėl kažko (mamos, viršininko, valdžios ar kt.) bet tik dėl to, kad pats to nori. Tie norai gali sutapti su visuomenės norais, bet taip pat gali būti ir priešingi. Visuomenė nėra toks stiprus kriterijus apsispręsti, kai žmogus kyla savo asmenybės evoliucijos laiptais aukštyn.

Filosofo vaidmuo šioje subasmenybėje – analizuoti ir daryti išvadas. Jeigu Herojus patiria nesėkmę, Filosofas įvertina jo veiksmus ir nustato ką reikėų daryti kitaip, geriau. Ir jeigu Herojus norės tai pakartoti, jis tai padarys atsižvelgdamas į Filosofo išvadas. Neretai, jeigu reikiama patirtis įgijama padarius išvadas, veiksmo kartoti jau ir nebereikia, nebekyla noras – pamoka išmokta, galima keliauti toliau.

Trečioji subasmenybė šiame trikampyje – tai PROVOKATORIUS/MOTYVATORIUS. Tai Gelbėtojo priešingybė.

Jeigu Filosofas mato situaciją visapusiškai, tarsi iš viršaus, tai Provokatorius nuolat yra krypties ieškojimuose. Tai tarsi taikinio paieškos. Nusitaiko, išrinkdamas tinkamą kryptį ir tikslą Herojui. Ir tada jau pradeda provokuoti (erzinti) – „Ką, per silpnas?“ arba motyvuoti parodydamas kokią naudą iš to galima gauti, kokia garbė laukia atlikus šį žygdarbį.

Provokatorius neužsiima nei situacijos analize, nei savo galimybių įvertinimu. Tai paties Herojaus reikalas, na dar Filosofo. Motyvatoriaus užduotis – duoti kryptį. Tai pati nepastoviausia subasmenybė iš visų trijų, todėl kad neretai neleidžia Herojui susikoncentruoti ir užbaigti jau pradėtus darbus. Jame daug azarto ir vaikiško smalsumo: „Kas bus, jeigu?…“ Jis labai chaotiškas ir judrus. Skirtingai nuo Dramos trikampio, kur Auka beveik negalėjo pasipriešinti Kontrolieriui, čia Herojus turi labai daug laisvės. Jis visuomet gali atsisakyti Provokatoriaus pasiūlymų arba atidėti jų vykdymą. Jeigu asmenybė pakankamai brandi, tai Herojus nepuola nieko daryti iš karto. Jis pirmiausia atsako į klausimą „kas bus, jeigu?“ ir tiek kiek sugeba modeliuoja būsimos situacijos galimybes, numatydamas sunkumus. Jis ruošiasi ir todėl šie veiksmai turi didesnes galimybes sėkmei. Su kiekviena nauja patirtimi jis kyla vystymosi laiptais aukštyn.

Provokatorius yra nuolatinėje pasaulio skenavimo būsenoje, jis ieško dar nepažintų sričių ir tai be abejo yra vystymasis, pažinimas, akiračio plėtimas. Tačiau kaip žinia, vystymasis negali vienu metu eiti ir gylyn ir į plotį, todėl šis periodas tai dar nėra branda – tai aktyvi, sveika paauglystė.

Užduotis – plėstis, pažinti save. Savo galimybes ir pasaulį, kuriame galima save išreikšti. Akcentas – į save. Nes apie dėmesį aplinkai, pasauliui kalbėti dar anksti. Bet palyginus su Dramos trikampiu, čia emocijos ir bendra savijauta jau ženkliai pasikeitusi – į savirealizacijos ir laimingumo pusę.

Deja, panašu, kad dauguma mūsų planetos žmonių egzistuoja tame minus pirmame – Dramos – trikampyje. Todėl Herojai, Filosofai ir Provokatoriai nėra taip jau dažnai sutinkami. Nors šios subasmenybės ir atrodo gana egositiškos, bet tai ženkliai geresnė energija. Šiame trikampyje esantis žmogus jau nebesustos, jis eis pirmyn ir jo gyvenimas bus įdomus.

Šiose būsenose esančių kūnuose įtampą periodiškai keičia atsipalaidavimas ir kadangi nusplopintų emocijų gerokai mažiau (idealiu atveju beveik nėra, nes jos aktualizuojamos), nėra poreikio sirgti. Kartais su kūnu atsitinka nemalonių dalykų, bet tai daugiausiai būna iš neatsargumo: traumos, perkaitimai, peršalimai, pervargimas ir kiti „žygdarbių“ pašaliniai poveikiai.

Vyriškos ir moteriškos energijos

Herojaus trikampyje galima pastebėti lyčių skirtumus subasmenybėse. Skirtingai Dramos trikampio šios energijos nėra griežtai prisitvirtinusios prie subasmenybių.

Dramos trikampyje tai atrodo taip:

Kontrolierius, netgi jeigu tai žmona ar motina – tai vyriška energija (veiksni, organizuota, nukreipianti ir teisianti).

