PAAUGLYSTĖS IŠŠŪKIAI

Dešimt dalykų, kuriuos būtina atsiminti norint būti kartu ir nepakenkti :

  1. Vaikai nėra mūsų kopijos, jie – kitos asmenybės. Verta prisiminti save paauglystėje, tačiau svarbu įsisąmoninti, kad pasikeitė laikmetis ir mūsų patirtis jau beveik išėjo iš galiojimo, ji neturi atitikti dabartinės mūsų vaikų patirties. Dar viena klaida – būtinai duoti savo vaikams tai, ko mums patiems trūko vaikystėje, ir neklausti, ar dabar jiems to reikia. Jeigu aš svajojau tapti dailininku, muzikantu ar aktoriumi ir tuo metu neturėjau tam sąlygų ir galimybių, gali būti, kad mano atžala mato savo ateitį visai kitur, ir mano siūlomos geriausios meno mokyklos jos nesužavės. Dėl to neturėčiau pykti ir įsižeisti. Ir neišsigąsti to atsitraukimo, „susvetimėjimo“.
  2. Ugdyti paauglį kaip laisvą žmogų. Tik laisva asmenybė geba tapti laiminga ir sėkminga. Kokios tos laisvės ribos? Beviltiška yra sudarinėti sąrašus. Pamatinė vertybė čia būtų tarpusavio pasitikėjimas. Nenoras nuvilti. Paaugliai trokšta laisvės ir nori daug ką išmėginti. Draudimai nepadeda, geriau palikti galimybę grįžti po nesėkmės ir gauti pagalbos – ne pasmerkimą, bet supratimą ir palaikymą. Noras apsaugoti svarbus, tačiau svarbiausia neperlenkti lazdos. Laisvė glaudžiausiai susijusi su atsakomybe. Nereikia užkrauti jos per daug, būtina dalyti dozuotai, paskirstyti ją laike.
  3. Adekvačiai įvertinti savo galimybes. Negerai pervertinti savo jėgas, bet taip pat labai liūdna, kai paauglys tiek įbaugintas, kad apskritai nemato jokių galimybių ir savo išteklių. Lengvabūdiškas, perdėtas pasitikėjimas savimi įtraukia į pavojingas situacijas ir sukelia nusivylimus savimi bei kitais. Tvirtas vidinis įsitikinimas savo nepažeidžiamumu gali stipriai pakenkti sveikatai. Suaugusiųjų užduotis būtų priminti, kad taip nėra, kad viskam yra laikas, saikas ir svarbu imtis profilaktikos priemonių, o suklydus – taisyti klaidas, o ne gailėtis.
  1. Adekvati kontrolė būtina, ji padeda ugdyti paauglio savikontrolę. Ypač tai svarbu mokykliniuose reikaluose. Paauglių valia dar nėra pakankamai stipri, todėl ir visos atsakomybės už savo veiksmus jiems prisiimti nepavyksta. Tai užtrunka iki pilnametystės ir dar kiek ilgiau. Per didelė kontrolė labai slopina iniciatyvą ir mažina valios ugdymąsi, silpnina savivertę ir neretai didina nesąžiningumą, mėginimus atrodyti „gerai“. Reikia domėtis paauglio veiklos sritimis, išklausyti ir suprasti, užduoti papildomų klausimų, ypač kokių nors nusivylimų ar nesėkmių atveju. Svarbu neperžengti jo asmeninės erdvės ribų – taip parodant pagarbą ir pasitikėjimą (nešnipinėti telefone, dienoraščiuose ir pan.).
  2. Būkime atsargesni su draudimais: kartais jų laikymosi kaina pernelyg didelė, o draudimas, kurio laikymosi neįmanoma sukontroliuoti, provokuoja melą ir ardo pasitikėjimą. Turime sutarti, ką vadiname draudimais. Šeimoje, kurioje egzistuoja tarpusavio pasitikėjimas ir pagarba, tėvų draudimai yra aiškūs ir pagrįsti: vaikams paaiškinama, kad esama tam tikrų dalykų, kurie absoliučiai draudžiami – t. y. kai ko negalima daryti niekada. Ir negalima ne dėl baimės būti nubaustam, o dėl mūsų vertybių ir gėrio bei blogio supratimo. Pvz., pažeisti Dešimties Dievo įsakymų. Jei jau kalbėtume apie konkrečius draudimus, drausti dera tik tai, kas pavojinga pačiam paaugliui ar aplinkiniams, arba tai, kas absoliučiai nediskutuotina: niekšybę, kitų žeminimą, agresiją, žiaurumą. Šių draudimų motyvacija vaikams turi būti visiškai aiški ir iki tam tikro amžiaus net nesvarstoma: „Negalima – todėl ir todėl. Taškas. Priimk šį faktą.“ Tačiau tai tinka tik mažiems vaikams, kurie dar negali patys iki galo suvokti kai kurių draudimų esmės. Paaugliui, žinoma, jau norėsis tam tikrų „paaiškinimų“ – teks argumentuoti ir kantriai aiškinti apie būtinus socialinius draudimus. Tai nėra paprasta. Kita vertus, paaugliui jau nereikės aiškinti apie savaime suprantamas taisykles – jis mokosi mąstyti ir jį svarbu šioje kelionėje palydėti. Draudimų negali būti per daug, kitaip jie taps beverčiai. Paauglys ims meluoti, išsisukinėti ir apgaudinėti, norėdamas atrodyti „geras“. Tačiau, kalbant apie draudimus, visgi svarbiausia yra ne tai, kad vaikas bijotų pažeisti kokias taisykles, o kad jam būtų ne vis tiek, ką dėl jo elgesio jaučia ir išgyvena tėvai. Tai yra santykių su paaugliais pagrindas – kurti juos taip, kad abiem pusėms būtų ne vis tiek.
