Apie ŽMOGIŠKUMĄ.
Prancūzijos ligoninė, chirurginis skyrius. Kambarys dviem. Vienoje lovoje aš, kitoje garbaus amžiaus, 86-erių, Madam Edite, užauginusi šešis vaikus ir čia atvykusi planiniam profilaktiniam žarnyno vėžio tyrimui.
Tas tyrimas jai atiekamas ryte, o po pietų ateina gydytoja ir prisėdusi pasakoja apie rezultatus. „Madam, mes radome jūsų žarnyne vėžinį darinį ir, atsižvelgiant į gerą jūsų amžiuje sveikatos būklę, norėtume jį išoperuoti kitą savaitę, kad jūs ir toliau galėtumėte kokybiškai gyventi dar daug metų“. Madam išklausė tylėdama, palinksėjo ir nieko nepasakė. Gydytoja, pasėdėjusi su ja dar kelias minutes, pakilo ir išėjo iš kambario. Madam nuėjo į šalia lovos esantį krėslą, atsisėdo ir tyliai pravirko. Tuo metu tarpduryje sukinėjosi jauna, kokių 20-22-ejų, slaugytojos padėjėja. Ji akies krašteliu stebėjo mūsų kambarį. Gydytojai išėjus ji tuoj pat priėjo prie Madam ir pritūpė prie jos krėslo. Ji neklausė ar viskas gerai, nes matė ašaras, tačiau paėmė ją už rankos ir paklausė kaip galėtų paskambinti jos vaikams, kad ji galėtų pasikalbėti. Beje, Madam neturėjo mobilaus telefono. Madam, nusivalė ašaras ir pasakė savo sūnaus ir dukters, kurie gyvena arčiausiai vardus ir pavardes. Pagal juos galima rasti telefonus. Slaugytojos padėjėja trumpam išėjusi iš kambario, pakvietė vyruką slaugytoją, kuris, palikęs visus savo darbus, prisėdo prie Madam ir pradėjo su ja kalbėtis. Pirmiausia jis surado du Madam vaikus ir jiems paskambino. Po to jis pasakė, kad padarys viską, kad Madam dukra, kuri gali atvykti po pusvalandžio galėtų pasimatyti su Madam ir su ja pabūti, ir tai bus padaryta kaip išimtis, nes dėl COVID-19 ligoninėje lankymas yra griežtai draudžiamas. Visa tai vyko pusvalandžio bėgyje. Visai neužilgo atvyko Madam dukra, jos pasikalbėjo lankymo kambaryje ir Madam, grįžusi į kambarį atrodė rami ir susitaikiusi su situacija.
Mane ši mizanscena labai palietė. Tai buvo toks tikroviškas pavyzdys, kad žmogus yra svarbiausia. Kad jausmai neturi būti ignoruojami ir kad gydymo įstaigų užduotis ne tik diagnozuoti ir gydyti, bet taip pat ir užjausti, palengvinti sunkių žinių priėmimą. Ir dar – tai buvo didžiulės pagarbos senjorams pavyzdys. Nežinau kodėl, bet man atrodo aš savo gyvenime tai pamačiau pirmą kartą…
Kas apie mane: dvi savaites teko praleisti ligoninėje. Taip, liga, atrodžiusi kaip virškinimo sutrikimas, buvo giliau. Teko chirurgiškai pašalinti kažkokius per gyvenimą „pasidėtus“ dalykus, pradėjusius trukdyti. Tai buvo pirma mano gyvenime operacija su bendra narkoze. Va, mus visur lydi tie pirmi kartai. Buvo sunku. Bet kas sakė, kad gyventi lengva? Esu jau namuose, šeimos apsuptyje, taigi – gyvenimas tęsiasi. Vasara, tiesa, įsibėgėja, ir nors šie metai – Pasaulinio sirgimo (Covid fone) – metai, saugokime save, rūpinkimės savimi ir būkime kuo sveikesni!!!!
(iš asmeninių prisiminimų)
