NORĖDAMI NUSTATYTI FIZINĖS PROBLEMOS PRIEŽASTĮ, UŽDUOKIME SAU ŠIUOS KLAUSIMUS:

Fizinis blokavimas

„Kokie epitetai geriausiai apibūdina tai, ką šiuo metu jaučiu savo kūne?“

Atsakymas į šį klausimą visiškai atspindės mūsų požiūrį į asmenį ar situaciją, kuri išprovokavo problemą.

Emocinis blokavimas

„Ko ši liga man neleidžia daryti?“

Atsakymas į šį klausimą leis mums nustatyti, kurie norai yra užblokuoti.

„Ką ši liga verčia mane daryti?”

Kiekvieną atsakymą į šį klausimą pradėkime neigiama dalele „ne“ ir sužinosime, kurie norai užblokuoti.

Dvasinis blokavimas

„Jei leisčiau sau įgyvendinti šiuos troškimus, kaip pasikeistų mano gyvenimas?“ (Tai reiškia troškimus, kuriuos nustatėme atsakydami į ankstesnius klausimus.)

Atsakymas į šį klausimą lemia giliausią mūsų būties poreikį, užblokuotą kažkokio klaidingo įsitikinimo.

Psichinis blokas

„Jei leisčiau sau būti… (čia įrašykime atsakymą į ankstesnį klausimą), kas baisaus ar nepriimtino nutiktų mano gyvenime? “

Atsakymas į šį klausimą leis atpažinti mus blokuojantį įsitikinimą, mūsų norus ir savirealizacijos poreikį, taip sukurdami fizinę problemą.

IŠVADA

Nustatę, koks įsitikinimas ar įsitikinimas trukdo mums būti tuo, ko norime, dabar galime jį pakeisti arba nekeisti. Norėdami tai padaryti, pirmiausia turime suteikti sau teisę į šį tikėjimą ar įsitikinimą, tai yra susisiekti su savo vidiniu vaiku, kuris jį suformavo seniai dėl kokios nors psichologinės traumos. Tada paklauskime savęs: ar mums tikrai vis dar reikia šio tikėjimo, kad jaustumėtės laimingi?

Jei taip, tada šis tikėjimas mums vis dar naudingas. Kadangi galime laisvai tvarkyti savo gyvenimą, galime ir toliau jį išlaikyti, tačiau žinokime, kad viskas mūsų gyvenime išliks nepakitusiai, įskaitant skausmą. Nesitikėkime pokyčių.

Jei vis dar manome, kad šis įsitikinimas yra teisingas, bet nesame įsitikinę, kad jis mus džiugina, palyginkime jį su tuo, kas mums buvo prieš keletą metų. Galbūt šiandien mūsų tikėjimas tapo daug silpnesnis. Jei taip, vadinasi, esame sveikimo kelyje.

Jei esame tvirtai įsitikinę, kad nebenorime išlaikyti šio tikėjimo, mums beliks vienintelis kelias – padaryti viską, kas būtina, kad įgyvendintumėme savo norus ir taptumėme tuo, KOKIU NORIME BŪTI.

IŠVADOS

Žmogus negali pasveikti neatleisdamas sau. Šis esminis etapas atveria galimybę transformuoti ne tik mūsų meilę sau, bet ir pačią širdį bei kraują mūsų fiziniame kūne. Šis naujas kraujas, pripildytas naujai atrastos meilės energijos, tarsi stebuklingas balzamas nuplaus visą kūną ir išgydys visas jo kelyje esančias ląsteles. Net jei sveikas protas neleidžia tuo patikėti, vis tiek pabandykite, nes neturite ko prarasti.

Štai tikrojo atleidimo etapai, kuriuos tūkstančiai žmonių jau baigė ir buvo apdovanoti stebuklingais rezultatais:

1. Identifikuokime savo emocijas (jų dažnai būna kelios). Sužinokime, kuo kaltiname save ar kitą asmenį, ir išsiaiškinkime, kaip tai verčia mus jaustis.

