iš Joe Dispenza knygos „Aš esu placebas“

Dvylikametis indonezietis berniukas abejingai išsižioja ir priima stiklo šukes iš žmonių, susirinkusių į parką Džakartoje stebėti tradicinių javiečių transo šokių, vadinamų kuda lumping. Berniukas sukramto stiklą ir nuryja, lyg tai būtų keli spraginti kukurūzai ar sausainis, ir nematyti jokių ženklų, kad jis jaustųsi blogai. Šis jaunuolis yra trečiosios kartos „stiklo valgytojas“ ir savo sugebėjimus panašiose šventėse pradėjo demonstruoti būdamas devynerių. Berniukas ir kiti 19 tradicinės šokių trupės dalyvių prieš kiekvieną pasirodymą pakartoja užkalbėjimą, kviesdami mirusiųjų sielas įeiti į vieno iš jų kūną ir apsaugoti nuo skausmo. Šis berniukas iš esmės niekuo nesiskiria nuo gyvačių dresuotojų Apalačų kalnuose, kurie, dvasių palytėti, entuziastingai šoka aplink sakyklą su nuodingosiomis gyvatėmis, apsivijusiomis jų rankas ir pečius. Jie prikiša gyvates sau prie pat veido, o jei gyvatė įgelia, nuodai žmonių dažniausiai nepaveikia. Indoneziečiai šokėjai, valgantys stiklą, taip pat yra panašūs į vienos Fidžio genties narius, kurie ramiausiai vaikšto iki baltumo įkaitusiais akmenimis. Prieš ceremoniją akmenys ištisas valandas būna apkrauti degančiomis malkomis ir raudonomis žarijomis. Pasakojama, esą šįsugebėjimą vienas iš genties protėvių gavo iš dievų ir perdavė jį kitoms kartoms. Stiklą valgantis berniukas, šokėjai su gyvatėmis ir vaikščiotojai karštais akmenimis nė akimirką nestabteli ir nesusimąsto: Įdomu, ar šį kartą pavyks? Jie nė truputėlio nedvejoja ir neparodo silpnumo. Sprendimas kramtyti stiklą, paimti į rankas barškuolę ar žengti ant svilinančių akmenų yra stipresnis už jų kūną, aplinką ir laiką; jis pakeičia šių žmonių fiziologiją ir leidžia jiems padaryti tai, kas, atrodytų, neįmanoma. Tvirtas kaip uola tikėjimas jų dievų apsauga nepalieka erdvės abejonėms. Placebo efektas yra panašus tuo, kad vienas iš būtinų veiksnių yra tvirtas tikėjimas. Kol kas šis veiksnys nėra gerai ištyrinėtas, nes iki šiol visi moksliniai tyrimai buvo skirti placebo poveikiui išmatuoti, nesigilinant į jo priežastis. Kad ir kas pakeitė šių žmonių vidinę būseną – tikėjimas, vidinės programos, užspaustų emocijų išlaisvinimas ar tam tikros dvasinės praktikos, lieka klausimas, į kurį dar reikia atsakyti: kas įvyko, kad jų kūnas taip stipriai pasikeitė? Ir, jeigu mes sužinosime, kas tai yra, ar galėsime tai praktikuoti? Iš kur atsiranda mūsų įsitikinimai. Ne visus savo įsitikinimus mes suvokiame sąmoningai. Kartais kokia nors mintis, žvelgiant paviršutiniškai, mums atrodo priimtina, tačiau giliai viduje netikime, kad tai įmanoma. Pritarimas kokiainors idėjai yra paprasčiausias proto sprendimas, o placebo efektas reikalauja gilaus tikėjimo. Jeigu norime, kad placebas veiktų, pirmiausia turime pakeisti kai kuriuos įsitikinimus apie save ir apie tai, kas yra įmanoma. Todėl būtina suprasti, kas yra įsitikinimai ir iš kur jie atsiranda. Sakykime, žmogus, pajutęs neįprastus simptomus, nueina pas gydytoją, kuris pagal tyrimų rezultatus diagnozuoja jam ligą. Gydytojas taip pat pasiūlo gydymą ir, pasiremdamas savo bei kolegų patirtimi, paaiškina, ko galima tikėtis ateityje. Kai tik pacientas išgirsta gydytoją sakant „diabetas“, „vėžys“, „hipotiroidizmas“ ar „lėtinio nuovargio sindromas“, paciento galvoje iškyla įvairios mintys, vaizdiniai ir emocijos, kurios jam siejasi su išgirsta diagnoze. Galbūt šia liga sirgo kuris nors iš jo tėvų, o gal matė televizijos laidą, kurioje buvo pasakojama apie nuo šios ligos mirusį žmogų, arba internete apie šią ligą skaitė straipsnį, privertusį jį sunerimti. Apsilankęs pas gydytoją ir išklausęs profesionalo nuomonę, pacientas paprastai priima diagnozę, patiki mediko žodžiais ir atsiduoda paskirtam gydymui bei galimiems rezultatams – ir visa tai daroma nieko neanalizuojant ir nesigilinant į detales. Pacientas lengvai leidžiasi paveikiamas gydytojo žodžių. Jeigu jis kartu pasiduoda tokioms emocijoms kaip baimė, nerimas ir liūdesys, žmogus pasąmoningai sau įteigia tik tokias mintis, kurios atitinka šiuos jausmus. Galbūt pacientas tikrai stengiasi mąstyti pozityviai, tačiau jo kūnas jaučiasi prastai, nes buvo duotas netinkamas placebas, sužadinęs blogą vidinę būseną, kuri suaktyvina vis tuos pačius genus ir neleidžiasuvokti naujų galimybių. Pacientas iš esmės yra savo (ir gydytojo) įsitikinimų apie ligą valioje.

