PAAUGLIAI MAIŠTAUJA. KODĖL, PRIEŠ KĄ IR KAIP REAGUOTI?

Jaunimas visuomet maištavo prieš nusistovėjusias taisykles, peržengdavo nustatytas ribas bei tradicijas.

Bet iš kitos pusės tas sveikas jaunatviškas maištas kartais tikrai įgauna agresyvumo, kovos su pasauliu bei naikinimo aspektus. Kova be širdies įgauna juodus atspalvius. Tai dažniausiai būna vaikystės nuoskaudų, suaugusių nesiskaitymo su jauna asmenybe bei per didelės kontrolės pasekmė. Taipogi šilumos bei emocinės meilės trūkumas šeimoje. Kartais sakoma – ir ko gi jam trūko ? Ir viską jis turėjo !

Bet dažniausiai už tokių žodžių slypi daugiau materialiosios, išorinės gyvenimo pusės gerovė. O tai ne visuomet eina kartu su emocine gerove, šiluma ir palaikymu. Jei trūksta būtent šios gyvenimo pusės – jaunimo maištas dažnai įgauna griaunančią, agresyvią formą.

Paaugliams būdinga burtis į įvairias subkultūras. Dėl kokios priežasties? Žmogus yra bendruomeninė būtybė. Ir jam visuomet būdinga bendraminčių, į save panašių asmenybių paieška. Subkultūroms būdinga alternatyvus mąstymas, kitoks požiūris į gyvenimą, savotiškos savęs išraiškos formos. O jaunimas visuomet ieško alternatyvų. Susibūrus į grupę yra lengviau įtvirtinti savo idėjas, bendraminčiai palaikys, suteiks saugumo jausmą. Yra sakoma – vienas lauke ne karys. Kad ir labai stipri asmenybė, bet be bendraminčių palaikymo ji yra pasmerkta kapituliacijai, savęs praradimui. O jaunimui yra labai svarbu įtvirtinti save, pademonstruoti savo unikalumą, pakeisti pasaulį bei palikti naują pėdsaką visuomenėje. Subkultūrų bendruomenės suteikia šia galimybę. Daugelis šiuolaikinių paauglių ar net jaunesnių vaikų tėvų būna pritrenkti išgirdę, kaip šiurkščiai ir nemandagiai su jais kalba jų atžalos.

Kodėl stiprėjantys santykiai su bendraamžiais verčia vaikus jausti priešiškumą savo tėvams?

Atsakymą pateikia dvipolis prisirišimo pobūdis. Žmogiškasis prisirišimas panašus į savo fizinius atitikmenis materialiame pasaulyje, tokius kaip magnetizmas. Magnetizmas yra poliarizuotas – vienas polius traukia kompaso rodyklę, kitas – atstumia. Taigi dvipolis reiškia pasižymintis dvejopu poliškumu, turintis du polius tuo pačiu metu. Šis dvipoliškumas nėra kažkas nenormalaus: jis priklauso pačiai prisirišimo esmei.

Kuo labiau prisiartiname prie žemės Šiaurės ašigalio, tuo labiau nutolstame nuo Pietų ašigalio. Tai būdinga ir emociniam žmogaus gyvenimui, ypač vaikams ir kitiems nesubrendusiems asmenims. Vaikas, siekiantis artumo su kuriuo nors žmogumi, greičiausiai atstums tuos, kuriuos laiko to asmens konkurentais. Panašiai ir suaugusieji, užmezgę naujus romantiškus santykius, gali staiga imti nebepakęsti savo ankstesnių mylimųjų.

Tačiau senoji simpatija juk nepasikeitė – pasikeitė tik jo ar jos jausmai. Tie patys žmonės gali būti trokštami arba neapkenčiami, priklausomai nuo to, į kurią pusę rodo prisirišimo kompaso rodyklė. Pasikeitus prisirišimo krypčiai, anksčiau mums buvę artimi žmonės ūmai gali tapti niekintini ir atgrasūs. Tokie pokyčiai gali įvykti gluminančiu greičiu: daugeliui tėvų yra tekę guosti savo vaiką, parėjusį namo su ašaromis akyse, susierzinusį ir nuliūdusį, nes jį netikėtai atstūmė jo „geriausias“ draugas ar draugė.

Dauguma mūsų intuityviai suvokia dvipolę prisirišimo prigimtį. Mes žinome, kaip greitai trauka gali virsti atstūmimu, simpatija – antipatija, branginimas – panieka, meilė – neapykanta. Tačiau nedaugelis supranta, kad tokios stiprios emocijos ir jausmai iš tikrųjų yra tik dvi to paties medalio pusės.

