Category: Santykiai su antrąja puse

SANTUOKA. NAUDOJIMOSI INSTRUKCIJA

SANTUOKA. NAUDOJIMOSI INSTRUKCIJA

Visi žinome, kad galingiausia jėga mūsų gyvenime yra meilė. Tai ne tik dvasią sušildanti bendrystė – meilės jausmas tikrai įkvepia. Tai didžiulė motyvacija, kurios dėka nuverčiame kalnus be jokių pastangų. Tai viena iš priežasčių, dėl kurių norime gyventi.
Žinoma, mūsų gyvenimo faktai liūdnesni. Sunku išsaugoti meilę. Daugelyje Europos šalių ir JAV skyrybų procentas vis dar tebėra labai didelis. Ir tie skaičiai neapima tų porų, kurios gyvena kartu nesusituokusios ir kurios taip pat skiriasi bei junta skausmą.

Šiais laikais madinga nuomonė, kad santuoka neteko prasmės, jos reikėtų atsisakyti. Tačiau mano nuomone santuoka – gyvybiškai svarbi ne tik asmeniškai žmogui, bet ir visuomenei. Šeimoje užauga kiekvienas visuomenės narys, čia jis mokosi atsidavimo, meilės, bendravimo, stebėdamas tėvą ir motiną.

Kodėl poros skiriasi?- galima retoriškai paklausti. Atsakymas labai paprastas: todėl, kad jos neturi pakankamai informacijos apie santuoką ir nesupranta, kas tai yra.

(more…)

Pamokantis pasakojimas apie SAVIVERTĘ

Pamokantis pasakojimas apie SAVIVERTĘ

Vieną dieną pas Mokytoją atėjo jaunas žmogus ir pasakė:

– Aš jaučiuosi toks nevykęs ir bevertis, kad man gyventi nesinori. Visi aplink tvirtina, kad aš esu išsižiojęs, kvailas ir netikėlis. Noriu tavęs paprašyti pagalbos. Padėk man kaip nors.

Mokytojas trumpai pažvelgęs į jaunuolį, paskubomis atsakė:

– Atleisk, bet aš dabar esu labai užimtas, ir niekaip negaliu tau padėti. Bet man reikia skubiai sutvarkyti vieną reikalą, gal tu sutiksi man padėti, tuomet aš, atsidėkodamas, padėsiu tau.

– Žinoma… su malonumu, – sumurmėjo jaunuolis, karčiai nurydamas tai, kad jis vėl nustumiamas į antrą planą.

– Gerai, – Mokytojas nusiėmė nuo savo mažojo piršto nedidelį žiedą su gražiu brangakmeniu. – Štai, sėsk ant žirgo ir šuoliuok į turgaus aikštę. Man reikia kuo greičiau parduoti šį žiedą, kad galėčiau grąžinti skolą. Pasistenk parduoti kuo brangiau, tačiau jokiu būdu neparduok jo mažiau kaip už vieną auksinę monetą. Paskubėk ir grįžk kuo greičiau.

Jaunas žmogus, paėmęs žiedą, iškeliavo. Atvykęs į turgaus aikštę, jis ėmė siūlyti žiedą prekeiviams, kurie iš pradžių labai susidomėję apžiūrinėjo prekę. Bet kai tik jie išgirsdavo apie auksinę monetą, tuoj prarasdavo susidomėjimą. Vieni atvirai šaipėsi jaunuoliui į veidą, kiti tiesiog nusisukdavo ir tik vienas pagyvenęs pirklys paaiškino jaunuoliui, kad auksinė moneta – tai per didelė kaina už šį žiedą ir kad jis vertas gal būt tik varinės monetos, na, geriausiu atveju – sidabrinės.

Išgirdęs šiuos senolio žodžius, jaunas žmogus labai susikrimto, nes juk jam nebuvo leista parduoti žiedo mažiau kaip už vieną auksinę monetą. Apėjęs visą turgaus aikštę ir pasiūlęs žiedą daugiau nei šimtui žmonių, jaunuolis sėdo ant žirgo ir grįžo pas Mokytoją.