Auka – (paklusnumas, kantrumas, nurodymų vykdymas) – tai moteriška energija, netgi jeigu tai vyras ar sūnus.

Gelbėtojas gali būti dviejų energijų: kai jis aktyviai veikia – tai vyriška energija, o kai tik gaili, guodžia, bet nieko daugiau nedaro – tuomet moteriška energija.

Herojaus trikampyje:

Herojus yra vyriškas tuomet kai aktyviai veikia, ir moteriškas kai viduje priima situaciją ir tai vidinis žygdarbis (kaip aš prisitaikysiu naujomis aplinkybėmis ir ar sugebėsiu būti laimingas?)

Filosofas taip pat turi abi energijas: moteriškoji priima pasekmes be kaltės, ir apgailestavimų, taip pat ir aplinkos pasikeitimus po herojaus žygdarbių. O vyriškoji dalis – analizuoja klaidas, padaro išvadas, surenka patirtį ir ją panaudoja vėliau augimui ir vystymuisi.

Vyriškoji Provokatoriaus pusė sako: „Daryk“, o moteriškoji: „Jausk“. Visais atvejais abi energijos būdamos harmoningoje pusiausvyroje suteikia kokybišką buvimą.

Kodėl Herojus yra Aukos antipodas ir pirmasis laiptelis asmenybės evoliucijos kopėčiose?

Čia jau reikėtų atsigręžti į mitologijos istoriją. Herojai – Dievų ir mirtingųjų bendri vaikai. Jų kelio uždavinys – atlikti žygdarbius. Jų pagrindinis tikslas – tapti Dievais. Ir kai kuriuos iš jų (graikų mitologijoje) Dievai įsileido į Olimpą. Ką tai reikštų šiuolaikinėse interpretacijose?

Žmogus gimsta ir jo užduotis priartėti prie Dievo, o gal ir juo tapti. Todėl iš pradžių jis turi tapti Herojumi, tai yra tuo, kuris priima gyvenimo iššūkius. Jam galbūt pasiseks tuomet, jeigu jis bus atkaklus, drąsus ir dėmesisngas. Turės savybes, kurios jam padės pasiekti tikslus. Kas visuomet pasiekia tikslus? Kas neklysta niekada neprašauna pro šalį? Neveltuj sakoma: „Jis tai daro kaip Dievas“. Neklysta ir visuomet pasiekia tikslą tik Dievas. Taigi, Herojus stengiasi tapti Dievu, tapti panašiu į savo tėvą ne žmogų, bet Dievą (archetipą). Kitaip tariant geriausia žmogaus versija.

Pereinamasis etapas tarp Aukos ir Herojaus yra Avantiūristas. Jis daugiau iniciatyvos turi nei Auka ir turi nemažai Herojaus savybių – yra drąsus, pasiryžęs, moka išgyventi nesėkmes ir padaryti išvadas. Todėl jį lengva sumaišyti su Herojumi. Tačiau jie turi vieną esminį skirtumą: Avantiūristas tikisi išorinės sėkmės, o Herojus – pasikliauja tik savimi. Todėl Avantiūristo laimėjimai – tai atsitiktinumai arba gudrios aferos, jis mėgsta mažiau daryti ir daugiau gauti, daugiau imti nei duoti, jis šventai tiki fortūna, kuri pati krenta jam į rankas arba iškelia sau uždavinį pagauti tą laimės paukštę už uodegos. Čia nelabai galima kalbėti apie tolygų, adekvatų energijos pasiskirstymą. Avantiūristas supranta, kad nėra nei sąžiningas, nei kruopštus, nei apskaičiuojantis ir neretai slapta pavydi tokiems ir gerbia juos. Avantiūristas mėgina plaukti į platesnius vandenis rizikuodamas būti suėstas už save stambesnių žuvų. Bet jis puikiai supranta, kad pagrindiniai resursai būtent ten ir turėdamas išradingumą tikisi laimėti aukso puodą. Be to, ten visuomet yra ko pasimokyti iš stipresnių. Moteris-avantiūristė – tai aukštos klasės kurtizanė, kuri padeda atsikratyti pinigų savo meilužiams neduodama nieko už tai.

Avantiūristo gyvenimas pilnas nuotykių, jis gyvena tarsi savo pasaulyje, todėl nėra gerbiamas nei Herojų, nei Nugalėtojų. Aukos taip pat jų nemėgsta, bet daugiau iš pavydo. Šarmo jiems tikrai galima pavydėti. Būtent juo prisidengiant ir laikosi Avantiūristai visą gyvenimą įsikibę šios subasmenybės, nepereidami į kitą, aukštesnę pakopą. Literatūroje tai gražiai pavaizduota kaip Ostapo Benderio ar grafo Kaliostro personažai.

Norint kilti evoliucijos kopėčiomis, tenka suvokti, kad energijos apykaita yra būtina, o sėkmės filosofija, deja, bet laikinas dalykas ir nemokamas sūris būna tik spąstuose.