Nūdien tėvams itin svarbu suprasti prisirišimo dvipoliškumą. Stiprėjant orientacijai į bendraamžius didėja ir atitolimas nuo tėvų bei visos iš to kylančios problemos.

Šiuolaikiniai vaikai ne tik atsigręžia į savo bendraamžius, bet, aktyviai ir energingai nusigręžia nuo tėvų. Prisirišimas neišvengiamai būna šališkas. Kuo stipriau vaikas prisirišęs prie vienų žmonių, tuo labiau nukentės santykiai su kitais. Prisirišimas perskiria vaiko pasaulį į tuos, kuriuos jis mėgsta, ir tuos, kuriems jis abejingas; tuos, kurie jį traukia, ir tuos, kurie jį atstumia; tuos, su kuriais reikia susidraugauti, ir tuos, kurių reikia vengti.

Šiandieniniame pasaulyje tėvai ir vaikų bendraamžiai pernelyg dažnai tampa konkurentais – kaip įsimylėjėliai, besivaržantys dėl tos pačios mylimosios. Ne vienas gimdytojas didžiam savo liūdesiui įsitikino, kad vaikai negali tuo pačiu metu orientuotis ir į bendraamžius, ir į tėvus.

Vaikų susvetimėjimas su tėvais nereiškia charakterio trūkumų, įsišaknijusio grubumo ar elgesio sutrikimų. Jis atsiranda tada, kai prisirišimo instinktai nukreipiami netinkama linkme.

Normaliomis aplinkybėmis dvipolė prisirišimo prigimtis tarnauja geram tikslui – laikyti vaiką arti jį auginančių suaugusiųjų. Pirmą kartą tai pasireiškia kūdikystėje ir dažnai yra vadinama nepažįstamųjų baime.
Kuo stipriau vaikas prisirišęs prie kurio nors suaugusiojo, tuo labiau jis vengs kontakto su tais, kuriems tokių jausmų nejaučia. Jei prie jūsų mažylio prisiartins jam svetimas žmogus, jis trauksis nuo jo ir glausis prie jūsų.

Tai tiesiog instinktas. Kūdikiui negali būti nieko natūraliau kaip šalintis pernelyg arti prie jo priėjusių nepažįstamųjų. Vis dėlto pasitaiko tėvų, kurie baudžia savo vaikus už tokį nedraugišką elgesį ir atsiprašinėja kitų suaugusiųjų dėl savo mažylio „nemandagumo“. Jie mano, kad vienerių metų vaikas nebeturėtų taip elgtis, o darželinukui tokia reakcija visai nederama.

Vaikui ėmus orientuotis į bendraamžius, ši natūrali, instinktyvi nepažįstamųjų baimė atsigręžia į jo paties tėvus. Paaugliai savo pasikeitusius prisirišimo jausmus parodo galbūt ne taip vaizdingai kaip mažamečiai, rodantys liežuvį nepažįstamajam, bet kai kurie gestai susvetimėjimą išreiškia lygiai taip pat aiškiai, pavyzdžiui: priešiškas žvilgsnis, akmeninis veidas, nenoras šypsotis, akių vartymas, nežiūrėjimas į jūsų pusę, vengimas bendrauti, priešinimasis suartėjimui.

Kartais mes aiškiai pajuntame polių pasikeitimą. Įsivaizduokite, kad esate trečiokės Ramunės mama. Nuo pat pirmos klasės jūs kasdien vesdavote ją į mokyklą, paėmusi už rankos. Atsisveikindama apkabindavote ją, pabučiuodavote ir sušnibždėdavote į ausį ką nors malonaus. Tai buvo nuostabu. Tačiau paskutiniu metu Ramunei ėmė itin rūpėti jos bendraamžiai. Ji trokšta nuolat su jais bendrauti. Grįždama namo ji parsineša iš jų perimtus gestus, kalbą, skonį, netgi juokelius.

Vieną dieną jūs išeinate į mokyklą kaip paprastai: susikibusios už rankų, abi trokšdamos artumo. Pakeliui sutinkate keletą jos klasiokų. Kažkas pasikeičia. Jūs vis dar laikote jos ranką, bet pajuntate, kad jos pirštai atsileidžia. Ji tai išsiveržia pusę žingsnio į priekį, tai atsilieka, vengdama eiti greta. Pasirodžius daugiau vaikų atstumas tarp jūsų didėja. Staiga Ramunė ištraukia savo ranką ir nuskuba pirmyn. Pasivijusi ją prie mokyklos, jūs pasilenkiate norėdama ją apkabinti, bet ji atsitraukia, tarytum kažko susidrovėjusi. Užuot meiliai prisiglaudusi, ji stengiasi laikytis bent per metrą nuo jūsų ir pamoja ranka, į jus nė nepažvelgusi. Atrodo, lyg būtumėte pažeidusi kažkokius esminius jos instinktus.

