You are currently viewing PENKIOS VAIKŲ MEILĖS KALBOS

PENKIOS VAIKŲ MEILĖS KALBOS

  • Post author:
  • Post category:Be kategorijos

„Čia tai jėga“, „Nesiardyk“, „Atsiknisk“, „Neatsilik nuo gyvenimo“… Šitaip vaikai kalba tarpusavyje, o kartais ir su mumis. Iš pradžių net ne visai suprantame ką jie mums tuo nori pasakyti… Bet jiems taip pat gali būti neaišku ką mes bandome pasakyti ne visada iki galo perteikdami savo mintis. Iš visų netinkamų bendravimo būdų ko gero didžiausią žalą daro netikęs meilės perteikimas. Ar mokame savo vaiko meilės kalbą ir ar kalbame ja?

Meilė yra pamatas. Vaikų auklėjimas priklauso nuo meilės santykių tarp jo ir tėvų. Negerai, jeigu į vaiko meilės poreikį neatsakoma. Tik tas, kuris jaučiasi nuoširdžiai ir rūpestingai mylimas, leisis nesunkiai auklėjamas. Gal mes išties mylime savo vaiką, bet jeigu jis to nejaučia – jeigu nebendraujame su juo ta meilės kalba, kuri perduotų mūsų meilę, jis nesijaus mylimas.

Kas tai yra „emocijų rezervuaras“?

Kiekvienas vaikas turi savyje tam tikrą emocinio pajėgumo saugyklą, filosofijos mokslų daktaras Gary Chapman’as pavadino tai emocijų rezervuaru, iš kurio, tarsi kuro, vaikas semiasi energijos ir stiprybės turtingomis iššūkių vaikystės ir paauglystės dienomis. Kaip automobiliai juda tik dėl degalų kuro bake, taip ir mūsų vaikai varomi kuru iš savo emocijų „bako“. Mes, tėvai, privalome pripilti kuro į vaikų emocijų indus, kad jie galėtų veikti panaudodami visą savo potencialą.

Tas kuras – tai besąlygiška meilė. Tai meilė, kai myli, priimi ir pripažįsti vaiką tokį, koks jis yra, o ne už tai ką daro. Gaila, bet tėvai dažnai myli savo vaikus su sąlygomis: tai paremta darbais ir dažnai susiję su auklėjimo priemonėmis, kai vaikui atlyginama dovanomis ir privilegijomis už tai, kad jis elgiasi ar atlieka, ko nori suaugusieji. Tačiau tik besąlygiška meilė gali apsaugoti nuo nuoskaudų, nuo jausmo, kad esi nemylimas, nuo kaltės, baimės ir nesaugumo. Tik besąlygiškai mylėdami savo vaikus galėsime juos labiau suprasti ir koreguoti jų blogą elgesį.

Meilė be sąlygų

Geriausiai besąlygišką meilę apibūdina tai, kaip ji veikia. Ji parodo vaikui, jog jis yra mylimas, kad ir kas būtų. Mes mylime savo vaikus neatsižvelgdami kaip jie atrodo, ką sugeba ir kokių turi trūkumų; nepaisant ko tikimės iš jų, ir kas užvis sunkiausia – neatsižvelgdami kaip jie elgiasi. Tai nereiškia, kad mums patinka bet koks vaikų elgesys, ne, bet mylėdami besąlygiškai duodame meilę visą laiką, net kai vaikai elgiasi netinkamai.

Ar tai panašu į nuolaidžiavimą? Ne. Tai tiesiog vaiko emocinio indo pildymas, prieš imantis bet kokio auklėjimo ar drausminimo. Turėdamas tą rezervuarą pilną meilės, vaikas į tėvų auklėjimo metodus reaguos be nuoskaudos.

Nė vienas nesame tobulas. Todėl negalime iš savęs tikėtis, kad visą laiką sugebėsime mylėti besąlygiškai. Todėl noriu paminėti keletą akivaizdžių tiesų apie vaikus, kurios gal būt paskatins mus ugdyti savyje tą sugebėjimą:

Pirma:  Jie yra vaikai.

Antra: Jiems būdinga elgtis kaip vaikams.

Trečia: Kartais vaikiškas elgesys nervina, būna nemalonus.

Ketvirta: Jeigu mes, tėvai, mylėsime juos nepaisydami jų vaikiško elgesio, jie bręs ir liausis vaikiškai elgtis.

Penkta: Jeigu mylėsim juos tik tada, kai jie mums įtiks (sąlygiška meilė), vaikai nesijaus iš tikrųjų mylimi. Tai mažins jų savivertę, sukels nesaugumo jausmus, trukdys siekti brandesnio elgesio. Taigi, vaikų raida ir elgesys yra tiek jų, tiek mūsų atsakomybės reikalas.