  1. Paaugliui bendraamžiai svarbesni nei tėvai. Tai labai dažna konfliktų su tėvais priežastis. Ir visgi tai – normalus brandos etapas. Juk ateity mūsų vaikas gyvens ir dirbs tarp savo bendraamžių. Tačiau jei išmoksime gerbti jo draugus ir su jais bendrauti, tai pagerins ir mūsų tarpusavio santykius. Labai svarbu, kad vaikas atsivestų draugų į namus, net jeigu jie ir praleidžia visą laiką vaiko kambaryje. Tačiau jie šalia, ateina prie stalo, jūs juos matote, galite pakalbinti. Kad pažintume vaiko draugus, reikia su jais pabendrauti ir praleisti laiko kartu. Pasidomėkime, kuo jie gyvena, kokių problemų patiria. Svarbiausias principas, kurio reiktų laikytis, tėvams esant paauglių kompanijoje (ekskursijoje su vaikais, varžybose ir pan.) – atidžiai klausytis. Tylint. Ir įsikišti į pokalbį tik tada, kai turime, ką pasakyti ar pajuokauti. Nesistenkime atrodyti protingesni ar moralizuoti – paaugliams svarbu parodyti, kad bendraujame lygiavertiškai. Atskirai dera aptarti dar vieną draugysčių temą – pirmąją meilę. Mūsų paauglys anksčiau ar vėliau įsimylės ar susižavės. Tėvai turi išlikti maksimaliai subtilūs. Jeigu paauglys pats apie tai pasakoja – išklausykime. Tai svarbiau nei pačiam kažką sakyti. Kartais galbūt verta pasidalyti ir savo patirtimi, mums nutikusiomis istorijomis, kai buvome tokio amžiaus. Tačiau neišgalvokime to, ko nebuvo, tik tam, kad pamokytume. Jei turime patirties – pasisakykime, jei ne – tik išklausykime. Jei prašo patarimo – patarkime, jei ne – susilaikykime ir patylėkime. Paaugliui tai labai nauja, netikėta ir intymu, todėl ten nedera veržtis net ir turint gerų paskatų.
  2. Paaugliui naudinga bendrauti ne tik su bendraamžiais, bet ir su įdomiais bei protingais suaugusiaisiais. Paaugliui bręstant, paprastai mažėja jo noras leisti laiką su tėvais. Ir tai visiškai normalu. Tai tikrai nereiškia, kad tėvai padarė kažkokių klaidų. Atvirkščiai, jei paauglys nepaleidžia mūsų rankos, nenori eiti į bendraamžių gimtadienius ar vykti į stovyklą – štai tada jau verta sunerimti. Blaiviai suvokime: mes nebūsime su savo vaiku amžinai. Ir kad vaiko gyvenimas būtų visavertis, sėkmingas ir laimingas, jis turi būti socialus, t. y. vaikas turi gebėti kurti santykius su bendraamžiais, su kitais suaugusiaisiais ar nepažįstamais žmonėmis. Tačiau tam, kad vaikas tai darytų, pirmiausia jis turi to mokytis. Šie gebėjimai paprastai nenukrinta iš dangaus. Kaip to mokomasi? Visų pirma, bendraujant su klasės draugais. Visų antra, iš tėvų. Tačiau paaugliui labai svarbu pabendrauti ir su sėkmingais artimos aplinkos suaugusiaisiais. Gal giminaičiu, kaimynu, tėvų draugu, mokytoju, sporto treneriu… Neieškokime tokio žmogaus specialiai ir nesiūlykime primygtinai jo savo paaugliui, nes kas patinka mums, nebūtinai patiks ir vaikui. Tai turi nutikti natūraliai bendraujant ir leidžiant paaugliui lygiavertiškai bendrauti su aplinkiniais. Ir, žinoma, stebint, kaip šis bendravimas veikia mūsų vaiką.
  1. Nesitapatinti su vaikais: jų gyvenimas yra jų, o mūsų – tai mūsų. Perdėtas globėjiškumas atima galimybę augti, paauglys susidaro netinkamą supratimą apie asmeninio gyvenimo svarbą, gali vystytis priklausomybė nuo kito asmens. Tinkamas vaidmenų paskirstymas šeimoje ugdo atsakomybę. Tėvų gyvenimas neturi suktis vien apie vaikus, o ypač apie paauglį. Vaikas nėra suaugusiųjų gyvenimo centras, kad ir koks svarbus ir mylimas jis būtų.
  2. Kaip reaguoti į netikėtą paauglio elgesį? Jeigu nežinome, kaip – sustoti, nieko nedaryti, kol nepagalvosime, prisipažinti, kad nežinome, ką pasakyti ar ką padaryti. Autoritetas nenukentės. Nepulti į isteriją, nežeminti, neprarasti savikontrolės. Priešingas elgesys tik paskatins paauglį mus atstumti, negerbti. Kartais gali būti sunku susivaldyti, ypač kai patys nesame „geriausios formos“ – turime rūpesčių, esame pavargę, nusivylę savo gyvenimo rezultatais. Jeigu nepavyks išlaikyti ramybės, vėliau galima atsiprašyti dėl to, paaiškinant, kodėl taip pasielgėme.

10. Nesuversti visko vien paauglystės periodui.Negalima pateisinti blogo elgesio vien tik hormonų audromis. Būtina išlaikyti tvirtas vertybes, nenuolaidžiauti netinkamų pasirinkimų, šiurkštaus elgesio ar žodžių atveju.

Ištrauka iš knygos A. Dilienė „Gyvenimas su vaikais“