NORĖKIME TAIP, KAD NORAI PILDYTŲSI

Kad mūsų norai išsipildytų, svarbu juos teisingai suformuluoti. Galite tai laikyti pasaka arba labai svarbia informacija.

I. Pirmiausiai noras, kurį sugalvojame, turi būti VIENAS.

Kaip mes dažniausiai formuluojame norus?

Tipiškas pavyzdys: „Noriu milijono eurų. Nusipirksiu butą prestižiniam rajone, gerą automobilį, na ir pakeliausiu po pasaulį…“

Stop. Šiame neva viename nore visa krūva kitų norų, kurie gali būti visai nesusiję su pirminiu. Tarsi kokia „matrioška“. Tokia daugiasluoksnė konstrukcija neveikia. Tam, kad kiekvienas iš tų sąraše esančių norų išsipildytų, su kiekvienu reikia atskirai kažką daryti. Kodėl?

Gerai, įsivaizduokite save šeimos tėvu. Prie jūsų pribėga sūnus ir prašo dvidešimt eurų. Klausiate kam: atsakymas – darysiu namelį jūros kiaulytei, tam reikia plaktuko, vinių, keleto lentučių…Sūnus paskaičiavo, kad dvidešim eurų turi užtekti viskam įsigyti. Tačiau jūs, kaip tėvas, žinote – plaktukas namuose jau yra, vinių taip pat kažkur turite, lentučių liko nuo paskutinio jūsų „pasidaryk pats“ projekto, kai darėte šuns būdą, taigi, pirkti kaip ir nieko nebereikia. Tokiu būdu ir sūnus galės užsiimti rankdarbiais, ir jūros kiaulytė turės naujus namus, o jums išlaidų jokių.

Labai panašiu principu viskas vyksta ir pasaulyje, kuriame mes savo norus formuluojame. Pavadinkime tai Visata. Ji – pagrindinė mūsų norų pildytoja. Ji, kaip ir jūs, būdama „šeimos galva“, visuomet pasinaudos racionaliu ir ekologišku keliu ir būdais.

Todėl pamėginkime išskaidyti tą daugiasluoksnį norą apie milijoną eurų į atskiras dalis. Ir ta kiekviena dalis turi būti kuo labiau elementari (nesudėtinė).

II. Noras neturėtų būti kitų norų išsipildymo priežastimi.

Pamėginkim išsiaiškinti: kam man reikia to milijono eurų? Atsakymas: būstui, automobiliui, skoloms grąžinti, versui pradėti, keliauti… Dabar atskirai. Kam man reikia būsto? Atsakymas: kad nepriklausyčiau nuo tėvų. Kodėl noriu nepriklausyti nuo tėvų? Kad galėčiau pats/pati priiminėti sprendimus ir t.t. Sekantis klausimas turėtų būti: kas bus po to, kai mano noras išsipildys? Būtinai atsakykime:… ir tame atsakyme turime išgirsti jausmą. Tik tuomet tas noras tampa „elementariu“ – tai yra tokiu, kurį suformulavus galima tikėtis išsipildymo. Tokį „užsakymą“ Visata priima ir vykdo. Greitai ir tiksliai.

III. Taigi, noras turi mums sukelti TIK JAUSMĄ, o ne MINTIS apie kitus norus.

Kas gi bus su manimi, kai mano noras išsipildys? Atsakymas: aš jausiuosi laimingas. Patenkintas. Arba kažkaip panašiai.

Grįžkime prie to milijono eurų. „Kai aš turėsiu milijoną eurų, galėsiu turėti dar tą ir aną…“ Matote? Jokių emocijų, tik mintys ką dar turime padaryti. Tai ženklas, kad noras neteisingai formuluojamas. Vat jeigu atsakymas būtų: „Kai aš turėsiu tą milijoną eurų, aš į jį žiūrėsiu ir kaifuosiu, pasdėsiu tuos pinigus priešais save ant stalo ir mėgausiuos tuo vaizdu arba gėrėsiuos savo sąskaita banke..“ Bet ar mes tikrai būtent to norime? Jeigu taip, tuomet pirmyn. O tuos kitus norus galime užsakinėti šalia. Kam čia save riboti?