Žmonės, gyvenantys dar sekančiame trikampyje – tai brandūs suaugę. Ir tai tie, kurie turi visus 90% pasaulio resursų, nors jų skaičius Žemėje siekia tik 10%. Tai Nugalėtojo trikampis.

NUGALĖTOJAS – MĄSTYTOJAS – STRATEGAS

Herojus transformuojasi į Nugaėtoją, Filosofas į Mąstytoją, o Provokatorius į Strategą.

Bazinės Nugalėtojo emocijos – įkvėpimas ir entuziazmas. Mąstytojo – ramybė ir gerumas. Ir tik šiame etape žmogus gali medituoti, galutinai išsilaisvindamas iš to vidinio dialogo. Jokių didelių pastangų tai nereikalauja – ramybė ateina savaime, nes šiame asmenybės vystymosi etape jau nebėra ko pergyventi. Nugalėtojų pasaulyje nebėra ką gerinti, jame yra tvarka, viskas ir taip gerai. Čia daug energijos ir ji negali ilgai likti vienoje vietoje. Mąstytojas generuoja idėjas ir siunčia jas Strategui. Strategas jaučia laimę vien dėl to, kad gauna savo mėgstamą užsiėmimą – apmąstyti įdomų projektą ir lieka patenkintas savimi, kai jį įgyvendina. Džiaugsmas, pasitenkinimas, įkvėpimas – tai jo bazinės emocijos.

Šiame trikampyje žmogus kuria su dosnumu, čia nėra vietos deficitui ar taupymui, o taip pat juos lydinčiai baimei. Ten, kur gyvena Nugalėtojai, Pasaulis nuostabus, bet nestatiškas. Jis vystosi ir Nugalėtojo uždavinys – būti aktyviu šio vystymosi dalyviu.

Nugalėtojas realizuojasi daugelyje sričių, jis nejaučia baimės kažko netekti (kaip kad Herojus, paveldėjęs Kontrolieriaus baimės likučius). Nugalėtojo pasaulyje visko pakankamai ir visuomet bus pakankamai, taigi, jo kūryba tarsi žaidimas, ir jis neturi poreikio savęs kaltinti ar teisti. Nugalėtojas jau pažįsta save ir aplinkinį pasaulį, kaip vaikas savo kaladėlių rinkinį. Jis sugalvoja vis naujus dalykus kuriuos galima sukurti, džiaugiasi procesu ir didžiuojasi rezultatais.

Vyriškos energijos paskirtis – veiksmas ir kažko naujo sutvėrimas.

Moteriškos energijos paskirtis – tas pats tik vidiniame pasaulyje.

Moteriškos prigimties Nugalėtojas (nebūtinai moteriškos lyties) – tai Burtininkas, Magas. Jam nereikia veikti išoriniame pasaulyje, jis kuria viduje, ir tai materializuojasi. Kodėl ir kaip? Apie tai daug parašyta, bet suprasti tai galima tik stebėjimo būdu ir tik jau būnant Nugalėtoju. Jo devizas: „Tam kad kažką gauti man tereikia tik panorėti“ – nei kiek nestebuklingas, tai labai buitinis. Jie taip gyvena.

Nugalėtojas mėgaujasi kūrybiniu procesu – tiek išoriniu, tiek ir vidiniu. Mėgaujasi gyvenimu, energijų apykaita, tuo nuostabiu faktu, kad žmogus iš tiesų yra tikras Kūrėjas ir savo Pasaulio Centras. Tai yra šio etapo pagrindinis apdovanojimas.

Beje, Nugaėtojas tai nebūtinai koks nors milijonierius, oligarchas.. Tai gali būti visai kuklus buityje žmogus. Esmė ne resursų kiekyje, bet vidiniame suvokime, kad visuomet yra PAKANKAMAI. Jeigu kažko reikės, tai atsiras, viskas ko reikia egzistuoja šalia ir visuomet yra pasiekiama ranka: reikalingi žmonės, pagalba, daiktai, įvykiai. Tai skamba mistiškai, tačiau žmogaus vidinis tikėjimas suteikia tam kasdienybės, normalumo formą.

Mąstytojas – moteriškos prigimties subasmenybė. Ji sugeria Pasaulį ir gimdo idėjas.

Strategas – vyriška subasmenybė. Jis nukreipia, kuria planus, nurodo iš kur gauti būtinus resursus.

Šiame etape įtampa pasiskirsto intuityviai. Nėra būtinybės sirgti, jeigu konkretus individas pilnai atitinka archetipą, tai yra jeigu nėra kažkokių paveldėtų reikalų iš praeitų trikampių. Realybėje tai būna gana retai. Sėkmingas ir realizavęs save kūryboje ar versle žmogus gali „pakibti“ santykiuose arba atvirkščiai.