Ką gi kitaip darė žmonės, kuriems pavyko išsigydyti placebu? (Apie juos dar skaitysite tolesniuose knygos skyriuose.) Visų pirma, jie nepriėmė diagnozės ir gydytojų prognozės kaip galutinio ir neginčijamo nuosprendžio. Jie taip pat nepatikėjo savo galimu likimu ir neatsidavė į jo rankas. Jų požiūris skyrėsi nuo tų žmonių, kurie priėmė, patikėjo ir atsidavė, todėl skyrėsi ir jų susikurtas būties būvis. Jų nepaveikė diagnozė ir gydytojų nuomonė, nes jie nejautė baimės ir liūdesio, nesijautė aukos. Tie žmonės buvo nusiteikę optimistiškai ir entuziastingai, o šios emocijos leido jiems išvysti naujas galimybes. Kadangi jų įsitikinimai dėl to, kas įmanoma, skyrėsi nuo kitų žmonių, išgirdusių tą pačią diagnozę, jie neužprogramavo savo kūno blogiausio scenarijaus išsipildymui, nelaukė to paties nuspėjamo rezultato ir nesuteikė diagnozei tokios reikšmės, kokią suteikė kiti šia liga sergantys žmonės. Savo ateitį jie matė kitokią, todėl ir jų ketinimai buvo kitokie. Jie nusimanė apie epigenetiką ir smegenų plastiškumą, todėl, užuot laikę save ligos ar likimo aukomis, ėmėsi veiksmų, pasinaudodami žiniomis, įgytomis mano seminaruose ir paskaitose. Todėl ir jų pasiekti rezultatai skyrėsi nuo daugelio kitų žmonių, išgirdusių tą pačią diagnozę, – lygiai taip pat, kaip geresnių rezultatų pasiekė viešbučio kambarinės, gavusios iš mokslininkų daugiau informacijos. Dabar įsivaizduokite paprastą žmogų, kuris, išgirdęs rimtą diagnozę, pareiškia: „Aš nugalėsiu šiąligą.“ Net jeigu jis nepriima diagnozės ir prognozės, gali būti, kad jo giluminiai įsitikinimai prieštarauja sąmoningam sprendimui nepasiduoti ligai. Norint pakeisti įsitikinimus, reikia pakeisti pasąmonės programas, nes įsitikinimai, kaip netrukus sužinosite, yra pasąmonės būsena. Žmonės, kurie bando pasikeisti, pasitelkdami tiktai sąmoningąjį protą, nesugeba perprogramuoti savo genų, nes paprasčiausiai nežino, kaip tai padaryti. Čia gijimo procesas ir sustoja. Jie negali atsiduoti naujoms galimybėms, nes savo gilumoje tiki gydytojo žodžiais ir nesugeba to pakeisti. Ar įmanoma, kad žmonės, kurie nereaguoja į gydymą arba kurių savijauta nesikeičia, kiekvieną dieną išgyvena tą pačią emocinę būseną, priimdami, tikėdami ir atsiduodami medicininiam modeliui, kuris yra pagrįstas kolektyvine sąmone milijonų kitų žmonių, išgyvenusių lygiai tą patį? Ar gali būti, kad gydytojo diagnozė yra šiuolaikinis vudu užkerėjimo atitikmuo? Taigi, kas yra įsitikinimas? Pradėkime nuo pradžių: kai tam tikrų minčių ir jausmų seka tampa įpročiu ar ima pasireikšti mašinaliai, susiformuoja nusiteikimas. O kadangi mintys ir jausmai sukuria būties būvį, nusiteikimą iš tikrųjų galima pavadinti trumpai trunkančiu būties būviu. Jis nuolat svyruoja ir keičiasi, atsižvelgiant į tai, apie ką galvojame ir kaip jaučiamės. Nusiteikimas gali lydėti mus porą minučių, valandų, dienų ar net savaičių. Pavyzdžiui, jeigu jums kilo gerų minčių, kurias lydi geri jausmai, jūs galite pasakyti sau: „Šiandien esu gerai nusiteikęs.“ Arba jeigu jums kilo negatyviųminčių, kurias lydi negatyvūs jausmai, sakote: „Šiandien esu blogai nusiteikęs.“ Jeigu tokį patį nusiteikimą išgyvename daug kartų, laikui bėgant, jis ima automatiškai reikštis. Nusiteikimas, lydintis mus ilgą laiką, tampa įsitikinimu. Įsitikinimas yra ilgiau trunkantis būties būvis – tai mintys ir jausmai (nusiteikimas), kuriuos pakartotinai galvojome ir jautėme, kol jie įsitvirtino neuronų tinkluose smegenyse ir buvo emociškai užprogramuoti mūsų kūne. Galima sakyti, tapome nuo jų priklausomi, todėl įsitikinimus taip sunku pakeisti ir todėl kiekvieną kartą, kai jiems metamas iššūkis, mus apima negeras jausmas. Dauguma įsitikinimų yra glaudžiai susiję su praeities patirtimis. Taigi, kai nuolat sugrįžtame prie tų pačių minčių, vis analizuodami tai, kas įvyko praeityje, ir praktikuojame tuos pačius su praeities patirtimis susijusius jausmus, susiformuoja mašinaliai veikiančios pasąmonės programos. Tai reiškia, kad įsitikinimai taip pat glūdi pasąmonėje. Jie yra pastovesni už nusiteikimą ir gali mus lydėti ištisus mėnesius ar net metus. Kuo ilgiau mus lydi tam tikri įsitikinimai, tuo labiau jie įsitvirtina mumyse. Kaip pavyzdį papasakosiu vieną istoriją iš savo vaikystės. Aš gimiau italų šeimoje ir, kai ėjau į ketvirtą klasę, mes persikėlėme į kitą miestą, kuriame gyveno daug italų ir žydų. Pirmąją dieną naujoje mokykloje mokytoja pasodino mane šalia trijų žydžių mergaičių. Tą dieną iš jų sužinojau, kad Jėzus buvo ne italas. Ši diena yra viena įsimintiniausių mano gyvenimo dienų.Kai grįžau namo, mama ėmė manęs klausinėti, kaip sekėsi mokykloje, tačiau