Tai, ką jūs iš tikrųjų patyrėte, yra kita, atvirkščia, tamsioji prisirišimo pusė – atstūmimas to, kas anksčiau buvo branginama, užsimezgus naujiems, labiau vertinamiems santykiams. Paprastai kalbant, vaikai negailestingai pameta mus dėl savo bendraamžių.

KAIP ELGTIS?

Vertinti paauglį rimtai ir pagarbiai. Nelyginti jo su savimi tame amžiuje, su kitais jo draugais ar broliais sesėmis. Tai unikali asmenybė, kurią verta pažinti.

Nepriimti asmeniškai jo atšalimo ar šiurkštumo, neįsižeisti dėl to. Geriau padėkite išgyventi nedramatizuodami situacijos.

Būkime lankstūs. Netaikykime jau pasenusių stereotipų, taisyklių, kuris jau išėjo iš galiojimo, nes pasikeitė laikai, pasikeitė kartos.

Skatinti paauglio savarankiškumą. Tik taip auginsite jame pasitikėjimą – tiek jumis, tiek savimi. Paaugliui svarbi nepriklausomybė, o mes turime užsiimti savais reikalais ir savo gyvenimu, kad nekiltų noras visko daryti už paauglį.

Žengti pirmą žingsnį susitaikant. Tai yra pavyzdžio kaip galima legtis įtemptose, konfliktinėse situacijose rodymas. Tokiu būdu paauglys mokosi kaip išlaikyti santykius, o ne tik juos nutraukti.

Kalbėti pakankamai atvirai. Leisti paaugliui pasisakyti, nenutraukti jo kalbos ar minties, palaukti kol išsakys viską. Parodyti, kad išgirdote, mėginate suprasti. Taip mokomasi efektyviai bendrauti.

Reguliariai kalbėtis apie svarbius dalykus. Rimtai, bet taikiai. Suvaldyti kylantį erzulį, pyktį, išklausyti priekaištus. Priimti reikiamus sprendimus kartu.

Parodyti, kad brendimas ir lytiškumas – normalu ir sveikintina. Neneigti lytiškumo, seksualumo. Priešingu atveju rizikuojame sukelti ateityje šeimos kūrimo, santykių užmezgimo ir jų išlaikymo sunkumų.

Neapleisti šeimos ritualų. Laiko leidimas kartu : kelionės, išvykos, kultūriniai renginiai ar savaitgalio vakarai su stalo žaidimais ir skanėstais. Tai sukuria saugumą, užnugario jausmą ir leidžia patenkinti meilės poreikį.

Nemoralizuoti. Autoritetas skirtas rodyti kryptį, palaikyti, rūpintis, patarti ir suteikti pagalbą. Kritika ir noras parodyti savo kompetencijas nutraukia visus galimus kelius į bendradarbiavimą. Geriau leistis į diskusijas ir mėginti rasti bendrą požiūrio tašką.

Nepeikti ir nevertinti paauglio prie kitų. Jokios mums patikėtos informacijos negalime atskleisti kitiems, net jeigu mums tai atrodo visai nekalta ir nesvarbu. Tai nutrauks bet kokius pasitikėjimo ryšius.

Nepamiršti gražių žodžių. Kaip žinia, palaikymo žodžių meilės kalba suteikia svarbumo, vertingumo jausmą, kuris paaugliui itin reikalingas.

Mes neturime paaugliams būti nei policininkai, nei draugai, nei pramogų organizatoriai, nei aptarnaujantis personalas. Visą laiką, nuo mažų dienų, turime atminti: jie išeis. Vieną dieną jie išeis. Mes esame į gyvenimą juos palydintys asmenys. Mes galime padovanoti augančiam žmogui 5 svarbiausias dovanas: pasitikėjimo, savarankiškumo, iniciatyvos, tobulėjimo ir savasties.

PASITIKĖJIMAS

Pasitikėjimą kuriame nuo pat vaiko gimimo. Mažam vaikui tai atsiliepimas į jo verksmą. Paaugusiam – tai jo supratimas. Suaugusiam – išklausymas.

Jeigu paauglys gali jums nebijodamas pasakyti: „bijau, tingiu, nenoriu“, tai rodo, kad jis jumis pasitiki. Pasitikėjimas ir yra tai, kai mes galime būti savimi, parodyti savo netobulumą, klaidas, kalbėti apie tai, kad nemalonu. Padėkokime paaugliui už atvirumą; „Ačiū, kad man pasakei, kad galėjau tai sužinoti iš tavęs“. Pasitikėjimą sukuria abipusis nuoširdumas. Suaugusiųjų prisipažinimas, kad nesame tobuli (nors norėtume), kad klystame, kad taisome klaidas yra vertingesnis už bet kokius protingus sanprotavimus ir patarimus, netgi pagalbą. Sunku atkurti pasitikėjimą, ypač su tais paaugliais, kurie vaikystėje buvo palikti savo tėvų ar išgyveno tėvų skyrybas, mirtį.