Pavyzdžiui, Nugalėtojas gali įsimylėti „netinkamą moterį“, ir jeigu santykiuose pas jį neviskas subalansuota, intuicija gali jį apgauti – ta moteris bus Auka. Jis gali pradėti ją „gelbėti“ ir „auklėti“, norėdamas pritraukti iki savo išsivystymo lygio (t. y. iki trečio trikampio). Ir žinoma šiam planui lemta sužlugti: jis pats krenta į pirmąjį trikampį ir dabar jau vakarykštė Auka pradeda jį kontroliuoti, aktyviai reikalaudama dėmesio. Jeigu jis tai priima kaip meilę, tai pats tampa Auka, o moteris – Kontrolieriumi/Persekiotoju.

Kitas pavyzdys iš Herojaus, turėjusio vargingą vaikystę, gyvenimo. Gavęs didelius išteklius (na, pavyzdžiui tapęs šalies Prezidentu), jo neišlaisvintas, sukauptas pyktis verčia jį būti savanaudžiu ir neleidžia visa esybe tarnauti kitiems. Toks scenarijus, žinoma, baigiasi nesėkme. Anksčiau ar vėliau Nugalėtojas krenta į Aukos poziciją ir būna priverstas slėptis, nes buvusios jo aukos tampa persekiotojais.

Taigi, svarbus klausimas: „Kuo Herojus skiriasi nuo Nugalėtojo? Kaip galima pereiti į aukštesnį etapą?“

Herojus užsiėmęs savimi – savo reakcijomis ir savo nuotykiais. Pasaulis jam tarsi treniruoklis, kuriame jis mėgina suprasti savo galimybes ir stiprina savo silpnąsias puses.

Herojus iš tiesų yra egocentriškas, nors iš išorės gali atrodyti labai draugiškas ir geranoriškas aplinkai. Tačiau jis – tarsi kokonas, iš kurio gali išsiristi brandi asmenybė, kai bus tam pasiruošus. Niekas nežino kiek laiko užtruks tas pasiruošimas, gal net visą gyvenimą…taip ir nesubręs. O gali gimti ir atnešti pasauliui naujas idėjas, naujus bendravimo būdus ar dar ką nors naujo.

Kas gi tai ta brandi asmenybė? Tai KŪRĖJAS, pasaulio sutvėrėjas.

Pagrindinis skirtumas tarp Nugalėtojo ir Herojaus – tai kūryba, Pasaulio keitimas. Ne dėl to, kad nori išgelbėti, pasigirti, praturtėti, pasilinksminti ar pralinksminti kitus, gauti dėmesio, bet iš noro KURTI. Tai yra daryti tai, ko dar niekas nedarė. Tai Dieviška savybė, pasireiškusi žmoguje. Daryti tam, kad būtų padaryta. Nesvarbu koks bus atgalinis atsakas iš kitų žmonių. Nugalėtojas daro tai kad sukurti savo energiją, o ne tam, kad kiti žavėtųsi juo.

Herojui reikia atgalinio ryšio – žavėjimosi juo. Nugalėtojas gi ir pats žino, kad jis viską daro gerai. Todėl kad blogai daryti jis negali, jo subasmenybė yra absoliučiai priimanti „viskas kas vyksta yra į gera“ ir kitų žmonių kritika jo neišmuša iš pusiausvyros.

Trečiame tirkampyje, Nugalėtojo lygyje vyriška ir moteriška energijos susivienija ir netgi tuomet, kai visas pasaulis prieš, asmenybė pati save palaiko ir nuoširdžiai nepasiduoda aplinkos kritikai (skirtingai nuo Herojaus ir Filosofo, kuriuose daugiau demonstratyvumo nei nuoširdumo : „jūs manęs nemėgstate, bet man nesvarbu“. Nugalėtojas šiuo atveju autonomiškas ir nepriklausomas. Traukos dėsnio dėka, Nugalėtojas apie save suburia save atspindinčius asmenis, todėl jų santykiai Nugalėtojo trikampyje gerokai laimingesni nei kituose. Tie, kurie yra Aukos arba net Herojaus pozicijose ir žiūri į Nugalėtojus „iš apačios“, mano kad meilė „perkama“. Tačiau šiame trikampyje LAIMĖ yra savęs priėmime ir savirealizacijoje.

Moteris, esanti Nugalėtojo būsenoje gali turėti bet kurį vyrą: Nugalėtojas atpažins joje save, Herojus bus palaimintas, o Auka iš vis neteks amo iš laimės.

Vyras Nugalėtojo pozicijoje taip pat gali prieiti prie bet kurios moters šioje Žemėje ir jai bus sunku jam pasakyti „ne“. Instinktas šiame etape tiek smarkiai išvystytas, kad net ir nesinori artintis prie tų, su kuriais bus blogai. Todėl kiekvienas pasirinkimas dažniausiai būna tinkamas. Ir tai ne medžioklė su trofėjais.

Nugalėtojas ir Nugalėtoja – tai karalius ir Karalienė, kurių valstybėje viskas labai gerai. Liaudis patenkinta, ekonomika klesti, o Herojams visuomet yra vietos atlikinėti žygdarbius. Ir jeigu jų praeitis švari (neturi palikimo iš ankstesnių trikampių), jie niekada nenukris iš savo asmeninio Olimpo aukštumų.

