Pavydo prigimtis – bazinė pykčio emocija.

Pykstu nes: neturiu to ar ano, nes nemoku, negaliu, nesugebu, nepasisekė, kodėl jam/jai o ne man ir pan.

Eikim giliau: pyktis kyla, kai mums kas nors gresia, jo funkcija – apsauginė. Nustatome ribas. Parodome, kad ne, negalima taip ar kitaip su mumis elgtis.

Bet žinome, kad ne visuomet mums kylančios emocijos atlieka savo funkciją, nes tiesiog nėra priežasties tai funkcijai atlikti, nes grėsmė netikra, ji tik mūsų galvose/mintyse.

Kai mes pykstame, kad jam/jai geriau, jis/ji geresnis/geresnė už mane – čia jau grėsmė, kad nedraugaus. Nemylės. Paliks. Išeis.

Pyktis (pavydas) kaip ir bet kuri kita emocija – energijos šaltinis, todėl dažniausiai, bet ne visuomet, paverčiame šią energiją veiksmu. Kai kurie iš mūsų, labiau linkę slopinti emocijas, sulaiko šią energiją viduje, nieko neveikia (kalbėjimas irgi veiksmas), tuomet kūnas priima šią energiją ir ką nors su ja nuveikia – neretai kokią ligą sukuria – iš pradžių funkcijos sutrikimu, o vėliau ir ląsteliniame/organiniame lygyje atsiranda pažeidimai. Nes na, energija juk arba kuria/stato arba griauna.

Taigi – pavydime. Kas vyksta? Kaip šį jausmą išveikiame? Čia jau keletas varijantų, priklausomai nuo mūsų gyvenimiškų įgūdžių.

Pavydas gali užnorinti, inicijuoti veiksmą gauti tą norimą dalyką, tapti tuo ar anuo, pasiekti, išmokti, padaryti, nugalėti… Tai būtų kūrybinis, statybinis šio jausmo suteikiamos energijos panaudojimas. Ir, žinoma, kuo stipresnis pavydas, juo daugiau energijos turime, tuo aktyviau, intensyviau galime veikti ir daugiau sukurti.

Kitas varijantas – kai bijome, kad jis ar ji tapę „geresniais“ nebemylės, nebedraugaus, išeis ir paliks, nesąmoningai imamės „sulaikymo“ veiksmų. Primenu – viskas mūsų galvose. Nebūtinai tas mūsų pavydo objektas pats jaučiasi geresniu/aukštesniame aukšte esančiu.

Taigi, mes, pasirinkę ne siekti ir pasiekti kažko panašaus, norime „nuleisti“ tą kuriam pavydime į savo lygį/aukštą, na, kad nebūtų „geresnis“, kad būtų toks pats/panašus ir mes toliau galėtume draugauti/būti kartu, kad sistema nesuirtų. Taigi, veiksmas paprastas: jeigu jis/ji „aukščiau“, reikia „nuleisti“, t. y. pažeminti. Gal tai nebūtinai žeminimas kaip orumo ir garbės mažinimas, tai gali būti kažkokių silpnybių, trūkumų, netobulumo išryškinimas ir parodymas, kritika, na, kad mūsų galvose visi būtųme lygūs, bent jau apytikriai. Kad būtume „viename aukšte“ ir mums nereikėtų niekur „lipti“ kad galėtume toliau draugauti/mylėti. Kad sistema nesuirtų ir toliau funkcionuotų įprastai.

Kiekvienas esame patyrę tą jausmą, galimai nesam iki galo sau to prisipažinę, nes pavydas nedaro garbės, tai tarsi „blogesniųjų“ privilegija pavydėti, o vat jeigu aš „geras/gera“ – tai aš jau tikrai niekam nepavydžiu.

Ai, dar kad nesusitepti reputacijos, kartais sakome – na aš tai „baltai pavydžiu“. Tai jau šiek tiek apie sąžiningumą, nes taip, „aš pavydžiu“ ir tuo pačiu metu rodome norą nusiplauti gėdą – „baltu pavydu“, taigi, nenoriu pakenkti.

Na, gal ir galima tą „inicijuojantį“ pavydą pavadinti tuo geru, baltu pavydu, nes tuo metu mūsų veiksmai nukreipti ne į to „geresnio“ pažeminimą, o į savo paties pasiekimus, pastangas, norą pakilti. Taip, tai tikrai kūrybiškai naudojama emocinė energija. Nebent kaip sakoma siekdami „liptume per lavonus“, neatsižvelgdami į kitus ir tuomet jau pridarydami žalos.

Apsidairykime aplink ir užfiksuokime: kas iš mūsų artimos aplinkos jaučia mums pavydą. Arba atvirkščiai – kam gal mes jaučiame pavydą. Ir ką su tuo darome?

