Mano VIDINIS VAIKAS

Pradėkim nuo to, kad jis realus. Ne, ne tiesiogiai fiziškai, bet metaforiškai realus. Tai visumos dalis – psichologinė ir fenomenologinė realybė, be to labai galinga. Kaip jau senelis Froidas pastebėjo, dauguma psichinių sutrikimų ir elgesio modelių daugiau ar mažiau susiję būtent su šia mūsų pasąmonine dalimi.

Mes visi buvome vaikais, ir mūsų viduje vis dar gyvena šis mažas vaikas. Tačiau daugybė suaugusių žmonių apie tai nežino. Ir šis sąmoningo ryšio su vidiniu vaiku nebuvimas – tai būtent ir yra visų tarpusavio santykių ir emocinių elgesio sunkumų priežastis.

Reikalas tame, kad daugelis suaugusių – ne visai suaugę… Mes fiziškai senstame, tačiau iš psichologinės pusės tai nebūtinai suaugusio gyvenimas. Tikrasis brandumas priklauso būtent nuo šio mūsų viduje esančio vidinio vaiko pripažinimo ir atsakomybės prisiėmimo už jo auklėjimą ir meilę. Kai kuriems suaugusiems taip niekada tai ir nenutinka. Vietoj to jų vidinis vaikas yra paliktas, apleistas, ignoruojamas ir jo vidinių poreikių yra nepaisoma.

Visuomenė mums choru rėkia: „suauk“! „palik tuos vaikiškus žaidimus“. Mus moko tapti suaugusiais slopinant savo vidinį vaiką – tai, kas iš tiesų atstovauja mūsų sugebėjimą spontaniškai susidomėti, stebėtis ir džiaugtis, jausti ir žaismingai kurti. Vidinis vaikas turi būti uždarytas, paslėptas arba netgi „užmuštas“. Vidinis vaikas stiprina mūsų teigiamas vaikiškas savybes, tačiau tuo pačiu metu jis saugoja sukauptas vaikystės patirtis ir traumas, skausmą, baimes ir pyktį. Suaugę įsitikinę, kad jie sėkmingai išaugo vaikystę ir paliko kažkur toli už nugaros visą tą emocinį bagažą. Tačiau tai toli gražu nėra taip paprasta ir tai nėra tiesa.

Faktiškai šie žmonės, kurie yra nuneigę savo vidinį vaiką, nuolat gyvena to paslėpto ir neįsisąmoninto vidinio vaiko įtakoje. Jų gyvenime vietoj suaugusio „aš“ jiems vadovauja emociškai sužeistas vidinis vaikas, įsikūręs suaugusio kūne. Įsivaizduokite: štai mažas, išsigandęs, įsižeidęs, piktas mažas berniukas arba mergaitė priiminėja suaugusio žmogaus sprendimus. Šis mažas berniukas arba maža mergaitė suaugusių pasaulyje privalo būti vyru arba moterimi. Arba kokių dešimties metų berniukas, mėginantis kurti suaugusio vyro santykius… Ar tikrai tai įmanoma? O karjera? Savarankiškas gyvenimas? Ir tai vyksta aplink mus ir su mumis kiekvieną dieną vienokiame ar kitokiame lygyje.

Tuomet mes stebimės kodėl mūsų santykiai nutrūksta. Kodėl mes jaučiamės tokie bejėgiai ir pasimetę, jaučiame stiprų nerimą, baimę, nesaugumą ir vienatvę. Bet pagalvokime: kaip mažas vaikas gali kitaip jaustis suagusiųjų pasaulyje, ten, kur reikia išgyventi ir save apsaugoti be patikimo suaugusio pagalbos, apsaugos ir palaikymo?

Toks reikalų susipainiojimas dažnai stebimas tuomet, kai žmogus kreipiasi pagalbos į psichologą, psichoterapeutą. Kaip tai išspręsti?

Pirmiausia žmogus turi įsisąmoninti, kad jame gyvena vidinis vaikas. Tol, kol tai nėra įsisąmoninta, ši mūsų dalis karts nuo karto užvaldo asmenybę ir suaugusio nebelieka.

Kodėl suaugęs turėtų išmokti sąmoningai suvokti savo vidinį vaiką ir bendrauti su ta maža mergaite ar mažu berniuku viduje: įsiklausyti į tai kaip tas vaikas jaučiasi, ko jam tuo momentu reikia. Dažnai tie nepatenkinti pirminiai poreikiai šio vidinio mažo vaiko – meilės, priėmimo, apsaugos, rūpesčio, supratimo – taip ir lieka aktualūs šiandien taip pat kaip ir tuomet, kai buvome vaikais. Būdami pseudo-suaugę mes primygtinai reikalaujame iš kitų tenkinti tuos mūsų mažo vaiko poreikius. Ir tos mūsų pastangos pasmerktos žlugimui.

Mūsų suaugusioji asmenybės dalis turi išmokti rūpintis savo vidiniu vaiku lygiai taip gerai, kaip rūpestingi tėvai rūpinasi savo vaiku. Užtikrinti jam meilę, palaikymą, priėmimą ir ribas. Visa tai, kartu su auklėjimu ir disciplina, būtini gyvenimo su vaiku elementai.

Palaikant nuolatinį dialogą tarp vidinio vaiko ir brandaus suaugusio galima pasiekti jų santarvę. Taip sukuriami santykiai, kuriuose kūrybiškai patenkinami net ir labai prieštaringi poreikiai kaip suaugusio „aš“, taip ir vidinio vaiko.

Autorius D. Matuliani

Vertė Aurima Dilienė