Šešta: Patirdami besąlygišką meilę, vaikai gerai sutars su aplinkiniais ir bus laimingi. Jie labai skirsis nuo nesaugių, piktų, uždarų ir nesubrendusių žmonių. Jie bus patenkinti savimi ir sugebės valdyti savo pyktį ir elgesį tapdami suaugusiais žmonėmis.

Liūdna tiesa yra ta, kad nedaugelis vaikų jaučiasi besąlygiškai mylimi ir globojami. Tačiau taip pat nėra jokių abejonių, kad daugelis tėvų labai myli savo vaikus. Kodėl gi egzistuoja toks baisus prieštaravimas? Pagrindinė priežastis yra ta, kad mažai tėvų žino kaip perteikti savo nuoširdžią meilę vaikų širdims. Kai kurie įsitikinę, jog vien dėl to, kad jie myli savo vaikus, šie savaime tai žino. Kiti gi mano, jog paprasčiausias pasakymas vaikui „Aš tave myliu“ puikiai perteikia tą meilę. Deja, bet tai neveikia. Mat vaikus motyvuoja elgesys. Jie reaguoja į veiksmus – ką darote su jais. Taigi, kad pasiektumėte jų širdis, turime mylėti jiems suprantamu būdu, t.y. poelgiais. Toks būdas, beje, turi ir tam tikrų privalumų. Tarkim, po sunkios darbo dienos grįžome namo ir esame prislėgti ir neramūs, nesijaučiame labai jau mylintys. Bet galime bent jau elgtis švelniai ir meiliai, nes tai nėra labai sunku. Tokiu būdu galima duoti meilę vaikui net ir tada, kai nenorime mylėti. Turbūt iš karto suabejojote, ar tai sąžininga ir ar vaikai nepermato mūsų kiaurai? Taip, jie šitai sugeba, nes labai jaučia emocijas. Jie žino kada mes nusiteikę mylėti, ir vis dėl to mūsų meilę patiria iš poelgių. Ar nemanote, kad jie būna daug dėkingesni, kai sugebame būti meilūs, nepaisant, kaip iš tikrųjų jaučiamės? Juk iš to, kaip elgiamės, jie sprendžia ką mes jiems jaučiame. Net Šventam Rašte yra tokie žodžiai: „Mano vaikai, nemylėkime žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa“.

Kad vaikas pajaustų meilę, privalome kalbėti jo unikalia meilės kalba. Kiekvienas savotiškai ir priima meilę. Yra penki pagrindiniai būdai, kuriais vaikai (o taip pat ir suaugusieji) kalba ir supranta meilės emocijas. Tai:

          Fizinis prisilietimas

          Padrąsinimo žodžiai

          Kartu leidžiamas laikas

          Dovanos

          Paslaugos

Taigi yra penkios meilės kalbos, o kiekvienas vaikas tikriausiai turi vieną pagrindinę, kuria yra geriausia perteikti jam meilę. Kalbėdami šia kalba, tėvai patenkina stipriausią meilės poreikį. Tačiau tai anaiptol nereiškia, kad turime kalbėti tik viena meilės kalba. Kad emocijų indai būtų pilni, turime išmokti visas penkias meilės kalbas ir kalbėti jomis su savo vaikais tam, kad jie augtų, subręstų ir išmoktų patys skleisti šilumą kitiems.

Meilė įvairiais vaiko gyvenimo tarpsniais

Ankstyvieji metai

Kūdikiui vienodai svarbu kaip pienas, taip ir švelnumas, kaip skanus maistas, taip ir meilė. Negaudamas maisto vaikas badautų. Nepatirdamas meilės jis badautų emociškai ir nepasiruoštų gyvenimui. Daugeliu tyrimų įrodyta, jog emocinis meilės pamatas padedamas per pirmuosius aštuoniolika mėnesių, ypač per artimą motinos ir kūdikio ryšį. Ateityje emocinę sveikatą palaikysiantis „maistas“ yra fizinis prisilietimas, malonūs žodžiai ir švelni globa. Ankstyvuoju kūdikystės periodu padėtas meilės pamatas paveiks vaiko sugebėjimą mokytis ir gerokai nulems, kada jis taps pajėgus priimti naują informaciją. Daugelis vaikų į mokyklas pradeda eiti būdami prastai pasirengę mokytis, nes emociškai tam dar nebūna pribrendę.