aš užsispyręs su ja nekalbėjau. Galiausiai ji paėmė mane už rankos ir pareikalavo pasakyti, kas nutiko. – Aš maniau, kad Jėzus buvo italas! – piktai surikau. – Iš kur tu tai ištraukei? – nustebo mama. – Jėzus buvo žydas! – Žydas? – pakartojau aš sutrikęs. – To negali būti! Juk visuose paveiksluose jis atrodo kaip tikras italas, argi ne? Be to, močiutė visą dieną su juo kalba itališkai. O kaip Romos imperija? Juk Roma – Italijoje! Mano įsitikinimas, kad Jėzus buvo italas, rėmėsi praeities patirtimis, ir visos su Jėzumi susijusios mintys bei jausmai giliai įsišaknijo manyje. Atsisakyti šio įsitikinimo man buvo labai sunku, nes tvirti įsitikinimai mūsų lengvai nepalieka. Žinoma, galiausiai man pavyko. Grįžkime prie įsitikinimų. Grupė tarpusavyje susijusių įsitikinimų suformuoja suvokimą. Realybės suvokimas yra pastovus būties būvis, kuris remiasi ilgalaikiais įsitikinimais, nusiteikimais, mintimis ir jausmais. Kadangi įsitikinimai glūdi pasąmonėje (tai reiškia, kad jūs dažnai nė nežinote, kodėl tikite tam tikrais dalykais, ir paprastai savo įsitikinimų sąmoningai nesuvokiate, kol jiems nemetamas iššūkis), vadinasi, suvokimas – jūsų subjektyvus žvilgsnis į pasaulį – didžiąja dalimi yra pasąmonės požiūris į jūsų praeities realybę. Moksliniai eksperimentai rodo, kad tikrovę mes matome ne tokią, kokia ji iš tiesų yra. Mesnesąmoningai „pataisome“ ją, remdamiesi savo praeities patirtimis, kurios yra neurochemiškai įsitvirtinusios mūsų smegenyse. Kai tam tikrų dalykų suvokimas tampa implicitiniu, arba nedeklaratyviuoju (apie tai kalbėjome ankstesniame skyriuje), mes pradedame atitinkamai „koreguoti“ realybę, sąmoningai to nesuvokdami. Pavyzdžiui, puikiai žinote, kad jūsų automobilis yra jūsų, nes vairavote jį jau daugybę kartų. Automobilis iš esmės nesikeičia, todėl kiekvieną dieną patiriate jį taip pat – jūsų mintys ir jausmai, susijęs su automobiliu, kiekvieną dieną yra daugmaž tokie patys. Šis pasikartojantis nusiteikimas suformavo tam tikrą įsitikinimą: sakykime, esate įsitikinę, kad tai yra geras automobilis, nes jis negenda ir nekelia jokių rūpesčių. Vis dėlto šis požiūris yra subjektyvus, kadangi kitas žmogus gali laikytis priešingo įsitikinimo, jeigu jo mašina nuolat genda ir jo asmeninė patirtis su šio modelio automobiliu visiškai kitokia nei jūsų. Jeigu esate tokie kaip dauguma žmonių, greičiausiai į daugelį salo automobilio aspektų nekreipiate dėmesio tol, kol viskas yra gerai. Tikitės, kad šiandien ir rytoj jis veiks taip pat kaip vakar – taip jūs pasąmoningai suvokiate savo automobilį. Tačiau jeigu kas nors pasikeičia, imate skirti jam daugiau dėmesio (pavyzdžiui, atidžiau įsiklausote į variklio skleidžiamą garsą) ir jūsų suvokimas taip pat pasikeičia. Tą patį galima pasakyti ir apie mūsų santykį su kitais žmonėmis, su tam tikra kultūra ar rase ir netgi su savo kūnu ir savo skausmu. Tiesą sakant, tą patį principą galima pritaikyti visam mūsų tikrovės suvokimui. Norint pakeisti implicitinį, arba pasąmoninį, suvokimą, reikia tapti sąmoningiems: daugiau dėmesio skirti visiems savo asmenybės ir savo gyvenimo aspektams, kuriems iki šiol dėmesio faktiškai neskirdavote. Dar geriau būtų, jeigu pabustumėte, pakiltumėte į kitą sąmoningumo lygmenį ir pradėtumėte sąmoningai suvokti tai, kas kadaise slypėjo pasąmonėje. Mintys ir jausmai kyla iš praeities prisiminimu. Pasikartojančios mintys ir jausmai sukuria nusiteikimą, trumpai pasireiškiantį būties būvį. Panašiu nusiteikimu seka sukuria įsitikinimą. Įsitikinimas yra ilgiau trunkantis būties būvis, kuris dažnai virsta pasąmoniniu. Panašią įsitikinimą seka suformuoja suvokimą. Suvokimas veikia visus jūsų gyvenimo aspektus: pasirinkimus, elgesį, santykius, kuriamą tikrovę. Deja, tai daug lengviau pasakyti nei padaryti, kadangi, nuolat patiriant tą pačią realybę, mus lydi vis tos pačios mintys ir jausmai, kurie ir toliau formuoja tokį patį nusiteikimą, įsitikinimus ir suvokimą. Kai suvokimas tampa antrąja prigimtimi ir nugrimzta taip giliai į pasąmonę, kad visiškai nebekreipiate dėmesio į tai, kokia iš tiesų yra realybė (nes laukiate to paties, kas buvo praeityje), jūs nesąmoningai priimate ir susitaikote su šia realybe, lygiai taip pat kaip dauguma žmonių priima ir susitaiko su tuo, ką gydytojas sako apie jiems diagnozuotą ligą. Taigi vienintelis būdas pakeisti savo įsitikinimus ir suvokimą, siekiant sukelti placebo efektą, yra pakeisti savo būties būvį. Reikia pagaliau suprasti, kad seni, ribojantys įsitikinimai yra ne kas kita kaip praeities atgarsiai, kuriuos privalome paleisti, kad galėtume kurti naujus įsitikinimus ir naują ateitį.