Tačiau atkreipkime dėmesį į atsakymus į klausimą kas bus, kai noras išsipildys. Pavyzdžiui: jeigu butas yra tik priemonė išsivaduoti nuo tėvų įtakos, tuomet geriau „užsakinėti“ išsivadavimą nuo tėvų įtakos, nes jeigu gausime butą, tai nebūtinai išsivaduosime (dėl mums nežinomų priežasčių), nes noras bus gauti butą. Būtinai turėkime galvoje rezultatą, kurio norime, nes būtent taip veikia norų pildytoja Visata – ji neklysta. O vat mes tai darome dažnai, formuluodami savo norus ir galiausiai esame nepatenkinti tuo, kaip jie išsipildo.

IV. Norai turi būti „ekologiški“, t. y. nekenkti kitiems. Kartais tai sunkiai įgyvendinama, nes pvz. galite gauti butą kaip palikimą, mirus jūsų močiutei. Bet. Nepamirškime, kad visa ši Aukščiausia buhalterija viską tvarko pačiu racionaliausiu ir ekonomiškiausiu keliu, sudėliodama visus dalyvaujančių veikėjų gyvenimo scenarijus. Todėl priimkime viską su dėkingumu. Be pretenzijų.

Kodėl neverta sąmoningai kenkti kitiems? Na, pvz., mums užeina didelis noras ką nors pamokyti, netgi jeigu tikrai žinome, kad esam teisūs. Ir kad „subjektas“ to nusipelnė. Tačiau pagalvokime ar iš tiesų mūsų tiesa yra ta pati teisingiausia tiesa pasaulyje? Ir kodėl galėtume nuteisti ar išteisinti kažką savo nuožiūra?

Paleisdami savo norą į erdvę mintimis, mes tarsi paleistume bumerangą. Kaip žinome, bumerangai turi savybę sugrįžti. Todėl tegul mūsų „bumerangai“ būna tokie, kuriu nereikėtų bijoti sugrįžtant.

V. Noras turi būti tik mūsų, jokiu būdu nenorėkime už kitus žmones.

Neretai galime girdėti: „Noriu, kad mano vaikas…“ „Noriu, kad mano vyras/žmona..“ ir pan. Tokie norai taip pat NEVEIKIA. Ką daryti? Galima norėti jaustis. Pvz.: noriu didžiuotis savo sūnumi, kuris gerai mokosi… noriu pasidalinti visus ūkio darbus su vyru/žmona ir pan. Trumpai tariant, nukreipkime strėles į savo jausmus, susijusius su noro išsipildymu. Ir viskas.

VI. Norėkime be apribojimų. Maksimaliai.

Generuokime norus dažnai ir daug. Viskas neišsipildo, tačiau kuo daugiau nori, tuo daugiau gauni. Ir tai absoliuti tiesa. Jeigu norėtumėme automobilio – lai tai būna pats geriausias automobilis pagal mūsų poreikius O ką mess galvojame ir sakome? Neturime tokiam automobiliui pinigų… O senam „laužui“ turime? Taip pat ne? Tai koks tuomet skirtumas? Jeigu jau norime, tai norėkime gero, o ne šlamšto. Visata visko pilna ir beribė. Visus apribojimus mes kuriame savo viduje: dėl įvairių priežasčių. Kam trūksta fantazijos, o kas pilnas baimių. O jeigu pamėgintume „pakilti“ virš viso to?

Papildomos rekomendacijos;

– Neįrėminkime norų konkrečiame laike.