Paauglystė

Patenkinti vaiko meilės poreikį nėra taip paprasta, kaip gali atrodyti, ypač prasidėjus paauglystei. Jos pavojai gerokai bauginantys; įžengiantis į šį laikotarpį vaikas su tuščiu emocijų rezervuaru yra ypač neapsaugotas nuo paauglystės amžiui būdingų problemų. Vaikai, kurie auga mylimi tik sąlygiška meile, ir patys išmoksta taip mylėti. Tapę paaugliais dažnai jie manipuliuoja tėvais ir juos kontroliuoja. Kai nepataikaujama, tėvai labai nusivilia, nes tikėjosi, kad jų paaugliai vaikai stengsis įtikti. Tačiau šie paaugliai nemoka mylėti besąlygiškai. Tai žadina pyktį, nuoskaudas ir paauglių maištą. Pabėgęs iš namų paauglys įsitikinęs, jog niekas jo nemyli. Tokių pabėgėlių tėvai įsitikinę, kad labai myli savo vaikus, ir gal būt taip yra. Tačiau nepavyko perduoti šios meilės. Tėvai virė valgį, skalbė drabužius, vežiojo automobiliu, suteikė galimybę mokytis ir ilsėtis. Visa tai – puikios meilės išraiškos formos, jeigu tik pirmoje vietoje besąlygiška meilė. Tačiau jos niekada neatstos šios be galo svarbios meilės rūšies. Vaikai tai atskiria. Jie žino, ar gauna tai, ko užvis labiau trokšta.

Kad būtų aiškiau apie ką čia tiek ilgai kalbėjau, papasakosiu dviejų mergaičių istorijas trumpai:

Milda užaugo šeimoje, turinčioje kuklias pajamas. Jos tėtis įsidarbino kaimynystėje, o mama prižiūrėjo namus ir turėjo šiokį tokį darbą, kuriame būdavo ne visą dieną. Abu mergaitės tėvai labai didžiavosi savo šeima ir namais. Mildos tėtis ruošdavo vakarienę, vėliau kartu su dukrele jie plaudavo indus. Šeštadienis būdavo skirtas namų ruošai, o vakare šeima skanaudavo grilyje keptą mėsą. Sekmadienio rytais visi eidavo į bažnyčią, o vakarus leisdavo su giminaičiais arba draugais. Kol Milda ir jos broliukas buvo maži, tėveliai jiems beveik kasdien ką nors paskaitydavo. Kai jie lankė mokyklą, tėvai ragino juos mokytis, nes norėjo kad abu vaikai studijuotų, nors patys tokios galimybės neturėjo.

Mokykloje viena iš Mildos draugių buvo Sofija. Jos kartu priešpiečiaudavo per pertraukas, bet viena pas kitą į namus nevaikščiodavo. Jeigu būtų tai dariusios, būtų pamačiusios didžiulius skirtumus. Sofijos tėtis buvo sėkmingas verslininkas, gausiai aprūpinantis šeimą. Didžiąją dalį laiko jo nebūdavo namie. Sofijos mama buvo slaugytoja. Brolis mokėsi kitame mieste, privačioje mokykloje. Tėvai trejiems metams buvo išsiuntę ir Sofiją į internatinę mokyklą, kol galiausiai ji išsiprašė tėvų, kad leistų jai lankyti bendrojo lavinimo mokyklą. Kadangi tėtis dažnai išvykdavo, o mama ilgai dirbdavo, šeima paprastai pietaudavo ne namuose.

Iki devintos klasės Milda ir Sofija buvo geros draugės. Vėliau Sofija išvyko į privačią mokyklą, kuri buvo kitame mieste netoli jos senelių namų. Pirmuosius metus mergaitės susirašinėjo, vėliau Sofija ėmė susitikinėti su vaikinu ir vis rečiau rašė draugei laiškus, kol visai liovėsi. Milda užmezgė draugysčių su kitais bendraamžiais, vėliau susipažino ir susidraugavo su vaikinu. Netrukus ir Sofijos šeima išsikraustė į kitą miestą. Milda nieko nebegirdėjo apie draugės likimą. Tik kiek vėliau ji išgirdo, kad Sofija ištekėjo, pagimdė vaikelį, o netrukus ją suėmė už narkotikų prekybą ir jų vartojimą. Jai teko keletą metų praleisti kalėjime, ir tuo metu ją paliko vyras. Priešingai susiklostė Mildos gyvenimas: ji laimingai ištekėjo ir augino du vaikus.

Kas nulėmė tokius skirtingus dviejų vaikystės draugių likimus? Nors neįmanoma tiksliai atsakyti, bet vieną iš priežasčių galima įžvelgti iš sakinio, kurį kartą pasakė Sofija savo gydytojai: „Niekad nesijaučiau tėvų mylima. Pirmą kartą pabandžiau narkotikų dėl to, kad norėjau būti mėgiama savo draugių“. Sakydama tai mergina ne tiek bandė apkaltinti savo tėvus, kiek suprasti save.

Ar pastebėjote ką pasakė Sofija? Ne tai, kad tėvai jos nemylėjo, o tai – kad ji nesijautė mylima.