Nugalėtojas-Herojus – ši pora mažiau stipri ir stabili. Nugalėtojas visuomet žiūrės į Herojų su tam tikru vertinimu. Herojus užsiims žygdarbiais dedikuodamas juos antrai pusei, bet ne visi žygdarbiai gali baigtis sėkme, todėl galimybė nuriedėti nuo kalno gana didelė. Nugalėtojas šioje poroje gali žengti žingsnį žemyn ir savo moteriška Herojaus dalimi priimti visas savo išrinktojo nesėkmes.

Nugalėtojas-Auka – tai visai negyvybinga pora. Jeigu Nugalėtojas vyras, o Auka – moteris, tai paprastai vergės archetipas, kurią pakvietė į rūmus už grožį. Jos užduotis – eiti moteriškuoju Herojaus keliu, priiminėjant Nugalėtoją visą, besąlygiškai, tame tarpe ir jo išdavystes, grubumą, agresiją ir kitus emocinius iššūkius. Gali būti, kad ji už tai pareikalaus kompensacijų įvairių formų dėmesiu – daiktais, garantijomis, seksu, kelionėmis. Tačiau po kurio laiko Nugalėtojo jausmai atšals ir skyrybos neišvengiamos. Nes tai per daug nutolę vienas nuo kito savo vystymosi etapuose asmenybės. Sunku yra peršokti per du laiptelius, per vieną dar įmanoma susitarti.

Beje, yra pastebėta, kad susilyginimas vyksta iš viršaus į apačią: stipresnis silpnėja, o ne atvirkščiai. Gravitacija dvasiniuose procesuose taip pat veikia, tai reiškia, kad nuriedėti lengviau nei pakilti. Kitas klausimas kas poroje stipresnis – Nugalėtojas arba Herojus vistiek anksčiau ar vėliau atsitokės ir padarys išvadas iš savo nesėkmių anksčiau nei tai padarys jų partneris Auka.

Šiuo požūriu įdomi yra pasakos „Pelenė“ analizė. Ji tokia patraukli Aukoms, nes jos mato joje viltį sau: iš tarnaitės į princesę. Puiku. Bet iš tiesų, šią pasaką Aukos supranta neteisingai, nes Pelenė niekada ir nebuvo Auka. Ji tiesiog atsakingai ir nuolankiai praeidinėjo Herojaus moteriškąjį kelią – priėmimą. Pamotė jai buvo ne Kontrolierius, o Motyvatorius/Provokatorius, kuris skatino mokytis ir ugdytis naujas savybes. Kai kelias buvo nueitas ir Pelenė praėjo visus išmėginimus, sukaupė reikiamą patirtį, atsirado pagalbininkai (Fėja krikštamotė), kurie padėjo jai pereiti į Nugalėtojo lygmenį ir tapti princese. Fėja irgi atstovavo Provokatorių, nes pasiūlė jai pasipriešinti pamotei ir rizikuoti, o rizika – vyriškos energijos veiksmas.

Jeigu Pelenė iš tiesų būtų buvusi Auka, tai vietoj to, kad sėkmingai tvarkytųsi su sunkiomis užduotimis, ji be reikalo naudotų galybę energijos priešindamąsi joms, nuolat būtų nelaiminga, besiskundžianti ir jai į pagalbą ateitų Gelbėtojas (gali būti ir ta pati Fėja arba Princas). Gelbėtojas visuomet reikalauja apdovanojimo ir transformuojasi į Kontrolierių. Fėja galėtų tapti pamote, nes reikalautų dėkingumo, o Princas pasodintų ją į „auksinį narvelį“ ir tai jau būtų visai kitokia pasaka…

Moteris Nugalėtojas ir vyras Auka – ta pati situacija. Bet visuomenėje tai mažiau toleruojama, ir vyrą vadina Alfonsu. Jeigu vyras Herojus, siekiantis savo moters Nugalėtojos meilės, tai jis Riteris ant balto žirgo. Ir tai jau visai kitoks archetipas, palaikomas visuomenės. Jis netgi gali tapti Nugalėtoju savo žygdarbių fone ir savo moters meilės spinduliuose. Tokie atvejai yra žinomi.

Porų santykiuose dėsnis negailestingas: Dramos trikampyje – kentėjimas. Kituose dviejuose – įvairi, bet LAIMĖ. Jeigu poroje pasirodo personažas iš žemiausio trikampio – tai konfliktas. Žinoma, konfliktas tam tikra prasme reikalingas, tai Herojaus kelias. Jeigu Nugalėtojas sutinka Auką ir ją įsimyli, ji tuoj pat pradeda reikšti pretenzijas: „Kodėl tu neišsiurbei kilimo arba kodėl užtrukai darbe?“ , tai jis pasirenka arba priiminėti ją kaip Herojus arba atsikratyti tokia moterim kaip įkyria muse. Kiekviena toks sprendimas turi savo vystymosi kryptį. Nustatytų atsakymų nėra, nes mes visi skirtingi su skirtingais poreikiais. Reikia nepamiršti, kad netgi Nugalėtojas gali turėti tam tikrus savo „trūkumus“- neišmoktas savo laiku pamokas kai dar buvo Herojumi. Todėl gyvenimas nuolat jam mes iššūkius, provokuos užbaigti neužbaigtus reikalus, kurie trukdo energijos apykaitai ir pusiausvyrai.