Kaip pakeisti savo įsitikinimus

Dabar paklauskite savęs: kokius įsitikinimus apie save ir savo gyvenimą turėtumėte pakeisti, norėdami sukurti naują būties būvį? Norint atsakyti į šį klausimą, reikia gerai pagalvoti, nes, kaip jau minėjau, daugumos savo įsitikinimų mes sąmoningai nesuvokiame. Dažnai priimti tam tikrus įsitikinimus mus paskatina aplinka ir nuo tos akimirkos, kai įsitikinimą priimame, jis veikia mūsų sprendimus, elgesį ir veiksmus. Yra aprašytas eksperimentas, kurio dalyvėms merginoms prieš matematikos testą buvo duotas perskaityti fiktyvus straipsnis apie tai, jog vaikinai yra geresni matematikai? Merginos, kurios perskaitė, kad taip yra dėl genetinių priežasčių, surinko mažiau balų nei tos, kurios perskaitė, esą dėl to kaltas tik stereotipinis vertinimas. Toks pat rezultatas buvo gautas, kai baltiesiems vaikinams prieš testą buvo duotas perskaityti straipsnis, kad azijiečiai iš panašių testų paprastai gauna aukštesnius balus. Abiem atvejais studentai buvo paskatinti nesąmoningai tikėti, kad jiems nepavyks gauti tiek pat balų, kiek vaikinams azijiečiams. Ir iš tiesų testą jie parašė blogiau, nors straipsnio teiginiai buvo grynas melas. Turėdami tai omenyje, perskaitykite šį gana dažnai pasitaikančių ribojančių įsitikinimų sąrašą ir pamąstykite, kurie iš jų galbūt slepiasi jūsų pasąmonėje:

Esu negabus matematikai. Esu drovus. Esu karštakošis. Nesu nei protingas, nei kūrybingas. Esu labai panašus į savo tėvus. Vyrai neverkia ir nerodo savo jausmų. Man nepavyks rasti partnerio. Moterys yra prastesnės už vyrus. Mano rasė arba kultūra yra pranašesnė už kitas. Gyvenimas yra rimtas dalykas. Gyvenimas yra sunkus. Aš niekada nesulauksiu sėkmės. Jeigu noriu ko nors pasiekti, privalau sunkiai dirbti. Man niekada nenutinka nieko gero. Man nesiseka. Niekas nevyksta taip, kaip noriu. Man visada trūksta laiko. Padaryti mane laimingą yra kitų žmonių užduotis. Laimingas būsiu tada, kai įsigysiu šį konkretų daiktą. Pakeisti tikrovę labai sunku. Realybė yra linijinis procesas. Mane sargdina bakterijos. Aš lengvai priaugu svorio. Man būtina miegoti aštuonias valandas per parą. Mano jaučiamas skausmas yra normalus dalykas ir jis niekada neišnyks. Mano biologinis laikrodis greitai tiksi. Grožis yra šie konkretūs dalykai… Linksmybės yra tuščias laiko leidimas. Dievas yra mano išorėje. Esu blogas žmogus, ir Dievas manęs nemyli…

Galėčiau tęsti be galo, bet, manau, jau supratote, ką noriu pasakyti. Visi panašūs įsitikinimai ateina iš mūsų praeities. Ar jie yra tiesa, ar mes juos paprasčiausiai išgalvojome? Net jeigu kada nors jie buvo tiesa, tai dar nereiškia, kad jie yra tiesa dabar. Žinoma, mes taip negalvojame, nes esame priklausomi nuo savo įsitikinimų; esame priklausomi nuo savo praeities emocijų. Todėl į savo įsitikinimus žvelgiame kaip į tiesą, o ne kaip į idėjas, kuriasgalime pakeisti. Jeigu koks nors įsitikinimas yra įsišaknijęs giliai mumyse, įrodymai, kad yra priešingai, gali būti tiesiai po nosimi, tačiau mes jų nematysime, nes kitaip suvokiame tikrovę. Dauguma žmonių yra užprogramavę save tikėti įvairiais dalykais, kurie nėra tiesa, kurie neigiamai veikia jų sveikatą ir neleidžia pasijusti laimingiems. Puikus pavyzdys – tam tikri kultūriniai įsitikinimai. Štai istorija apie vudu prakeiksmą. Žmogus buvo įsitikinęs, kad miršta, nes jį užkeikė vudu žynys. Tačiau žynio burtai veikė tik todėl, kad jis (ir kiti jo aplinkos žmonės) tais burtais tikėjo. Kitaip tariant, vyras gulėjo mirties patale ne dėl vudu prakeiksmo, o todėl, kad tikėjo vudu prakeiksmu. Ankstyvą mirtį gali sukelti ir kitokie kultūriniai įsitikinimai. Pavyzdžiui, Kalifornijos universiteto San Diege mokslininkai, išstudijavę beveik 30 tūkst. Amerikos kinų mirčių statistiką, nustatė, kad tam tikromis ligomis sirgę kinai, kurie pagal kinų astrologiją ir kinų mediciną buvo gimę su tomis ligomis siejamais „blogais“ metais, mirė, statistiškai žvelgiant, vidutiniškai penkeriais metais per anksti.3 Be to, tikėjimas „blogais“ metais labiau paveikė tuos, kurie buvo stipriau prisirišę prie kinų tradicijų ir įsitikinimų. Panašūs rezultatai buvo nustatyti beveik visų mirtinų ligų atvejais. Pavyzdžiui, Amerikos kinai, gimę metais, kurie buvo siejami su didesne auglių rizika, mirė nuo limfinės sistemos vėžio vidutiniškai ketvertais metais anksčiau, palyginti su kinais, kurie buvo gimę kitais metais, ir palyginti su ne kinų kilmės amerikiečiais, sirgusiais panašaus tipo vėžiu.Kaip rodo šie pavyzdžiai, mus paveikia tik tai, ką sąmoningai ar nesąmoningai laikome tiesa. Eskimo, netikinčio kinų astrologija, visiškai nepaveiktų mintis, kad jis gali susirgti tam tikra liga, nes gimė Tigro ar Drakono metais, o episkopalinės bažnyčios nario nepaveiktų vudu prakeiksmas. Tačiau, kai tik mes priimame, patikime ir atsiduodame kokiam nors ateities scenarijui, daug neanalizuodami ir nesusimąstydami, jis ima daryti mums poveikį. Dabar leiskite man užduoti dar vieną klausimą: kiek jūs turite asmeninių įsitikinimų, kurie remiasi jūsų kultūrine patirtimi ir kurie gali būti netiesa? Pakeisti įsitikinimus sunku, tačiau tai nėra neįmanoma. Tik