Labai nusiminęs dėl nesėkmės, jis tarė Mokytojui:

– Mokytojau, aš neįvykdžiau tavo užduoties, – liūdnai pasakė. – Geriausiu atveju man siūlė už šį žeidą keleta sidabrinių monetų, bet juk tu neleidai jo parduoti mažiau kaip už auksinę O tiek šis žiedas nėra vertas.

– Sūnau, – tarė Mokytojas. – Tu ką tik ištarei ypatingai svarbius žodžius. Apie tai, kiek vertas šis žiedas. Ar nemanai, kad prieš jį parduodant, reikėtų nustatyti jo vertę. O kas tai gali padaryti geriau nei juvelyras, brangakmenių žinovas. Taigi, šok ant žirgo ir paklausk juvelyro kiek jis mums pasūlys už šį žiedą. Tačiau, ką jis bepasakytų, neparduok jo, bet grįžk pas mane.

Jaunuolis vėl sėdo ant žirgo ir nušuoliavo pas juvelyrą. Senasis meistras ilgai apžiūrinėjo su lupa žiedą ir jo akmenį, paskui pasvėrė mažomis svarstyklėmis ir pagaliau atsisuko į jaunuolį:

– Perduok Mokytojui, kad dabar aš negaliu jam duoti daugiau kaip penkiasdešimt aštuonių auksinių monetų. Bet jeigu jis duos man laiko, aš nupirksiu jo žiedą už septyniasdešimt, atsižvelgiant į sandorio skubumą.

– Septyniasdešim auksinių monetų? – jaunuolis neteko žado, tačiau labai apsidžiaugė ir padėkojęs juvelyrui visu greičiu nurūko pas Mokytoją.

– Prisėsk, – pasakė Mokytojas išklausęs susijaudinusio jaunuolio pasakojimą. – Žinok, sūnau, kad TU ir esi toks pats žiedas. BRANGUS IR NEPAKARTOJAMAS. Ir įvertinti tave gali tik tikras ekspertas. Tai kodėl tu vaikštai po turgų, tikėdamasis, kad tai padarys pirmas sutiktas?

NEĮPRASTAS KELEIVIS

NEĮPRASTAS KELEIVIS

Vėl nesėkminga diena. Nuo pat ryto viskas prasidėjo „ne taip“: aš vėl pavėlavau į darbą, žmona per daug ilgai ruošėsi… Kai mes jau pagaliau sėdomės į automobilį, prie mūsų priėjo vidutinio amžiaus vyras elegantišku dalykiniu kostiumu. Jis paprašė pavežėti. Pasirodo mums iš tiesų buvo pakeliui, tai kodėl gi nepadėjus? Visam tam taip pat prireikė laiko.

Bet tai dar ne viskas. Kaip tyčia patekome į automobilių spūstį. Aš vos laikiausi nuo to, kad prie svetimo žmogaus nepasisakyčiau visko apie ką galvoju. Apie tą mūsų gyvenimą…

(more…)

VISKAS VISUOMET TURI PRASMĘ

VISKAS VISUOMET TURI PRASMĘ

Jeigu jau atrodo kad viskas žlunga, pagalvokime apie tai, kad:

Skausmas yra augimo etapas

Kartais durys užsidaro tik dėl to, kad atėjo laikas judėti. Galbūt išeiti iš ten kur esame ir judėti pirmyn, kitur. Ir tai labai gerai, nes dažniausiai niekur neiname kol nepriverčia aplinkybės. Kai užklumpa negandos, priminkime sau apie tai, kad skausmas visada turi tikslą. Judėkime tolyn nuo to, kas kelia mums skausmą, tačiau nepraleiskime pamokos, kurią jis neša. Tai, kad kovojame nereiškia pralaimėjimo. Kiekvienas žymus laimėjimas reikalauja atitinkamos kovos. Tai, kas gera, visuomet atima laiko. Likime kantrūs ir pasitikintys. Viskas susiklostys reikiamai: taip, ne akimirksniu, bet išsispręs.. Visada yra dvi skausmo rūšys – viena mus sužeidžia, o kita keičia. Bet tik tuomet, jeigu gyvenam, o nesipriešinam gyvenimui. Padėkime skausmui mus auginti.