2. Prisiimkime atsakomybę. Būti atsakingam reiškia pripažinti, kad visada turi pasirinkimą – atsakyti meile ar baime. Ko aš bijau? Dabar supraskime, kad galime bijoti būti apkaltintas tuo pačiu, kuo kaltiname kitą žmogų.

3. Supraskime kitą žmogų ir nuimkime įtampą. Norėdami nuimti įtampą ir suprasti kitą žmogų, atsistokime į jo vietą ir pajuskime jo ketinimus. Pagalvokime apie tai, kad jis taip pat gali kaltinti save ir mus dėl to paties, dėl ko mes jį kaltiname. Jis bijo, kaip ir aš.

4. Atleiskime sau. Tai svarbiausias atleidimo etapas. Norėdami atleisti sau, suteikime sau teisę bijoti, parodyti silpnumą, klysti, turėti trūkumų, kentėti ir pykti. Priimkime save tokį, koks esame šiuo metu, žinodami, kad tai laikina būsena.

5. Pajuskime norą prašyti atleidimo. Ruošdamiesi į sceną įsivaizduokime, kad prašome atleidimo žmogaus, kurį pasmerkėme, kritikavome ar kažkuo apkaltinome. Jei šis vaizdas suteikia džiaugsmo ir laisvės jausmą, esame pasiruošę kitam etapui.

6. Susitikime su žmogumi, iš kurio norime paprašyti atleidimo. Papasakokime jam apie savo išgyvenimus ir paprašykime atleidimo už jo teismą, kritiką ar nekentimą. Paminėkime tai, kad mes patys jam atleidome, tik tada, kai jis apie tai kalba.

7. Užmegzkime ryšį arba priimkime sprendimą dėl tėvų. Prisiminkime panašią situaciją praeityje su žmogumi, kuris atstovavo mums valdžią, autoritetą – su mūsų tėvu, mama, seneliu, močiute, mokytoja ir t.t. Šis žmogus turėtų būti tos pačios lyties, kaip ir tas, kuriam ką tik atleidote. Pakartokite su juo visus atleidimo etapus.

Jei emocijos, kurias patiriame, nukreiptos prieš mus pačius, atlikite 1, 2, 4 ir 7 veiksmus.

PATARIMAS

· Skirkime sau laiko, reikalingo pereiti visus atleidimo etapus. Vienam etapui atlikti gali prireikti dienos, o kitam – metų; svarbiausia, kad mūsų noras pereiti šiuos etapus būtų nuoširdus. Kuo stipresnė psichologinė trauma ir ego pasipriešinimas, tuo ilgiau tai užtruks.

· Jei 6 žingsnis labai sunkus, žinokime, kad priešinasi mūsų ego. Jei galvojame: „Kodėl turėčiau prašyti šio žmogaus atleidimo, jei ne aš jį įžeidžiau, o jis mane įžeidė? Turėjau visas priežastis ant jo pykti! – kalba mano ego, o ne mano širdis. Didžiausias mūsų širdies troškimas yra gyventi taikiai ir užjausti kitus.

· Nesijaudinkime, jei asmuo, kurio prašome atleidimo, reaguoja kitaip, nei tikėjotės. Kai kurių dalykų beveik neįmanoma numatyti. Jis gali nieko nesakyti, pakeisti pokalbio temą, nustebti, atsisakyti apie tai kalbėti, verkti, prašyti mūsų atleidimo, mestis į glėbį ir pan. Stenkimės suprasti kito žmogaus jausmus – taip pat ir savo.

· Kaip pažymėta šeštosios atleidimo stadijos aprašyme, neturėtumėme sakyti mus įžeidusiam, kad jam atleidome. Tam yra trys priežastys:

1. Gali pasirodyti, kad žmogus, ant kurio pykstu, visai neketino manęs įžeisti. Tikrovė labai dažnai skiriasi nuo mūsų suvokimo. Galbūt šis žmogus net neįtaria, kad aš esu įžeistas.

2. Turime suprasti, kad mums reikia atleidimo, kad išsilaisvintumėme. Atleisti kitam žmogui reiškia žengti būtiną žingsnį link atleidimo sau.