įsivaizduokite, kas būtų, jeigu sugebėtumėte sėkmingai pakeisti savo pasąmonės įsitikinimus. Užuot galvoję ir jautę „man niekaip neužteks laiko viskam“, pradėtumėte galvoti ir jausti „aš viską spėju ir padarau viską, ką noriu padaryti“. Užuot tikėję, kad visata prieš jus susimokė, pradėtumėte tikėti, kad visata yra draugiška ir viską daro jūsų labui. Koks nuostabus tai būtų įsitikinimas! Kaip mąstytumėte, kaip gyventumėte ir kaip žingsniuotumėte gatve, jeigu iš visos širdies tikėtumėte, kad visata jums draugiška? Kaip tai pakeistų jūsų gyvenimą? Norint pakeisti įsitikinimą, pirmiausia reikia pripažinti, kad tai įmanoma, o tada sustiprinti savo energiją pozityviomis emocijomis ir galiausiai leisti įvykti biologiniams pokyčiams. Nebūtina galvoti apie tai, kaip šie pokyčiai vyksta ar kada įvyks; taipįsijungia analitinis protas, sugrąžinantis jus į beta bangų būseną. Tiesiog reikia tvirtai apsispręsti ir, kai tik šio sprendimo energija pasidarys stipresnė už smegenyse įsitvirtinusių programų bei emocinės kūno priklausomybės energiją, jūs nugalėsite praeitį, kūnas sureaguos į naujas mintis ir įvyks realus pokytis. Iš tikrųjų jūs jau žinote, kaip tai daryti. Prisiminkite kokį nors atvejį iš savo praeities, kai tvirtai apsisprendėte ką nors pakeisti savo gyvenime. Greičiausiai prisiminsite akimirką, kai pasakėte sau: Nesvarbu, kaip jaučiuosi (kūnas)/ Nesvarbu, kas vyksta mano gyvenime (aplinka)/ Nesvarbu, kiek tai užtruks (laikas)/Aš tai padarysiu! Gali būti, kad tą tvirto pasiryžimo akimirką pajutote kūnu nubėgantį šiurpuliuką. Taip atsitiko todėl, kad žengėte į naują būties būvį. Kaip tik tą akimirką, kai pajutote šią energiją, jūsų kūnas gavo naują informaciją. Jūs pajutote įkvėpimą ir pabudote iš miego – iš gerai pažįstamos ir nekintamos būsenos. Vien mintimis sugebėjote ištraukti kūną iš praeities į naują ateitį. Kūnas liovėsi jus kontroliuoti, valdžią vėl perėmė protas ir jūs sąmoningai pakeitėte įsitikinimą.

Suvokimo galia

Kaip ir įsitikinimai, praeities patirčių – tiek pozityvių, tiek negatyvių – suformuotas suvokimas tiesiogiai veikia mūsų pasąmonės būties būvį ir mūsųsveikatą. 1984 metais med. dr. Gretchen van Boemel, tuo metu dirbusi Doheny akių institute Los Andžele, netikėtai atrado šio teiginio įrodymą, kai pastebėjo nerimą keliančią tendenciją tarp iš Kambodžos kilusių moterų. Šios 40-60 metų amžiaus moterys gyveno netoli Long Bičo, vietovėje, kuri buvo vadinama mažuoju Pnompeniu, nes ten gyveno apie 50 tūkst. kambodžiečių, ir visos turėjo rimtų regos sutrikimų, o kai kurios buvo ir visiškai aklos. Fiziškai moterų akys buvo sveikos. Dr. van Boemel atliko smegenų tyrimus, norėdama įvertinti, kaip veikia jų regos sistema, ir nustatė, kad pagal fizinius rodiklius moterys turėtų labai gerai matyti. Tačiau tikrinant regėjimą moterims buvo nustatomas dalinis arba visiškas aklumas. Kai kurios nematė nė menkiausios šviesos ar šešėlio – nors fiziškai jų akys buvo visiškai sveikos. Dr. van Boemel pasikvietė į pagalbą fil. dr. Patriciją Rožė (Patricia Rozee) ir, pasigilinusios į moterų praeitį, jos nustatė, kad blogiausiai matančios moterys beveik visą komunistų diktatoriaus Pol Poto valdymo laikotarpį praleido Raudonųjų khmerų kontroliuojamose teritorijose arba pabėgėlių stovyklose. 1975–1979 metais Raudonųjų khmerų vykdytas genocidas nusinešė mažiausiai 1,5 mln. kambodžiečių gyvybių. 90 proc. į akių kliniką nukreiptų moterų tuo laikotarpiu prarado daugelį šeimos narių (kai kurios jų net dešimt artimiausių žmonių) ir 70 proc. jų buvo priverstos stebėti, kaip žiauriai išžudomos jų šeimos. „Šios moterys matė dalykus, kurių jų protas tiesiog negalėjo priimti“, – pasakė Patricija Rožė Los AngelesTimes žurnalistui. „Jų protas paprasčiausiai atsisakė matyti – atsisakė matyti dar daugiau mirčių, kankinimų, prievartavimų ir marinimo badu.“ Van Boemel ir Rožė iš viso nustatė 150 psichosomatinio aklumo atvejų tarp moterų iš Kambodžos ir savo tyrimo rezultatus pristatė Amerikos psichologų asociacijos suvažiavime 1986 metais. Auditorija buvo priblokšta. Mokslininkių ištirtos moterys apako arba iš dalies apako ne todėl, kad sirgo akių ligomis ar turėjo kokių nors kitokių fizinių sutrikimų. Jos apako, nes išgyventi įvykiai padarė tokį stiprų emocinį poveikį, kad jos tiesiogine prasme „verkė tol, kol nebegalėjo matyti“. Tai, kas vyko išoriniame pasaulyje, sukėlė fizinius pokyčius – ne akyse, bet greičiausiai smegenyse, – kurie visam likusiam gyvenimui pakeitė šių moterų tikrovės suvokimą. O kadangi mintyse jos vis iš naujo išgyvendavo baisias praeities patirtis, regėjimas taip ir nepagerėjo. Intensyvios patirtys įsispaudžia mūsų smegenyse ir emociškai pakeičia kūną, todėl šia prasme smegenys ir kūnas lieka gyventi praeityje. Įvykis pakeičia mūsų būties būvį ir tikrovės suvokimą. Pasikeičia visa mūsų asmenybė. Šis pavyzdys yra išties ekstremalus, tačiau ir gerokai lengvesnės traumos paprastai daro mums didelį poveikį. Jeigu prastai matote, galbūt ir jūs pasirinkote nematyti po skausmingų ar gąsdinančių praeities patirčių? Arba, jeigu silpnai girdite, galbūt jūsų gyvenime yra dalykų, kurių nenorite girdėti?