Ar susidūrėt su tokia keista situacija, kai anksčiau, na pavyzdžiui vaikystėje, buvęs artimas jums žmogus nustoja su jumis bendrauti arba bendrauja, bet nenori susitikti, aplankyti jūsų namuose, jūsų aplinkoje? Visaip sukat galvą – kas nutiko, ką aš ne taip padariau?

Čia yra didelė tikimybė, kad tas jums artimas žmogus „neatlaiko“ kažkokios jūsų sėkmės, kitaip tariant pavydi jums kažko. Tai gali būti labai keisti dalykai, ir labai individualūs. Vienam žmogui gali būti svarbūs karjėros laiptai ir finansinė sėkmė, kitam šeima ir santykiai šeimoje, gal vaikų gausa ir jų teikiama laimė, gal gražūs, prabangūs namai arba galimybė keliauti, o gal sportiška jūsų išvaizda ir gera sveikata. Gal keletas dalykų vienu metu. Jeigu jūs tai turite, o jūsų artimas žmogus ne – atvykęs pas jus ir tai matydamas/patirdamas iš arti jis skaudinsis, pavydės (pyks) ir tuo pat metu bijos išsiduoti, galimai nesąmoningai jus pažeminti/sukritikuoti, juk nori draugauti ir būti tame pačiame lygyje. Nuoširdžiai nori, bet nežino kaip savo galvoje pakilti iki jūsų, nes galvoja kad tik turėdamas/mokėdamas/galėdamas tą patį bus viename koridoriuje. Kas nėra tikra tiesa. Taigi ką renkasi? Nevažiuoti, neiti, nebendrauti. Geriausiu atveju susitikti neutralioje aplinkoje arba bedrauti nuotoliu. Tai dar visai nebloga išeitis.

Dar dažniau esame susidūrę su pačių artimiausių nepalaikymu, kritika. Atrodo nu kodėl, juk jeigu man sekasi, tai mama, tėtis, brolis, sesuo, draugė turėtų džiaugtis, palaikyti mane, pasveikinti su pasiekimais… Bet nutinka atvirkščiai: skeptiškai atkreipia dėmesį į kažkius trūkumus, nereikšmingas detales ir jas sureikšmina, pasako, kad galėjo būti geriau, nes kiti padarė taip pat arba geriau, netgi nuvertina – neva nieko čia ypatingo, visi taip gali, tu ne pirmas ir ne paskutinis ar pan.

Tai iš tiesų įskaudina, sukelia norą atsitraukti ir baimę dalintis savo sėkmėmis kitą kartą.

Todėl ne vienas esame girdėjęs tokį posakį: „Apie savo nelaimes galime pasakoti visiems, dauguma padės, užjaus (gal viduje ir pasidžiaugs kad ne jiems vieniems nesiseka, bet to neparodys), bet apie sėkmę – tik laimingiems, sėkmingiems, nes tik jie sugebės kartu pasidžiaugti“.

Aš asmeniškai turiu labai daug pavyzdžiu, kai būtent pavydo jausmas neleidžia sukurti ir turėti kokybiškų santykių, neleidžia dalintis savo džiaugsmais ir rūpesčiais tarp artimų žmonių (brolių, seserų, draugų, bendraminčių). O juk viskas mūsų galvose. Juk nesame vienas už kitą nei blogesni nei geresni – tai mūsų savivertės stabilumo/sveikumo klausimas. Visi pasiekimai, daiktai, galimybės yra tik išoriniai faktoriai, kuriuos vienus ar kitus sureikšmindami savo galvose ir susiduriame su pavydo jausmu (grėsme, kad esame blogesni ir su mumis nedraugaus).

Ką daryti? Įsisąmoninti, kad pavydas kyla iš grėsmės (bazinės emocijos – pyktis arba baimė) kad „aš blogesnis“ ir dėl to galimai mane paliks, nemylės, nedraugaus. Primityvu bet tikra.

Tuomet savęs paklausti – ar tikrai taip pat jaučia ir kitas žmogus? Nes dažniausiai – ne. Arba nevisi.

Ir tik tuomet pasirinkti – nutraukti santykius (nebendrauti, kad nesiskaudinti), pamėginti pakilti iki to paties lygio (savo veiksmais arba tik savo galvoje) arba pamėginti „nuleisti, pažeminti, sukritikuoti“ kitą su tikslu padaryti jį/ją į save panašų, negeresnį – tik šitas varijantas garantuotai veda į santykių nutrūkimą, anskčiau arba vėliau.

Renkamės mes patys kuriuo keliu eiti. Linkiu pasirinkti jums geriausią varijantą.