Partnerių iš skirtingų trikampių tarpusavio santykiai turi tuos pačius dėsnius: kad būtų konfortiška, turi sutapti energetiškai – atitikti savo išsivystymo lygį. Taigi, partnerystė visuomet laikosi tame pačiame trikampyje esančių žmonių porose. Aukai visuomet bus apie ką pasikalbėti su Gelbėtoju arba Kontrolieriumi, arba net ir su kita Auka. Komplementarumo principas. Emocijos skirsis, bet visi jie kalbės viena kalba.

O vat jau Herojui su Auka bus sunkiau. Įsivaizduokite, pavyzdžiui Auka sako: „Viskas blogai, mano gyvenimas toks sunkus“, o Herojus atsiliepia : „Viską galima pakeisti, reikia tik pasistengti ir nustoti skųstis“. Herojus kalba apie tai ką jis pats ir daro, ir jam tai tinka, jis nuoširdžiai tuo dalinasi, o Auka gali palaikyti jį Kontrolieriumi, įsižeisti ir nutraukti pokalbį. Jeigu vis dėl to pokalbis prasitęs, tai galima išgirsti tolimesnius Herojaus patarimus: „Nueik į sporto salę, pasportuok, įgausi energijos, geriau pasijausi“.. O Auka atgal: „Apie ką tu čia? Man trūksta pinigų net išgyventi, tai už ką aš į sporto klubą eisiu?“ Toliau Herojus gali nusiristi į Gelbėtojo poziciją ir paskolinti pinigų. Tai visai netikęs scenarijus, nes Auka pinigų negrąžins, o taip pat neaišku ar panaudos pagal paskirtį ir jau tikrai nejaus dėkingumo, kurio tikisi Gelbėtojas. Tai tikrai neveda prie gerų santykių.

Herojus, likdamas savo trikampyje gali įtraukti Filosofą ir pasakyti jam kažką panašaus į „o taip, tai sunku, bet juk reikia kaip nors išsikapstyti, tiesa?“ ir šiuo atveju jis suteikia galimybę Aukai nuspręsti ką daryti.

Yra dar viena subasmenybė, kurią Herojus gali panaudoti bendraudamas su Auka. Tai – Provokatorius. Ką gali atsakyti Provokatorius į Aukos skundus? Pavyzdžiui, kažką tokio: „Taip, seni, tavo toks gyvenimas, bet aš nematau kitos išeities – tik pasikarti“… ironiškai dar pasiūlydamas kur gauti patikimą virvę, kuri nenutrūktų reikiamu momentu. Ir tai, žinoma, gali stipriai sužeisti Auką, bet kaip nebūtų keista, tai vienintelis būdas išvesti šį žmogų iš Karpmano trikampio. Provokatorius grubiai, bet sąžiningai tėškia į veidą Aukai: „dvėsk arba keisk kažką gyvenime“.

Aukai beveik nepakenčiamai sunku bendrauti su Herojumi, jeigu tas neįkrenta į Gelbėtojo būseną. O Herojui visiškai neįdomu su Auka. Jis bodisi bendravimu pasakodamas apie savo žygdarbius, kurie dar labiau sunervina Auką (ir ji tikrai kartu nesidžiaugia). O klausyti Aukos skundų nuobodu ir beprasmiška.

Vien tik dėl savo žmogiškumo Herojus gali tęsti bendravimą, ypač jeigu tai buvusi ilgalaikė draugystė, bet didesnė nauda abiem būtų tuomet, jeigu Auka savanoriškai pripažintų, kad Herojus – jos mokytojas. Ir naudotųsi jo patarimais, tokiu būdų pradėdama žingsnis po žingsnio išlipti iš to neigiamo trikampio.

Tas pats nutinka ir tarp Nugalėtojo ir Herojaus. Jeigu Herojus mokosi iš Nugalėtojo ir laiko garbe sau su juo bendrauti, santykiai laikosi arba šis bendravimas pasmerktas nutrūkti. Net jeigu tai draugystė nuo mokyklinio suolo.

Ar įmanoma gimti Nugalėtoju?

Ne, tikrai negalima. Netgi jeigu žmogus gimė Nugalėtojų šeimoje, jam vistiek teks praeiti savo Herojaus kelią. Noras iš karto įšokti į sostą – tai tas pats kas trijų metų vaikui atsibusti dvidešimties. Neįmanoma. Per daug reikia išmokti, ir atstumas čia milžiniškas. Niekas negali atlikti šio darbo už patį žmogų.