3. Taip pat turime suvokti, kad iš tikrųjų atleisti kitam žmogui nėra mūsų galioje. Tik jis gali sau atleisti.

· Jei žmogus nenori priimti mūsų prašymo atleisti, vadinasi, jis negali atleisti sau. Galime jam atleisti, bet to neužtenka. Jis turi atleisti sau. Mes esame atsakingi tik už save, tačiau tai, kad atleidome sau, gali padėti kitam žmogui atleisti sau.

· Jeigu apie savo išgyvenimus pasakojame kitam žmogui, o jis staiga pradeda teisintis, jam galėjo atrodyti, kad mes jį kaltiname. Jei taip yra, vadinasi, mes dar neatleidome šiam žmogui ir tikimės, kad jis pasikeis.

· Jeigu mes, eidami susitikti su šiuo žmogumi, tikimės, kad jis supras mūsų kančios gilumą ir paprašys mūsų atleidimo, mes vis tiek jam neatleidome. Bet kokiu atveju neturėtumėme pykti ant savęs; mums tereikia šiek tiek daugiau laiko pereiti į 2 ir 3 etapus. Tikriausiai mintyse jau atleidome šiam žmogui, bet širdyje dar nespėjome jam atleisti. Protu atleisti žmogui reiškia suprasti jo veiksmų motyvus, tačiau tai neatneša nei palengvėjimo, nei vidinio išsilaisvinimo. Taip nutinka dažnai. Psichinis atleidimas yra gera pradžia, nes tai bent jau parodo gerą valią.

· Atsiminkime: kam nors atleisti nereiškia, kad sutinkame su jo kaltinimais. Kai kam nors atleidžiame, sakome, kad žiūrime savo širdies akimis ir to žmogaus sielos gelmėse matome kažką svarbesnio nei jo kaltinimai.

· Šio atleidimo dėka mums bus lengviau suteikti sau teisę būti savimi ir išreikšti savo žmogiškus jausmus.

Dabar pažvelkime į tris emocijas, kurias žmonės patiria sunkiausiai: baimę, pyktį ir liūdesį. Šias emocijas žmogus dažniausiai slopina, valdo, slepia – žodžiu, daro viską, kad jų nepatirtų, nes jos vėl atveria vaikystėje ir paauglystėje gautas dvasines žaizdas. Šios žaizdos atsiranda veikiant penkiems psichologiniams veiksniams: atstumtųjų traumoms, apleistųjų traumoms, pažeminimo, išdavystės ir neteisybės traumoms.

Užuot suteikę sau teisę būti netobuliems ir kentėti nuo emocinių žaizdų, dauguma žmonių ir toliau kaltina kitus kaip savo baimės, pykčio ir liūdesio priežastį. Štai kodėl žmonės patiria tiek daug stiprių emocijų, o intensyvios nepanaudotos emocijos savo ruožtu ilgainiui sukelia visokias ligas.

Tačiau šias emocijas galima panaudoti gerai:

· Baimė padeda suprasti, kad tau reikia apsaugos ir jos ieškai. Ji taip pat primena, kad tikrosios apsaugos reikia ieškoti savyje.

· Pyktis naudingas, nes padeda atrasti savęs patvirtinimo poreikį, aiškiai suformuluoti savo reikalavimus ir atidžiau įsiklausyti į savo poreikius.

· Liūdesys padeda suprasti, kad mus kankina netekties jausmas arba baimė prarasti. Liūdesys moko žmogų neprisirišti.

MYLĖTI SAVE reiškia būti atsakingam už savo gyvenimą ir suteikti sau teisę parodyti šią atsakomybę. Jei mylime save, turėsime sveiką ir energingą kūną, kuris leis mums įgyvendinti visas svajones.

Niekada nepamirškime, kad mūsų vidinis DIEVAS naudoja visas įmanomas priemones ir kalba per mūsų kūną, primena: „MYLĖK SAVE!

Versta iš „ Ligų metafizika“ Liz Burbo