Abi pusės gali nedrįsti pradėti kalbėti.

Vaiko sėkmė priklauso nuo abiejų šių pusių. Įtaką vaikui daro palaikymas, pavyzdys.

Dar viena didelė įtaka vaikui – draugai. Nepamirškime.

Kas yra mokymąsis – visos trys pusės supranta skirtingai.

Tėvai gali galvoti, kad tai yra tik vaiko ir mokytojo atsakomybė. Iš dalies tai yra tiesa, tačiau…

Kai kurie mokytojai nusprendžia, kad mokymąsis tik vaiko atsakomybė – tai dažniau nutinka vyresnėse klasėse.

Mes, suaugę žmonės pamirštame apie atsakomybių paskirstymą skirtinguose vaiko vystymosi etapuose.

Paauglystėje nutinka įvairių dalykų dėl itin stipraus emocinio labilumo. Jeigu iki brendimo vaikas galėjo būti susikaupęs, paauglystės periodu gali tapti absoliučiai išsiblaškęs. Tai ir smegenų veiklos (jungčių susidarymo) reikalai.

Išmokti mokytis – tai atskira tema.

Kartais pedagogai nori daug atsakomybės iš tėvų. Tai gali būti ir tėvų iniciatyva: tėvai kontroliuoja viską, hipergloboja, mėgina jam per daug padėti ir neleidžia tapti savarankiškais. Kartais tai gali tapti patogu mokytojams, vaikams, bet ne tėvams.

Taigi, išvada – visų trijų pusių bendradarbiavimas.

Vaikai mokykloje vystosi kaip asmenybės, o ne tik mokosi akademinių dalykų. Jie mokosi santykių.

Emocinio raštingumo. Suvokimo savo elgesio pasekmių. Laikytis taisyklių. Nebijoti klausti. Išmokti leisti sau suklysti ir klaidas taisyti.

Išmokti pasakyti savo nuomonę ir gerbti kito žmogaus nuomonę.

Išmokti priimti kritiką. Ir ją išsakyti, reikalui esant. Suprasti, kad norint pasiekti rezultatą, reikia įdėti pastangų.

Kodėl tėvai tampa „sudėtingais“?:

Didelė meilė savo vaikui

Noras, kad vaikas būtų geresnis už kitus

Nepasitikėjimas auklėtojais, sistema ar savimi

Socialinių ar tėvystės įgūdžių stoka

Kaip mokytojai gali prisidėti prie tėvų „sudėtingumo“?:

Nereagavimas į tėvelių pastabas;

Domėjimosi ir prašymų priėmimas kaip kritiką;

Neieškoma sprendimo, o ginamasi;

Stereotipų, išankstinių nuostatų turėjimas;

Vaiko nuolatinis kritikavimas.

Kaip užmegzti pozityvius santykius?

Lavinkite teigiamą požiūrį į tėvus ir galimybes su jais bendrauti;

Nedarykite skubotų išvadų apie vaikus ir tėvelius;

Santykius su tėveliais grįskite abipusiu pasitikėjimu ir pagarba;

Skatinkite tėvus bendrauti tarpusavyje.

Ką verta žinoti apie tėvus?:

Niekas nenori būti kritikuojamas

Ne visi tėvai žino, kas geriausia jų vaikui

Ne visi tėvai turi psichologinių žinių

Kas tinka vienai šeimai, nebūtinai tiks kitai

Susitarkite su tėvais apie bendradarbiavimą:

Kada galima skambinti, rašyti, ateiti ir kt.

Susitarkite, kaip tėvai norėtų gauti informaciją?

Kokią informaciją tėvai norėtų gauti?

Kur ir kada kreiptis jei kylą klausimų?

Tūrėkite idėjų/pastabų dėžutę;

Susitarkite, kas kiek laiko turite individualius/bendrus pokalbius;

Turėkite atvirų durų dieną/ valandą;

Teiraukitės ar tėveliai patenkinti mokytojais, ugdymo kokybe, kaip jie mato situaciją.

Ką dar galite padaryti?

Išklausykite tėvus, jei galite padarykite virtualius susirinkimus.

Priminkite tėvams, kad mokosi jų vaikai ir namų darbai skirti vaikams.

Nepermeskite atsakomybės ant tėvų pečių;

Dirbkite kartu;

Nepykite ant tėvų, o supraskite juos.

Būkite komanda, siekiant bendro tikslo.

Kaip kalbėtis su tėvais?:

Pakeiskite savo požiūrį – nėra probleminių vaikų yra tik vaikai turintys problemų;

Atminkite, tėvams labai svarbu suprasti, kad jūs nekaltinate tėvų, dėl vaiko patiriamų sunkumų, o ieškote sprendimo;

Supraskite, kad tėveliai nuoširdžiai gali tikėti vaiko teisumu;

Jūs visi kartu siekiate bendro tikslo.

“Mes šiandien susirinkome pasiklabėti ir rasti geriausią būdą padėti Jūsų vaikui.”

“Norėčiau pradėti nuo gerų dalykų… “

“Situaciją, kurią norėčiau plačiau aptarti ir kartu rasti geriausią sprendimą yra….”

Kaip pranešti tėvams apie netinkamą vaiko elgesį?:

Pateikinėkite faktus, o ne kaltinkite vaiką;

Akcentuokite, kodėl tai nepriimtina arba kokia problema kyla dėl tokio vaiko elgesio;

Paaiškinkite, kaip jūs sprendžiate situaciją;

Suteikite rekomendacijas bendram tikslui pasiekti

Venkite sarkazmo ir ironijos.

Nelyginkite vaikų

tarpusavyje;

Venkite etikečių (“jūsų vaikas vaikščiojanti problema”);

Venkite apibendrinimų (visada, niekada, amžinai);

Aptarkite ką darysite jei situacija pasikartos.

Kai tėvai ateina pas mokytoją su savo pastabomis?:

Pagirkite tėvus ir padėkokite, kad jie atėjo kalbėtis ir ieškoti sprendimo;

Išklausykite ir nepertraukinėkite;

Neskubėkite prieštarauti ar gintis;

Išdėstykite savo matymą, kalbėkite faktais;

Jei situacijos nežinote, nekurkite, o pasakykite tiesą ir pažadėkite atkreipti dėmesį ir būtinai informuokite;

Užduokite klausimus, kurie skatintų tėvelius į situaciją pažvelgti kitaip:

“Kaip jūs galvojate, kodėl jūsų vaikas taip jaučiasi?”

“Kaip jums atrodo, nuo ko priklauso vaikų draugystė?”

“Kaip jums atrodo, kam yra rašomas pažymys?”

“Jei aš parašysiu jūsų vaikui aukštesnį balą, nei jis vertas, kokią pamoką jis išmoks?”

“Kaip galvojate, kodėl tas vaikas, taip elgiasi su jūsų vaiku?”

Paklauskite patarimų;
“Kaip jūs norėtumėte, kad problema būtų sprendžiama?”

Pasinaudokite tais patarimais, kuriuos galite pritaikyti;

Susidarykite planą, kaip spręsite susidariusią problemą;

Palaikykite ryšį, kaip bendrai sekasi keisti situaciją;

Padėkokite, kad laiku pastebėjo ir pasidalino problema.