Tačiau vaikui, gimusiam Nugalėtojų šeimoje labai daug šansų tapti Nugalėtoju, todėl kad tėvai neslopins jo energijos ir iniciatyvos. Jiems užteks resursų (intelektualių ir fizinių), kad duoti vaikui užduočių, padėsiančių jam greičiau pakilti į aukštesnį lygį. Jie taip pat nepretenduos ir nepirš jam ištikimybės „šeimyninėms vertybėms“, nes jiems to nereikia. Jie stipriai vertindami laisvę pasiruošę suteikti ją ir kitiems, šiuo atveju savo vaikams.

Ar galima netapti Auka?

Tam kad atsakyti į šį klausimą, reikia aprašyti dar vieną trikampį, taip vadinamą NULINĮ.

Nulinis lygis sutinkamas mažuose vaikuose ir labai pas nedidelį kiekį suaugusių, kurie neįkrito į Auką, bet neturėjo drąsos ir Herojumi tapti. Tai atrodo taip:

IMPULSAS – VEIKSMAS – VERTINIMAS

Šiame lygyje dar nėra susiformavusio Ego, todėl šie pavadinimai nėra subasmenybės, o labiau savybės. Ne Veikėjas, bet veiksmas. Energija prasideda nuo Impulso į Veiksmą, o rezultatų Vertinimas dar tik formuojasi, nes formuojais mąstymas.

Šiame amžiuje (iki trejų metų) vaikai gyvena tam tikrame rojaus pasaulyje ir dar nemoka skirstyti visko į „gerai“ ir „blogai“. Bet koks impulsas be jokios cenzūros tuoj pat pereina į veiksmą. Emocijos teka laisvai, kūne nėra paslėptos, nuneigtos energijos. Daug galvoti apie savo veiksmų rezultatus dar neturi sugebėjimo nes nesusiformavęs mąstymas. Todėl vaikas lengvai keičia judėjimo kryptį: nuo boružės į žaislus, po to į mamą, į maistą ir t.t.

Jeigu jis krenta, įsiduria, nusidegina ar kažkaip kitaip susiduria su aplinkos skausmingu poveikiu, jo Vertinimas tai įsimena ir įjungia „raudoną lemputę“ tam tikroje vietoje, kad atpažintų kur nereikia lįsti. Taip vyksta pasaulio pažinimas – tai pirmosios patirties kaupimas. Kai kuriais statistiniais duomenimis, šiuo periodu (iki trejų metų) žmogus gauna iki devyniasdešimt procentų visos jo aplinkoje egzistuojančios informacijos, to pasaulio, kuriame jis gyvena.

Tėvai (ar globėjai) tuo metu vaikui suteikia reikiamas sąlygas išgyvenimui ir vystymuisi. Jų užduotis – neprisiimti sau atsakomybės už vaiko Vertinimą, kas atimtų iš vaiko galimybę sukaupti savo asmeninę patirties bazę. Jeigu tėvai priima visus sprendimus už vaiką ir direktyviai jam apie tai praneša „nelįsk, nukrisi.. negerk, sušalsi… gerai kramtyk, užspringsi…“ ir taip toliau, tai formuoja jam baimę gyvenimui, kuri ir gali nulemti tai, kad iš nulinės pozicijos toks žmogus eina ne į viršų, o į minusą ir renkasi tapti Kontrolieriumi.

Laisvos veiklos slopinimas vaikystėje, kai vyksta pasaulio pažinimas, formuoja Auką.

Jeigu vaikas kaip save organizuojanti sistema veda save nuo vienos patirties prie kitos, tai jo asmenybė keliauja ir pradeda savo Herojaus kelią į pliusą o ne į minusą, palaipsniui pats sau sunkindamas užduotis. Toks žmogus turi visas galimybes iki savo jėgų žydėjimo amžiaus (30-40 metų) pilnai atskleisti savo potencialą.

Pirmasis Karpmano trikampis tarsi koks virusas, perduodamas iš kartos į kartą, kai vakardienos vaikai, augindami savo vaikus, kartoja tas pačias klaidas: apriboja, kontroliuoja ir manipuliuoja.

INTUICIJA

Minus pirmame trikampyje su intuicija visai blogai. Žmogus suvokia kaip įžvalgas savo vidines baimes (Kontrolieriaus, Gelbėtojo, Persekiotojo). Intuicija čia greičiau negatyvių situacijų kūrimas, baimių ir apsidraudimo priemonė. Šiame lygyje žmogaus tikslas – IŠGYVENIMAS. O tai reiškia, kad totali gynyba. Jis isteriškai kabinasi kažkokių savo ribų ir intuicija tam tarnauja.

Herojaus lygmenyje jau geresnė situacija. Kuo aiškesnės trikampio subasmenybės, tuo aiškesni intuityvūs signalai. Tačiau tai nereiškia kad šis kelias yra lengvas, labiau atvirkščiai – pasaulio PAŽINIMUI būtini sunkumai. Juk Herojaus tikslas – pažinti save ir pasaulį.