Dažnai mums norisi kažką gauti tam tikru metu. Konkrečiai tada arba niekada. Noras, žinoma, suprantamas, tačiau… Pirmiausia, tai norėdami kažką gauti tik tam tikru metu, sukuriame laukimo įtampą, kuri labai trukdo norų išsipildymui. Norus privaloma „paleisti“, kitaip tariant paprasčiausiai leisti jiems pildytis. Kaip jau minėjome, viskas pasaulyje vyksta optimumo principu, taigi norai pildosi tuomet, kai viskas susidėlioja tinkamai daugybėje dedamųjų, kurių mes dažniausiai net nežinome. Todėl atsipalaidavimas ir nesitikėjimas gauti norimo dalyko tiksliu laiku suteikia ramybę ir lengvumą pildytis.

– Neatsisakykime galimybių.

Kaip atskirti kada jau reikia pasinaudoti šansu, o kada tai dar ne tas momentas? Stebėjimo būdu. Kas keičiasi mūsų gyvenime tuo metu: visi atsitiktinumai, netikėtumai, tarsi savaime vykstantys įvykiai gali padėti suprasti ar einame teisingu keliu. Neįsikibkime į praeitį, džiaugsmingai pasitikime ateitį ir permainas. Visata sudėlios įvykius taip, kad gautume tai ko norėjome, nekurkime savo scenarijų, kaip viskas turi vykti, tuo uždarydami visus kitus įmanomus kelius, kurių nežinome. Vistiek viskas įvyks mums PAČIU TINKAMIAUSIU BŪDU. Pasitikėkime savo nuojauta, širdies balsu. Tai gali būti nelengva, nes esame išmokyti pasikliauti tik logika.

– Pradėkime nuo mažų dalykų.

Kuo stambesnis, didesnis mūsų noras, tuo sunkiau mums patikėti, kad jis išsipildys lengvai ir greitai. Netikėdami nebematome ženklų ir praleidžiame galimybes. Todėl verta pradėti nuo mažesnių norų, smulkmenų. Nei vienas dailininkas nepradėjo tapyti iš karto milžiniškos drobės, visi pradėjo nuo eskizų. Patirdami smulkių mūsų norų išsipildymą, įgausime pasitikėjimo savimi ir Visata. Jeigu jau galime daryti įtaką mažiems dalykams, vadinasi galime ir dideliems. Ir treniruosimės pajausti „šansą“.

– Niekas neatleistas nuo priežasties-pasekmės dėsnio.

Todėl, kai imamės ko nors norėti, būtinai venkime kenkėjiškų veiksmų ir netgi minčių. Ypatingai emocijų. Pavyzdžiui, jeigu mums atrodo, kad mūsų verslo klestėjimui trukdo konkurentai, tai nebūtinai reikia linkėti konkurentams bankroto. Geriau fokusuotis į savo firmos augimą, o konkurentai neturėtų būti mūsų rūpestis. Svarbiausia apsišluoti savo kieme. Jeigu norime išlaikyti gerai egzaminą, tai nenorėkime, kad susirgtų dėstytojas arba žemės drebėjimas sugriautų mūsų mokymo įstaigą.

– Dar labai svarbu apie savo norus nepasakoti kam papuola.

Tai gali sukelti įvairių kitų žmonių norų susipriešinimą su mūsiškiais. Ir taip pat kitų įtaką mums. Dalintis verta tik su palaikančiais mus asmenimis.

– Būtinai rašykime.

Jeigu neturime ilgalaikės patirties teisingai formuluoti norus, geriau juos užsirašykime. Tuomet galima perskaityti, pakoreguoti, pakeisti, išgryninti. Kitaip mintyse viskas susipainioja ir norai tiesiog nesipildo, nes nėra aiškumo.

Taigi, norėkime sau to, kur veržiasi mūsų siela. Kaip visa tai įgyvendinti – lai rūpinasi Visata. Tam jinai ir Visata.

Niekada negalvokime, kad jeigu jau labai seniai ko nors noriu, tai net neverta apie tai kalbėti ir tuo labiau rašyti. Ne, net ir rožinės mūsų vaikystės svajonės vertos peržiūrėjimo ir korekcijos.

Būkime laimingi.

Ištraukos iš E. Braito knygos „Tapk savo gyvenimo šeimininku“