SAVARANKIŠKUMAS. „Daryk pats tai, ką gali“ – tokia turėtų būti kryptis. Būti šalia, bet negelbėti, neperimti atsakomybės. Taip pat svarbu nereikalauti per daug, nepersistengti dėl aukštų kokybės standartų. Svarbiau atlikti darbą iki galo. Jeigu paauglys daro ką nors savarankiškai nepamirškite sau išjungti kritiką.

INICIATYVA. Mes neprivalome linksminti paauglių ar užpilti jų savo geromis idėjomis – taip jie tik praranda iniciatyvą. Kūrybingumas ir išradingumas gimsta deficite – kai turime visko per daug, tos savybės tiesiog užmigdomos. Nuobodulys kyla iš pertekliaus. Leiskime kažko neturėti ir pažiūrėkime kas iš to išeis.

TOBULĖJIMAS. Mes mokomės iš savo klaidų. Lyginti save su vakarykščiu savimi, o ne su kitais, daugiau pasiekusiais ar sugebančiais. Leiskime paaugliui pačiam save įvertinti, pajausti ir savo silnybes ir stipriąsias puses. Svarbu savęs neapgaudinėti. Bet čia jiems prireiks mūsų pavyzdžio.

SAVASTIS. Jeigu trumpai – tai galvojimas savo galva. Nesiremiant kitų patarimais, rezultatais ar nuomonėmis. Mėginimas atrasti savyje drąsos ir ieškoti savo kelio. Čia dar daugeliui suaugusių yra ką veikti. Tačiau dar svarbu neužlipdyti etikečių (nevykėlis, kvailys, nevėkšla, nerangus…), kurios gali prilipti ir paauglys nejučia ima atitikti tai, kuo yra pavadinamas.

Dar keletas svarbių momentų:

Namų taisyklės

Kai paaugliai protestuoja prieš suvaržymus ir apribojimus, nustatytus šeimoje, priminkime jiems, kad taip mes rūpinamės jo saugumu, sveikata, išsilavinimu ir tai be visada malonu bei linksma. Jam neturi būti tik gera, jis turi užaugti. Geriau tegu ribas ir išorines taisykles paauglys sužino iš mūsų, o ne iš teisėsaugos organų.

Pasirinkimo laisvė

Laisvė visuomet susijusi su atsakomybe ir pasitikėjimu. Jeigu paauglys slepia ir meluoja, netenka pasitikėjimo, netenka pasirinkimo – tuomet gauna nurodymus.

Prieraišumas

Namuose paaugliui būtina turėti:

– „saugią“ vietą, kurioje galima išbūti su savimi nelabai maloniu (liūdėti, pykti, nerimauti). Tai gali būti lova, kambarys ar tiesiog fotelis/kėdė. Tokią vietą patartina turėti ir kiekvienam suaugusiam.

– savo erdvę: taip pat gali būti kambarys, lova, stalas ar bent keletą stalčių (nebūtinai tvarkingų).

– maisto, na, arba galimybę pasigaminti savo mėgstamus patiekalus (nebūtinai juos turi mėgti kiti šeimos nariai).

Svarbūs klausimai

Nuo 16-17 m. paaugliams laikas pateikti tokius klausimus, kurie padeda susiorientuoti, išsigryninti tam tikrų gyvenimo zonų svarbą. Pvz.: “Ką norėtum būtinai gyvenime turėti ir tuo didžiuotis?” “Ar norėtum turėti įdomią profesiją ir gerą darbą? Ar norėtum, kad žmonės tave mėgtų už tai, kaip gerai atlieki savo darbą? Norėtum uždirbti daug pinigų? O gal tu norėtum, kad gyvenimą sudarytų tik malonumai: nieko nedirbtum, tik pramogautum? Gal norėtum, kad tavo gyvenime būtų reikšmingi ir dvasiniai dalykai? Ir taip toliau. Norėdami padėti paaugliui susiorientuoti kas šiuo metu jam svarbu, paklauskite kam jis daugiausiai skiria laiko – tai ir bus ta sritis. Nenustebkite, kad atsakymas bus „draugai“. Dar vienas pratimas: galite paklausti, kokius 5 dalykus jie pasiimtų, jeigu kurį laiką tektų pagyventi rūsyje.