Aplinkos galia

Vieną kartą pakeisti įsitikinimų ar suvokimo nepakanka. Pokyčius turite vis iš naujo įtvirtinti. Kad suprastumėte kodėl, prisiminkime Parkinsono liga sirgusius eksperimento dalyvius, kurių motoriniai įgūdžiai pagerėjo po druskos tirpalo injekcijos, nes tiriamieji buvo įsitikinę, kad tai – stiprūs vaistai. Kaip pamenate, kai tik ligoniai pasijuto geriau, jų autonominė nervų sistema pradėjo palaikyti šią naują būseną, išskirdama smegenyse dopaminą. Tai vyko ne todėl, kad šie žmonės meldėsi, tikėjosi ar troško, jog organizmas gamintų dopaminą; tai vyko todėl, kad jie tapo žmonėmis, kurių organizme išsiskiria dopaminas. Deja, šis poveikis išlieka ne visiems žmonėms. Kai kuriems placebo efektas tęsiasi tik tam tikrąlaikotarpį, nes netrukus jie vėl tampa tokie, kokie buvo: sugrįžta į seną būties būvį. Šiuo konkrečiu atveju Parkinsono liga sergantys žmonės po eksperimento grįžo namo, susitiko su savo sutuoktiniais ar juos prižiūrinčiais žmonėmis, atsigulė miegoti į savo lovą, pavalgė įprasto maisto, pasėdėjo savo kambaryje, galbūt pažaidė šachmatais su senu draugu, kuris pasiskundė įprastais skausmais, ir ta pati sena aplinka priminė jų seną asmenybę ir seną būties būvį. Gerai pažįstamo gyvenimo sąlygos priminė žmonėms, kas jie buvo anksčiau, todėl jie tiesiog grįžo prie savo senosios tapatybės, o kartu sugrįžo ir visi turėti sutrikimai. Šie žmonės iš naujo susitapatino su savo aplinka. Taip, aplinkos poveikis išties galingas. Labai stipriai aplinka veikia ir, pavyzdžiui, buvusius narkomanus, kurie jau daug metų narkotikų nebevartoja. Vėl sugrįžus į aplinką, kuri jiems siejasi su narkotikais, aktyvinasi tie patys ląstelių receptoriai, kuriuos sužadindavo narkotikai, o tai sukelia organizme tokius pačius fiziologinius pokyčius, kokie atsirastų iš tiesų pavartojus narkotikų, ir kartu padidina fizinį troškimą vėl gauti dozę. Visa tai vyksta automatiškai– jie negali to kontroliuoti sąmoningai. Patyrinėkime šiuos procesus nuodugniau. Jau žinote, kad sąlygojimo procesas sukuria stiprius asociatyvinius prisiminimus. Taip pat žinote, kad asociatyviniai prisiminimai suaktyvina autonominę nervų sistemą ir taip stimuliuoja mašinalias fiziologines pasąmonės funkcijas. Dar kartą prisiminkite Pavlovo šunis. Kai šunims varpelio skambesys ėmė asocijuotis su maistu, išgirdus varpelį jų kūne iš karto prasidėdavo nevalingos fiziologinės reakcijos. Signalas iš aplinkos per asociatyvinę atmintį pasąmoningai pakeisdavo šuns vidinę fiziologinę būklę: pradėdavo išsiskirti seilės ir virškinimo sultys. Dabar vėl sugrįžkime prie Parkinsono liga sergančių eksperimento dalyvių ir buvusių narkomanų. Galima sakyti, kad tą pačią akimirką, kai šie žmonės grįžo į pažįstamą aplinką, jų kūnas pasąmoningai grįžo į seną būties būvį. Jie negalėjo kontroliuoti šių procesų sąmoningai. Tos pačios mintys ir jausmai daugybę metų palaikė tą patį būties būvį ir užprogramavo kūną perimti proto funkcijas. Tai reiškia, kad į signalą iš aplinkos reaguoja pasąmonės programos, o ne sąmoningasis protas. Kaip tik dėl šios priežasties žmonėms, atsidūrusiems panašiose situacijose, taip sunku pasikeisti. Be to, kuo didesnė priklausomybė nuo emocijos išsivysto, tuo stipresnė sąlyginė reakcija į signalą iš aplinkos susiformuoja. Sakykime, esate priklausomas nuo kavos ir norite šios priklausomybės atsikratyti. Jūs ateinate pas mane į svečius ir aš nusprendžiu išgerti puodelį kavos. Kai išgirstate kavos aparato skleidžiamą garsą, užuodžiate gardų aromatą ir matote mane, gurkšnojantį kavą, jūsų kūnas sureaguoja automatiskai, nes per tą ilgą laikotarpį, kai kavą gerdavote kiekvieną dieną, susiformavo stipri sąlyginė reakcija į šiuos aplinkos signalus. Jūsų užprogramuotas kūnas trokšta savo fiziologinio atlygio ir kovoja su sąmoninguoju protu, bandydamas įtikinti jus nuryti bent porą gurkšnelių. Jeigu jums tikrai pavyktų atsikratyti šios priklausomybės, priešais jus stovintis garuojančios kavos puodelis nesukeltų jokios fiziologinės reakcijos. Galėtumėte sąmoningai nuspręsti išgerti kavos, tačiau jūsų organizmas jos nereikalautų, nes stimulas iš aplinkos neturėtų tokio pat poveikio, kokį turėjo anksčiau. Tą patį galima pasakyti ir apie emocines priklausomybes. Pavyzdžiui, jeigu praeities patirtys padarė jus priklausomą nuo kaltės jausmo, greičiausiai jūsų išorinėje aplinkoje egzistuoja žmogus, daiktas ar vieta, sustiprinantys šią priklausomybę. Kad ir kaip stengsitės sąmoningai ją įveikti, tą pačią akimirką, kai pamatysite, pavyzdžiui, savo mamą arba vaikystės namą, jūsų kūnas sugrįš į seną kaltės būseną – organizme išsiskirs tam tikros cheminės medžiagos ir įvyks atitinkami fiziologiniai pokyčiai. Galima sakyti, kad jūsų kūnas