Vaikystėje formuojasi beveik visi mūsų charakterio bruožai, mes ugdomės savo asmenybės savybes ir vėliau, įgydami patirtį, palaipsniui keičiamės. Tėvai yra pirmieji mūsų mokytojai, kurių pavyzdžiu sekame, per juos susipažįstame su pasaulyje egzistuojančiais elgesio būdais, su vertybėmis ir moraliniais principais.
Patarlė teigia, jog „Obuolys nuo obels netoli rieda“, taigi, visi esame tam tikri savo tėvų atspindžiai, „veidrodžiai“.
Mama perteikia vaikui pasitikėjimą jį supančiu pasauliu, o tėtis – santykius su pasauliu, jis motyvuoja vaiką veikti, atrasti, kurti save ir pasaulį. Harmoningai vaiko raidai vienodai svarbūs abu tėvai, esantys darnoje su savo skirtingumais.
Svarbu žinoti, kad vaikas lengviau prisiriša prie to iš tėvų, kuris geriausiai atliepia jo poreikius ir jaučia signalus.
Tėtis vaikui siejasi su stabilumu, tvarka ir drąsa, o mama – su rūpesčiu, švelnia besąlygiška meile. Abu tėvai sudaro pilnatvės, užbaigtumo jausmą.
Būti tėvu – tai būti vyro pavyzdžiu. Vaikui svarbus tėvo artumas, nes tarp jo ir tėčio, skirtingai nei tarp jo ir mamos, visuomet yra savotiškas atstumas, kuris, vėliau leidžia atsiskirti nuo tėvų ir pradėti savarankišką gyvenimą.
Nuo mūsų vaikai pradeda tolti ne paauglystėje, o gerokai anksčiau – vos pradėję šliaužti. Kai tik paleidžiame juos nuo savo rankų, jie pradeda mokytis gyventi savarankiškai.
Tėvai gali padėti vaikams atpažinti ir išreikšti emocijas
Atrodo, kad emocijos – įgimtas dalykas, jaučiame ir tiek. Gebėjimas jausti, žinoma yra įgimtas, bet atpažinti, ką jaučiame, išmokstame vaikystėje. Augdamas vaikas sužino, kokie jausmai tam tikroje situacijoje yra tinkami („nieko nuostabaus, kad tau liūdna, kai mama išeina į darbą“), įgunda valdyti situacijas („matau, kad pyksti, bet muštis negalima“).
Pirmieji ir svarbiausieji vaiko mokytojai yra tėvai. Vaiko ir tėvų santykiai nėra lygiaverčiai – tėvai visuomet turi daugiau galios formuoti santykį su vaiku nei jis pats. Tėvai padeda suprasti emocijas, kai pats vaikas to padaryti nesugeba, ir intensyvūs išgyvenimai jį tiesiog užplūsta. Kokių pagrindinių dalykų vaikas išmoksta bendraudamas su tėvais?
Pirmiausiai – įvertinti, ar jį užplūdusios emocijos yra svarbios, vertos dėmesio. Jei tėvai ignoruoja nemalonius vaiko išgyvenimus („jokių baubų nėra, gana maivytis, gulk į lovą ir miegok, „ – sako mama tamsos bijančiam vaikui ir užgesina šviesą), šie išmoksta atvirai nerodyti jausmų, prisiderinti prie tėvų reakcijos. Tai nereiškia, kad vaikas išmoks nebijoti – jis net nesuvoks, kad tamsoje jį užplūdęs jausmas yra baimė. Tačiau tinkama tėvų reakcija į vaiko baimę (jos priėmimas, pripažinimas), ilgainiui išmoko vaiką atpažinti tokius ir dar sudėtingesnius jausmus, juos suvaldyti ir susiklosčiusią situaciją spręsti iš esmės, nenuneigiant. Taip yra ugdomas saugumo jausmas, kuris vėliau, bendraujant su bendraamžiais padeda išlikti objektyviu ir atskirti neigiamas ir sudėtingas emocijas.