Nugalėtojas turi gerą intuiciją, kuri tiksliai žino ką daryti, kelia pasitikėjimą savimi ir retai klysta. Jo „jaučiu kepenimis“ niekada nepaveda. Strateginis tikslas čia – KŪRYBA, kuri vyksta ne dėl noro pasilengvinti gyvenimą, bet dėl energijos pertekliaus.

Kaip atrodo firma (įmonė) Dramos trikampyje: griežtas viršininkas Kontrolierius/Persekiotojas, pavaldiniai – Aukos, profsąjunga – Gelbėtojas. Dirba įmonė blogai, resursų mažai. Kai viršininkas nemato, pavaldiniai nedirba arba dirba nekokybiškai, be ugnelės.

Firma antrame (Herojaus) trikampyje: vadovas Herojus, skyrių vadovai taip pat Herojai. Arši konkurencija viduje ir iš išorės. Aukos dirba žemiausiuose postuose ir kol neišeis iš minusinio trikampio neturi jokių galimybių pakilti aukščiau karjeros laiptais.

Įmonė trečiame trikampyje: Nugalėtojas įmonės savininkas, personažai iš antrojo trikampio – pagrindiniuose vadovų postuose. Herojus – gamybos direktorius, Provokatorius/Motyvatorius – kūrybinis vadovas, Filosofai (beveik be Abejingojo priemaišų) – analitikai, kadrų skyrius, buhalterija. Aukų ir Kontrolierių čia taip pat galima sutikti tam tikruose postuose, pavyzdžiui apsaugoje, žemiausiose grandyse ir mažai apmokamose pozicijose.

Galite peržiūrėti savo artimiausią aplinką – ko ten daugiausia? (šeima, darbas, draugai). Jeigu Aukos, Kontrolieriai ir Gelbėtojai – tai gyvenimas tikriausiai nelabai malonus ir laikas kažką su tuo daryti. Netgi jeigu jums atrodo, kad esate visa galva aukščiau – jūsų aplinka visuomet atspindi jus pačius, ir nieko kito, taip kad susimąstykite.

Jeigu aplinkui matote Herojus, Provokatorius ir Abejinguosius (Filosofus) – jums įdomu ir sudėtinga, jūsų gyvenimas pilnas išmėginimų ir aistros… O Nugalėtojai neskaito tokių straipsnių, nes pas juos ir taip viskas ok 🙂

Ir galiausiai dar vienas lygis, apie kurį negalima nutylėti – tai IŠMINČIUS (nušvitęs).

Šiame lygyje jau nebėra subasmenybių ir pasidalinimo funkcijomis. Čia nėra tikslų, pats buvimas jau yra tikslas. Išminčius tampa pasauliu, jausdamas jo tobulumą, todėl kad šiame lygyje vėl nebėra „gerai“ ir „blogai“, atitinkamai – nėra veržimosi judėti nuo vieno prie kito.

Jis taip pat gali būti užimtas kažkokia vidine veikla, bet iš tiesų jo viduje absoliuti ramybė. Šalia jo visiems gera būti, jis daro poveikį aplinkiniam pasauliui ir žmonėms, kai yra šalia.

Išminčių yra mažai, bet juos lengva atpažinti, netgi kai jie nieko nedaro. Šviesa, kurią jie spinduliuoja, traukia kitus žmones, jis nori tiesiog pabūti šalia, tarsi pasisemti šviesos.

Tai žmogus, kuris pilnai realizavosi, priėmė save ir savo Dievišką prigimtį. Išminčiai keičia pasaulį net nepajudindami piršto, tik keisdami savo vidinę būseną („Lietaus iškvietėjas“). Tačiau dažniau jis nesikiša į įvykių eigą todėl kad mato pasaulio tobulumą, kurio nemato kiti.

Skubėti tapti Išminčiumi neverta, o ir neišeis. Tai būsena, kuri ateis savaime, kaip natūralus etapas, arba neateis niekada. Yra versija, kad „visi ten būsim“, jeigu ne šiame, tai sekančiame gyvenime. Ir kiekvienas savo greičiu.

Judėjimo kryptys skirtingais etapais

Karpmano trikampis – tai judėjimas nuo blogio į mažiau blogą.

Nulinis trikampis – chaotinis judėjimas, nevertinamas rezultatas, tikslas neįsisąmonintas, bet jis egzistuoja – tai patirties kaupimas.

Herojaus trikampis – judėjimas nuo blogo į gerą.

Nugalėtojo trikampis – tai judėjimas nuo gero į geresnį.

Išminčius – nėra poreikio judėti, tai RAMYBĖS būsena, individas vėl pereina į Nulinį – Nevertinimo lygį, bet jau sąmoningai.

Sėkmingos jums kelionės evoliucijos kopėčiomis

Autorius

Julija Golovkina (publikuota econet.ru)