dabarties akimirką gyvena praeityje, todėl, būnant su mama, jums natūraliau jausti kaltę, o ne kokią nors kitokią emociją, kuri būtų susijusi su dabartine situacija. Kaip ir buvusio narkomano atveju, sąlygota reakcija į išorinį stimulą pakeitė jūsų vidinį būvį ir sugrąžino jus į praeities realybę. Iš šios priklausomybės galima išsivaduoti tik pakeičiant pasąmonės programas. Viktorijos universiteto Velingtone, Naujojoje Zelandijoje, mokslininkai, pasitelkę 148 koledžostudentus, atliko aplinkos poveikio tyrimą. Eksperimentas vyko baro aplinkoje. Mokslininkaipadalijo studentus į dvi grupes ir vienai pasakė, kad jiems bus duoti gerti degtinės ir toniko kokteiliai, o kitai – kad jie gaus tik toniko. Iš tikrųjų barmenas nė į vieną taurę neįpylė nė lašo degtinės – visi gavo gerti gryną toniką. Mokslininkai pasistengė sukurti kuo tikroviškesnę baro atmosferą ir netgi užklijavo naujas banderoles ant degtinės butelių, kuriuose iš tikrųjų buvo tonikas. Kad gėrimai kuo labiau primintų tikrą alkoholinį kokteilį, barmenas kiekvieną taurę papuošė citrinos griežinėliu, pamirkytu degtinėje, ir įtikinamai vaidino maišąs degtinę su toniku. Tie studentai, kurie manė, kad geria alkoholį, netrukus ėmė elgtis taip, lyg iš tiesų būtų apsvaigę, o kai kuriems netgi pasireiškė fiziniai apsinuodijimo simptomai. Jie apsvaigo ne todėl, kad gėrė alkoholį, o todėl, kad per asociatyvinę atmintį aplinka sužadino įprastą smegenų ir kūno reakciją. Kai galiausiai tyrėjai atskleidė studentams tiesą, šie negalėjo patikėti ir tikino, kad iš tikrųjų jautėsi apsvaigę. Taip ir buvo: jie tikėjo, kad geria alkoholį, ir šis įsitikinimas sužadino neurocheminius procesus, kurie pakeitė jų vidinį būvį. Kitaip tariant, užteko vien jų įsitikinimo, ir organizme įvyko realūs pokyčiai, atitinkantys tuos, kurie įvyksta išgėrus alkoholio. Tai buvo įmanoma tik todėl, kad studentai jau buvo užprogramavę savo kūną atitinkamai reaguoti į alkoholį. Aplinka juos paveikė taip, kaip varpelis veikdavo Pavlovo šunis. Dabar pažvelkime į kitą šios monetos pusę: aplinka taip pat gali sužadinti arba palengvinti gijimo procesus. Vienoje Pensilvanijos ligoninėje buvo atliktas eksperimentas, siekiant nustatyti, kaipaplinka veikia ligonius. Dalis po operacijos atsigaunančių pacientų gulėjo palatose, pro kurių langą atsivėrė gražus vaizdas į parką ir jaukias priemiesčio gatveles, o kiti pro langą matė tik rudų plytų sieną.“ Pacientai, kurie kasdien žvelgė į gražų vaizdą pro langą, buvo išleisti iš ligoninės 7-9 dienomis anksčiau ir jiems reikėjo mažiau vaistų nuo skausmo nei tiems, kurie žiūrėjo į sieną. Taigi mūsų vidinė būsena, kurią padeda sukurti aplinka, neabejotinai stipriai veikia gijimo procesus smegenyse ir kūne. Kyla klausimas, ar norint pereiti į naują būties būvį, mums būtina cukraus piliulė, druskos tirpalo injekcija, suvaidinta operacija arba gražus vaizdas pro langą, tai yra kažkas iš mūsų išorinės aplinkos? O gal tą patį rezultatą galime pasiekti paprasčiausiai pakeisdami savo mintis ir jausmus? Ar įmanoma be jokio išorinio stimulo tiesiog patikėti nauja galimybe pasveikti ir, susiejus naujas mintis su naujomis pakiliomis emocijomis, įveikti išorinę aplinką bei sukelti realius fizinius pokyčius organizme? Jeigu taip, viskas, apie ką iki šiol kalbėjome, patvirtina, kad tai daryti reikėtų kiekvieną dieną – dar iki atsikeliant ir susiduriant akis į akį su įprasta aplinka, kuri mus greitai įtraukia atgal kaip tuos Parkinsono liga sergančius žmones. Jeigu jums pavyktų pasiekti naują būties būvį, pasitelkiant meditaciją ir susiejant tvirtą ketinimą su pakiliomis emocijomis, ir jeigu kiekvieną dieną, kurdami naują būvį, pajustumėte įkvėpimą ir entuziazmo antplūdį, galiausiai jūs tikrai išsivaduotumėte iš daugelį metų trukusio snaudulio, o senus įsitikinimus ir suvokimą pakeistų naujiJūs liautumėtės lygiai taip pat reaguoti į tuos pačius dalykus, nes aplinka jau nebekontroliuotų jūsų minčių ir jausmų. Nauji pasirinkimai ir naujas elgesys vestų į naujas patirtis ir emocijas. Taip taptumėte nauju žmogumi – žmogumi, kurio nekamuoja artrito skausmai, Parkinsono ligos simptomai ar kokie nors kiti sutrikimai, iš kurių siekiate išsivaduoti. Šioje vietoje norėčiau pabrėžti, kad ne visos ligos prasideda galvoje. Pavyzdžiui, kūdikiai gimsta, turėdami genetinių defektų ir sirgdami ligomis, kurių tikrai negalėjo sukurti jų mintys, jausmai ir įsitikinimai. Žmonės patiria traumas, įvyksta nelaimingi atsitikimai, organizmą alina aplinkos tarša ir įvairios nuodingosios medžiagos. Tikrai netvirtinu, kad patys esame atsakingi už viską, kas mums nutinka. Tik noriu pasakyti, kad visada egzistuojagalimybė ką nors pakeisti, kad ir kokia būtų jūsų ligos priežastis.