Tėvai, būdami labiau patyrę už savo vaiką, padeda jam susigaudyti užplūdusiose emocijose („tu liūdi dėl suplėšyto žaislo, nes tau jis labai patiko“) ir kaip elgtis toliau (susiūkim ir jis bus kaip ankčiau). Taigi, čia svarbu įvardinti tai, ką vaikas jaučia ir kokius jausmus sukelia kitiems vaiko elgesys („sesė labai apsidžiaugs, jeigu tu pasidalinsi su ja saldainiais“). Dažnai girdėdamas tai, vaikas ima dažniau atkreipti dėmesį į savo ir kitų jausmus, ikimokyklinukai ima suprasti ką patys jaučia, o paaugliai tampa jautresni aplinkiniams.
Bendraamžių grupėje vaikų santykiai yra lygiavertiški. Tarpusavyje jie vienas kito išgyvenimus supranta geriau nei tėvai ar broliai seserys, nes turi tuos pačius supratimus apie pasaulį, drauge patiria tas pačias emocijas.
Emocijų rodymo taisyklės dažnai priklauso nuo aplinkos. Tėvams vaikai daugiau linkę atsiverti ir atskleisti žymiai stipresnius savo išgyvenimus: pyktį, liūdesį, nerimą. Bendraamžių tarpe vaikai augdami išmoksta slėpti emocijas, kad išvengtų pašaipų. Taip susiformuoja viešasis „aš“, kuris nebūtinai turi sutapti su tikruoju „aš“. Tai kartu yra ir teigiamas būdas išmokti valdyti savo emocijas, išmokti valdyti savo pykti, tapti grupės dalimi, derėtis, ieškoti sutarimo.
Bendraamžių apsuptyje taip pat vaikai išmoksta teikti vienas kitam paramą, ypač jau paauglystėje, kai tokios paramos mažiau gaunama iš tėvų. Paaugliška draugystė išmoko vertinti pasitikėjimą, moko užmegzti ir išlaikyti draugiškus santykius, tinkamu būdu išreikšti rūpestį, pritarimą, simpatiją.
Kelios idėjos kaip tėvai gali padėti:
1. Patiems kalbėti apie savo jausmus. Pripažinti, kad jaučiamės visaip, ne tik puikiai.
2. Atspindėkime vaiko emocijas, pasitikslindami ar neklystame: „atrodai liūdnas, nusiminęs..“ ar sutinki, kad kažkas tave slegia? Stebėkime kūno kalbą, nes ji geriausiai pasako apie jausmus.
3. Pasidalinti būdais kaip nusiraminame patys (išeinu pasivaikščioti, išgeriu arbatos..)
4. Pasiūlyti būdų kaip galėtų vaikas išreikšti savo emocijas ir pasijausti geriau (nupiešti piešinį, apsikabinti, pasiklausyti muzikos, išsimaudyti vonioje ir pan.)
5. Reaguodami į vaiko jausmus, vengti negatyvių vertinimų (ar tau kada nors buvo gerai?), moralizavimo (kaip tu galėjai šitaip elgtis), problemos sumenkinimo (nusiramink, viskas bus gerai).
6. Būti šalia, kai vaikas išgyvena stiprius jausmus. Išklausyti, kartu ieškoti sprendimo.
7. Nebausti vaiko už jo jausmus. Visi jausmai yra geri, netinkamas gali būti elgesys.
Svarbu suvokti, kad mes negalime kontroliuoti vaiko jausmų, negalime pakeisti jo požiūrio į pasaulį, bet to ir nereikia. Viskas, ką mes galime – tai mokyti atpažinti jausmus bei skatinti atsakomybę už elgesį.
Jeigu ignoruosime vaiko įniršį arba rėksime ant jo, arba nusileisime vaiko reikalavimams, jis žinos kaip mus valdyti ir pasiekti tai, ko nori.