(more…)

IŠ KARTOS Į KARTĄ…

Kaip gi jinai perduodama ta trauma?

IŠ KARTOS Į KARTĄ...

Žinoma, galima mėginti viską paaiškinti „srautu“, „genų atmintimi“ „persipynimais“, bet čia jau panašu, kad be mistikos neapsieime. O galima į viską pažiūrėti daug paprasčiau: tiesiog per „tėvų – vaikų“ santykius, be politikos ir ideologijos, apie jas gal kiek vėliau.

Pradedam.

Gyvena sau šeima. Laukiasi pirmagimio, o gal jau ir turi vieną vaiką. Gal jau ir du spėjo pagimdyti. Myli vienas kitą, pilni vilties ir planų į ateitį. Bet štai ištinka katastrofa. Kaip sakoma, istorijos smagračiai pasislinko iš vietos ir pradėjo šlifuoti žmones. Dažniausiai į tokį malūną patenka vyrai: revoliucija, karai, represijos…- pirmas smūgis tenka jiems.

Ir štai jauna moteris, mama, lieka viena. Jos dalia – nuolatinis nerimas, neatitinkantis jos jėgų darbas (ir vaikus auginti ir juos išlaikyti), jokių džiaugsmų ir poilsio. Laidotuvės, „dešimt metų be susirašinėjimo teisės“, arba tiesiog jokių žinių ilgą laiką, taip, kad bet kokia viltis pradeda tirpti. Gal būt tai ir ne apie vyrą, gal apie brolį, tėvą ar kitus artimuosius. Kokia moters, motinos būklė? Ji priversta „laikyti save rankose“, ji negali netgi nuoširdžiai liūdėti. Ji atsakinga už vaiką (vaikus) ir dar daug už ką. Iš vidaus ją plėšia skausmas, tačiau jo išreikšti negalima, verkti negalima, „išskysti“ negalima. Ir ką ji padaro? SUAKMENĖJA. Sustingsta, įsitempia kaip styga, atjungia jausmus, gyvena sukandusi dantis ir sukaupusi visą savo valią, sugniaužusi kumščius, viską atlieka automatiškai, negalvodama, nejausdama. Gali būti ir blogiau: pasineria į depresiją, vaikšto, daro, kas priklauso, tačiau pati, savo viduje trokšta tik vieno – atsigulti ir numirti. Tai matosi jos veide: sustingusi kaukė, rankos sunkios ir nelanksčios. Jai net fiziškai sunku atskyti vaikui į jo šypseną tuo pačiu, ji stengiasi kuo mažiau bendrauti su vaiku, nes tai yra jai skausminga. Kūdikis, atsibudęs naktį, pravirksta, kviečia mamą, o ji tuo tarpu įsikniaubusi į pagalvę rauda. Jos rauda begarsė. Kartais tai pratrūksta pykčiu. Vaikiukas prišliaužia arba prieina, traukia mamą už skverno, nori glamonių, supratimo, bendravimo, o ji jeigu tik sukaupusi jėgas atsako prisiversdama, bet neretai kad suriks: „Atstok gi pagaliau!“ , atstums taip, kad tas net į kitą kambario galą nuskrenda. Ne, ji ne ant vaiko pyksta, bet ant savo likimo, ant savo sulaužyto gyvenimo, ant to vyro, kuris išėjo, paliko ją tvarkytis vieną ir daugiau jau niekada nebepadės.

Tik štai vaikas nežino viso šito. Jam niekas nieko nepasakė, nepapasakojo kas atsitiko, nes juk dar per mažas, o ir tikrai – nesupras. Gal jis ir žino, bet nesupranta. Vienintelis paaiškinimas, kuris gali jam ateiti į galvą: mama manęs nemyli, aš jai trukdau, geriau jau manęs nebūtų. Toks suvokimas vaikui labiausiai suprantamas.

(more…)