Kaip pakeisti savo energiją

Manau, dabar jau suprantate, kad norint pakeisti įsitikinimus ir sukurti placebo efektą savo gyvenime, reikia elgtis priešingai, nei elgėsi moterys iš Kambodžos, apie kurias neseniai skaitėte. Reikia turėti aiškų, tvirtą ketinimą ir pakelti savo emocinę energiją, taip sukuriant mintyse ir kūne naują vidinę patirtį, kuri būtų stipresnė už išorinę patirtį. Kitaip tariant, naujo įsitikinimo energija turi būti stipresnė už senų pasąmonės programų energiją. Naujo pasirinkimo (vedančio į naują patirtį) energija yra stipresnė už praeityje patirtos traumos energiją , todėl šios naujos patirties poveikis yra stipresnis už mentalines ir emocines programas, sukurtas praeityje. (Įsivaizduokite, kaip didesnė banga užlieja didesnį paplūdimio plotą ir nuplauna visas ten buvusias kriaukleles, jūržoles, ankstesnių bangų paliktas putas ar įspaudus smėlyje.) Ši nauja vidinė patirtis sukuria naują ilgalaikį prisiminimą, kuris nuslopina ankstesnius prisiminimus, ir taip naujas pasirinkimas tampa patirtimi, kurios niekada nepamiršime. Kūne jaučiama nauja stipri energija iš tiesų yra nauja, emocija ir ne taip svarbu, kokia konkrečiai yra ši emocija – drąsa, gailestingumas, įkvėpimas ar savo galios pajautimas. Tai ši emocija, ši nauja energija pakeičia mūsų biologiją, neuronų tinklus ir genų raišką. Norėdami pakeisti įsitikinimą apie save ar savo gyvenimą, turite priimti sprendimą su tokia stipria intencija, kad jo energija viršytą seną programą ir emocinių kūno prikiausomybių energiją. Kūnas turi fiziškai sureaguoti į naują mąstymą. Kai jūsų pasirinkimas sukuria naują vidinę patirtį, kuri nuslopina praeityje išgyventą išorinę patirtį, atitinkamos smegenų ir kūno programos perrašomos iš naujo. Patirtys sukuria ilgalaikius prisiminimus, todėl kai naujas pasirinkimas sukuria patirtį, kurios niekada nepamiršite, jūs pasikeičiate. Biologiniu požiūriu, jūsų dabartyje praeitis daugiau neegzistuoja. Galima sakyti, kad šią akimirką jūsų kūnas yra naujoje ateityje. Panašūs vidiniai procesai leidžia žmonėms žaisti su gyvatėmis, kramtyti stiklą ir vaikščioti ant įkaitusių akmenų. Pirmiausia jie nusiteikia pereiti į kitokią proto ir kūno būseną. Jų stiprios intencijos energija sukelia smegenyse ir kūne pokyčius, kurie leidžia įgyti imunitetą išorinės aplinkos sąlygoms. Tomis akimirkomis jų energija nugali biologiją. Į pakylėtos energijos būseną itin jautriai reaguoja mūsų kūno ląstelių receptoriai. Nustatyta, kad į energiją jie reaguoja šimtą kartų jautriau negu į cheminius signalus, pavyzdžiui, neuropeptidus, kurie, kaip žinome, pasiekia ląstelių branduolyje glūdinčią DNR. Moksliniai tyrimai atskleidžia, kad nematomos elektromagnetinės jėgos veikia kiekvieną ląstelių biologijos ir genų raiškos aspektą. Ląstelių receptoriai atpažįsta įeinančių energinių signalų dažnį. Elektromagnetinės jėgos apima mikrobangų krosnelės skleidžiamas bangas, radijo bangas, rentgeno spindulius, itin žemo dažnio bangas, garso bangas, ultravioletinius spindulius ir netgi infraraudonuosius spindulius. Tam tikri elektromagnetinės energijos dažniai daro poveikį DNR ir RNR, veikia baltymų sintezę; gali pakeisti baltymų formą ir funkcijas; veikia genų reguliavimą ir raišką; stimuliuoja nervinių ląstelių augimą; daro įtaką ląstelių dalijimuisi ir diferenciacijai; nurodo tam tikroms ląstelėms formuoti audinius ir organus. 98,5 proc. mūsų DNR mokslininkai vadina „DNR šiukšlėmis“, nes nežino, kokia iš jų nauda? Esu tikras, kad Motina Gamta nebūtų įdėjusi į mūsų ląsteles visos šios užkoduotos informacijos, jeigu mes neturėtume sugebėjimo sukurti signalą, gebantį šią informaciją atrakinti. Juk gamtoje niekas nevyksta šiaip sau. Galbūt tai mūsų pačių energija ir ląstelės išorėje sąmonė sukuria reikiamą signalą, leidžiantį atrakinti tą beribį potencialą? Jeigu tai riešą, ar sugebėjimas pakeisti savo energiją, kaip ką tik aptarėme šiame skyriuje, padėtų patiems išsigydyti kūną? Keisdami savo energiją, keičiate savo būties būvį. Smegenyse besiformuojantys nauji neuronų tinklai ir naujos emocijos, pasireiškiančios kūne naujomis cheminėmis medžiagomis, sukelia epigenetinius pokyčius, ir jūs tiesiogine prasme tampate nauju žmogumi. Žmogus, kuriuo buvote anksčiau, liko praeityje; dalis jo paprasčiausiai išnyko kartu su neuronų tinklais, cheminėmis-emocinėmis priklausomybėmis ir genetine raiška, kuri palaikė senąjį būties būvį.